G. Navaitis. Neapskaitomas nuostolis (10)

Gediminas Navaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Kiekvieną dieną iš Lietuvos kas nors išvyksta, kas nors į ją atvyksta. Nesudėtinga aritmetika – atimti iš išvykstančių atvykstančius. Ir matome – kasmet mūsų šalis sumažėja, o todėl emigracija tapo grėsmę Lietuvos ateičiai. Veikiausiai ji tęsis dar keletą ar net ir kelioliką metų, veikiausiai dar ne kartą TV ekrane matysime kažkieno apmokėtus vaizdus apie emigranto sėkmę, apie gerus atlyginimus Norvegijoje ar Airijoje. Kita vertus emigracijos neigiamas poveikis valstybės finansams, būsimų pensijų dydžiui vis geriau suprantamas ir dažniau svarstomas.Lietuvoje yra tiksliai suskaičiuoti ir sunumeruoti visi galvijai. Tačiau nesurinkta patikima informacija apie tai, kiek gyventojų išvyko į užsienį. Vieni politikai kalba apie 400 tūkstančių, kiti apie milijoną išvykusių.

Menkai domintis kiek tautiečių bando kurti gyvenimą užsienyje galime tik spėlioti kiek jų namuose paliko vaikų. Spėlioti sunku nes ši tema nesusilaukia nei žiniasklaidos, nei valstybinės statistikos dėmesio. Todėl belieka remtis šeimų konsultavimo patirtimi. Ji liudija, kad tėvai į užsienį be vaikų vyksta dėl įvairių priežasčių: vieni nori kuo greičiau ir daugiau užsidirbti ir grįžti, kiti nori, kad jų vaikas baigtų mokslą Lietuvoje, dar kiti bando iš pradžių įsitvirtinti svečioje šalyje patys, o tada tikisi pasiimti vaiką.

Jei tėvas ar motina su vaikais liko Lietuvoje, tada dažniau jo/jos ir vaikų išvykę grįžta aplankyti. Bet jei vaikus auga išsiskyrusioje šeimoje, tai jo ryšiai su išvykusiu tėvu, ypač jei jis sutiks naują meilę, moterį su kuria kurs bendrą ateitį sparčiai nutrūksta. Šis ryšys neretai ima trūkinėti net ir tada kai užsienyje gyvenantys tėvai bando jį palaikyti.

Vaikų reagavimas į tėvų išvykimą priklauso nuo įvairių aplinkybių: kokiam laikotarpiui jie lieka, kaip jie supranta tėvų išvykimą, su kuo jie pasilieka. Bet ir palankiausiu vaikui atveju, toks išsiskyrimas yra nemenka psichologinė problema.

Visi lengvai supranta, kad kūdikis negali būti ilgą laiką atskirtas nuo tėvų, vėliau jo ir tėvų ryšys sunkiai atkuriamas. Netapačiai, bet panašiai veiks ir vyresnio amžiaus vaikų, paauglių atskyrimas nuo tėvų. Patirdami bendravimo su jais trūkumą, vaikai praranda emocinius ryšius su giminaičiais, susikuria nepalankų šeimos santykių vaizdą. Jie pradeda manyti, kad šeimoje svarbiausia pinigai, jog jais turi būti matuojami tarpusavio santykiai. Žinoma, šeimos finansinė gerovė svarbu, tačiau jei ant vienos svarstyklių lėkštelės padėsime pinigus, ant kitos – bendravimą su vaikais, turėtų būti aišku, kurį lėkštelė laimingoje šeimoje persveria kitą. Ir tai galioja tiek vargingų, tiek pasiturinčių šeimų santykiams.

Mažesni vaikai su išsiskyrimu susitaiko lengviau, bet atkurti su jais prarastą ryšį sunkiau.

Kuo mažesnis vaikas, tuo greičiau nutrūksta jo ir tėvų ryšys. Pavyzdžiui, jei 5 metų vaikas bus atiduotas globoti metams ar ilgesniam laikotarpiui – jo emocinis ryšys su tėvais sunyks ir vaiko grįžimas į šeimą prilygs jo įsūnijimui ar įdukrinimui.

Tarsi visiems žinoma tiesa – tėvai intensyviai bendrauja su vaikais vidutiniškai 16–18 metų, po to jų gyvenimas tampa vis labiau savarankiškas, todėl, nubraukdami metus ar dvejus, žinome, kokią dalis bendravimo prarasta ir kokią psichologinę žalą patirta. Atitinkamai galime ir turime kalbėti apie dėl emigracijos patiriama žalą jaunajai Lietuvos kartai ir kurti priemones, galinčias ją bent iš dalies sumažinti.

Autorius yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras