Seime aptartos etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, jo raida ir reikšmė (video, nuotraukos)

Spalio 24 d. Lietuvos Respublikos Seime įvyko konferencija “Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė”, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir folklorinio judėjimo bei žygeivystės 50-mečiui. Konferenciją organizavo Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetas ir Etninės kultūros globos taryba.

Prieš prasidedant konferencijai 10.30 val. Seimo spaudos konferencijų salėje įvyko Seimo nario Stasio Tumėno spaudos konferencija “Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos”. Spaudos konferencijoje dalyvavo Etninės kultūros tarybos (EKGT) pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė, EKGT narės dr. Daiva Vyčinienė ir Nijolė Balčiūnienė.

Konferencija  “Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė” buvo siekiama atkreipti visuomenės ir politikų dėmesį į folklorinių ansamblių, kraštotyrininkų bei žygeivių judėjimo reikšmę išsivaduojant Lietuvai iš sovietinio režimo. Konferencijoje pranešimus skaitė mokslininkai, tiriantys etnokultūrinio sąjūdžio ypatumus, folklorinių ansamblių, žygeivių, kraštotyrininkų ir ramuviečių judėjimo pradininkai, aktyvūs dalyviai. Aptarta šio judėjimo reikšmė ir prasmė Lietuvos istorijoje. Dalyvavo apie 100 žmonių.

Susirinkusius į konferenciją pasveikino Seimo Kultūros komiteto narys Stasys Tumėnas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad folklorininkai ir žygeiviai sovietmečiu buvo tylieji rezistentai, Sąjūdžio šaukliai. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narė Aušra Papirtienė taip pat pripažino folklorinio judėjimo reikšmę išsaugant tradicijos gyvastį bei tautinį sąmoningumą sovietmečiu. Seimo Kultūros komiteto narys ir Seimo Laikinosios etninės kultūros grupės pirmininkas Robertas Šarknickas pabrėžė, kad šiandieninėje situacijoje būtina surasti vietą etninei kultūrai švietimo sistemoje. Seimo narys Mindaugas Puidokas taip pat pastebėjo, kad būtini politiniai sprendimai, orientuoti į etninės kultūros saugojimą ir aktualinimą. Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė pakvietė folkloro ansamblių, žygeivių, kraštotyrininkų ir ramuviečių judėjimo dalyvius bei šio judėjimo tyrėjus pasidalinti mintimis apie jo reikšmę Lietuvai išsivaduojant iš sovietinio režimo.

Sovietmečiu kilusį folklorinį, ramuviečių, žygeivių judėjimą tirianti prof. dr. Ainė Ramonaitė akcentavo, kad dalyvavimas šiame judėjime to meto žmonėms buvo galimybė atsiriboti nuo sovietinės visuomenės, sovietinių ritualų ir kartu kurti savo, alternatyvų pasaulį, kuriame jie galėjo jaustis oriai. A. Ramonaitės teigimu, šis alternatyvus etnokultūrinis judėjimas buvo svarbus veiksnys, nuo kurio prasidėjo sovietinės sistemos griūtis: neatsitiktinai pirmasis Sąjūdžio mitingas  įvyko savaitė po festivalio “Skamba skamba kankliai”.

Konferencijos pranešėjų, kurie buvo aktyvūs folkloro ansamblių, žygeivių, kraštotyrininkų ir ramuviečių judėjimo dalyviai nuo pat šio judėjimo ištakų, pasisakymai buvo jausmingi ir įkvepiantys. Vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų, poetas Vladas Braziūnas sujaudino savo prisiminimais apie tai, ką reiškė anuometiniam jaunam žmogui paslapčia, už uždangstytų langų dainuoti “Lietuva brangi”. Kitas kraštotyros judėjimo iniciatorius. Ilgametis VU kraštotyrininkų ramuvos vadas Venantas Mačiekus papasakojo, kad jo poreikis užsiimti šia veikla kilo ne šiaip sau – o kasdien susiduriant su niekinamu požiūriu į lietuvių kultūrą. Prof. dr. Valentinas Baltrūnas papasakojo apie 1966 metais žygeivių Punioje pasirašytą sutartį, kurioje išreikštas atsiribojimas nuo sovietinio turizmo. Sutartyje įtvirtinta, kad žygeiviu gali vadintis tik tas, kuris aktyviai tyrinėja savo kraštą, užsiima kraštotyros veikla.

Nijolė Balčiūnienė pastebėjo, kad didžiai klysta tie, kurie folkloro ansamblių ir žygeivių judėjimą laiko sovietinės sistemos dalimi. “Taip teigiantys nežino, kaip mes iš tiesų jautėmės, – sakė N. Balčiūnienė. – Mes duodavome žygeivio priesaiką suklaupę ant kelių prieš piliakalnį. Kiekvienas žygis turėjo tikslą ką nors duoti Lietuvai. Po žygio mes – jauni studentai – sukviesdavome vietinius žmones ir pasakodavome jiems tai, apie ką visi bijojo kalbėti. Mes lankėme Punsko, Gervėčių, Pelesos lietuvius, stengdamiesi palaikyti jų tautinę dvasią”. Antanas Gudelis atskleidė, ką jam anuomet reiškė dalyvavimas Rasos šventėse: “Mes buvome taip “atsikandę” švenčių be šventumo ir taip troškome tikros šventės, kurioje būtų tikro šventumo. Rasos šventė išties buvo didžiausias jaunystės įvykis.” Ramunė Vėliuvienė taip pat pastebėjo, kad dalyvavimas kraštotyros veikloje anuometiniam jaunam žmogui buvo labai gili patirtis. Lina Petrošienė pasidalino įžvalgomis, kaip folkloro ansamblių judėjimas vyko kitame Lietuvos gale – Klaipėdoje.

Ilgus metus VU folkloro ansambliui “Ratilio” vadovavusi Zita Kelmickaitė pasakojo, kad nors folklorininkai anuomet ir nenorėjo eiti į derybas su valdžia, vis dėlto be jos išsiversti buvo neįmanoma – su valdžia buvo būtina derintis ir “išsukti uodegą” žinant ar nujaučiant, ką galima, o ko negalima oficialiai rodyti. Beje, pasak Z. Kelmickaitės, dėl vienos ar dėl kitos priežasties valdžia folklorui anuomet skyrė daugiau dėmesio nei šiandien. O ir visuomenės domėjimasis buvo didžiulis – į “Ratilio” koncertus susirinkdavo tiek žmonių, jog lūždavo durys.

Rūta Vildžiūnienė atkreipė dėmesį į šių dienų skaudžią aktualiją – nykstantį dainavimo kartu fenomeną. Ji atkreipė dėmesį, kad dar 1974 metais grįžtantiems iš repeticijos folkloro ansamblio dalyviams buvo natūralu dainuoti mieste, troleibuse. “Dainuodami mes patenkinome autentiškos būties troškulį, buvome kupini savigarbos. Ir niekas niekada nieko nereplikavo. Buvo juntamas visuomenės supratimas, kad daina yra šventa”, – teigė R. Vildžiūnienė ir pridūrė, kad tai buvo ir protestas prieš oficiozinę pompastiką. Ji išsakė mintį, kad ir šiandien vertėtų atsigręžti į nescenines folkloro formas: esminis folkloro tikslas nėra sužavėti, padaryti įspūdį; folkloro tikslas yra kurti ontologinį saugumą jį dainuojantiems; folklorą reikia ne atlikti, o su juo gyventi.   

Konferencijos pabaigoje vyko prof. habil. dr. Daivos Vyčinienės vadovaujama diskusija “Folklorinis judėjimas prieš ir po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo”. Prof. dr. Rytis Ambrazevičius atkreipė dėmesį į tai, kad šiandien etninė kultūra išgyvena ne pačius geriausius laikus: daug kam etninės kultūros simboliais yra tapusios vyžos, klumpakojis ir cepelinai, o etnologija kai kurių visuomenės veikėjų gretinama su tokiais pseudomokslais kaip, pvz., chiromantija. Tuo tarpu Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotojos Vidos Šatkauskienės nuomone, etnokultūriniame lauke galima pastebėti ir optimistiškesnių tendencijų. Pavyzdžiui, folkloro ansamblių Lietuvoje nemažėja, jie yra vis geriau pasirengę. Galima pastebėti didžiulę folklorinių reiškinių įvairovę: nuo archajiškų formų rekonstravimo iki modernių postfolkloro projektų. V. Šatkauskienės nuomone, visi šie reiškiniai yra sveikintini ir prasmingi.

Eglė Valentė, inicijavusi daugelį ugnies skulptūrų misterijų per rudens Lygiadienio šventę Vilniuje ir kituose miestuose, atkreipė dėmesį į tai, kad tikrai įmanoma rasti tokių kultūros formų, kuriose profesionalusis ir liaudies menas puikiai derėtų tarpusavyje. Jos pastebėjimu, ieškoti naujų folkloro perteikimo priemonių yra būtina, nes folkloras yra galinga psichoterapijos forma, kuri negali būti atimta iš visuomenės.

Daiva Vyčinienė pastebėjo, kad folkloras šiandien gali reikštis dviem kryptimis: pavyzdžiui, sutartinės gali būti atliekamos tiek profesionaliai, kartu su didžiausiais šedevrais šiuolaikiniame mene, tiek kaip žmonių mases įtraukianti ir didžiulį džiaugsmą jiems teikianti dvasinė praktika.

Julija Ikamaitė M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja atkreipė dėmesį, kad jaunoji karta yra atvira etninei kultūrai. Tai rodo jos patirtis organizuojant įvairias etnokultūrines, bendruomenines menines akcijas. Tačiau kad šis alkis būtų pasotintas, pasak J. Ikamaitės, reikalinga politinė valia – sprendimas suteikti galimybę gauti etnokultūrinių žinių kiekvienam vaikui kiekvienoje mokykloje. “Etninės kultūros dėstymas mokykloje turėtų būti nekvestionuojamas dalykas, nes tik taip galima išauginti susidomėjimo bangą”, – kalbėjo menininkė.

Internetinio dienraščio Alkas.lt vyriausiasis redaktorius Jonas Vaiškūnas atkreipė dėmesį į tai, kad minint folklorinio sąjūdžio 50-metį nederėtų pamiršti ir Jono Trinkūno veiklos bei indėlio. Pasak jo, Jonas Trinkūnas folklore išryškino dvasinį, arba religinį, pradą – tai esminis dalykas atskiriant folklorą nuo aranžuoto sceninio sovietmečio folkloro. Pasak J. Vaiškūno, kalbėdami apie šventumo ar dvasingumo jausmą, patiriamą akistatoje su folkloru, turime pripažinti jo religinę prigimtį. J. Vaiškūno teigimu, didžiausias žygdarbis, kurį galėtų nuveikti šiandieninis Seimas – senosios Baltų religinės bendrijos Romuvos valstybinis pripažinimas.

J. Vaiškūno pasisakymas:

Konferenciją užbaigė koncertas. Jame dalyvavo 50-metį švenčiantis VU folkloro ansamblis “Ratilio” ir nuo 1970 m. gyvuojantis Žiūrų kaimo etnografinis ansamblis, kuriame dainuoja šio kaimo aplinkoje išaugusios kelios kartos.

Spaudos konferencijos tiesioginės transliacijos vaizdo įrašas:

[youtube]https://youtu.be/73LrbmHXqm8[/youtube]

Konferencijos tiesioginė transliacijos vaizdo įrašas:

[youtube]https://youtu.be/ZUFyYavpeMU[/youtube]

“Ratilio” ansamblio pasirodymas konferencijos dalyviams:

[youtube]https://youtu.be/O7efMZESfwE[/youtube]

Konferencijos nutarimas:

Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto ir Etninės kultūros globos tarybos surengtos konferencijos

Etnokultūrinio sąjūdžio ištakos, raida ir reikšmė skirtos Atkurtos Lietuvos 100-mečiui, folklorinio judėjimo ir žygeivystės 50-mečiui
vykusios Lietuvos Respublikos Seime 2018 m. spalio 24 d.

NUTARIMAS

Konferencijos dalyviai,

• primindami, kad etnokultūrinis sąjūdis, kuriame telkėsi žygeiviai, kraštotyrininkai ir ramuviečiai, folkloro ansambliai ir dainų klubai, sugebėjo sukurti sovietinei ideologijai netarnaujantį alternatyvų sociumą visuomenėje su savo moraliniu kodeksu ir neblogai išvystyta kultūros, švietimo ir informacijos sistema, siekiant atsiriboti nuo režimo, išsaugoti tautinę tapatybę ir kultūrą bei išlaikyti žmogišką orumą iškreiptoje sistemoje;
• atkreipdami dėmesį, kad etnokultūrinis sąjūdis atsiribojo nuo stilizuotos, pseudoliaudiškos, “liaudies valdžiai” šlovinti skirtos kultūros, iškėlė autentišką folklorą bei bendruomenę vienijančias senųjų liaudies dainų ir kalendorinių švenčių šventimo praktikas, skatino istorinį ir kraštotyrinį savo šalies pažinimą, puoselėjo artimumą kaimo žmonėms ir gamtai, bendruomeniškumą ir kitas paprotines vertybes;
• patvirtindami, kad etnokultūrinis sąjūdis, kurį sudarė daug formalių ir neformalių organizacijų bei grupių, patyrė daugybinius sovietinio saugumo persekiojimus, draudimus ir represijas;
• pabrėždami, kad etnokultūrinis sąjūdis, ryškiausiai iškilęs Lietuvoje XX a. 7-ajame dešimtmetyje Vilniaus universitete ir tarsi tinklas plačiai pasklidęs po Lietuvą, ilgainiui per porą dešimtmečių tapo vienu iš reikšmingiausių Persitvarkymo Sąjūdžio ir Dainuojančios revoliucijos galios šaltinių;
• apgailestaudami, kad Lietuvos visuomenė ir pasaulis per mažai žino apie šio judėjimo mastą ir svarbą, kuri nėra menkesnė už savo laiku gyvavusį knygnešystės judėjimą;
• sunerimę dėl to, kad pastaruoju metu apie etnokultūrinį sąjūdį imamos skleisti šmeižikiškos nuostatos neva jis tarnavo sovietiniam režimui;
• konstatuodami, kad dabartiniu metu folkloro ansambliams bei kitiems etnokultūriniams kolektyvams tenka nemažas krūvis reprezentuojant mūsų krašto tradicijas, tačiau neretai šiai veiklai nesudaromos tinkamos sąlygos plėtotis ir skleistis,

ragina

• Lietuvos Respublikos Seimą – valstybiniu lygmeniu pripažinti etnokultūrinio sąjūdžio reikšmę ir svarbą;
• Švietimo ir mokslo ministeriją – įtraukti etnokultūrinio sąjūdžio raidos ir reikšmės pažinimą į švietimo programas, vadovėlius ir kitas metodines priemones, įtvirtinti privalomą etninės kultūros dalyką bendrojoje pradinio ugdymo programoje;
• Lietuvos visuomeninį transliuotoją ir kitas žiniasklaidos priemones – skleisti žinias apie etnokultūrinį sąjūdį, kurti apie jį laidas, filmus ir pan.; taip pat kurti aktualias laidas apie etninę kultūrą, apimant ir šiuolaikinius jos reiškinius;
• Kultūros ministeriją, Lietuvos kultūros tarybą, Švietimo ir mokslo ministeriją bei savivaldybes – sudaryti palankias sąlygas folkloro ansamblių ir kitų etnokultūrinių kolektyvų bei organizacijų tęstinei veiklai plėtotis, skiriant finansavimą ir patalpas;
• Vilniaus miesto savivaldybę – įgyvendinant Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą “Dėl istorinio Tautos namų sklypo ir Nacionalinės koncertų salės – Tautos namų” atspindėti etnokultūrinio sąjūdžio idėjas ir sudaryti galimybes etninės kultūros plėtrai Tautos namuose.