Kaip medienos korporacijos Suomijoje perėmė miškų valdymą

Mes nebūtume buvę tokie sėkmingi, jei mes nebūtų naudoję beveik paramilitarinės (sukarintos) organizacijos miškininkystės sektoriuje (Skandinavijos miškininkystės modelio architektas)

Suomiai – miško žmonės

Suomiai turi stiprią „miško žmonių“ tapatybę, iš dalies dėl to, kad daugiau kaip 95 proc. vis dar kalba senąja suomių kalba. Nepaisant šio kultūrinio ir istorinio konteksto, Suomija tapo labiausiai pasaulyje ištroškusia ir įtakingiausia miškininkystės modelio, pagrįsto plynais kirtimais, propaguotoja.

Plyni kirtimai tai toks kirtimo būdas, kai vienu metu  vienoje vietoje iškertama daug medžių ir vietoj jų sodinami nauji. 

Gamtos peizažai? Pasak Metsahalituso (Metsähallitus), vyriausybės institucijos, atsakinga už miškininkystę: „regeneravimo zona yra apibrėžta pagal topografiją, pagal kraštovaizdį. Atskiri medžiai ir medžių grupės visada paliekamos atsinaujinimo vietovėse, siekiant pagerinti kraštovaizdį ir pagerinti rūšių, kurios reikalauja senų ir nykstančių medžių, išlikimo galimybes. „

Agresyvi naujoji miškininkystės politika išstūmė tradicines praktikas

Daugelyje pasaulio šalių tradicinės miškininkystės praktikoje buvo naudojama selektyvi medienos ruoša, kai tuo pačiu metu pašalinami tik kai kurie medžiai.

Per pastaruosius keturis dešimtmečius Suomijos kompanijos dažnai atakavo tradicinį miškų valdymą. Suomija sukūrė didžiausią pasaulyje miškų konsultavimo kompaniją Jako Poiri (Jaakko Pöyry) ir kai kurias pagrindines popieriaus ir celiuliozės korporacijas.

Suomijos bendrovės, gaminančios medžių pjovimo kombainus ir celiuliozės ir popieriaus gamyklų mašinas, taip pat buvo pasaulio rinkos lyderiai.

Suomijos miško ūkio modelis – ekonominė sėkmė  ir ekologinė nelaimė

Suomijos miškininkystės modelis buvo pripažintas ekonomine sėkme, tačiau taip pat sukėlė plataus masto natūralių miškų naikinimą ir didžiulį šiltnamio efektą sukeliančių CO2 dujų išmetimą iš miškų, miško dirvožemių ir durpynų daugelyje skirtingų pasaulio šalių, nuo Suomijos iki Brazilijos ir Indonezijos.

Kodėl suomiai, senieji miško žmonės, taip norėjo eksportuoti plynus kirtimus į kitas pasaulio šalis?

Fotografai Sanis Sepo (Sannis Seppo) ir Ritva Kovalainen sukūrė dvi neįtikėtinas knygas, atrasiančias šio keisto paradokso šaknis.

„Puiden kansa“ (1997 m., „Miško žmonės“ („Tree people“), taip pat vokiečių ir japonų kalbomis) – buvo tyrimas, ką mes dar galime atrasti  beveik visiškai išnykusiose, senosiose Fino-ugrų kultūrose, kuriose šventi medžiai ir šventieji miškai vaidino svarbų vaidmenį.

Nuo šventų miško kapinaičių, aukų medžių iki … plynų kirtimų eros

„Puiden kansa“ („Miško žmonės“) pristatė keletą intriguojančių ir pamirštų istorinių anekdotų. Prieš tūkstantį metų kiekvienas suomiškas namų ūkis turėjo savo aukų medį, o kiekviename kaime buvo hiisi  – šventos miškų kapinės. 1228 m. Romos popiežius įsakė iškirsti šventus Suomijos  medžius ir miškus. Nepaisant visuotinio pasipriešinimo, šventus miškus pakeitė krikščioniškos bažnyčios, išskyrus kai kurias Rytų Karelijos ir Šiaurės Rusijos dalis. Kai kurie šventieji medžiai prie individualių namų ūkių yra išlikę ir pačioje Suomijoje.

„Metsänhoidollisia toimenpiteitä“ („Miškininkystės operacijos“, 2009), gali būti laikoma „Puiden kansa“ tęsiniu. Jame atpasakojama, kaip buvo sukurtas dabartinis miško pramonės kompleksas Suomijoje, kaip šis modelis buvo priverstinai diegiamas Suomijos žmonėms ir kaip jis iš pašaknų paveikė paprastų suomių gyvenimą.

Antrojo pasaulinio karo metu Suomija nebuvo okupuota Sovietų Sąjungos, o šaltojo karo metu ji niekada nebuvo Rytų bloko dalis. Tačiau organizaciniai modelių diegimai, kurie buvo priimti Suomijos miškininkystės sektoriuje po Antrojo pasaulinio karo, prilygo tarybinio valdymo metodams.

Privatūs miškų savininkai – valstybės kontrolėje

Kaip pažymi Sani Sepo ir Ritva Kovalainen, Suomijos miškų savininkų asociacijas organizavo valstybė, tačiau jie netapo laisvaisiais veikėjais ar tikromis piliečių interesų grupėmis. Jie (miškų savininkai) buvo integruoti į valstybės administraciją ir tapo jos kontroliuojami.

Suomijos valstybė kartu su celiuliozės ir popieriaus pramone sudarė tvirtą sąjungą, siekiančią išplėsti monolitinį miškininkystės modelį, kuris visiškai netoleravo kitokios nuomonės ar alternatyvių modelių.

Praktiškai, Suomijos miško savininkai prarado kontrolę kaip valdyti savo nuosavus miškus. Visi buvo priversti taikyti tą pačią praktiką, tas pačias miškotvarkos procedūras, kurios buvo sukurtos siekiant užtikrinti tinkamą medienos tiekimą celiuliozės ir popieriaus pramonei. Iš pradžių miškas buvo išretinamas celiuliozei, o paskui išvalomas plynais kirtimais, kad gauti maksimalią medienos masę ir medieną.

Valdžios institucijos griežtai baudė miško savininkus, kurie nesutiko plynai iškirsti savo miškus ir juos kaltino „jų miškų sunaikinimu“ (!). Tai, žinoma, buvo išskirtinė Vakarų demokratijos procedūra, ir tai iš ties vyko, o Sepo ir Kovalaineno knygose pateikti pasakojimai atspindi aiškų ir logišką viso to modelį.

Sepo ir Kovalainenas įtraukė vieno iš pagrindinių Suomijos naujosios miškininkystės politikos architektų išraiškingą citatą, pagal kurią: „mes nebūtume buvę tokie sėkmingi, jei mes nebūtų naudoję beveik paramilitarinės (sukarintos) organizacijos miškininkystės sektoriuje.“

„Puiden kansa“ („Miško žmonės“) buvo optimistiška knyga, vilties pilna knyga. Ji buvo sutelkta į mažus, bet vis dar išlikusius nuostabius senovės pasaulio fragmentus. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl tiek daug žmonių Suomijoje ją pamėgo.

Kita vertus, „Metsänhoidollisia toimenpiteitä“ („Miškininkystės operacijos“) daugiausia yra liūdesys ir tylus, represuotas pyktis.

Senasis miško kvadratinis kilometras susideda iš šimtų skirtingų „vietų“, nesuskaičiuojamų mažų erdvių, kuriuos saugo aplinkiniai medžiai.

Kai miškas yra iškertamas plynai – ši turtinga uždarų erdvių mozaika dingsta nuo laiko upės ir niekada nebus atkurta žmogaus gyvenime. Plynas kirstas miškas tampa tik viena vieta ir dažnai nėra labai patraukli.

Iškirsti plynais kirtimais seną mišką visada yra mažas, lokalizuotas pasaulio galas šalia jo gyvenantiems žmonėms, kurie mylėjo mišką tokį, koks jis buvo.

Kas buvo ir kas liko po miško iškirtimo

Per savo nuotraukas Sanis Sepo ir Ritva Kovalainenas rodo, kas buvo ir kas liko po miško iškirtimo. Jie parodo žmones ir jų veidus, kuriuose atsispindi šviesus ir gilus sielvartas. Be to, jie leido žmonėms kalbėti ir pasakyti, kaip tai privertė juos jaustis.

„Senasis miško kvadratinis kilometras susideda iš šimtų skirtingų „vietų“, nesuskaičiuojamų mažų erdvių, kuriuos saugo aplinkiniai medžiai. Kai miškas yra iškertamas plynai – ši turtinga uždarų erdvių mozaika dingsta nuo laiko upės ir niekada nebus atkurta žmogaus gyvenime. Plynas kirstas miškas tampa tik viena vieta ir dažnai nėra labai patraukli.“

Visos istorijos skiriasi, tačiau yra elementų, kurie kartojasi iš naujo ir vėl, ir vėl. Pirmasis tai baimė, kad kažkas nutiks su mišku. Nukryžiuotas bejėgiškumo jausmas. Impotento pyktis. Šokas, neigimas, depresija, nerimas. Tylus klausimas, ar visa neapykanta yra pateisinama.

Sepo ir Kovalaineno rašymas yra tankus, aštrus, gilus. Žodžiai smogia tiesiai, be gailesčio, į skausmingas, gilias opas ir sudėtingas dilemas.

Tačiau dar yra nuotraukos, kurios iš tiesų sukuria knygą. Statistika gali meluoti, žodžiai gali meluoti, netgi kai kurios nuotraukos gali meluoti, bet jei matote šią kolekciją, jūs savo širdyje žinote, kad tai, ką matote, yra tiesa apie tai ar bent jau svarbi tiesos dalis.

Parengta gyvasmiskas.lt pagal:

The unmaking of Finland’s forests (2010)

Ritva Kovalainen & Sanni Seppo
Metsänhoidollisia toimenpiteitä
[Silvicultural operations]
Helsinki: Hiilinielu tuotanto ja Miellotar, 2009. 200 p., ill.

Nuotraukos Ritva Kovalaineno ir Sani Sepo.