D. Gasiūnienė. Esame tvirtai įsitikinę, kad miestui yra reikalingas medis

Panevėžio miesto savivaldybė rūpinasi miesto gyventojų sveikata, darnia miesto plėtra, jaukia estetine aplinka. Esame įsitikinę, kad miestui yra reikalingas medis. Kuo daugiau mieste tikro želdyno, tuo sveikesni mes.

Šiandien atsitiko taip, kad tarsi liga per visą Lietuvą plinta kolosalus medžių naikinimas. Džiugina tik tai, kad šį kartą beatodairiškas medžių kirtimas susilaukė ir Aplinkos ministerijos dėmesio. Kiek kartų buvo kreiptasi pagalbos į aukštesnes institucijas, į gamtosaugos, į aplinkos priežiūros valstybines tarnybas, kad būtų sustabdyti tikrai sunkiai atstatomi, nepamatuojami jokiomis lėšomis šie veiksmai…Ir tik rugpjūčio gale Aplinkos ministerija inicijavo viešą pasitarimą dėl miestų želdinių tvarkymo. „Didžiuosiuose miestuose atliekant kelių, šaligatvių remontus, statant naujus statinius kertami medžiai sukelia gyventojams pagrįstų klausimų ir abejonių. Siekiant suderinti miesto ūkio, aplinkosaugos, kultūrinius aspektus, svarbu parinkti geriausius, atsakingiausius architektūrinius bei inžinerinius sprendinius“, – rašoma Aplinkos ministerijos išplatintame pranešime. Buvo aptariami miesto želdynų priežiūros, formavimo principai, analizuojami medžių kirtimai ir galimas jų poveikis miestui bei jo ekosistemai, taip pat – teisinis reglamentavimas.

Jau kuris laikas ieškome dialogo tarp visų – valstybės tarnautojų, projektuotojų, statybininkų, inžinierių, gyventojų bandydami tinkamai išaiškinti medžio svarbą miestui. Pasitelkdami įvairius būdus, bandome keisti sugedusią ir morališkai pasenusią praktiką į šiuolaikišką požiūrį – iškirsti seną medį ir pakeisti jį nauju. Vis dar gaji praeito amžiaus mąstysena, kuri trukdo siekti darnaus miesto vystymosi ir pritaikyti kitur įgytą praktiką, kuriančią ilgalaikį kokybišką miesto aplinkos būvį.

Brėždami naują kryptį, siunčiame aiškią žinią, kad medis tai ne svetimkūnis, o neatsiejama miesto infrastruktūros dalis ir neskatinsime jo kirtimo – priešingai, skatinsime suvokimą dėl didelės jo svarbos ir būtino įjungimo į miesto gyvenimą. Netoleruosime neargumentuoto ir trumparegiško mąstymo, kurio pasekmės nepagrįstai darko miesto vaizdą ir žmonių sveikatą.

Panevėžio miesto savivaldybėje dirba įvairių sričių specialistai profesionalai, matantys bei jaučiantys miesto gyvenimo ritmą, nepaprastai svarbų šio laiko istorinį tarpsnį miesto gyvenime, matantys problematikos aktualumą ir rimtumą kiekvieną dieną. Atsinaujinantis miestas jungia ir jaunus protus, kurie turi kitokį – šiuolaikišką požiūrį į mus supančią aplinką. Šiuo metu praktiką atliekantis praktikantas, studijuojantis Jungtinėje Karalystėje analizuoja mieste vykstančius procesus, bando atkreipti dėmesį į šią bėdą, perteikia svetur įgytas žinias ir gerosios praktikos pavyzdžius.

Želdiniai susilieja miesto kraštovaizdyje ir prisideda prie bendro miesto ekologijos ir erdvių vaizdo. Medžius mes suvokiame kaip būtinybę mus supančioje aplinkoje, kurie kasdieninėje rutinoje lieka nepelnytai nepastebimi, dažnai net nesusimąstome apie neišmatuojamą naudą, kurią jie mums teikia.

Medį nukirsti užtenka valandos ar net kelių minučių, o jam užaugti ir subręsti neretai reikia žmonių kartos. Beatodairiškas medžių kirtimas, „nurašant“ ant neva pažeisto, užaugusio ant inžinerinių komunikacijų, keliančių grėsmę namui, asfaltui, kabeliui ar net šiukšlių dėžei, yra ne tik trumparegiškumo atspindys, bet ir atspindys ganėtinai ciniško požiūrio į dabarties žmonių gerovę ir ateinančių kartų sveikatą.

Žalio miesto veido naikinimas neieškant kitų sprendimų, manant, kad kelių medžių nukirtimas nepaliks pastebimos žymės mieste – yra pražūtingas. Tokiu tempu kirsdami medžius, visai nepastebimai pasieksime ribą, o gal ji jau pasiekta, kada ši netektis tiesiogiai veiks mūsų sveikatą.

Vakarų valstybės skaičiuoja kiekvieną medį, supranta jo būtinybę bei jo tikrą naudą miestui, mes gi tiesiog švaistome neišmatuojamą turtą vėjais. Jeigu neliks medžių, busime tiesiog apsupti betoninių džiunglių, neturėsime kuo kvėpuoti, žalosime savo ir savo vaikų sveikatą. Medis, tarsi atsvara, palaiko žalio ir pilko santykį mūsų kasdieninėje aplinkoje. Medis mieste kuria darną.

Joks žmogaus sukurtas kūrinys negali suteikti tiek, kiek gali suteikti gyva būtybė. Miesto miškas (urban foresty), galbūt, skamba kaip oksimoronas, tačiau šie du žodžiai yra daugiau negu suderinami ir persipynę tarpusavyje. Šis terminas yra plačiai naudojamas pasaulyje, pabrėžiant medžio svarbą miestų raidoje. Medžiai gali daug ką pasiūlyti kovoje su šio laikmečio kylančiomis problemomis ir iššūkiais. Dar daugiau, atsiranda galimybė naudoti finansiškai efektyvesnes priemones iššūkių sprendimui, nei tą galėtų pasiūlyti tradicinės infrastruktūros priemonės. Medžiai tarnauja atkuriant ir palaikant aplinkos socialinį balansą mieste, nešdami nepastebimą, bet galingą, nukreiptą į ateitį ekonominę naudą miestui.

Kai kada tikrai reikia kirsti medį, tačiau tai turi būti daroma labai atsakingai, įvertinus, apsvarsčius visas išsaugojimo ar genėjimo alternatyvas. Turi vykti dialogas tarp įvairių sričių specialistų, išgirstos visos nuomonės bei pastebėjimai.  

Paplito totalus medžių kirtimas kapinėse. Dažnai argumentuojama: daug lapų, nuvers paminklą. O juk kapinės – tai amžinojo poilsio vieta ir ne kas kitas kaip medžiai kuria ramybės oazę, įprasmina amžinybę, suteikia pastovumo, ramaus poilsio, santūrumo, dvasinės ramybės jausmą. Kapinėse ramu pasivaikščioti, prasminga pamąstyti, pamedituoti, pagerbti ten besiilsinčių atminimą. „Gražiausio paminklo“ statymo lenktynėse, iškertant „trukdančius“ medžius, paverčia šventas vietas nykiomis dykvietėmis, amžinos ramybės vieta tampa akmens ar betono garbinimo vieta, sumenkinama kapo pagrindinė – atminties paskirtis ir, galbūt, net gi paminama mirusiojo valia. 

Suaugęs medis užima solidžią ir stiprią vietą mieste kitose šalyse. Jam teikiamas pirmumas. 2010 metais Jungtinės Karalystės vyriausybė pradėjo nacionalinę medžių sodinimo kampaniją, pavadintą Big Tree Plant. Londono miestas, prisijungdamas prie iniciatyvos, nusprendė ženkliai padidinti medžių skaičių mieste. Ši idėja paskatino ir kitų didžiųjų miestų – Los Andželas, New York ir Čikaga – prisijungimą prie iniciatyvos, kurie savo ruoštu išsikėlė dar ambicingesnes miesto miško programas – pasodinti per milijoną medžių per kelerius metus, užtikrinant jų ilgaamžiškumą bei vietą mieste.

Verta paminėti, kad dėl nepaliaujamos miestų raidos, gyventojų apgyvendinimas tankėja kartu su visa infrastruktūra po žeme ir virš jos, kuri kelia dar didesnių iššūkių, su kuriais susiduriame ir mes, kaip ir visas pasaulis. Tačiau miestai dėl jų plėtros neturi tapti pilkšvomis betoninėmis džiunglėmis, medis neturi būti išmainomas į geresnę infrastruktūrą, medis turi tapti tos geresnės infrastruktūros dalimi. Turi būti kuriama šių atskirų poreikių – patogesnės infrastruktūros ir ilgaamžių medžių – darni simbiozė.

Važiuodami dviračiu, stumdami vaikišką vežimėlį ar romantiškai pasivaikščiodami miesto gatve, turime atsakyti sau į klausimą – kokią aplinką, kokį miestą, kokius pačius save toje aplinkoje norime matyti? Kaip mes suvokiame aplinką – ar joje yra vietos medžiui, ar tik pilkšvai betoninei plytelių dangai?

Jei nelaikysime medžio miesto infrastruktūros dalimi, jei mieste svarbiausia bus asfaltas, trinkelės bei, nuolatos kažkam skundžiantis, kad „nėra vietos automobiliams“ dėl to kirsime medžius, tuomet toks požiūris, tokie veiksmai nuves prie to, kad su laiku nebeatvažiuos joks automobilis, nebeišvysime jokio praeivio toje miesto vietoje, nes ji jau nebebus, jauki, maloni, įdomi.

Norėtųsi priminti vieno iš svarbiausių, Didžiosios Britanijos ir viso pasaulio istorijoje, vadovo, apdovanoto Nobelio literatūros premija Vinstono Čerčilio pasakytus žodžius Antrojo pasaulinio karo metu, ieškant lėšų karo pramonei. Kai vienas iš patarėjų patarė sumažinti reikmes kultūrai ir taip prisidurti prie karui reikalingų lėšų, V. Čerčilis atsakė: „Tai dėl ko mes kovojame?“

Autorė yra Panevėžio miesto vyr. architektė.