R. Laimikienė: Pamatėme tikrą valdžios veidą (10)

Laima Laimikienė | S. Žumbio nuotr.

Valdžia kruopščiai ruošiasi referendumui dėl dvigubos pilietybės. Renkama patogi data, sutampanti su prezidento rinkimais, svarstoma referendumą rengti dvi dienas, dėliojamos formuluotės. Tokių kalbų negali ramiai klausytis Rima Laimikienė. Ji – viena iš referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams 2014 m. iniciatorių. Moteris niekada nepamirš, ką teko patirti, kai išdrįso kovoti už Lietuvos žemę. Sistemos girnos jos nesutriuškino, tačiau privertė į tai, kas šiandien vyksta šalyje, pažvelgti kitomis akimis.

– Šiandien girdžiu, kad vėl kalbama apie dvi dienas truksiantį referendumą, kaip buvo per stojimą į ES. Tada buvo imtasi visų priemonių. Su visa pagarba Valdui Adamkui, savo knygoje rašiusiam, kad po to, kai pirmąją referendumo dieną balsavo tik 23 proc. žmonių, jis per radiją ir televiziją ragino piliečius ateiti prie balsadėžių. Nors agitacija balsavimo dienomis yra uždrausta. O milteliai ir alus už 1 ct – tai ne rinkėjų papirkimas? Vienam prekybos centrui tokia „akcija“ kainavo 1 mln. litų. Tai faktai, rodantys, kad šis referendumas buvo neteisėtas.

Aš tuo metu dirbau prekybos centre ir mačiau, kaip žmonės tuos žalius lipdukus, už kuriuos galėjo gauti prekių beveik nemokamai, nešė saujomis. Naivu tikėtis, kad antrą referendumo dieną balsuoti atėjo dar 40 proc. rinkėjų ne iš išskaičiavimo.

– Jau supratote, kad įvykti lemta tik valdžios organizuojamiems referendumams?

– Taip. Piliečių rengiamų referendumų Lietuvoje daugiau nebus. Taip mums pasakė Zenonas Vaigauskas, tuo metu vadovavęs Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK). Iškilus euro įvedimo idėjai, norėjome rinkti parašus referendumui dėl lito išsaugojimo. Tuomet Konstitucinis Teismas (KT) priėmė nutarimą, kad VRK gali neleisti referendumo, kai jo idėjos prieštarauja Konstitucijai ir ES įstatymams. Nors pagal rinkimų įstatymą, VRK turėtų tik organizuoti procesus. Kai dalyvavau šio KT sprendimo aptarime Seime, Z. Vaigauskas man džiaugsmingai pasakė, kad tai reiškia, jog žmonių referendumų daugiau Lietuvoje nebus.

– Didžiulis pasipriešinimas neprivertė atsisakyti idėjos rengti referendumą?

– Prieš mus buvo labai daug atviro šmeižto. Mes buvome kaltinami netgi valstybės pinigų švaistymu. Nes rengiant referendumą kartu su EP rinkimais, jis būtų kainavęs 2 mln. litų, o atskirai – 15 mln. litų. Buvo aiškiai sakoma, kad mūsų kaprizai yra nuostolingi valstybės biudžetui. Negana to, visuomenei buvome pristatyti kaip keistuoliai, kuriems neva pinigus moka Rusijos ambasada. Tų istorijų buvo pačių įvairiausių. Ką žmogui galvoti, kai apie tai kasdien kalbama per televiziją? Kai tokie žurnalistai kaip Andrius Tapinas paviešina vaizdo įrašą, kuriame jis referendumo biuletenį užkasa miške. Kai kasdien girdi, kad esi kažkoks ne toks, pradedi galvoti, kad gal taip ir yra….

Paskui buvo sugalvotas pasiteisinimas, esą saugikliai jau priimti, kam dar leisti pinigus referendumui. Mes jau tada sakėme, kad saugiklius bus galima bet kada atšaukti. Šiandien matome, kad taip ir atsitiko. Baisiausia, kad saugiklius savo rankomis panaikino valstiečiai. Organizuodami referendumą išsireklamavo, ir tai, manau, lėmė apie 80 proc. jų sėkmės rinkimuose.

– Didelę kainą sumokėjote už savo idėją ginti Lietuvos žemes?

– Taip. Kai mes surinkome reikiamą skaičių parašų, pasimatė tikrasis valdžios veidas. Juk 300 tūkst. rinkėjų parašų – tai 25 proc. visų rinkėjų. Su tokiais skaičiais partijos laimi Seimo rinkimus. Tada supratom tai, ką šiandien sako saugumas – Lietuva yra visiškai užvaldyta valstybė. Buvome sukiršinti, suskaldyti ir išspjauti sistemos. Surinkus parašus ir paskelbus referendumo datą, prasidėjo žmonių gąsdinimas, tampymai į policiją. Ypač Jurbarko, Vilkaviškio rajonuose, Vilniuje. Iškviesdavo savanorį, liepdavo dešimtis kartų pasirašyti ant popieriaus lapo, esą taip tikrino rašyseną. Buvo žmonių, kurie neteko darbo, pasijuto nesaugūs, bijojo dėl savo šeimos.

– Po tokios patirties žmonės, ko gero, niekuomet nebenorės prisidėti prie panašios pilietinės iniciatyvos.

– Nebenorėjo iš karto. Kam rizikuoti. Šie metodai mus labai suskaldė, išblaškė, daug žmonių nebetęsė veiklos. Iš mūsų neliko nieko. Nežinau, gal jie į patį referendumą atėjo, balsavo. Aš po šios patirties kokius metus buvau tarsi traumuota. Ši patirtis įtikino, kad iš tiesų šioje valstybėje esi niekas. Negali nieko padaryti, nes čia viską lemia pinigai. Tuos, kurie pasiduoda, nupirks, o tokius, kurie priešinasi – sistemos mašina sumals taip, kad nesinorės nieko. Nes viskas jau remiasi tik į pinigus. Tie, kuriuos šie metodai išgąsdino, nekalti. Žmogiška, kad jie nebenorėjo būti aktyvūs nariai.

– Ar tikite referendumo dėl dvigubos pilietybės skaidrumu?

– Deja, gavusi tokią referendumo dėl žemės pardavimo patirtį, kai buvo žongliruojama dokumentais, nepaisant įstatymų, esu įsitikinusi, kad dvigubos pilietybės referendumas bus „prastumtas“. Esu per rinkimus dirbusi apygardos komisijoje ir mačiau, kaip sunešami balsai. Patikėkite, ten gali padaryti, ką tik nori. O stebėtojų neįleis. Prisimenu vieną atvejį, nutikusį komisijoje. Buvo mokamas mažas atlygis, tai sukėlė diskusiją, kaip pritraukti daugiau žmonių į šią veiklą. Juk tai pagalba valstybei, tad turėtų ateiti daugiau padedančių „iš idėjos“. Viena liberalė tada pasakė: „Idėjos suvalgomos su degtine ir dešra.“ Tokia Lietuvoje idėjų kaina. Taip bus kovojama ir dėl dvigubos pilietybės. Ką nupirks agurkėliais, kitam užsakys Ryčio Cicino koncertą, trečiam – užteks propagandos. Ji vykdoma jau dabar.

Nenoriu, kad tas, kuris išvažiavo į užsienį, o į Lietuvą grįžta tik pigiai sveikatos susitvarkyti, turėtų Lietuvos pilietybę ir man rinktų valdžią. Netikiu, kad Lietuvoje stipriai dirbant neįmanoma pasiekti savų tikslų ir išlikti garbingam piliečiui.

– Tokie pasisakymai šiandien Lietuvoje jau laikomi netolerancija…

– Aš nesu tolerantiška ir tuo didžiuojuosi. Dar Aristotelis yra pasakęs, kad tolerancija ir abejingumas yra pirmieji mirštančios valstybės požymiai. Visos civilizacijos tai tik patvirtino. Kiekviena Tauta turi gyventi savo istorinėje žemėje. Gaila, kad Briuselis mums diktuoja priešingas taisykles. Jau pamirštama, kad ES buvo sukurta kaip ekonominė sąjunga. Kodėl dabar visi reikalavimai susiję su gėjų, lesbiečių, pabėgėlių temomis, kariuomenių ir tautų naikinimu. Lietuva turėtų pasimokyti iš Višegrado šalių, kurios turi stuburą ir gina savo žmones. Turiu vilties, kad nacionalinį interesą dar saugančios valstybės išdrįs ir sugebės atsikirsti Briuselio pseudovertybėms. Manau, Lietuvai vienintelis kelias – suspėti įsikibti tam „drakonui į uodegą“ ir taip išsigelbėti. Tokie, kokie esame šiandien, patys jau nieko nepadarysime.