V. M. Čigriejienė. Negali būti tautos be teritorijos, be kalbos, be papročių (video) (14)

Vida Marija Čigriejienė | lrs.lt nuotr.

Vida Marija Čigriejienė | lrs.lt nuotr.

Skelbiame buvusios Seimo narės tremtinės Vidos Marijos Čigriejienės kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime.

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Vyriausybės ir Seimo nariai, mieli politiniai kaliniai ir tremtiniai, visi čia susirinkusieji,

savo pasisakymą norėčiau pradėti Jono Basanavičiaus žodžiais: „Tauta, pamiršusi savo praeitį, yra be ateities“. Šiandien šie žodžiai yra ypač prasmingi.

Net ir prabėgus 77 metams nuo tų baisių įvykių, patyrusi visas tremties kančias ir patyčias, iki šiolei negaliu atsakyti į, atrodo, patį sunkiausią mano gyvenimo klausimą: už ką man likimas skyrė tokį beprasmį pasmerkimą? Pasmerkimą, su kuriuo neįmanoma susitaikyti, neįmanoma užmiršti sutryptos vaikystės, kančių, bado ir šalčio, Tėvynės ilgesio. Juk tūkstančiai šeimų ir vaikų buvo ištremti, gyvenimai sugriauti tiesiog aklos tirono valios mostu.

O ir pati Tėvynė tuomet apimta skausmo ir gedulo, kraujavo, baimė ir nežinomybė kaustė visų likusių gyvenimus. Okupantai buvo puikiai įvaldę vieną tautos naikinimo įrankį – „sulaužyti stuburą“ sakė jų doktrina. Tai reiškė – ištremti šviesiausius visuomenės atstovus, nubausti už tai, kad jie buvo atgimusios  Lietuvos viltinga ateitis, tuomet sparčiau bus galima vykdyti sovietizaciją.

Man ir mano šeimai ši diena buvo, yra ir bus ypatinga diena. Mano, kaip ir daugelio žmonių, ankstyvosios jaunystės prisiminimai yra susiję su begaliniu motinos pasiaukojimu ir meile. Tik neįsivaizduojamas motinų didvyriškumas padėjo vaikams pakelti jų gležnučiams pečiams nepakeliamą naštą, leido neprarasti vilties, tikėti, jog gyvenimas nėra vien juodas. Todėl be jokių abejonių – Sibiro motinos buvo sopulingosios Madonos, o mes, Sibiro vaikai – vaikai be vaikystės ir džiaugsmo. Kad tame šaltame ir svetimame krašte būtų bent kiek daugiau šilumos, be mūsų motinų, prisidėjo ir ypatingos profesijos žmonės – Mokytojai.

Tą birželio keturioliktosios naktį į Sibirą juos vežė 17 ešelonų, vien iš Alytaus apskrities vagonais išdardėjo apie 80 mokytojų.

Nepraradę žmogiškojo orumo, skausmingai išgyvendami dėl savo tautos ir vaikų, jaučiantys pareigą ir tremtyje, pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis jie – Mokytojai – stengėsi išlaikyti lietuvybę, buvo moralinė atrama savo tautiečiams, orientyras renkantis vertybes.

Kas dabar suskaičiuos, kiek vaikų Sibire išmoko lietuviškos abėcėlės pradmenis, išgirdo savo tautos garbingos istorijos faktus?

Kas dabar pasakys, kiek nelaimingų vaikų, įkvėpti mokytojų, patikėjo savo jėgomis ir ryžosi  siekti savo svajonės, savo tikslo, visų pirma, kabintis į patį gyvenimą?

Sibiro mokytojų pastangomis suvokėme, kokia svarbi žmogui yra tauta ir gimtoji kalba. Jų dėka sužinojome, kad negali būti tautos be teritorijos, be kalbos, be papročių.

Jų dėka nepraradome lietuvybės, ryšio su gimtine, kalbos įgūdžių. Jie buvo Lietuvos šviesuoliai, amžina pagarba jiems už tą pirmą lietuvišką raidę, už tą tik mūsų svajonėse priartintą tėvynę, kuri tuo metu mums buvo nepasiekiama.

Ir kaip daugelio mūsų tautiečių, jų dauguma taip pat užbaigė savo žemišką kelionę Sibiro platybėse, nėra jų kapų, paminklų, niekas neįprasmins jų titaniško darbo. Jie liko tik mūsų, tremtinių, atsiminimuose.

Kelis žodžius norėčiau tarti ir apie kai kurias mūsų, tremtinių akimis, dabarties gyvenimo problemas. Kaip  gydytoja  galėčiau retoriškai paklausti: „Kuo šiandien sergame?“

Savus papročius lengvai iškeitėme į svetimus, gimtoji kalba dingsta iš viešųjų užrašų, eini gatve ir jau nebesupranti kurioje pasaulio šaly esi, viešuosiuose tekstuose pavardės rašomos taip „originaliai“, kad nepoliglotai sunkiai gali suprasti, kaip jas skaityti. Įleistas svetimos kalbos virusas tarp lietuviškų žodžių jau pradeda savo naikintojo misiją. Ir tas virusas pamažu ir tyliai ardo mūsų gramatikos ir rašybos sistemą. Deja, turintys galių saugoti lietuvių kalbą, į savo prievolę tai daryti žvelgia labai atsainiai.

O juk mūsų lietuvių kalba – pats didžiausias, brangiausias iš protėvių paveldėtas kultūros lobis. Tai seniausia ir turtingiausia šimtmečiais puoselėta pasaulio kalba, garbingai išlaikiusi ne vienus istorinių sunkmečių egzaminus, beveik negrįžtamą tautos išnykimą XIX amžiuje. Išmokta lopšyje, ji lydi mus visą gyvenimą.

Mes visi Sibiro tremtiniai išmokome mums lemtą istorijos pamoką – nesvarbu, kur tu esi, nesvarbu, bet jeigu esi lietuvis – saugok savo kalbą, didžiuokis ja, gyvenk ir kurk savo Tėvynėje – Lietuvoje, nes ji tokia mums yra vienintelė.

Taigi branginkime istorinę atmintį. Ir kol nevėlu, kartokime neišmoktas istorijos pamokas, nes panašu, kad kai kurie politikai tų pamokų net ir nesimoko. Šiandien įsijautę į visagalio rolę jie puola keisti Konstituciją, neatsakingais pažadais siekia dalyti Lietuvos pilietybę tiems, kuriems ji reikalinga tik ekonominiais sumetimais..

Negano to, kai kurie politikai siūlo keisti ir lietuvišką abėcėlę, nes, pasirodo, ji jau kitiems trukdo, sako, mūsų partneriams. Trukdo tiems, kurie čia gimę nesugebėjo išmokti lietuvių kalbos, jiems stringa ir jų pavardžių rašymas.

Bandoma sukurti mitą, kad vardų ir pavardžių rašymas nevalstybine kalba pagerins santykius su strateginiu partneriu, lyg tie santykiai būtų blogi. Ar daug pasaulyje valstybių, kurių oficialiuose asmens dokumentuose vardai ir pavardės būtų rašomi nevalstybine kalba? O gal šie politikai tokiu būdu tik ir siekia savo politinės karjeros, tikėdamiesi palenkti į savo pusę rinkėjus, kurie nesugeba gerbti Lietuvos valstybės įstatymų ir kalbos? Ar tai ne pasityčiojimas iš Valstybės, iš garbingos mūsų praeities, iš kalbą kūrusių tautos šviesuolių?

Taip ir norisi paklausti šių politikų, gerbiamieji, kas darosi Jūsų galvose?

Ar Jūs užmiršote mūsų protėvių pasipriešinimą kirilicai – nelietuviškai abėcėlei? Mūsų protėvius, kurie dėl šio pasipriešinimo 40 metų vargo be lietuviško rašto ir lietuviškos mokyklos. Ar jūs užmiršote knygnešių fenomeną, jų pasiaukojimą dėl savo gimtosios kalbos, dėl lietuviško rašto apsaugojimo ir išsaugojimo.

Ar Jūs užmiršote tų didžiavyrių Vasario 16-osios akto signatarų ryžtą, drąsą, žmones, kurie dar baisesnėmis sąlygomis nepasidavė jokios svetimos valstybės spaudimui, atkūrė mūsų valstybingumą, lietuvišką žodį ir raštą.

Ar užmiršote mūsų tautos golgotą Sibire, tuos mokytojus, kurie ten ir pasiliko amžiams?

Dažnai atrodo, kad minime sukaktis, tremtis, sukilimus ir pergales, tačiau nebetikime tais idealais, kurie šias datas sukūrė. Nebetikime tautine valstybe, kuria šventai tikėjo signatarai, savanoriai, partizanai ir tremtiniai. Jų dėka mes išlaikėme nenutautėjimo egzaminą, jų dėka neužmiršome savo lietuvių kalbos. Šiandien visur švenčiamas mūsų Valstybės šimtmetis, bet nusisukama nuo tą šimtmečio stebuklą įgalinusių idealų, nuo idealo mažai tautai turėti savo Valstybę.

Baigiant noriu pasakyti, gerbiamieji politikai, branginkite savo lietuvių kalbą, netobulinkite jos pagal savo siaurą supratimą.

Linkiu vienybės ir susiklausymo dirbant Tėvynės vardan, neieškant užuovėjų svetimose valstybėse ir atminkime Vinco Kudirkos žodžius: „Kalba – tautos pamatas, kalba – tautos gyvybė, stipri kalba – stipri tauta, miršta kalba – miršta tauta.“

Kategorijos: Laiko vinys, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Vaizdai ir garsai, Vaizdų aruodai, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

14 komentarų

  1. Žemyna:

    Nepaprastai šauni kalba! Tiesiai į akis tai, kas nuolat turi būti sakoma, tačiau Seimo vyrai lyg žalčiai rangosi, ieško, pro kur čia į jiems į naudingesnes – ne Lietuvai, bet užsieniams nusipelniusių ganyklas įsmukus. Deja, „atgimusiems” konservatoriams tautiškai principingi kolegos nereikalingi, todėl išmetė iš sąrašų, nei rinkėjų neatsiklausę. Iš visų pusių QWXinčiais dvipiliečiais apsistatė.
    Būtų labai šaunu, jei ponia Čigriejienė prisijungtų prie Alko ir kitos tautiškos spaudos autorių. Taip aiškiai, logiškai mintis dėstanti, todėl daugumai lengvai suprantama, ji galėtų daugeliu temų rašyti.

  2. O tuo tarpu mažytėje Estijoje...:

    Estijoje baudos už prastas valstybinės kalbos žinias gali išaugti dešimteriopai

    Lietuvos Seimo vadų kinkų virpėjimas, kai sprendžiami su valstybine kalba susiję klausimai, sukelia visos posėdžių salės virpėjimą.
    Priešingai Lietuvai, Estija laikosi TMAPK turinio tikrųjų nuostatų (kad kitataučiams valstybė PRIVALO sudaryti galimybes išmokti valstybinę kalbą tokiu pat lygiu, kaip ją moka gimtakalbiai piliečiai, ir nedrausti jiems turėti savaitgalines privačias mokyklėles, kur mokosi savo tautos kalbos) , ir nepataikauja slavakalbių brukamoms iškraipytoms TMAPK esmės interpretacijoms!

  3. Gražina:

    Puikiai ir tiksliai pasakyta! Skaičiau ir verkiau. “… ir atminkime Vinco Kudirkos žodžius: „Kalba – tautos pamatas, kalba – tautos gyvybė, stipri kalba – stipri tauta, miršta kalba – miršta tauta.“ Gerbiami ar ne visai gerbiami esantys valdžioje, ar įsigilinote į tuos žodžius? Ar supratote, ką jie reiškia? Permąstykite iš naujo ir nebeleiskite darkyti mūsų kalbos. Tai darbas, kurį turėtumėt atlikti pirmiausiai. Jums tai nebus sunku, jums nereikės kaip mūsų knygnešiams rizikuoti gyvybe, slapčia kertant valstybės sieną. Jums netgi bus apmokėta už jūsų visai nerizikingą darbą.
    Gerb. p. Čigriejienė savo kalboje daugiau dalykų paminėjo, kuriuos turite įvykdyti, bet pradėkite nuo kalbos, nes kalba tautai yra svarbiausia.
    Labai ačiū, miela p. V. Čigriejiene, už tai, kad priminėt mums mūsų skaudžią istoriją, mūsų kalbos svarbumą mums, kad prisiminėt ir įvertinot mūsų mokytojų didelį pasiaukojamą darbą tremtyje, mūsų knygnešius.

  4. Žemyna:

    … Emmanuelis Macronas pareiškė norintis, jog po „Brexit“ prancūzų kalba taptų pagrindine oficialiąja Europos Sąjungos kalba…
    Gal bent tai užčiaups anglų kalbą mūsų viešosiose erdvėse? Gal pagaliau pasveiksime? Gal pramoksime ir išdrįsime savo kalba rašyti, kalbėti ir skaityti – kol dar jos galutinai nepraradome?
    Žinoma, logiškiau būtų, jei visa Europa išmoktų ir bendrine paverstų seniausią indoeuropiečių kalbą, bet ji dar tam nesubrendo. Tačiau mes mielai jai padėtume grįžti prie ištakų 🙂

    • !!!:

      Manau kad po,,brexit”ir lenkai užsimanys to pačio…DDDDD o jei rimtai tai manau kad europai reiktų atgaivint lotynų kalbą,tai būtų teisingiause.

    • Dronas:

      Niekas čia nesikeis. Kad išguit “blogą” anglų kalbą, reikės labai daug darbo ir laiko. Tai terminologija, dokumentai, normos. Moksle pagrindinė anglų kalba, daugelis programavimo kalbų, anglų kalbos pagrindu. Normatyvai, taisyklės. Viskas angliška. jau nekalbant, kad didelė vakarų Europos dalis, skandinavų šalys, kalba germanų kalbų pagrindu. Prancūzų kalba kalba daugiausia Afrikos valstybėse. Ar tik nebus čia prisitaikymas prie atvykelių, kurių nemaža dalis kalba būtent prancūziškai. O jeigu žiūrėt pagal kalbų paplitimą. “Baltas” pasaulis, anglų kalba. Pietų Amerika, ispanų kalba. Prancūziškai, Afrika. Vokiečių kalbų pagrindas, Europa. Salvų kalbos, vėlgi Europa, rusų kalbą išskirčiau į atskirą grupę, nes ji persmelkta tiurkizmų ir lyginant su kitom slavų kalbom, skirtumai labai ryškūs.
      Mūsų bėda ta, kad jaunuolis šiek tiek mokslo palaižes, pabuves užsieniuose, jau tarpusavį pradeda kalbėt “madinga” kalba. Tai yra angliškai. Kaip, kad nusitautine šlėktos darė. Tai gėdinga. Bet jie kalbės “madinga” kalba, kokia ji bebūtu. Rusiškai, angliškai, kiniškai, prancūziškai. Makrono kalba, nieko mum gero nereiškia. Makronas, pasakė, jūs mažiukai laikykitės mūsų taisyklių ir išnykit mūsų kalboje ir mūsų kulturoje, o mes stiprėsim ir plėsim įtaką. Tai tipiškas kolonializmas įvilktas į kitą rūbą. Jūs per daug nuo maskolių užsikrėtėt neapykanta anglosaksų pasauliui. Nors mus žudė, plėšė, naikino kalbą ir bandė užkariaut, ne anglosaksų valstybės. O Rusija, Vokietija, Prancūzija, Švedija, Lenkija. Nė vienas britas ar amerikietis, netrypė mūsų žemės kaip užkariautojas, nenurodinėjo kaip mum kalbėt, bet kažkodėl lietuviai labai jų nekenčia, beveik tiek pat, kaip ir kremliuje. Keista? Man ne. Daugybė metų ruso valdymo, paliko gilius randus. Besiliejanti propaganda, bukai, bet be perstojo kalanti į galvą melą. Genderizmai ir panašūs komunizmai, didžiaja dalimi irgi atėjo iš Europos. Ne iš Britanijos ar JAV. Nors ten įsitvirtino, leftistų dėka. Bet nekenčiam anglosaksų… Apsižvalgykit, atsimerkit ir pagaliau atsijokit, kas jum draugas, kas ne. Anglosaksai mum nėra priešas. Net ne konkurentas. O štai aplinkinės šalys, visada rungėsi su Lietuva ir bandė mum primest savo valią. Kas daroma ir dabar. Todėl mano nuomonė ta, kad Lietuvoje reikia kalbėt Lietuviškai ir nesileist į kalbas apie dvi ar daugiau kalbų, konstitucijos darkymus, qwx ir panašiai. Šviest savo jaunimą, kad jie gerbtų savo kalbą. Mokėt kitas kalbas, privalumas, bet niekada negalima užmiršt kas tu ir iš kur atėjai. O tai užtikrina savo kalba.

  5. Jūratė:

    Birželio 14-ąją, atsitiktinai atsidūriau savo gimtųjų Kėdainių geležinkelio stotyje. Minėjimas jau buvo pasibaigęs, tik žvakių liepsnelės plazdeno vėjyje, tik lauko ir daržo gėlių puokštės puošė lietuvių ašaromis aplaistytus bėgius. Vaikščiojau aplink, kaupėsi ašaros. Galvojau: už ką šiuos žmones išvežė? Ar tūkstantinės aukos Sibiro glūdumoje buvo padėtos tam, kad šiandien sapaliotume apie globalią Lietuvą ir dvigubą pilietybę? Išvežė šviesiausius, tuos, kurie turėjo kurti Tautos stuburą. Liūdna, tačiau be šių šviesuolių kaimai duso tamsoje. Išmintingo senelių ar kaimynų žodžio negirdėjęs jaunimas užaugo dvasiniais kolūkiečiais. Be šių žmonių Lietuvoje nesusiformavo stipri šviesuomenės tąsa. Todėl dabar ir Marcinkevičių pajuokti išeina, ir sukurti ištautinančią švietimo sistemą. Išeina KGB’istų priemonėmis paimti vaikus iš gimtųjų namų, o po to aiškinti, jog “mergaitės perdavimo motinai operacija įvykdyta sėkmingai”. Neturime stuburo. Teks jį auginti, kitaip mirsime.

  6. „Pasigėrėkime”::

    Dabar per LRT „Kultūrą”, laidoje „Prisikėlimo ekspresas” du istorikai – kalbos mokslo „milžinai” postringauja apie tautininkų prisirišimą prie sovietinės lietuvių kalbos, prie pavardžių transkripcijos, o kultūringieji puoselėja vakarietišką originalą.

  7. Iš tiesų:

    Kaip nutiko,kad Kovo 11-osios Lietuvą užvaldė neoliberalai ir jų pasaulėžiūrą remiantys veikėjai? Juk beveik visos valstybės sritys,ypač žiniasklaida,švietimas,mokslas,menas ,daugelis politinių partijų,ekonomika – liberalmarksitų rankose.Deja.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *