M. Kundrotas. Ką pasakė Eurika Masytė? (173)

negriuke-popiezius-alkas-lt-nuotr

Alkas.lt, A. Vaišnoro nuotr.

Atgimimo laikų dainininkę Euriką Masytę sunku apkaltinti politinio korektiškumo stoka. Dainą apie Tėvynę ir laisvę lydėjo palankūs žodžiai apie homoseksualistų judėjimą. Vis dėlto kai ko pasirodė per daug net itin tolerantiškai dainininkei. Popiežiui Pranciškui lietuvių tautą pristatė italų ir lietuvių kilmės mergaitė, apsirėdžiusi lietuvių tautiniais drabužiais. Eurikos nuomone geriau būtų pristatęs koks ufonautas.

Kosmopolitai įsiuto. Pasipiktino ir kai kurie patriotai. Tamsesnio gymio vaiko aptarimas įvardytas atviru rasizmu. Praktiškai bet kuriame pasaulėžiūriniame diskurse yra žudančios sąvokos: pavartoji tam tikrą sąvoką ir tam tikras žmogus nurašomas, be jokių diskusijų. O kas yra rasizmas? Jei tai – kitų rasių ir jų žmonių žeminimas, engimas, pagaliau – naikinimas, tokiam rasizmui priešinsis bet kuris doras ir protingas žmogus. O jei tai tiktai blaivus pripažinimas, kad rasės egzistuoja, su savo tapatumais ir skirtumais? Fakto pripažinimas?

Įsivaizduokime filmą apie dėdės Tomo trobelę, kur afrikiečio personažą vaidintų lenkas, o jo šeimininką – europiečių kilmės amerikietį – japonas. Sakytume – idiotiška interpretacija. Bet liberaliose šalyse jau pasitaiko filmų, kur vienos rasės personažus vaidina kitų rasių aktoriai. Bandoma įteigti, kad rasės – tik įsivaizduojamos, kad jos – tiktai prietaras, kurio būtina atsikratyti, kuo greičiau, tuo geriau.

Žinoma, kai užkabinamas vaikas, daugeliui skaudu. Neatsitiktinai kosmopolitiniuose klipuose apie imigraciją vaizduojami kenčiantys ar žūstantys vaikai. Tokiais akcentais apeliuojama į jausmus. Ne į protą. Jausmais lengviau manipuliuoti. O daugybė žmonių yra pakankamai primityvūs, kad jausmais vadovautųsi pirmiau, nei protu.

Ar mišrios šeimos atžala, turinti lietuviško kraujo, turi teisę save laikyti lietuviu ar lietuve? Turi, be abejo, turi. Ar toks žmogus turi teisę mylėti Lietuvą? Turi. Bet ar jis tinka reprezentuoti istorinę lietuvių tautos tapatybę? Vargu. Nebent norėta reprezentuoti ką nors kita, nei istorinė lietuvių tauta. Naują etninę kategoriją, kylančią iš skirtingų tautų mišrainės. Istorijoje vienos tautos miršta, jų vietoje gimsta kitos. Kai kada net perimdamos senųjų tautų vardus. XIX a. prūsais vadinosi vokiečių etninė grupė, nors XIII a. tai buvo baltų tauta.

Neatmestina tikimybė, kad kada nors egzistuos rusva, galbūt – siauraakė, o gal ir islamą išpažįstanti lietuvių tauta. Kiekvienas pats gali pasirinkti poziciją – ar jis norėtų, kad istorinę lietuvių tautą pakeistų kitos kilmės tauta. Ar jis pasirengęs saugoti istorinę tapatybę, ar ją griauti, o gal tiktai abejingai stebėti. Istorinių lietuvių ateitis priklausys nuo tautos daugumos. Bet net ir didžiausias kosmopolitas turėtų pripažinti elementarų faktą, jog afrikiečių, mongoloidų ar Levanto kilmės tauta būtų visai kita tauta, nei Mindaugo ar mūsų laikų lietuviai.

Net ir didžiausias kosmopolitas, ateityje kursiantis filmą apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, XIX a. sukilimus, Vasario 16-osios Lietuvą ar pokario partizanus, jei tik sieks pateikti autentišką vaizdą, vengs kviestis aktorius, kilusius iš Laoso ar Gvinėjos. O jei norima pateikti Lietuvą kaip multikultūrinę, daugiatautę ar daugiarasę šalį, kam lietuviški apdarai? Kosmopolitinę tapatybę kur kas geriau išreikštų džinsai, o gal netgi treningai. Nelietuviškų bruožų mergaitė lietuviškais drabužiais, reprezentuojanti lietuvių tautą, yra tiesiog klastotė.

Štai, ką iš esmės pasakė Eurika. Žinoma, vaiko gaila. Jeigu ši mergaitė skaito diskusijas apie save, jai turėtų būti skaudu. Bet tiesa yra tokia, kokia ji yra. Istorinis ir statistinis lietuvis yra šviesiaodis, dažnu atveju – šviesiaplaukis arba rudaplaukis, mėlynakis, nors esama ir kitokių antropologinių tipų. Jis skiriasi nuo pietų europiečio. Ką pasirinkti Lietuvos katalikų atstovu pasitinkant atvirai kosmopolitinių pažiūrų Bažnyčios vadovą, yra Lietuvos katalikų bendrijos reikalas. Bet kuo čia dėta lietuvybė? Kam reikalinga jos imitacija?

Ne Eurika pažemino mergaitę. Ją pažemino tie, kas be deramos atsakomybės sukūrė šį kognityvinį disonansą. Gerais ar blogais motyvais, bet be atsakomybės. Negražu velti vaikus į suaugusių dėdžių ir tetų žaidimus. Tai – lyg vestis juos į homoseksualistų paradą ar mokyti juos dainuoti odes diktatoriams. Rusijos imperialistai ir Vakarų globalistai šiuo atžvilgiu – panašūs. Vaikai – puiki jausminės manipuliacijos priemonė propagandoje. Deja, kol kas – taip.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *