A. Butkus. Lietuvos valstybingumo pobūdžiai ir jų interpretacijos (82)

1 pav. XVIII a. alegorija, vaizduojanti Lenkijos I padalijimą 1772 m.

Straipsnis parengtas pagal 2018 m. balandžio 26 d. Daugpilio universitete skaitytą pranešimą šio universiteto Garbės daktaro vardo suteikimo autoriui proga.

Valdovo titulatūros klausimas

Senasis lietuviškas valdovo pavadinimas buvo viešpat(i)s – tokia jo reikšmė pasiekė ir lietuvių raštijos laikus, net XIX a., plg.: Krezus, Lydijos viešpats, turėjo vienturtį sūnelį nebylį (S. Daukantas). ‘Valdovo’ reikšme vartotas ir tebevartojamas lietuviškuose Biblijos vertimuose: /…/ mūsų viešpats Dovydas apie tai net nežino (1 Kar 1, 11), nors dažnai eina ir žodžio karalius pažyminiu: Amžinai tegyvuoja mano viešpats karalius Dovydas! (1 Kar 1, 31). K. Sirvydo žodyne (17-18 a.) žodžiu viešpats aiškinamas lenkų žodis pan, lotynų dominus, dominator, moteriškosios giminės žodžiu viešpati – lenk. pani, lot. domina, hera, mater familias, o žodžiu viešpatystė / valdžia – lenk. panowanie, lot. dominatio, dominium, imperium, potestas (1642 m. leidimas, p. 283).

Žodis viešpats yra sudurtinis: šaknis vieš- kildinama iš išnykusio daiktavardžio *viešis ‘svečias’ (plg. viešnia; latviai turi išlaikę sveiką porą: viesis, viešņa). Iš žodžio *viešis kildinamas būdvardis viešas, -a, o pati šaknis kildinama iš ide. daiktavardžio *u̯eik’-  ‘kaimas’. Žodis pats, -i dabartinėje kalboje turi dvi reikšmes: 1. ‘sutuoktinis, -ė; namų šeimininkas, -ė’; 2. ‘toks įvardis’. Semantiškai šis žodis siejamas su sąvoka galia, jėga, plg. lot. potis ‘galingas; galintis, pajėgus’, potens ‘galiūnas’, tocharų A pats ‘vyras’, senovės indų pati- ‘ponas, vyras’. Pirminė, rekonstruotoji reikšmė galėjusi būti ‘genties vadas’.

Krikščionybės laikais viešpačiu pradėtas vadinti ir biblinis Jahvė bei Kristus. Tokia sąvokos ‘ponas, valdovas’ ir ją reiškiančio žodžio transformacija buvo įvykusi ir kitose kalbose, kur krikščionybės laikais tuo žodžiu pradėtas vadinti ir dangiškas šeimininkas, plg. lot. dominus 1. ‘šeimininkas, savininkas; ponas’; 2. ‘valdovas’;  3. ‘krikščionių dievas, viešpats’; anglų lord 1. ‘lordas, senjoras (feodalas), didikas’; 2. ‘krikščionių dievas, viešpats’; rusų господин 1. ‘šeimininkas’; 2. ‘ponas’; 3. ‘valdovas, viešpats’; ir господь ‘krikščionių dievas, viešpats’. Latvių kalbos germanizmas kungs taip pat vartojamas ir ’pono’, ir ‘dievo, viešpaties’ reikšme. Panašią transformaciją lietuvių kalboje patyrė polonizmas ponas – religiniuose tekstuose jis tapo žodžio viešpats sinomimu, plg. ponas Dievas (iš lenkų pan Bóg) šalia viešpats Dievas.

Be žodžio viešpats, valdovo reikšme lietuvių kalboje vėliau imta vartoti ir trys skoliniai: ciesorius, karalius ir kunigas / kunigaikštis.

Ciesorius. Garsaus romėnų imperatoriaus Julijaus Cezario (Iulius Cæsar) pavardę mėgo prie savo asmenvardžio prisidėti vėlesni imperatoriai, kol pavardė Cezaris virto bendriniu valdovo titulu. Rusai jį sutraukė į царь ‘caras’, bet turi ir кесарь ‘ciesorius’, tiesa, ne saviems valdovams vadinti; vokiečiai buvo net išlaikę ankstesnį, senoviškesnį tarimą – Kaiser ‘kaizeris’ (æ anksčiau buvo tariamas [ai]).

Lietuvių bendrinėje kalboje titulatūra ciesorius neįsitvirtino.

Kunigas. Skolinys iš vokiečių aukštaičių kunig ‘karalius; kilmingasis’. Tos pat kilmės yra dabartinis švedų žodis kung ‘karalius’, vokiečių König ‘t. p’, anglų king ‘t. p.’ Pasak K. Būgos, lietuviai žodį kunig galėjo gauti apie 1200 m., kai jį taip tarė vokiečiai; apie tą laiką jis turėjo patekti ir į prūsų kalbą, plg. pr. konagis ‘karalius’ (Būga RR II, 91). Latvių kungs ‘ponas’ galėjo būti pasiskolintas iš švedų kalbos per kuršių kalbą (todėl išlikęs dvigarsis un) (Karulis 1992, I, 443-444).

Senesnė germaniška spėjama forma buvusi *kunja ‘gentis’, o iš jos – *kuning < *kuningaz ‘vyras iš kilmingos genties’. Iš čia ir estų / suomių kuningas ‘karalius’. Slavų kalbose žodis buvo sutrauktas į rus. князь ‘kunigaikštis’, lenk. książę ‘kunigaikštis’, ksiądz ‘dvasininkas, kunigas’ (Sabaliauskas 1990, 260).

Po jogailinio krikšto kunigu lietuvių kalboje imta vadinti ne valdovą, o dvasininką. Tam įtaką padarė minėtųjų lenkiškų žodžių książę ir ksiądz panašumas. Todėl valdovui reikšti žodis buvo modifikuotas priesaga -aikštis.

Ši rekonstrukcija ir fonetinis žodžių panašumas lietuvius pseudokalbininkus provokuoja kildinti žodį kunigas iš lietuviško būdvardžio kūningas – esą visi kunigai buvę stambios kompleksijos, kūningi, todėl jie taip buvę pavadinti. Tai dar vienas liaudies etimologijos pavyzdys, kuri mirgėte mirga nuo panašaus pobūdžio asociacijų. (Tarkim, Panevėžio vardas esą kilęs iš frazės panie vėžys, Kuršėnų – iš kur šienas, Palangos – po langu, regionas – regėti ir t.t.).

Karalius. Žodis atėjo iš germanų, iš vokiečių aukštaičių Karal / Karl. Tai frankų valdovo Karolio Didžiojo (lot. Carolus Magnus; valdė 768-814 m.) vardas. Manoma, kad lietuvių kalbon jau kaip bendrinis daiktavardis pateko per rusėnų kalbą, plg. brus. кароль (Sabaliauskas 1990, 231). Toks reiškinys, kai asmenvardis virsta bendriniu žodžiu, nėra retas (dėl titulatūros plg. ciesoriaus, caro atvejį) – net šiais laikais yra vartojami terminai, kilę iš literatūros personažų asmenvardžių (alfonsas, bernardinai, chamas, chuliganas, donkichotas, donžuanas, lovelasas, marijonai, tadas blinda) ar išradėjų, verslininkų bei jų šeimos narių, mitologinių būtybių vardų (gerbera, omas, voltas, brauningas, mauzeris, koltas, parkeris, marionetė, mersedesas, moneta, vagnorkė…).

Kai kurių pseudokalbininkų bandymai žodį karalius kildinti iš žodžio karas yra gryna liaudies etimologija, neturinti jokio pagrindo ir paremta tik skambesio panašumu. Žodžio karas senesnė forma yra karias, fiksuota mūsų XVI-XVII a. raštuose (tai rodo iš jo kilę vediniai kariauti, kariuomenė, dar plg. latvių kaŗš), o priesagos -alius vediniai daromi ne iš daiktavardžių, bet iš veiksmažodžių ir turi menkinamąją reikšmę, pvz., miegalius, snaudalius, skundalius.

Reikšmių kaita

Atsiradus kalboje dviem artimos ar tapačios reikšmės skoliniams – karaliui ir kunigui, natūraliai imta diferencijuoti jų reikšmes. Žodis karalius išlaikė pirminę ‘šalies valdovo’ reikšmę ir atitiko lotynų rex, vokiečių König, anglų king ‘karalius’, rusų царь ‘caras’; žodis kunigas > kunigaikštis ėmė reikšti srities valdovą, taip pat karo vadą ir atitiko lotynų žodį dux. Kunigaikščio titulas atitinka kitų šalių hercogo ar kniaziaus titulą.

Atitinkamai vartojamos ir karalystės bei kunigaikštystės resp. hercogystės sąvokos. Karalystė yra ‘karaliaus valdomas kraštas, valstybė’, o kunigaikštystė yra tik ‘kunigaikščio valdomas plotas’ (LKŽ). Vadinasi, kunigaikštystė yra kurios nors valstybės dalis. Ji gali būti daugiau ar mažiau priklausoma nuo karaliaus, tačiau kunigaikštystės valdovas teisiškai yra karaliaus vasalas. Prūsijos kunigaikštystė 1525 m. susikūrė kaip Lenkijos karalystės vasalė, likvidavus Prūsijos kryžiuočių ordiną ir paskutiniajam ordino magistrui Albrechtui Brandenburgiečiui tapus pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu Žygimanto Senojo vasalo teisėmis. Panašiu keliu  1561 m. atsirado Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystė, kurios pirmasis kunigaikštis, buvęs paskutinysis Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris gavo ją valdyti kaip Žygimanto Augusto vasalas. Kuršo kunigaikštystė, skirtingai nuo Prūsijos, taip ir netapo karalyste, nes vasalitetas išliko iki pat 1795 m., t.y. iki Lenkijos galutinio padalijimo. Prūsija tapo karalyste 1701 m., kai atsikratė Lenkijos vasalystės. Nebūdama katalikiška, Prūsija tapo karalyste be popiežiaus valios ar pripažinimo. To paties amžiaus gale ji dalyvavo savo buvusios siuzerenės Lenkijos dalybose.

Lietuvos karalystė ir kunigaikštystė

Lietuvos istoriografijoje vyrauja požiūris, jog Lietuva visą laiką – nuo XIII iki XVIII a. – buvo Didžioji kunigaikštystė (LDK). Vienintelis dešimtmetis (1253-1263), kai ji esą buvusi karalystė, yra Mindaugo valdymo periodas, kai jis buvo karūnuotas ir popiežiaus pripažintas karaliumi. Iki tol jis esą buvęs tik didysis kunigaikštis, Lietuvos kiti valdovai irgi buvę tik didieji kunigaikščiai, o valstybė – didžioji kunigaikštystė. Pagrindinis argumentas – tie valdovai nebuvo krikštyti ir karūnuoti. Tad vienintelis Lietuvos karalius esą buvęs Mindaugas.

Dar vienas postulatas, kuris, mano manymu, prieštarauja aukščiau minėtajam: Lietuva visą laiką buvo savarankiška valstybė, net ir tada, kai ji politiškai susipynė su Lenkija.

Pastaruoju metu šis požiūris yra užginčijamas. Argumentai yra tokie:

  1. Popiežiaus karūna tik leisdavo karaliui ir jo valstybei įstoti į tuometinę katalikišką Europos sąjungą, tačiau ji nekeitė valdovo statuso šalies viduje ir nekeitė šalies statuso kaimynių atžvilgiu. Keitė tik požiūrį į šalį. Manyti, jog krikštas ir popiežius iš nekrikščionio kunigaikščio padarydavo krikščionį karalių, yra klaidinga, nes buvo ir krikštytų kunigaikščių, tačiau jie ir likdavo kunigaikščiais, jei būdavo aukštesnio valdovo vasalai. Jei nekrikščionis karalius nėra kieno nors vasalas, jis ir yra karalius, ne kunigaikštis. Nes kunigaikščio ir karaliaus sąvokos koreliuoja kaip vasalo ir siuzereno, pavaldinio ir valdytojo. Prūsijos kunigaikštis (krikščionis!), kol Prūsija buvo Lenkijos vasalė, buvo viso labo kunigaikštis. Ta pati subordinacija buvo ir Kuršo kunigaikščio, arba hercogo. Irgi krikščionis, bet ne karalius, nes buvo Lietuvos (nuo 1569 m. – ATR) vasalas.
  1. Reikia paisyti ne popiežiaus nuostatos, o valstybės sandaros ir suvereniteto. Nuo Mindaugo laikų (XIII a. pirmoji pusė) iki Jogailos karūnavimo Lenkijos karaliumi (1386) Lietuva buvo suvienyta, nepriklausoma valstybė, ir jos valdovai nebuvo kokios nors kitos šalies vasalai. Europos šalys į Lietuvą žiūrėjo į ją kaip į karalystę.
  1. Šalies pavadinimas kronikose buvo Lietuva (Let(h)onia, Letowia, Littowen / Lettowen, Lithuania), jos valdovai vadinti karaliais. Pavyzdžiui, Livonijos eiliuotojoje kronikoje (XIII a. antroji pusė) Mindaugas Lietuvos karaliumi vadintas ir iki krikšto: „(tartis dėl krikšto) „su Mindaugu, lietuvių karaliumi“ (/…/ zu Mindowen / dem kunige von Littowen; LEK 3493-3494); H. Vartbergės kronikoje (XIV a.): „1329 m. lietuvių karalius /…/“ (Anno 1329 rex Letwinorum) (HVK 74); „lietuvių karalių Algirdo ir Kęstučio brolis“ (frater Algarden ac Keinstuthen, regnum Letwinorum) (HVK, 86); „karaliaus Kęstučio sūnus“ (filius regis Keinstut) (HVK, 95).
  1. Save karaliais titulavę ir patys Lietuvos valdovai. Pavyzdžiui, Gediminas 1323. g. sutartyje su Livonijos miestiečiais savo titulatūrą pateikęs taip: „Lietuvių ir daugelio rusų karalius (rex) ir žiemgalių kunigaikštis (dux)“. Tokią jo titulatūrą pripažinę ir livoniečiai, tiek sutarties partneriai, tiek priešai (Ordinas). Istorikas R. Petrauskas teigia, jog „Tikras karalius yra ne tas, kuris juo vadinasi, o tas, kuris tokiu aiškiai ir oficialiai konkrečioje politinėje sistemoje pripažįstamas. Svarbu suvokti, kad Lietuva XIV a. nebuvo karalystė to meto svetimšalių akimis, nes tokia karalystė galėjo būti tik krikščioniška“ (Petrauskas 2013).Tačiau toks teiginys disonuoja su pačiais istoriniais faktais. Politinėje sistemoje Gediminas, pavyzdžiui, buvo pripažįstamas karaliumi. Jo, hierarcho, funkcijos buvo karališkos, ne kaip kunigaikščio, kurios nors kitos valstybės karaliaus vasalo.Vadovaudamiesi tuo, pavyzdžiui, skandinavų istorikai karaliais vadina savo ikikrikščioniškų laikų valdovus, netgi sritinius, nepaisydami, kaip jų valdos atrodė „to meto svetimšalių akimis“.
  1. Lietuvos valdovų, o ir pačios valstybės statusas ryškiai pakito po Krėvos akto (1385), kuriuo Jogaila sutiko vesti Lenkijos princesę Jadvygą, tačiau su primestomis sąlygomis, tarp kurių buvo įsipareigojimas katalikiškai krikštyti Lietuvą bei prijungti (applicare) ją prie Lenkijos karalystės. Sujungti Lietuvos ir Lenkijos jėgas prieš Prūsijos (Lietuvoje dar ir prieš Livonijos) kryžiuočių grėsmę tikrai reikėjo, bet nebūtinai tokia brangia kaina – Lietuvos suvereniteto sąskaita.Tad šis žingsnis, skirtingai nuo mindauginio krikšto ir Mindaugo karūnacijos, nužemino Lietuvos valstybę iki kunigaikštystės (hercogystės) – Jogaila tapo tik Lenkijos, o ne Lenkijos ir Lietuvos karaliumi. Lietuvai administruoti buvo skirtas karaliaus vietininkas. Toks ir buvo didžiojo kunigaikščio Vytauto statusas – Vytautas buvo tik Lenkijos karaliaus Jogailos vasalas.Nenuostabu, kad ir sąvoka Magnus Ducatus Lithuaniae Europoje pasirodė tik XV a. pradžioje, t.y. tada, kai Lietuva iš tikrųjų jau buvo tapusi hercogyste.
  1. Natūralu, kad, nugalėjus Prūsijos ordiną ir pašalinus grėsmę, Vytautas 1429 m. nusprendė karūnuotis, kad išsivaduotų iš vasalystės, o Lietuvai sugrąžintų buvusį karalystės statusą. Natūralu buvo ir tai, kad šiems bandymams aktyviai priešinosi Lenkijos diduomenė – jos iniciatyva buvo net apiplėšta delegacija, gabenusi per Lenkiją į Lietuvą karūnavimo dokumentus. Antrąjį mėginimą karūnuotis nutraukusi Vytauto mirtis 1430 m.
  1. Paskutinis Lietuvos žingsnis žemyn, prarandant net buvusį kunigaikštystės suverenitetą, buvo Liublino unija (1569), pasirašyta, galima sakyti, beveik prievarta, nes Lietuvai žūtbūt reikėjo sąjungininkės sunkiame Livonijos kare su Maskva. Ir nors suvienytoji valstybė vadinosi Abiejų Tautų Respublika (Rzeczpospolita Obojga Narodów), ilgainiui ji tapo Lenkijos Respublika su visomis jai priklausančiomis nelenkų žemėmis. Beveik visą tą laiką Lietuvos diduomenės sluoksniuose būta antiunijinių nuostatų ir turėtosios nepriklausomybės ilgesio.
  1. Saviguoda, kad Lietuva buvo savarankiška – turėjo savo įstatymus, atskirą iždą, pinigus, kariuomenę ir t.t. – nekompensuoja prarasto ankstesnio valstybingumo. Visos kitos kunigaikštystės irgi visa tai turėjo, o Prūsijos ir Kuršo kunigaikštystės buvo netgi savarankiškesnės už Lietuvą: jos pasirinko protestantišką konfesiją (vadinasi, Lenkijos bažnyčia ir kunigai ten įtakos neturėjo), Kuršo kunigaikštystė XVII a. pasistatė laivyną ir įsigijo kolonijų (Tobagą ir Gambijos žiotis), Prūsijos kunigaikštystė sustiprėjo tiek, kad, kaip minėta, ėmė siekti nepriklausomybės ir XVIII a. pradžioje ją pasiekė, tapusi karalyste.
  1. Lenkijos karalių titulatūroje Lietuva tradiciškai minėta drauge su kitomis prijungtomis žemėmis, niekaip ypatingiau jos neišskiriant (2 pav.).
2 pav. Vladislovo IV Vazos titulatūra 1639 m. rašte Prūsijos lietuviams.

2 pav. Vladislovo IV Vazos titulatūra 1639 m. rašte Prūsijos lietuviams.

Reikia pridurti, kad 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija buvo likviduota ATR ir de iure paskelbta Lenkijos Respublika (Rzeczpospolita Polska), kuri de facto jau egzistavo paskutiniaisiais šimtmečiais iki tol.

Šiuolaikinė Lenkija save laiko trečiąja respublika, o šiuolaikinė Lietuva save – antrąja, tarsi pritardama požiūriui, kad 1569-1795 m. Lietuva buvo ne respublika, o Lenkijos Respublikos sudėtinė dalis.

Kitų šalių istoriografijoje vyrauja, mano nuomone, teisingas požiūris, jog 1772-1793-1795 m. vyko ne ATR, o Lenkijos padalijimai, tai liudija ir tų laikų dokumentai bei iliustracijos (1 pav.).

Išvados

1. Lietuvos valstybingumą galima suskirstyti į keturis periodus:

1.1. Lietuvos karalystė (~1236-1385);

1.2. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (1385-1569);

1.3. Abiejų Tautų Respublika, arba Lenkijos Respublika (1569-1795);

1.4. Lietuvos Respublika (1918-1940, 1990-).

2. Remiantis tuo, kas pasakyta, neturėtų stebinti, kodėl Lenkija 1918-1920 m. visai nesiskaitė su faktu, jog Lietuva yra nepriklausoma valstybė, bet traktavo ją kaip buvusios Lenkijos teritorijos dalį, kurią siekė ir geruoju, ir piktuoju prijungti prie atkuriamosios Lenkijos valstybės 1772 m. ribose. Pasak lenkų istoriko K. Buchovskio, į lietuvius (taip pat ir į gudus bei latvius) tuometinė Lenkija žiūrėjo arogantiškai, kaip į atsilikusias, valstybingumui nesubrendusias, todėl savos valstybės nevertas valstiečių tautas, o mėginimai priešintis Lenkijos ekspansijai laikyti šių tautų brandumo stoka (Buchowski 2012, 183, 217).

Tad 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktas faktiškai įgyvendino kunigaikščių Vytauto, Švitrigailos, Radvilų ir kitų diduomenės atstovų siekius atkurti buvusią Lietuvos nepriklausomybę ir valstybingumą. Kartu pripažinta, kad buvimas Lenkijos karalystės sudėtyje buvo priverstinė klaida, kurią šis aktas ištaisė.

Literatūra

Buchowski, Krzysztof. Litvomanai ir polonizuotojai. Vilnius, 2012.

Būga RR II – Būga, Kazimieras. Rinktiniai raštai. T. 2. Vilnius, 1959.

HVL– Vartberges Hermaņa Livonijas hronika. Rīga, 2005.

Karulis, Konstantīns. Latviešu etimoloģijas vārdnīca divos sējumos. Rīga, 1992.

LEK – Atskaņu hronika (Livonijos eiliuotoji kronika). Rīga, 1998.

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas. Prieiga per internetą ČIA.

Petrauskas, Rimvydas. Kiek karalių turėjo Lietuva? // Lietuvos rytas, 2013 gruodžio 31. Prieiga per internetą ČIA.

Sabaliauskas, Algirdas. Lietuvių kalbos leksika. Vilnius 1990.

Autorius yra humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *