G. Pitrėnienė. Ar ataneš man saulų… Poezija tarmiškai (0)

Gražina Pitrėnienė | Asmeninė nuotr.

Gražina Pitrėnienė | Asmeninė nuotr.

Gražina Pitrėnienė apie save:

„Esu kilusi iš mažo Pakriaunio kaimelio Rokiškio rajone. Užaugau prie Kriaunos upės, tad ir slapyvardis kūrėjų svetainėje „Žalia žolė“ – Kriauna. Rašyti tarmiškai mane paskatino ir šioje svetainėje organizuojami respublikiniai tarmiškos kūrybos konkursai bei vienas iš jų organizatorių Algirdas Svidinskas, kurį laiką buvęs Rokiškio etninės kultūros puoselėtoju. Eiles rašau  rytų aukštaičių tarme, rokiškėnų patarme. Dalyvavau keliuose respublikiniuose tarmiškos kūrybos konkursuose bei šventėse Raudondvaryje. Mano kūrybą spausdina rajono laikraštis „Gimtasis Rokiškis“ skyrelyje „Pasirokavimai“, eilių rasite ir tarmiškos kūrybos almanache „Bundanti versmė“.

Priklausau LKRS  Rokiškio skyriui ir rajono literatų klubui „Vaivorykštė“. Dalyvauju įvairiapusėje jų veikloje : skaitau eiles  rajono bendruomenių, bibliotekų renginiuose, miestelių šventėse. Dvasininkų Justo Jasėno ir Virginijaus Šimukėno kvietimu eiles skaitėme Kupiškio ir Rokiškio bažnyčių erdvėse.

2012 m esu išleidusi ne tarmiškai parašytą  poezijos knygelę „Širdis motulės meilei sutverta“. Baigiu paruošti spausdinimui antrąją savo kūrybos knygelę. Tai bus surinktos mano išbarstytos tarmiškos eilės.

…Atadarysiu lunginyčias – pasirakuosma, pasirakuosma…“

Ar ataneš man saulų

Ar ataneš man saulų vėja runkas?
Ar begedas marga paukštela žaliam berži ?
Ti, kur beržynai, gojai, tava gimtas lunkas,
Ti, kur gesme pati iš dūšias dūšian veržias.

Ar ataneš man saulų vakaras nuraudįs,
Kai tylų parskras virksmas drabulas.
Kai mana lūpas tava žadį lūpam gauda,
Kai tavįs nekadu nateis, tiktai mylas.

Žinau, kas ataneš man saulų ryta vėjas.
Ažukabinsiu jų aš ant žalių beržų.
Vaidinsis man, kad niekur nebuvai išejįs.
Skambes gesme viršūnėje ir bus labai graudu.

Matulas nemiršta

Matulas nemiršta.
Tykiai, tykiai išaina
Baltan smėlia kalnalin,
Kvėpiunčian jazminais.
Ir suspaudį ražončių
Terp sustingusių pirštų,
Peržagnoja vaikus
Matinėlų delnai.
Tykiai, tykiai išaina
Keipa mėnasis basas,
Pra vartus, pra klevus,
pra gimtuosius namus,
pra arškečių dyglius
Unt tų didelių kelių…
Baltais pievų drugeliais
Jų skarelas plasnoja
Ti, kur žvaigždes ladines
Spingsia naktį birželia.

Pavasaria ilgesys

Umžinybį sunkus žemas čėsas ais.
Baltas pūgas maišys dungų su žemi.
Pre lasyklas pasišiaušį žvirblai žais.
Ir raudas tik vėjas kamini.

Kaminan jadan giliai, giliai inlįs.
Baltų dūmų sava runkam apkabins.
Ir na šalčia kosčias nat šulnys.
Baltų takų šaltis ladi mins.

Unt šarkšnotų miška putina šakų
Paterkėlas rausvas sniegenas suvers.
Aš teip laukiu ir žinau, kad lauki tu,
Kei pavasaris sava duris plačiai atvers.

Ažu runkas saula baltų šviesų ves.
Skregždes sava žirklam  tumsų  sukarpys.
Starkaus lizdi,  pa sniegu krebždes
Tas pavasarinis ilgesys.

Gražiausias žadis – Letuva

Mas keip maži paukštaliai unt šakų sutūpį,
Kaipa maži vaikaliai pa matinas skaru.
Čia mana kraštas, mana gryčia palai upį.
Čia brungi žeme man, čia ašei gyvenu.

Ir kei sunku man, kei širdį sapulėliai spaudžia,
Ir dūšias kamarėlaj teip graudu, graudu,
A mįslas pačias  vėl gražiausių žadį audžia,
Až  Letuvų – gražesnia žadžia nerundu.

Mas keip paukštaliai, skrandam ir parskrandam
Svačios svačios šalys ir iš svačių šalių,
Bat Letuvas takias kitur tikrai nerundam,
Kur dūšių šilda šiuluma tava delnų.

Kur runkas tava mūsų pečius apkabina,
Kur kvėpia duonas kmynai, miška – viržiai.
Ir kol takelį mas nama da žinam,
Tal Letuvas mas vardą naažmiršma.

Sanelas skara

Ažsigaubsiu  pečius su sanelas skaru.
Čėsas  vėl ažkravas kraičia skrynių.
Brauks par veidų sanatve markatnumu gailiu.
Sudžiavintų rūtelas šakelų ažmyniau.

Ir gintines vėjas dūšian ataneš
Čyžmų ir metelių saldų kvapų.
Ilgesia paukštaliai mana skausmų las.
Prisminimus plunksnam šlas na mana kelia.

Nepajausiu – marga skara žemyn slinks,
A pre gonka žydes pinavijas.
Sanas skaras pūškas  širdį man kutins,
Keip vaikystej mana kojas apsivijus.

Unt tėva delnų

Unt sudiržusių tėva delnų laides saula raudona.
Mum parode unt Grįžula rata gražiausias žvaigždes.
Ar geltonas, keip blynas, menulis nudylusiu šonu
Tais vaikystes pramintais takais pavedžias .

Tėva runka plati ir kvepėja mum tėviškes duonu.
Ir lydėja na lopšia par gyvenimų meilas dvasia.
Vienmarškinis kai brida par laukų aguonų,
Rodes, saula mum šviete melsvose akyse.

Keip mum stiga visiem tava pasakų, juoka
Ir dainų,  kur dainavam susėdį kartu.
Už gyvenimų kainų baisiai brungiai sumokam.
Kuklų žiedų alyvas jam unt kapa dedu.

Pagedok, Strazdeli

Unt pasaulia krašta
Gieda pilkas strazdas.
Visas strazda giesmes
Keip iš švinta rašta.

Unt pasaulia krašta
Teka upes sriaunias.
Groja su kanklalam
Sasutėlas jaunas.

Pavelyk, strazdeli,
Da vienų giesmelį.
Aisiu pasiskloniat
Sava matinėlai.

Rasiu matinėlį
Linalius beraununt.
Rasiu matinėlį
Kupetėlį kraununt.

Pilkasai Strazdeli,
Na Kriaunų atskridįs,
Vargdienėlių godam
Giesmėse nušvitįs.

Pagiedok, Strazdeli,
Džiuginki dūšelu.
Kamajų mestely
kai dairais unt kelių.

Raudondvaris

Reškučiam sėmem džiaugsmų bagalinį,
Atitolindami markatnumų ir nasekmes.
Užaugi ar da dygstuntys žalioj žalėj.
Dainų ir ailių pripildytam kriūtinem,
O dūšiase da skumba žalias švintes aidas,
Nuvilnijįs pavasariniais Raudondvaria šlaitais.
Da gyvas, da skumbus mūs tarmių žadis,
Visiem taks savas, artimas, išjaustas.
Ažrašytas žųses plunksnu unt balta popieriaus lapelia.
Raudondvary palikam sava dūšias dalalytį…
Iki kitų gražių, šiultų, švesių keip saula
Sustikimų. Svajokim, kurkim ir da pasmatysma.

Kapoja tėvas žabus

Kapoja tėvas žabus unt kalades pasdėjįs.
Ir dainų gražių pa nosim niūniuoja.
Par vasarojų skrenda ryta vėjas.
Žiagai žalėj su sava smičiais groja.

Ir sūrų prakaitų su atgaliu runku nušluosta.
Tumsi sravela veidu nuvilnija.
Kol saulas spindulys ažšaks unt skruosta,
Kirvia čekšėjimas vis drums tų tylų.

Kapoja tėvas žabus unt kalades pasdėjįs…

Galinej kaima gryčiaj

Sustosiu kryžkelaj gimtines.
Kur man pasuktia?
Jau pievas paupėj ištvinį,
Lydekiai jama dūktia.

Ti gulbes plaukiaja grakščiai.
Ir vis pa porų.
Dairaus jau tėviškej baukščiai
Pra metų tvorų.

Surunkiasiu aš ilgesia šapus
Kaip akmenus na taka.
Parklupį kiema vartai atsidus.
Da upe taka.

Pilnų trabų ir abelas
Jau nerundu – išejį.
Galinej kaima gryčiaj pamylas
Gimtines vėjas.

Unt aukšta kalna

Unt aukšta kalna,
Pre vėjų kelią
Tekes saulala.
Valiosiu aitia,
Kur aukšti dungūs
Na kalna matas.
Ti sukas žeme apvala,
keip saulas ratas.
Dagiais ir arškečiais
Spygliuota.
Strazdelia  gesmėm
Apdainuota.
Kur želia rūtas
Keip jaunas guotas.
Kur kvėpia mėtam
Jaunas dienas
Aukštaitijas
Pakrašty skylėtam.
Kai laikas bindzina ratu
Taks venui vienas,
Keip šuo nusenįs
Prie apkiužusias
Būdas.
Tų unkstų rytų
Vienišas gaidelis
Širdes kartumų
Mana išgedas.

Sapulys

Mediniu šaukštu iš spatkelią kabinu aš abalienį.
Ažsigeriu ką tik pamelžtu,  šiultu pienu.
Atšlaimi vaikštą liūdnas laikas galadienis.
Ir rumstąs liūdesys unt gryčias sienas.

A abaliai visi sanai sodi iškritį.
Ir abeląs šaka bežydžia tiktai viena.
Da vis bandau tų gijų ilgesią nuvytia,
Tik mintys sunkiąs gula unt blakstienų.

Mamąs austan abrūsan insidėsiu
Žiupsnelį žalių rūtų ir mėtelių kvapą.
Ažmiršta šulnią svirtis kabaldžiuoja sau pavėsy.
Ušėtkas pėrdžiūvįs paliktas saulaj kepa.

Ir preš kelionį da trumpam prisėsiu.
Vaiduokliai sutemų pakampiuos jama dygtią.
Ažvėrusi duris – aš kožnu kart ilgėsiuos.
Kas pasakys, keip man tų sapulį paliktią.

Kategorijos: Grožinė kūryba, Kūryba, Saulės arkliukai, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *