G. Burneika. Kaip atgaivinti tautos šaknis (II) (33)

Pixabay.com nuotr.

Pixabay.com nuotr.

2. Krikščioniškosios doktrinos ontologinis netikrumas

Krikščionybė išvaro žmogų iš jo namų – iškerta iš prigimtinių tautinių šaknų ir pakerta gelminius ryšius su senosios pasaulėjautos archetipais, arba dievais ir jų galiomis (žr. I dalį). Savų papročių, siejančių tautą su jos gamta, gyvenamąja tikrove, išreiškiančių meilę vietai ir teikiančių būties tikrumą, vieton ji bruka svetimus.

Priėmęs krikščionybę žmogus iškrenta iš savo tautos ir tampa tikrovės stokojančiu „hominidu“, arba vaiduokliu. Anot Arvydo Šliogerio: „Tai hominidui, ir tik hominidui, kaip Niekio vergui, būdinga Tikrovės stoka. […]  Aš manau, kad žmogus šiuo požiūriu tiesiog yra kosminis ligonis, nes jam nuolat stinga Tikrovės, kaip paprasčiausios gamtinės duoties […]. Jam visą laiką reikia kaip nors kompensuoti baisingą Tikrovės stoką, kadangi nelabai malonu jaustis vaiduokliu ir turėti reikalą tik su vaiduokliais. Kuo jis bando tą stoką kompensuoti? Visų pirma – kurdamas dirbtinį pasaulį. Prabangos dirbinių pasaulį. […] Tokie motyvai ir atvedė mane prie tokios netikėtos minties apie hominido kosminę nelaimę – Tikrovės stoką, nes, kartoju, filotopas pirmiausia privalo kalbėti apie tai, ką gali parodyti pirštu.“ [1]

Krikščionybė negali būti filotopiška – mylinti vietą, prisirišusi prie vietos, nes jai nevalia gyventi tuo, kas regima, „ką gali parodyti pirštu“. Apaštalas Paulius sako: „Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima“ (2 Kor 4, 18). [2]

Arvydo Šliogerio „Tikrovės stokai“ sinonomiškas Eugeno Drevermano „ontologinis netikrumas“. Ontologinio netikrumo stovis, pasak Drevermano, yra neatskiriama klerikalinio mentaliteto dalis ir visų jo neurotinių apraiškų šaltinis. Gintaras Beresnevičius, komentuodamas Drevermaną, sako: „…visos klerikalinio gyvenimo formos yra paveiktos ontologinio netikrumo.“ [3]Ontologinio netikrumo potyris yra susietas su baime. […] Tai egzistencinė baimė.“ [4]

Egzistencinė baimė, kylanti iš tikrovės stokos, arba ontologinio netikrumo, reiškiasi savigaila – nebyliu, o kartais ir atviru skundu dėl kankinančio bejėgiškumo, visokiariopu jo dangstymu, infantilizmu, nevisavertiškumu. Nuolatinė klerikalo savigaila dvasiškai žlugdo jį patį, o į kitą nukreiptas „gailestingumas“ – gerumo kauke pridengtas žeminantis pasigailėjimas žlugdo kitą. Savigaila ir pasigailėjimas – egocentriška laukysena, reikalaujanti nuolatinio dėmesio, paguodos ir slapta siekianti dominuoti, todėl ji yra įvairiausių neurozių ir sielos ydų šaltinis. Romos imperatorius ir filosofas Markas Aurelijus (121–180 m.) yra pasakęs: „Niekingiausia silpnadvasiškumo atmaina – gailestis sau pačiam.“ [5]

Per egzistencinį netikrumą, baimę ir iš jos kylančią nuolatinę savigailą žmoguje užgniaužiama tai, kas, pasak Drevermaną komentuojančio Gintaro Beresnevičiaus, „…būtų svarbiausia jo tolimesniame gyvenime, t. y. pasitikėjimas savimi ir savarankiškumas.“ [6] Žmogaus siela tampa suluošinta.

Egzistencinė baimė ir iš jos kylanti savigaila yra emocinė krikščioniškos doktrinos šerdis. Dėl to tenka paprieštarauti Drevermanui, simpatizuojančiam Biblijai ir protestantizmui ir teigiančiam, kad ontologinis netikrumas būdingas vien katalikiškajam klerikaliniam mentalitetui. Krikščioniškasis ontologinis netikrumas ir egzistencinė baimė yra bendri tiek katalikams, tiek protestantams – jie tiesiog iš santykio su bibliniu Dievu. Šliogeris jį apibūdino taip: „…žodis dievas nėra krikščionybės monopolis, tačiau krikščioniškojo Dievo santykis su bekalbiais daiktais visai kitoks negu kitų religijų dievų. Dievas krikščionybėje yra vyriausias despotas, bet svarbiausia, kad jis ne tik despotas: jis yra totalitarinis despotas. Kuria prasme? Krikščionybėje aiškiai pasakyta: be Dievo valios nė plaukas nenukris nuo galvos. Tai reiškia, kad Dievas totaliai kontroliuoja visą esiniją […]. Kitaip sakant, Dievas kiaurai pereina ir per daiktus, ir per žmones, Dievo pasaulis gali egzistuoti kaip absoliučiai skaidrus pasaulis, kuriame įgyvendinta absoliuti Dievo kantrolė.“ [7]

Pagal Bibliją, žmogus negali pats būti savo likimo kalvis – jis nepriklauso sau (1 Kor 6, 19). Todėl ir jo paties pastangos siekiant tobulumo ir amžinybės yra bergždžios – viskas priklauso tik nuo viską žinančio ir viską valdančio biblinio Dievo, nuo jo gailestingumo (Rom 9, 15–16, 18). Kam jis bus skirtas, o kam teks Dievo rūstybė ir sunaikinimas, numatyta iš anksto (Rom 9, 19–20; Ef 1, 3–4; plg. Rom 9, 22). Iš kitos pusės, žmogui be paliovos įteiginėjama, kad jis esąs išgelbėtas per Kristaus atperkamąją auką. Taigi jis drauge ir privalo jaustis išgelbėtas, ir niekada negali būti dėl to tikras. Savimi pasikliauti jis nebegali, nes sau nebepriklauso, o bibliniu Dievu pasikliauti neišeina. Kas gali garantuoti, kad aš tikrai nesu iš anksto pasmerktas amžinai kančiai arba sunaikinimui? Štai apaštalas Paulius: čia jis užtikrintas, kad niekas jo neatskirs nuo Dievo meilės (Rom 8, 38–39), čia prisipažįsta, kad dar nesąs „išteisintas“ (1 Kor 4, 4; Kosto Burbulio vertimas).

Apie šią dilemą krikščionys vengia kalbėti, tačiau ji negali nebūti juntama. Tai pamatinė abejonė – vienas iš ontologinio netikrumo ir egzistencinės baimės šaltinių. Kaip bent trumpam užsimiršti nuo graužiančio, sekinančio, žlugdančio netikrumo? Ogi be paliovos mintimis, žodžiais ir veiksmais skelbti savo „tikėjimą“ kitiems. G. Beresnevičiaus žodžiais, šią egzistencinę baimę numalšinti tėra „galima įveikiant nuosavą asmenybę bei kitų asmenybę, savojo mokymo turinius jėga plečiant į aplinką.“ [8]

Čia ir slypi krikščioniškojo dogmatizmo ir fanatizmo šaknys – jis kyla iš abejonės. Karlas Gustavas Jungas sako: „Dogma, t. y. nediskutuojama tikėjimo tiesa, skelbiama tuomet, kai norima visiems laikams užgniaužti abejonę.“ [9] Kai krikščioniškosios doktrinos įtvirtintą ontologinį netikrumą užpildo asmeniškos problemos (Edipo kompleksas ir kt.), tai ir randasi ištikimas jai fanatikas. Kuo stipresnė egzistencinė baimė, tuo aršesnis fanatikas. O tai ir yra stebėtinai sėkmingo krikščionybės paplitimo paslaptis. A. Šliogeris sako: „Fanatizmas yra fatališkai susijęs su teologija […]. Vyrauja teologo fanatiko egzistencinis tipas […]. Taip, mes matėme, krikščioniškoji teologija praktiškai yra labai efektyvi. […] Krikščionių teologija pasirodė tokia efektyvi, kad jos vadovaujami Vakarų banditai užkariavo visą Žemes rutulį. Globalizacija yra krikščionybės padarinys. Tai argi paneigsi tokį efektyvumą?“ [10] Belieka tik apgailestauti dėl tautininkų-krikščionių, kurie piktinasi globalizacija, o nesuprnata, kad ji yra tiesioginis jų tikėjimo padarinys.

Egzistencinę baimę stiprina įsakymai bijoti biblinio Dievo: „… bijokite Dievo“ (1 Pt 2,17; Apr 14, 7) ir t. t. Beresnevičius sako: „Pagarba, kuri kyla iš bausmės baimės, yra ne kas kita, kaip jokios garbės neturinti gėda. […] o visas klero gyvenimas yra ne kas kita kaip įšalusi baimė“. [11] Iš kitos pusės, Biblija įsako Dievą mylėti: „Mylėk Viešpatį savo Dievą“ (Lk 10, 27; Mt 22, 37), taip pat jam aukotis, sekant Kristumi (1 Jn 2, 6; plg. Rom 12, 1). Krikščionybė moko mylėti ir gerbti bijant, kad tavo mylimasis, žiūrėk, ims ir paskirs tau amžinas pragaro kančias, mylėti ir gerbti maldaujant pasigailėjimo. Tokia biblinio Dievo meilė savaime yra pragaras, kaip tai yra pastebėjęs : „Ir Dievas pragarą juk savo turi: tai meilė jo – žmonijai.“ [12]

Biblija moko bijoti ne tik Dievo, bet ir jo tarnų (2 Kor 7, 15), visai atsisakyti savo valios (Lk 22, 42; Jn 5, 30, 19), moko silpnumo (2 Kor 12, 10), saviniekos (2 Sam 6, 21–22; Iz 40, 17). Beresnevičius sako, jog uolus tikintysis (Kleriker) „turi žinoti, kad jis yra niekas, kad be Dievo jis nieko negali padaryti, o tuo metu šitie žodžiai patenka tiems žmonėms, kurie šiaip ar taip, ir be šitų žodžių, įsitikinę savo fundamentaliu niekiškumu.“ [13] Tokiu būdu tai, kas Drevermano buvo pavadinta egzistencine baime, o pasak Marko Aurelijaus, yra niekingiausia silpnadvasiškumo atmaina – savęs ir kitų „gailėjimasis“, jų pažeminimas ir suniekinimas, – ir tampa krikščioniškosios doktrinos bei praktikos emociniu užtaisu.

***

Kaip grįžti prie baltiškos pasaulėžiūros? Pirmiausia reikia atsigręžti nuo Biblijos į tikrovę, į gamtą. Biblija neslepia, kad ji gali meluoti (2 Met 18, 18–21; Jer 4, 10). O gamta tokia, kokia yra, ji nemeluoja – ją tik reikia pažinti, suprasti. Krikščionybėje viską valdo Dievas, todėl  žmogaus laisvai valiai iš esmės nebelieka vietos. Žmogaus pasirinkimas (Įst 30, 15–18) tėra pasirinkimo imitacija, nes vis tiek jis iš anksto nulemtas visa valdančio Dievo (pagal Šv. Raštą, jis dar prieš sukurdamas pasaulį numatė, ką pražudys, o ką išgelbės: Ef 1, 3–4; Rom 9, 18, 23). O gamta atvira laisvei – priklausomai nuo pažinimo laipsnio. Visa žmogaus pažanga, technologijos, kultūra, visa civilizacija kyla iš gamtos pažinimo ir į jį remiasi. Tačiau pažinimas gali būti ne tik mokslinis, bet ir dvasinis – kai gamtos reiškiniai suprantami kaip ženklai, simboliškai, išreiškiantys ir perteikiantys esminius, giliausius būties dėsnius. Taip suvoktas, žmogų supantis pasaulis, gamta, atsiskleidžia kaip ištisa simbolių knyga, tikrasis Šventas Raštas, kurį tik reikia išmokti skaityti.

Žmogų supantis ir žmogaus suvokiamas pasaulis neišvengiamai yra sudarytas, tiesiog auste suaustas iš skirtybių, priešybių: šviesa – tamsa, šilta – šalta, aukštai – žemai, kairė – dešinė ir t. t. Tos priešybės gamtoje nuolat keičia viena kitą, sueina vis į kitokį tarpusavo santykį, virsta viena kita. Aiškiausiai tai matyti gamtos virsmuose: naktis keičia dieną, diena – naktį, žiema keičia vasarą, vasara – žiemą, gyvenimas baigiasi mirtimi, ir prasideda naujas gyvenimas. Jokia būklė, jokia padėtis nėra amžina, nekintanti. Nėra nieko, „duoto“ visiems laikams, ir vis dėlto viskas nuolat kartojasi, liejasi vis naujais, bet panašiais pavidalais.

Virsmų ratui neišvengiamai yra pavaldus ne tik išorinis pasaulis, bet ir žmogaus vidinis gyvenimas. Jungas sako: „Kiekvienam individui būtinas perversmas, vidinis konfliktas, esamos padėties panaikinimas ir jos atnaujinimas, būtinas ne tam, kad visa tai primestų savo artimui, veidmainiškai prisidengęs krikščioniška artimo meile arba socialinės atsakomybės jausmu, ar dar kokiais nors gražiais žodžiais, slepiančiais jo asmeninius galios poreikius. Savęs pažinimas, grįžimas prie savo esmės pagrindų, prie savo paties esmės ir jos individualaus bei socialinio apibrėžtumo yra išgijimo nuo šią valandą viešpataujančio aklumo pradžia.“ [14]

Virsmų ratui, nori nenori, paklūsta ir visos sąvokos, kuriomis žmogus savo vidinį gyvenimą bando išreikšti. Todėl visos sąvokos yra sąlygiškos, ne absoliučios, o visagalybė, visažinystė, absoliutus gėris tėra prasimanymai. Pavyzdžiui, iš kur randasi blogis, jei Dievo absoliutus gerumas negali būti jo šaltinis? Jungas pažymi: „Į klausimą „Iš kur atsiranda blogis?“, kurį kadaise iškėlė gnostikai, krikščioniškasis pasaulis taip ir neatsakė.“ [15] Arba, jei Dievas visagalis, tai ar jis gali sukurti tokį akmenį, kurio pats negalėtų pakelti? Šis klausimas lydi „visagalybės“ sąvoką nuo pat jos atsiradimo. Kaip į jį beatsakysi, vis tiek išeina, kad jeigu Dievas gali tą, tai negali ano, o jei gali aną, tai negali to.

Tikrovėje tokių nesąmonių nėra, tai vis pasiklydusio proto žaidimai. Pasaulėžiūra, kuri yra orientuota į tikrovę, o ne į suabsoliutintų (ir dėl to virtusių prietarais) tiesų rinkinį, neturi tokių pretenzijų Dievui, todėl nėra joje ir neišsprendžiamų prieštaravimų. Nekyla klausimų ir dėl gėrio ir blogio kilmės, nes ir gėris, ir blogis yra santykiniai. Baltų tradicijoje jų nuolat kintantį tarpusavio santykį išsako daugybė sakmių apie Dievo ir Velnio, Perkūno ir Velnio santykius. Intriga užsimezga, rutuliojasi, tam kartui išspendžiama, ir kitoje sakmėje prasideda iš naujo, kitaip. Dievo ir Velnio kova amžina, ir Dievas visuomet nugali Velnią, ir paskui vėl, ir taip be galo. Gėris visuomet nugali blogį, be ne vieną kartą visiems laikams, kaip Biblijoje. Nebent į pačią Bibliją pažvelgus kaip į vieną iš senosios tradicijos sakmių…

Tikrasis blogis randasi tada, kai žmogus pasiduoda blogiui, tamsai ir liaujasi kovojęs Dievo pusėje, kai jis įstringa vienoje būsenoje, užsidaro ir aptemsta. O kol žmogus kovoja ir grumiasi, kliūtys ir sunkumai jį tik grūdina ir brandina, todėl nėra visiškas blogis. Nepasiduok, ir nebus Dievui priekaištų dėl blogio, o Velniui – vien prakeiksmų.

A. Šliogeris sako: „Kadangi žmogus naikina, peržengdamas būtinybės ir saiko ribas, tai jau nebe naikinimas, nihilizmas, nihilistinis santykis su pasauliu. Jis naikina be jokio reikalo. Naikina savo malonumui. Arba naikina tam, kad nors kiek uždengtų Tikrovės stoką.“ [16]

Tikrovės stoka, arba ontologinis netikrumas, – štai blogio šaltinis, kurį žmogui būtina įveikti. Tai žūtbūtinė žmogaus dvasios kova, du tūkstantmečius užtrukęs iššūkis. Bet kad ir kiek jis truktų, iš jo tėra vienintelė išeitis – pažinus blogio šaknį, grįžti Tikrovėn, Namo.

(Bus daugiau)

Išnašos:

[1] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 194–196.
[2] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, bus: Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlovo Kavaliausko vertimų.
[3] http://alkas.lt/2011/10/06/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-ix/. Eugen Drewermann, psichoterapeutas ir rašytojas, buvęs kunigas.
[4] http://alkas.lt/2011/09/05/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-vi/.
[5] https://persons-aforism.ru/aforizm/14879.
[6] Iš dr. Gintaro Beresnevičiaus paskaitų, skaitytų Vytauto Didžiojo Universitete, anoniminio konspekto Gelminė psichoanalizė ir egzegezė (Drevermanas), 1995, „Alke“ neskelbtų dalių, p. 58.
[7] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 313.
[8] http://alkas.lt/2011/09/05/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-vi/
[9] Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai, 2010,  p. 213.
[10] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 155–156, 158, 161.
[11] Iš dr. Gintaro Beresnevičiaus paskaitų…, p. 67.
[12] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 93.
[13] http://alkas.lt/2011/08/12/g-beresnevicius-drevermanas-religiniai-vaizdiniai-%E2%80%93-archetipai-ar-istorija-iii/
[14] Carl Gustav Jung. Psichologiniai tipai. Vilnius: Margi raštai, 2013, p. 586.
[15] Carl Gustav Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius: Margi Raštai, 2010, p. 453.
[16] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 197.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

33 komentarai

  1. Nuo kada mažuma teisi už daugumą? Didžioji dalis Europoje krikščionys, o mes tipo pagonys. Tai ką visi Europoje kvailiai, o mes vieni protinguoliai? Tipo, norime išsaugoti savo religiją ir taip atrodyti kietesni už kitus. Bet šis požiūris yra klaidingas. Duosiu pavyzdį. Jeigu klasėje visi mokiniai yra prastai besimokantys, o klasėje yra vienas vaikas, kuris yra keistas, gerai besimokantis, bet atstumtasis, tai jis aišku tuo didžiuosis kad yra keistas ir kitoks nei kiti mokiniai, bet klasėje niekas su juo nebendraus ir netgi prie jo kabinėsis jo nemėgs ir bandys aplamdyti. Taigi tas mūsų kitoniškumas ir bandymas išsiskirti iš kitų – yra logiškas, bet atnešantis daug kančių. Tai tiek.

    • Šaunuolis, Tomai, gerai pasakei apie prastai besimokančius mokinius ir protuolių mažumą, kuri būna visuomet teisi. Teisūs šviesuoliai, o ne minia. Krikščionybė, kuri moko niekinti ir naikinti tikrovę ir gamtą veda į pražūtį žmoniją: juk krikštyti europiečiai (ir amerikonai) nesugeba išgyventi gamtoje, todėl ir plėšia visas tautas bei niokoja planetą, kuri mums vienintelė. Senasis mūsų tautos tikėjimas rodo kelią, kaip pamesti šiuos pražūtingus klystkelius ir atkurti ekologinę darną.

  2. Apuokiukas:

    Ar visagalis Dievas gali sutverti tokį akmenį, kurio pats negalėtų pakelti? Tai yra ne Dievo problema, bet paties klausiančiojo riboto mąstymo problema. Riboto, nes jis mąsto vienmačiu mąstymu. Ir mąstant tokiu mąstymu atsiranda ir daugiau panašių kazusų. Pavyzdžiui apie barzdaskutį, kuris skuta tik tuos kaimo gyventojus, kurie nesiskuta patys. Arba apie karalių, kuris pastatydino tiltą ir kaip užmokestį liepė kiekvienam einančiajam pasakyti, ko jisai eina. Jeigu žmogus pasako teisybę, viskas gerai, o jeigu pameluoja, jis turi būti pakartas. Ir štai vienas gudruolis, eidamas per tiltą, pasako: ,,einu būti pakartas“. Aišku meluoja, turėtų būti pakartas, bet tada jis būtų pakartas, kad pasakė teisybę. Turbūt daug kas nežino, ko dar Dievas ,,negali“. O jis negali būti visažinis ir visagalis. Sakykim, jis yra visažinis. Vadinasi, jis žino, kad tada ir tada bus taip ir taip arba jis pasielgs taip ir taip. Jeigu jis pasielgs kitaip, tada jis nebus žinojęs, kaip pasielgs ateityje ( gal kaip nors išaiškinau ). Bet Dievas gali remtis ne tik dvimačiu, bet ir trimačiu, keturmačiu mąstymu. Ir vienas toks pavyzdys užrašytas Biblijoje: kai Jėzui Kristui atvedė svetimaujančią moterį, kurią pagal įstatymą reikėjo užmėtyti akmenimis. Jeigu Jėzus Kristus butų tam pritaręs, tai prieštarautų savo skelbiamam artimo meilės mokymui. Ir čia Jėzus Kristus pereina į dvimatį mąstymą ir labai aiškiai nurodo ką daryti: ,,kas be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį“…

    • Žmogus gali būti dievas. Jei žmogus turi visą politinę, karinę valdžią savo rankose, valdo žiniasklaidą. Jis gali slaptais metodais sukurti dirbtinę tikrovę, kuri kitiems atrodys visiškai reali. Pavyzdys – rugsėjo 11 atakos JAV, kai prezidento Bušo administracija incenizavo ir dirbtinai sukūrė įvykius, kurie mums atrodo, kaip tikras teroro išpuolis.Jei netiki, kad taip gali būti – pasidomėk vadinamąja skaitmeninės sąmonės filosofija.

      • Kęstutis:

        … krikščionybę galima būtų vadinti pirmąją “virtualia” tikrove žmonijos istorijoje – apie anksčiau buvusias trūkstą žinių… Krikščionybe pusdurniai patikėjo, o “netikėlius” ar kitaip tikinčius inkvizija sunaikino. Vakarų išsigimusi civilizacija tiesioginis krikščionybės kūrinys…

        • Juozas:

          Kęstuti, tavo žinių trūkumas :inkviziciją sukūrė ne bažnyčia, ir tam ilgai priešinosi, bet pasaulietiniai monarchai, kad sustiprinti savo valdžią ( ir padaryti sau pavaldžią bažnyčią). Vakarų nuosmukis būtent sutampa su krikščionybės nuosmukiu

        • Kęstutis:

          Cituoju žymų religijotyrininką Thomas F. Madden – ” Viduramžių inkvizicija prasidėjo 1184 m., kai Popiežius Liucijus III nusiuntė Europos vyskupams erezijų sąrašą ir liepė jiems aktyviai dalyvauti nusprendžiant, ar kaltinamieji erezija iš tikro yra kalti. Vietoje pasitikėjimo pasaulietiniais teismais, vietiniais valdytojais ar tiesiog miniomis, vyskupai turėjo užtikrinti, kad kaltinamieji eretikai savo vyskupijoje būtų apklausti išmanančio dvasininko, naudojant Romos įrodymų teisę. Kitaip tariant, šie dvasininkai turėjo atlikti tyrimą, iš to ir kilo terminas inkvizija” Kaip ir kam bažnyčia priešinosi, jei tai buvo Popiežiaus sprendimas? Tuo metu sudeginti žymiausi mokslininkai bažnyčios sprendimu, o ne ko nors kito. Tais gūdžiais viduramžiais suklestėjo tik bažnytinė dogmą ir Kristaus kariai dalyvaujantys grobikiškuose karo žygiuose, prisidengdami kryžiaus žygiais. Jei pačio nuomone tautų ir tautinių papročių naikinimas visur, kur tik pasirodydavo krikščionybė didelė vakarų civilizacijos pažanga, tai Putinas irgi panašiai galvoja – svarbiausia – ruskij mir ir naujų žemių užkariavimas. O jau apie mokslą tai net nėra ką kalbėt, mokslą pakeitė bažnytinė dogmą. Mokslas Europoje atsigavo tik per Renesansą ir rėmėsi jis Antikos pasiekimais. Vienas įdomus dalykas, kad pagoniškoje Romoje Ia. jau buvo naudojamas garo variklis spektaklių pasirodymuose, o kaip žinoma pramonės revoliucija ir prasidėjo nuo garo variklio, ir pramonės revoliucija galėjo prasidėti bent jau tūkstančių metų anksčiau, jei ne krikščionybė. Kas vyko šimtmečius už uždarų bažnyčios durų, tai tapo vakarų civilizacijos veidas – homoseksualizmas ir kiti iškrypimai įteisinti kaip vakarų civilizacijos vertybės. Dabartinė vakarų civilizacija tiesioginis krikščionybės kūrinys, todėl ir žlugimas sutampa su krikščionybę…

      • Tvankstas:

        Jei žmogus dievas ? Tai velnias tegali būti, nes kas iš žmogaus išeina yra nuo velnio.

  3. Juozas:

    juokinga, kad tokį nevykėlį, kai Šliogerį, pasitelkėt kaip autoritetą. Šitas filosofijos šarlatanas seniai prisipažino, kad rašo “į stalčių”. Pamiršot jo blevyzgas prieš lietuvius ir patriotus ? Pasikartokit, verta žinoti, kas ko vertas.
    Dėl krikščionybės “egzistencinės baimės” – labai negabių kvailelių išmislas. Tos idėjos, ideologijos vedami europiečiai užkariavo visom prasmėm Pasaulį, su minimaliom priemonėm perėjo dykumas, perplaukė vandenynus, buvusį pasaulio pakraštį pavertė Pasaulio lyderiu

    • Tvankstas:

      A. Šliogeris yra filosofijos šarlatanas, sofistas, vardan savo įsimylėtos minties gudriai nutylintis kitas tiesos dalis, o tiesa jam nereikalinga, reikalingas tik žmonių dėmesys, kuriame puikuojasi savo ‘išmintingumu’, kurio siekia vulgariais užstalės juokeliais.
      ‘Melas nulekia šuoliais kvatodamas, o tiesa sugrįžta kaip senutė iš pamaldų į savo namelį.’
      A. Šliogeris tėra važnyčiotojas.

  4. Paradoksas, tačiau tam, kad atgaivinti tautos šaknis, būtina, bent trumpam, pakeliauti po pasaulį! Mat, 312 metais Konstantinu I Europai paskelbus Kryžiaus Karą, Centrinė ir Vakarų Europą buvo labai greitai apkrištytos! Rytų gi Europoje, mūsų protėviai, didvyriškai priešinosi iki 1387 metų! Tais metais, anot Teodoro Narbuto ir Daukanto, Rytų Europoje buvo įvykdytas GENOCIDAS! Buvo sunaikinti ne tiktai mokantys skaityti ir rašyti bet ir akmenys su runomis! Todėl ir mūsų šaknų tenka ieškoti už Lietuvos ribų! Tad norėdami jas pažinti, šaltinius ieškokite atokiau nuo Lietuvos!

    • O, kas Lietuva buvo iki 1387 metų? – dinozauras kitų Europos valstybių tarpe, kaip yra pasakęs Gudavičius. Visa Europa raštą turėjo seniai, rašė ir turėjo metraščius o mes ant akmenų viską rašėm. Be to labai varom ant lenkų, rusų, vokiečių, kad jie mūsų istoriją rašė. Leisk paklausti – jeigu Lietuva buvo tokia pažengusi, kodėl patys nerašėm savo istorijos, kol buvom pagonys? Lietuviai, ant akmenų, savo istoriją rašė? Be to nėra net įrodymų, kad lietuviai ant akmenų viską rašė, nes niekas tokių runų nėra radęs. Tai galima įsivaizduoti – kokia primityvi buvo mūsų pagoniška civilizacija, jeigu ją taip galima iš viso vadinti. Be to krikščionybės atėjimas nebuvo kažkoks keistas dalykas. Visi mūsų valdovai – pradedant Mindaugu ir baigiant Vytautu derėjosi dėl krikšto. Manai, kad mūsų valdovai buvo kažkokie kvailiai ir nežinojo ką daro ir kas naudinga valstybei? Tai tiek.

      • Tvankstas:

        Beveik prieš metus esu pačiam Tomai atsakęs, kad lietuviai turėjo ir valstybę, ir raštą, ir architektūrą, tai rodo ir ekonominiai, ir politiniai, ir kultūriniai, ir architektūriniai žodžiai, tai įrodo esant senosios lietuvių kultūros likučius šiandienos pasauliui, ir tuo labiau rašto raidžių vardai, pradedant nuo Aigupto, upeningių/ finikiečių/, hebrajų, graikų, runų, liaudynų raštų.
        Jei iš lietuvių kalbos išsivystė pasaulio kalbos, tai tuo labiau šiandieninės Europos kalbos, kai iki 400 Kr. metų ir germanai kalbėjo lietuvių tarmėmis, kas rodo begalės lietuviškų grynuolių, ir nuo 863 m. atsirado slavų kalbos. Šios naujakalbės kalbėtojai stengėsi ištrinti su naujuoju tikėjimu ir savo tėvų kalbą – lietuvių tarmes.
        Čia tik neapykanta lietuvių tautai ir kalbai verda Tomo, gal Tomasz, gal Foma, smegenyse iki užvirimo laikas nuo laiko, ir tai trunka metų metais, taip iš lėtinės schizofrenijos išsivystys pastovioji – tokia neapykantos liejimo kaina liejančiojo smegenims.

        • Tikrai ne – nes iki krikšto, Lietuva gal ir buvo valstybė( ją sukūrė Mindaugas)bet architektūros ir rašto mes neturėjom, jie atsirado tik Vytautui pakrikštijus Lietuvą.
          PS; Iki krikšto vyravo medinė architektūra, o rašto išvis nebuvo – viskas buvo perduodama žodžiu. Jeigu viskas būtų buvę, kaip, tu, sakai tai Vytautui nebūtų reikėję krikštyti šalies, nes jis nebuvo kvailys ir žinojo kas naudinga valstybei, o kas ne. Krikščionybė visur Europoje atėjo per prievartą, bet atnešė visur raštą ir tam tikras socialines, kultūrines ir politines struktūras,kurių pagonybė negalėjo realizuoti per trumpą laiką, nes pagoniškai civilizacijai iškilti ir vystytis reikia šimtmečių o krikščionybė tas visas struktūras atnešė iš karto ir nereikėjo laukti ilgą laiką. O mes laukti negalėjomę nes mus prie sienos spaudė kryžiuočiai. Tarkim Japonai ar indai savo civilizacijas kūrė šimtmečius, kol pasiekė iš ties labai aukštą lygį,bet jiems niekas vystytis netrukdė, o mums trukdė kryžiuočiai. Aš nesakau, kad pagonybė neturi tam tikrų savo pliusų – aišku, kad turi, bet kas tai yra civilizacija – tai yra vertybių sistema, o pas mus buvo tik atskiros vertybės, nes nebuvo visų tų vertybes ir atskiras sistemas centralizuojančių veiksnių, kurios būdingos krikščionybei. Manai, kad tos šalys ir tie valdovai, kurie savo šalyse įvedė krikščionybę buvo kažkokie kvailiai? Tikrai ne – juo labiau,kad mūsų visi valdovai vedė derybas dėl krikšto, nes jie žinojo, kad su krikščionybe reikia skaitytis. Tai tiek.

          • Tvankstas:

            Nei prieš metus, nei prieš dieną Tomui neteko įsiskaityti į :
            “Beveik prieš metus esu pačiam Tomai atsakęs, kad lietuviai turėjo ir valstybę, ir raštą, ir architektūrą, tai rodo ir ekonominiai, ir politiniai, ir kultūriniai, ir architektūriniai žodžiai, tai įrodo esant senosios lietuvių kultūros likučius šiandienos pasauliui, ir tuo labiau rašto raidžių vardai, pradedant nuo Aigupto, upeningių/ finikiečių/, hebrajų, graikų, runų, liaudynų raštų.”
            Lietuvoje ( Vytauto laikais lietuviškai kalbėta (bent kaimuose) ir Smalėniškoje, ir Baltstogėje, ir Didūnoje (Wielkopolska), ir Mažovoje (Mazowsze), ir Lankatijoje ( Lancatia), ir Pamaryje ( Pommern, Pomorze), ir Pleskavoje, ir Naugarde, ir Šerniguvojebuvo rašoma runomis arba ant lentelių, arba ant beržo tošies (tie surasti Naugarde yra įrodymas, nes lietuviškai parašyta), arba ant sidabro plokštelių, kurios buvo sukapotos, arba ant akmenų, kurie buvo suskaldyti ir sudėti į bažnyčių pamatus, vien ko verti ant Alkio kalno (Tacitus 98 Kr.m. užrašė Alcis, tarė tada Alkis, dabar Slęza prie Vartisaulavos (Breslau/Wroclaw)) suskaldyti ir išmėtyti akmenys. Ko gi bijo Lenkijos istorikai ir archeologai surinkti ir perskaityti ?
            Tomai, suprantu, pačiam pareigybinės instrukcijos neleidžia gilintis į lietuvių rašomas mintis, neleidžiama pačiam gilintis į šaltinius, nuorodas, ir telieka kartoti tuos pačius žodžius metų metais lyg tantras.
            Suprantu, darbas rutininis (srautinis pirmapradiškai), o gyventi reikia, mokama už pasisakymų vienetus.
            “Dajoš stranie uglia, xot’ melkogo, no doxuja.”

    • Tvankstas:

      Gerb. Romualdai, o kam ieškoti lietuviškų raštų, užrašytų runomis, jei pačios runos vadinasi lietuviškais vardais ?
      Kam sukti galvas dėl taip vadinamų senesnių rašmenų, jei jie vadinasi lietuviškais, kiek aptrupėjusiais vardais.
      Paimsiu A, kuri upeningių /finikiečių/ vadinama jaučio GALVA, tai ir hebrajų ‘alef’, tai ir graikų ‘alfa’.
      Galiu vardinti ir rašyti dešimtis puslapių, štai pvz. G vadinama ‘gama’ graikiškai, o hebrajiškai ‘gimel’, o veiksmažodis yra ‘gimti’, kas netgi aiškiai parodyta mažojoje graikų g – moteris su nėsčios pilvu ir išskėtusi kojas.
      Kokių mums dar įrodymų, kad tik mes lietuviakalbiai davėme raštą šiandieninei europinei civilizacijai (gyvilai)?

  5. Rimgaudas:

    Gerb. Tomai, visai sutinku, kad lietuviai vokiečių, rusų, prancūzų, ispanų, švedų, kitaip sakant indoeuropiečių žmonių tarpe amžiumi prilyginami “dinozaurams”: lietuvių kalba yra visų indoeuropiečių kalbų prokalbė. Indoeuropiečiai – mūsų vaikai. Archeologai Pietinėje Afrikoje atkasė žmonių palaikus, pagal vietą pavadinę juos HOMO rhodeziensis vardu. Jie buvo sukurti iškart ant dviejų kojų ir naujausių technologijų, tame tarpe AMS datavimu, dėka buvo nustatytas jų amžius. Tai – 160 tūkst. metų senumo žmones, kurie prilyginami (smegenų tūris, išvaizda ir t. t.) HOMO sapiens žmonių rūšiai. Mes, lietuviai, pagal amžių (iškoduotas kelioninis lietuvių epas “Eglė žalčių karalienė” turi 160 tūkst. m. tęstinumą) tikrai esame “dinozaurai” ir visi indoeuropiečiai turi etnines mūsų šaknis. Raštą (runos, Egipto piramidžių užrašai), supratimą apie kosmosą, tikėjimą Aukščiausiuoju turėjome ir tebeturime nuo seniai seniai. Kaip sodiečiai, amžiais buvome pavalgę, apsirengę. Buvome linksmi, tuokėmės, mušėmės, skyrėmės, taikėmės, šventėme, liūdėjome ir t. t. Na, mūsų vaikai ir anūkai per tarmes toliau “nusišnekėjo” į rusų, vokiečių, prancūzų, italų tautų kalbas, sukūrė patogesnio rašto žymenis. Mes perėmėme lotynišką jų šriftą ir tiek. Apsirinkat, kad nerašėme lietuvių istorijos. Ji yra užrašyta ir, kuo toliau, tuo labiau iškoduojama. Kokia, bebūtų buvusi “primityvi” mūsų sodiečių civilizacija (paganas, lot. – valstietis, sodietis), nei viena kita baltųjų žmonių tauta senumu lietuviams prilygti negali. Nekenčiant savo šaknų, galite išvažiuoti į Prancūziją, Italiją, Vokietiją, Rusiją, Vatikaną ir t. t. bet liksite ten visviena lietuviu prancūzu, lietuviu italu, lietuviu vokiečiu, lietuviu rusu ir pan. O, labai labai nekenčiant savo sodietiškų šaknų, galite, pavyzdžiui, išsivolioti anglyse ar suodžiuose ir nesiprausti, tada lietuviu tikrai jus jau niekas nebepalaikys: pasirinkimas didelis.

  6. Tomai, man Tamstos labai ir labai gaila! Tamsta ir panašiai galvojantys, esate bumbliauskų, gudavičių, nikžentaičių, butkų, aleksandravičių ir kitų mūsų vadinamųjų istorikų, turinčių aukštus profesorių ir net akademikų mokslinius vardus, AUKOS!
    Jau ne kartą rašiau apie tai, kad SENIAUSIOS ŽEMĖJA LIETUVIŲ KALBOS DĖKA įminiau per 500 SENIAUSIŲJŲ KULTŪRŲ šaltinius, kuriuose yra įnformacija iš tolimiausios praeities! Ši informaciją padėjo atrasti ne tiktai Lietuviams bet ir PASAULIO MOKSLININKAMS dar nežinomus TREČIĄJĮ IR KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS!!! MŪSŲ PROTĖVIAI GAMTOJE VYKUSIUS PROCESUS, anot šaltinių, stebėjo ir iš lūpų į lūpas perduodavo per 500 000 metų! Tomai, siūlau Tamstai perskaityti, nuo iki, bent vieną mano knygą:”Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį”, “Pažadinta praeitis”, “Praregėjimas”, “Praeitis ir Ateitis”. Sekmės !

    • Kad senovės valstybė būtų galėjusi vadintis civilizacija, jai buvo reikalingi 3 pagrindiniai komponentai- valstybė, architektūra ir raštas:
      1) Pirmąjį komponentą senoji Lietuvos valstybė atitinka, taip ji buvo valstybė. Bet ir vėl kokia buvo ta mūsų valstybė? Ta valstybė, kuri buvo King Kongas kitų Europos valstybių tarpe. Kur nėra dar nė užuominos apie riterių, nesakau luomų susikūrimą, bet, žemėvaldos požiūriu, riterių ir feodalizmo susikūrimą. Vadinasi dar net tas etapas buvo neišeitas. Tai galima suprast kokio primityvumo tai buvo valstybė
      2) Antrasis komponentas yra architektūra. Tai gali būti tik pilių architektūra, o senojoje pagoniškoje Lietuvoje buvo daugiausiai medinės pilys.Pavyzdžiui kaimyninėje Lenkijoje buvo apie 70 mūrinių pilių, Ordinas pas save turėjo virš 140 mūrinių pilių, o Lietuva tik kokias 8 – 10 mūrinių pilių. Ypač daug mūrinių pilių pradėta statyti Vytauto ir Kazimiero laikais, kai Lietuva jau buvo pasikrikštijusi.
      3) Trečiasis komponentas yra raštas. Jeigu runos kuriomis lietuviai rašė ir atsirastų, bet aš nelabai tuo tikiu, tai dar nereiškia kad tai yra raštas, nes runos nefunkcionuoja šalies raštvedybos sistemos požiūriu ir taip toliau, jos neveikia visuomenės gyvenimo būdo, nes dar paprasčiausiai dar nėra tų visų struktūrų, kurioms viso šito reikia.
      Tai tiek.

      • Žemyna:

        1a) Valstybė – gana vėlyvas žmonijos raidos darinys. Baltai Europoje jau tada gyveno, kai iki valstybių susidarymo dar toli buvo. Ir dar didelis klausimas, ar valstybių radimasis iš žmonijos tobulėjimo kilo. Greičiau iš to, kad radosi genčių, nepaisiusių Kūrėjo nustatytų taisyklių ir aiškiai Jo nubrėžtų ribų, kad tautos žinotų, kur katrai skirta vieta gyventi, o kada reikia atgal grįžti, nes peržengė kitos tautos ribą;
        1b) Ar luomai VISADA tokia jau pažanga? – Turint galvoje raidos etapą, kai žmogus pakluso tik Kūrėjo taisyklėms, ir buvo lygus tarp lygių savo bendruomenėje, ar tikrai laimėjo žmonija, kai skaidymasis į luomus priėjo laikotarpį, kai paklūstama šių laikų riteriams – pvz., „riteriams“ Putinui, Stalinui, Hitleriui, Leninui, o ne Kūrėjo paliktoms tiesoms (t.y., bendrabūvio šioje planetoje taisyklėms) bei gyvybiškai būtinas taisykles saugantiems, iš kartos į kartą perduodantiems ir tautai jas vis primenantiems Žyniams? (Pvz., šiandien pažanga – aplinkosauga, ekologija. O ar ne to paties mokė baltų tikėjimas – garbinti ir gerbti mus supančią gamtą, aplinką, nes visa tai – Kūrėjo Kūrinys, kurį suniokoję, pakeitę jo savybes, kokybę ir patys neišliksime, žūsime?)
        2) Kadangi būsimoji, savo kailyje vis nerimsianti Lenkija pradėjo formuotis vėliausiai, ji įsitaisė ant užgrobtų, t.y., kitų tautų jau seniausiai apgyventų žemių. Tad jokio stebuklo, kad atėjo „ant gatavo“ – ir pilis, ir naujų technologijų, ir daug ką kita tose žemėse rado ir jomis naudojosi bei šiandien didžiuojasi, kaip „savo“ kultūros pasiekimu.
        3) Toks raštas, kaip šiandien mes jį suprantame, nėra pirmas ir vienintelis žmonijos apsikeitimo žiniomis, informacija būdas. Kadangi istorija spirale vystosi, dar gali būti, kad žmonija, kad ir technologiškai kitaip, sugrįš prie seno, jau kažkada praeito etapo, ir tada atsivers akys, kad tūkstantmečius nematė ir nesuvokė to, kas visada prieš akis buvo. Nesuvokė, nes… per lėkimą į „pažangą“, per paniekinimą to, kas buvo Duotis, prarado (ar ją nukariavusi tauta atėmė (mat, „atgyvena“) prigimtinę gebą atpažinti. Naujoves sudaro gerai užmiršta sena. Juk visą Tikrovės audinį nuo pat Pradžios, šiandien ir ateityje sudarė, sudaro ir sudarys Jos didenybė informacija, nuo Pradžios perteikiama į ateitį vis kintančiais būdais …

        • 1a) Taip baltai jau gyveno Europoje gyveno, kai valstybių dar nebuvo, bet pamirštat vieną esminį dalyką – visa tai netenka prasmės, nes slavai kurie čia vėliau atėjo mus asimiliavo, o tai rodo, kad jie buvo aukštesnio išsivystymo lygio, be to pamirštat pasakyti, kad Lietuva susikūrė tik apie 1240 metus, o Europoje jau buvo pilna valstybių.
          1b) Luomai buvo visoje Europoje ir tai buvo pažangos ir viduramžių feodalizmo bruožas – tik “pažangioji” Rusija to neturėjo. Nes luomai tai yra ne šiaip suskirstymas į visuomenės rūšis, bet kartu tai yra ir tam tikras ankstyvojo feodalizmo bruožas. kurį visos krikščionybę priėmusios šalys turėjo pereiti, norėdamos patekti į aukštesnę lygą. Pagoniškoje Lietuvoje irgi buvo luomai bet buvo nesusteminti raštiniais įstatymais ir gana primityvaus organizacinio turinio.
          2) Dėl Lenkijos jūs klystat – ji atėjo nei vėliausiai nei ankščiausiai 10 amžiuje, o Lietuva tik po 250 metų ir ji buvo vėliausiai susikūrusi Europos valstybė, be to nors Mindaugas ir sukūrė Lietuvos valstybę, bet nesugebėjo įtvirtinti krikščionybės ir dinastijos, ko pasekoje po dar 200 metų mes patekom į toli pažengusios Lenkijos įtakos lauką ir iš jo neišsivadavom.
          3) Tas raštas, kurį mes turėjom, net negalima raštu pavadinti, nes viskas buvo perduodama žodžiu. Visa Europa turėjo raštą ir netgi rašytiniu įstatymus ir turėdami raštą turėjo visą rašvedybinę sistemą, kuri gali įtakoti žmogaus gyvenimo būdą. O kas buvo pas mus? Panašiai,kaip šiandien Afrikoj, kurioje gentys viską vieni kitiems žodžiu perduoda. Jeigu bandote įtikinti kitus, kad mūsų “raštas” geresnis už Europoje turėtą raštą. tai paklausiu jūsų – kur ta mūsų baltiškoji Atlantida, kur tas baltiškas pažangumas, jeigu mūsų kalbos visas namas yra slaviškas? Kodėl viską rašėme žodžiu?
          Tai tiek.

  7. Rimgaudas:

    Kęstučiui: Laiko tęstinumo atžvilgiu “Eglės žalčių karalienės” tekstui yra atliktas mokslinis tyrimas. Paskaitykite, prašau, straipsnį adresu: vydija.lt/kiti tekstai/knygos, žurnalai/”Apie seniausiuosius laikus” II knyga, paspaudžiant Enter ant galinės XVII dalies. Apie brolius vienuolius yra jūsų nuomonė. Gerbiu, kad nesate besielis, t. y. vienu ar kitu klausimu turite nuomonę.
    Tomui: lietuviai nėra valstybė, lietuviai yra HOMO sapiens baltiesiems žmonėms atstovaujantis produktas nuo pat jo sutvėrimo prieš 160 tūkst. m. pradžios. Gerbiu, kad bandote aiškintis. Kas ieško – tas randa. Sėkmės.

  8. Tomui ir ne tiktai! Ar mūsų mokslininkai žino, kad epai “iliada’ ir Odisėja” tai ne Homero bet mūsų protėvio “Krivių Krivaičio” Vandenoriaus epai sukurti maždaug 1000-aisais metais pr.m.e. Pirmasis epas mums praneša apie Viduržemio jūroje ATLANTO (Tero – Santarini) ugnikalno sprogimu 1179 m.pr.m.e. sukelta katastrofą. Iki šiol pasaulio šaltiniuose jis žinomas kaip “Trojos ir achajų(graikų) karas!?). Šiuos epus Homeras, ( tikėtina ne vienas), kaip paskutinysis to meto vienuolis, ilgoje vienuolių grandinėje, iš lūpų į lūpas perduodami, perkėlė į ODAS!
    Senasis Testamentas mini nenutrūkstamą 6000 metų viešpatavusią dievų grandinę, kurioje SAULĖS DIEVAS SAULIUS leido savo Sūnui Faetontui (Indijos šaltiniuose – Dievui Agniui-Ugniai) važiuoti su tėvo karieta pakinkyta, šešetais žirgu. Tačiau sūnus sudegino PASAULĮ!!! Beja, šį Romos poeto Ovidijaus epą (knygoje “METAMORFOZĖS) pravartu paskaityti ir aukščiausio rango pasaulio MOKSLININKAMS!!! Mat, šis epas mums praneša tai, kas Žemėje, mūsų Žemės pusrutulyje, vyks NUO 2500-jų iki 3500-jų metų.
    O kur šimtai kitų šaltinių, kuriuose minimi LIETUVIŲ VARDAI?! Herodotas stebėjosi:”Iš kur Egipte atsirado dievas LINAS?” Ir t.t. Tad skaitykite seniausiųjų kultūrų šaltinius ir stebėkitės LIETUVOS PRAEITIES ARCHAIŠKUMU!!!!

    • Tvankstas:

      Nesunku susirasti internete ‘Teosofijos žodyną’ angliškai, na ir mėgaukitės dievybių lietuviškais vardais, kurių neaiškią prasmę aiškins ilgais sakiniais ir pastraipomis, ir taip pasimėgausite visuose žemynuose iki Kolumbo (Skalambo), iki Č. Gedgaudo ar iki Tvanksto.
      Linkiu malonios ir svaigios kelionės dievybių lietuviškame pasaulyje.

  9. Lietuviams nereikia nieko įrodinėti dėl LIETUVIŲ KALBOS ILGAAMŽIŠKUMO! Tai jau padarė indų išminčius Mahatma Gandis, kuris prieš beveik 100 metų Antanui Poškai buvo pasakęs: “Žinau Lietuvą! Jų kalba senesnė už sanskritą!”” O štai prieš 200 metų genialusis filosofas I. Kantas buvo pareiškęs: “Lietuvių kalbą reikia išsaugoti ateinančioms kartoms vien jau todėl, kad tiktai jos pagalba ainiai galės atsakyti į klausimą:”Kodėl žmonės kraustėsi iš vietos į vietą”. Ir tai jau yra padaryta!!!”. 1956 metais lietuviams padėjo ir rusų kalbininkai akademikai Ivanovas ir Toporovas, kurie pareiškė, kad RŪSŲ KALBA GIMĖ LIETUVIŲ KALBOS POKYČIŲ IŠDAVOJE!”. Lietuviams padeda ir šimtai seniausiųjų kultūrų šaltiniai, kuriuos įminti galima tiktai ir tiktai SENIAUSIOS LIETUVIŲ KALBOS DĖKA!!! Tiktai neplakite praeities su pomindauginiu laikmečiu! Tai jau nešvarus politikavimas o ne mūsų istorija (liet. PRAETIS!).

  10. Žemyna:

    DABAR LRT „Kultūra” – dokumentinis apie Nepriklausomybės pradžią – Baltijos kelią, Gorbio viešnagę ir kt.

  11. Pirmiausiai mūsų istorikai turėtų pažinti tai, kas ir kodėl mūsų krašte vyko pirmajame tūkstantmetyje! Pastarajame laikmetyje būtina atskirai pažinti SARMATIJOS (Nuo pirmųjų metų pradžios!) ir atskirai GARDARIKIJOS (nuo VI-jo iki X-jo tūkstantmečio pabaigos) laikotarpius! Anot Marijos Gimbutienės, Sarmatijos lakmetis – tai Lietuvos Aukso laikmetis!. Gardarikijos laikmetis, tai mūsų protėvių AMŽINA KOVA su Romos ir Konstantinopolio kraugeriais – “krikštytojais”! Ši kova tęsėsi iki LIETUVOS vadinamojo “krikšto”, kuris baigėsi genocidu! Štai kodėl mūsų vadinamieji “istorikai” visiškai nepažįsta LIETUVOS PRAEITIES! Mano manymu, jiems tiesiog neleidžiama tai padaryti! Kas neleidžia? Tegul į tą klausimą Lietuvai jie atsako patys!

  12. Tam, kad atgaivinti tautos šaknis būtina grįžti prie pamatinių vertybių! Kas jos? Tai niekas kitkas nei – pažinti gamtą ir artėti prie jos! Tai nereiškia – gyventi prie aukuro ar miške! Tai reiškia, kad privalome pažinti GAMTĄ ir pačią ŽEMĘ!!! Galiausiai – PRIVALOME PAŽINTI ŽEMĖS IR SAULĖS SĄVEIKĄ! Pažinę tai mes pažinsime ir KETURIS ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS! O tada jau žinosime kodėl ir kas vyko, vyksta ir vyks mūsų ŽEMĖJA?! Tai reiškia ir tai, kad šioje Žemėje nesijausime atėjūnais! Beja, tai jau, su vyksmo technologinėmis schemomis bei laiko grafikais, yra išdėstyta mano knygose: “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį”, “Pažadinta praeitis”, “Praregėjimas”, “Praeitis ir Ateitis” bei paskutinėje, dar rengiamoje spaudai, knygoje – “PIRAMIDĖS LAUKIA TVANO”, kuri apima 100 000 metų laikotarpį!

  13. Perkūno Paukštis:

    Straipsnis puikumėlis, man ta krikščionybė jau senai svetimybė įtartina.
    Straipsnio autorius garbingas lietuvis…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *