Kleriker psichinė struktūra, dinamika, minčių pasaulis

/…/ Kleriker būtis kyla ne iš jo paties valios. Tai yra Dievo suteikiama malonė. Kleriker būklė nėra pasirenkama, jon pašaukiama. Pasirinkimas galimas todėl, kad yra pašaukimas. (Jn 15,16) Kristus sako: ne jūs mane pasirinkote, aš jus pasirinkau. Klerikas nepasirenka tikrąja šio žodžio prasme. Jis apsprendžia egzistenciškai ir per Dievo malonę. Pagrindinė jo idėja būtų tokia, kad ne aš formuoju tą kleriko egzistenciją, ne aš teikiu jai pavidalą. Kleriker pats nereiškia nieko, jis yra pati jo tarnystė, jis su ja idealiai sutampa. Čia praktiškai dingsta asmeniškumas. Apsivilkęs vienuolio drabužį, kunigo sutaną ar vienuolės abitą Kleriker vistiek yra nelyginant nuogas prieš visus, jis visada yra visų akivaizdoje. Tarnystės malonė iš jo nuolat reikalauja atsisakyti visos savo egzistencijos ir savo vertės pajutimo. Ją pakeičia tarnybos vertė. Jo gyvenimas turi sutapti su klerko apskritai gyvenimu. Asmeniški dalykai suprojektuojami į institucinius.

Kleriko veikloje atsiranda tam tikros ideologinės fiksacijos ir prieštaros. Kleriker savo gyvenime anksčiau ar vėliau, daugiau ar mažiau intensyviai pajunta abejonę savo pašaukimu ir savo gyvenimo būdu. Bet tai kertasi su malonės principu. Jis gauna pašaukimą kaip malonę, bet ta malonė pasirodo kaip kančia ir abejojimas. Kleriker gali apsidairyti aplink ir gali pastebėti, kad matyt lieka vargti, kęsti, guostis tuo principu, kad visi Kleriker gyvena lygiai taip pat.

Tuo pačiu kiekvienas Kleriker žino, kad Dievas myli ir atleidžia, o tuo metu jis patiria nuolatinę įtampą ir kančią. Kunigo gyvenimas yra paaukotas gyvenimas. Čia Drevermanas apsistoja ties Actekų religija. Actekų dievai reikalauja aukų. Jie paprastai yra maitinami kraujuojančiomis žmonių širdimis tiesiogine šio žodžio prasme ir kiekvieną rytą laiptuotos piramidės Saulės dievas yra maitinamas: jam reikia kraujo, jam reikia karštos širdies, kad iš nakties šalčio galėtų pakilti su naujomis jėgomis. Dievas Tonatiuh kiekvieną rytą pasirodo iškišęs liežuvį, kuris tuo pačiu yra ir titnaginis peilis, su kuriuo žynys turi aukojamam žvėriui arba žmogui prapjauti krūtinę ir išplėšti iš ten širdį. Šviesos ir gyvenimo dievas gali gyventi tik tada, jeigu jis susilaukia laisvanoriškos žmogaus aukos. Ir jis turi tam teisę, nes buvo tokie laikai, kai visas pasaulis tūnojo tamsoje ir tik dievų auka išskėlė tą saulę. Kadangi dievai aukojosi ir taip atsirado šviesa ir saulė, lygiai taip pat turi aukotis ir žmonės. Atstekų dievai aukojasi, žmonės jiems taip pat aukojami ir būtent dėl to saulė kyla, leidžiasi ir vėl kyla. Auka neša pasaulį ir jį palaiko. Dievas reikalauja aukos.

Drevermanas sako, kad čia visa tai jam labai primena Jėzaus Kristaus „Tėvą“. Tai yra tikras to, kas išstumta sugrįžimas. Šitą auką jis lygina su kunigo gyvenimo auka, su actekų aukomis ir rodo tai, kaip tam tikrą principą, bet, kaip jis sako, prieš dvidešimt metų, kai buvau pats pašvenčiamas kunigu, aš dar nežinojau, kaip klieriko turimas Dievo įvaizdis, jei tik gerai į jį įsiklausyti, primena actekų dievo, kruvino ir tuo pačiu laiminančio Tonatiuh dievo įvaizdį.

Čia yra tam tikras dvilypumas. Ir bandymas, ir žiaurumas, ir rūstumas, antra vertus – meilė, gerumas ir šviesa.

Toliau jis kalba apie malonės ir išganymo sampratą katalikybėje. Apytiksliai malonė ir išganymas katalikybėje yra žmogaus išlaisvinimas nuo visų nuodėmių ir trūkumų. Tai džiaugsmingo dėkingumo būklė.

Kleriker atveju malonė bei išganymas pasirodo kaip auka. Mes galėtume tikėtis, kad išganymas pasirodytų paties Kleriker asmenyje. Bet kad ir kaip suprastas išganymas Kleriker nepasirodo. Jis turi būti vien tik perduodamas kitiems, idant veiktų kituose.

Čia matome, kaip reziumuoja Drevermanas, mazochistinę kančią ir abejojantį aukojimąsi.

Tėvo pavidalas viską atleidžiantis, be galo mylintis, ieškant šimtosios avies, bet drauge eina ir baudimas, teisingumas, rūstumas, atpildas. Kiekvienas Kleriker yra įsitikinęs atlaidumu, bet tuo pačiu jis sutinka ir aukojimosi teologiją, kuri yra gili ir žiauri. Kleriker negali degti nuosava ugnimi ir nuo savo židinio uždegti šviesos fakelus. Viską ką jis turi arba viskas, kas jis yra, kuo jis yra, tai yra paskolintas gyvenimas, paskolinta būtis. Tačiau jeigu jis negyvena pats realiai iš savęs, jis neigia tą, kuris Dievo vardu kėlė mirusiuosius ir jis netarnauja tam Kristui, kuris sakėsi esąs Tiesa ir Gyvenimas.

Taip, čia pasakytų klerikalioji dialektika, Kristus yra Tiesa, bet tai tuo pačiu reiškia, kad mes žmonės esame melas. Kristus yra Gyvenimas. Tai reiškia arba gali reikšti, kad mes esame mirusieji, idant savyje nužudytume, paaukotume netikrą gyvenimą, idant nuolatos sistematiškai treniruotumėmės mirčiai. Šita argumentacija yra labai stipri ir ją kiekvienas Kleriker turi.

Drevermanas čia kaip psichoterapiautas sako, kad psichologai, kurie konsultuoja žmones, priklausančius Kleriker ratui, šiuo atveju tie psichologai pasuoja, ypač tie, kurie nepriklauso Kleriker luomui. Drevermans sako, kad kiekvieną „normalų“ miesto neurotiką yra lengviau išgydyti nei kunigą ar misijonierių. Kleriker turi žinoti, kad jis yra niekas, kad be Dievo jis nieko negali padaryti, o tuo metu šitie žodžiai patenka tiems žmonėms, kurie šiaip ar taip ir be šitų žodžių, įsitikinę savo fundamentaliu niekiškumu. Jie negali galvoti apie save pačius, jie turi galvoti apie Kristų. Jie negali suktis apie save pačius, jų centras turi būti Kristus.

Teologai tokiais atvejais pasako, kad psichoanalizė gali spręsti kas kokią kančią gali iškęsti, o krikščionybėje tokios tradicijos – vengti kančios – nėra. Kristus galų gale nebuvo gydytojas. Evangeliniai patarimai šiandien gali būti visai pritaikomi tarkime trečiojo pasaulio vargo atžvilgiu ir kad tai duos gerus rezultatus. Bet tai, kaip sako Drevermanas, yra tas pats senas psichinis teroras, tiktai apsirėdęs naujais drabužiais.

Šituo būdu vis plečiamas kaltės jausmas, vis didėja jo apimtis ir tuo pačiu vis didėja atsakomybės parametrai. Beveik nėra prasmės tokiame dvasiniame klimate prisiminti apie tai, kad yra ir toks sakinys, kuris kalba apie vynmedį ir vynuogių kekę (Jn 15,5). Bet tokie Jėzaus palyginimai yra ne kas kita, kaip mylinčiojo kalba, o mylinčiojo kalba niekada nereikalaus nuosavo asmens panaikinimo, kad šitaip būtų išaukštinti dieviški dalykai. Čia kalbama apie vidinę vienovę, apie tai, kad banga ir putos yra tie patys vandenys, ta pati būtis. Prisiminę šitą palyginimą apie vynuogių kekę ir vynmedį, galime prisiminti ir upę, kuri visą laiką trokšta grįžti atgal į jūrą, o tai yra visiškai organiškas ir neprievartinis vaizdinys.

Tą patį galime įžiūrėti Jėzaus žodžiuose apie pašaukimą (Jn 15,16). Suprantama, kad tas, kuris myli, niekada nemanys, kad jis pasirinko pats. Priešingai, jis žino, kad meilės klausime nėra jokio pasirinkimo. Ir jeigu mylintysis dar renkasi, reiškia jis dar nėra mylintysis. Jis nesirenka, bet jaučiasi apdovanotas nepaprasta meilės malone ir iš tiesų jaučiasi neužsitarnavęs šitos meilės, kurios jis karščiausiai troško. Tačiau tai yra meilės kalba, evangelinės meilės kalba, o asketiški, egzegetiniai ir dogmatiniai mintytojų pašnekesiai ir mokymai šiuos žodžius visiškai ištuština ir panaikina.

Visa dogmatika susiveda į vis pakartojamą monotonošką išpažinimą: aš esu niekas, aš esu niekas Kleriker, kuris yra atakuojamas šitokiu būdu ir verčiamas gyventi už kitą, neišvengiamai patenka į tam tikrą dvigubą egzistenciją. Jis atleidžia nuodėmes kitiems, bet neatleidžia būtent sau. Iš savo tarnystės jis mėgina kitiems suteikti palaimą, kurioje jis pats negyvena ir kurios jis pats nepažįsta. Tačiau visi šie įlūžiai jo egzistencijoje nebūtinai turi jį labai neraminti. Dažnai tos problemos ir nebūna. Tačiau antra vertus, jie parodo tam tikrą dvigubą moralę.

Iš visų šitų tokio dviaukščio kalėjimo mūrų, racionalizuotų spaudimų, išgelbėti gali tik labai siauras keliukas. Tai yra atradimas, kad neįmanoma norėti kitus žmones padaryti laimingais, jei iš savęs paties atimti teisę būti laimingu savo gyvenime.

Taip, sako Drevermanas, aš vėl girdžiu balsus – laimė nėra išganymas, tai estetinė sąvoka, kažkas grynai žemiško, tik žmogiško, o išgelbėti gali tik dieviškoji išganymo paslaptis, tik kraujas, kurį Kristus praliejo ant kryžiaus medžio dėl mūsų išganymo. Tačiau, Drevermano žodžiais, jei nuodėmė nėra grynai formali sąvoka, jei ji nėra susijusi visų pirma su moralinėmis kategorijomis (pažeidi kažkokį draudimą), jei ji pažymi tai, ką ji iš tikrųjų turi pažymėti, t.y. visišką žmogaus egzistencijos susvetimėjimą Dievui, radikalų atsiskyrimą nuo malonės, iškritimą iš vienovės su Pradžia ir t.t., tai tokiu atveju buvimas nuodėmėje negali būti įvardintas kitaip, nei Kierkegoro abejonės prasme. O išganymas šiaip ar taip yra egzistencijos grįžimas į tą lygmenį, kur nėra nelaimingos egzistencijos. Čia galima įvairiai interpretuoti, kas tai yra žmogaus laimė, ar tai yra tauru, ar ne, ar tai yra kilnu ar ne, religine prasme tai gerai ar ne.

Kristaus pasiaukojimas, mirtis ant kryžiaus gali padaryti viską išskyrus vieną dalyką – negali žmogaus padaryti laimingu. Tik viena vienintelė išimtis. Čia Drevermanas sako, kad nereikia krikščionybėje įžiūrėti kokio nors epikūrizmo arba hedonizmo. Tai yra kitas dalykas.

Tarnaujantis kunigas, sesutė prie ligonio lovos – visi jie privalo pastebėti, kad žmonės nenori nieko kito, kaip būti laimingi, kad jie turi tam tikrą teisę tikėtis, jog krikščioniškoji teologija padės jiems suprasti Dievą kaip Išganytoją. Teologas irgi turi atlikti tam tikrą terapiją, tačiau jo paties jausmų apyvoka parodo labai skurdų balansą. Tikras pokytis Kleriker gyvenime atsitinka tik retais ir labai dramatiškais atvejais, kada jis vyksta iš vidaus. Dažniausiai, kai taisyklė, tie pasikeitimai sąlygojami aplinkos spaudimo, t.y. potyriai.

Kiekvienam kunigui po primicijų, t.y. po pirmųjų savarankiškai laikomų mišių, kyla klausimas, ką jis toliau turi daryti. Jis šiaip ar taip stoja priešais dilemą: arba jis turi aiškinti, perdavinėti bažnytines normas, teisines linijas, ištarmes, kurias jis gauna iš Bažnyčios per savo tarnystę, arba kreipti dėmesį į žmonių vargą ir bėdas ir mėgina juos palengvinti. Taigi, arba dogmos skelbimas, arba kreipimasis į žmones.

Kalbėdamasis su vienu vyskupu Drevermanas išgirdo tokį atsakymą, kad mes (Kleriker), kaip vyskupai, turime duoti atsakymus ir tie atsakymai turi būti trumpi ir aiškūs. Čia tas anoniminis Drevermano pašnekovas tuo pačiu išmetinėja Drevermanui, kad jo tekstai yra pernelyg ilgi, o atsakymai turi būti paprasti. Bet Drevermanas sako, kad kiekvienas klierikas yra kamuojamas tokių minčių ir kamuojamas gana ilgai, ištisomis naktimis ir apskritai visą gyvenimą, o į tokias problemas trumpi atsakymai neatsako.

Spausdinti 🖨