A. Butkus. Identitetas, istorija ir politika

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990), pasirodė naujų lietuvio tapatybės vertinimų, kuriuos  ėmė skleisti kai kurie Lietuvos istorikai. Jie buvo ištraukti  iš Lietuvos istorijos lenkiškųjų, neplatintų iki tol ideologiniais ar politiniais sumetimais (tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu). Kai kuriuos teiginius keliais sakiniais galima  apibendrinti taip:

• Lietuviai dėl vėlyvo krikšto atsiliko nuo kitų Europos tautų ir tik lenkų dėka ėmė kultūrėti, tačiau iki galo to nepadarė, nes dalis liko įsitvėrę gimtosios, o ne lenkų kalbos.
• XIX a. pabaigoje lietuvių tapatybę suformavo filologai J. Basanavičius ir J. Jablonskis, susieję jį su bendrine lietuvių kalba, kuri buvo sukurta tam, kad išstumtų tikrąją Lietuvos kalbą – lenkų.
• Lietuvių visuomenė dėl to skilusi pusiau – į naujuosius lietuvius, J. Basanavičiaus šalininkus bei nacionalinės Lietuvos valstybės idėjos puoselėtojus, ir senuosius lietuvius, arba litvinus, kalbėjusius lenkiškai ir svajojusius atkurti buvusią Abiejų Tautų Respubliką (ATR).
• Nesutarimų dėl Vilniaus (ir apskritai dėl Lietuvos valstybingumo sampratos) 1920 m. kilo ne tarp Lietuvos ir Lenkijos, o tarp naujųjų ir senųjų lietuvių. Pati Vilniaus okupacija buvusi visai ne okupacija, o krašto išvadavimas iš „lietuvių nacionalistų“, taip pat priemonė išvengti galimos bolševikų okupacijos ar dar vieno Raudonosios armijos žygio į Varšuvą.

Tokie vertinimai skirti pateisinti mesianistinei ir kartu šovinistinei Lenkijos politikai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) ir etninėse Lietuvos žemėse. Lietuvių valstiečių krikščionėjimas ir europėjimas iš tikrųjų prasidėjo ne nuo krikšto datos, o nuo Reformacijos ir Kontrreformacijos, t. y. keliais šimtmečiais vėliau, kai imta platinti krikščionybę vietinėmis kalbomis, o pakraščiuose  susigriebta sudarinėti reikiamą bažnyčių tinklą. Latviai krikščionėti ėmė irgi tuo laiku ir dėl tokių pat priežasčių. Vėlyvas baltų sukrikščionėjimas leido iki mūsų dienų geriau išlaikyti turtingą ir ypatingą ikikrikščioniškąją indoeuropietiškąją etnokultūrą, kuria dabar galime didžiuotis  bevienodėjančioje  Europoje.

Teiginys, jog vėlyvas krikštas atitolino lietuviško rašto atsiradimą, irgi yra gerokai pritemptas. Vakarietiškoji krikščionybės atmaina  iki pat M. Liuterio reformos neskatino naujos raštijos kūrimo. Lenkai krikštijosi X a. pabaigoje (966), tačiau pirmoji knyga lenkų kalba pasirodė tik XVI a. pradžioje (1513), kaip ir prūsų (1545) ar lietuvių (1547), t. y. beveik po 550 metų nuo Lenkijos krikšto. Lietuvos nekrikščioniškiesiems valdovams nebuvo kliūčių susirašinėti su Vakarais vokiškai ar lotyniškai, o vidaus poreikiams vartoti jau turimą slaviškąjį raštą, užuot išradinėjus dviratį ir potvarkius LDK slavams leidus jiems nesuprantama lietuvių kalba.

Germaniškasis vs. slaviškasis civilizacijos modelis

Sugretinus latvių ir lietuvių europėjimo tempus bei lygį, matomas akivaizdus latvių pranašumas, ėmęs ryškėti jau nuo XVII a., t. y. dar gerokai iki baudžiavos panaikinimo. Palyginus su lietuviais, latvių valstiečiai buvo daugiau civilizuoti, raštingesni, turtingesni. Tai lėmė ne tik  religinis skirtumas (latviai – protestantai, lietuviai – katalikai), bet ir skirtingas kultūrinis fonas – Kuršo kunigaikštystėje ir Vidžemėje jis buvo vokiškas (Vidžemėje 1629–1721 m. dar ir švediškas), etnografinėje Lietuvoje ir Latgaloje – lenkiškas. Latgalos kultūrinį ir ekonominį atsilikimą nuo kitų etninės Latvijos regionų, jaučiamą net iki šiol, latvių istorikai aiškina ilgu (nuo 1561 m.) Latgalos buvimu lenkiškos kultūros aplinkoje; Latgalos prijungimas prie Rusijos 1772 m. padėties iš esmės nepakeitė. Lietuvių atžvilgiu šis skirtumas ryškus tarp Rytrūsiuose ir ATR (nuo 1795 m. – Rusijoje) gyvenusių tautiečių: Prūsijos lietuviai civilizuotumu ir išsilavinimu prilygo Kuršo ir Vidžemės latviams, o ATR ir vėliau Rusijos gubernijų lietuviai – latgaliečiams. Nenuostabu, kad ir tautinis atgimimas baltų kraštuose prasidėjo pirmiausia vokiškos, ne lenkiškos kultūros aplinkoje, t. y. Mažojoje Lietuvoje ir Rusijos Kurliandijos, Lifliandijos ir Estliandijos gubernijose. XIX a. pabaigoje Rygą, Liepoją ir Mintaują užplūdusiems lietuviams atvykėliams latviai jau buvo tautinio sąmonėjimo sektinas pavyzdys. Beje, Rusijos caras Petras I šalies vykdė irgi germaniškosios civilizacijos pavyzdžiu, tiesiogiai ir netiesiogiai pripažindamas jos didesnę pažangą, lyginant su tuometiniais Rusijos ar jos kaimynės ATR standartais.

Vadinasi, suartėjimas su lenkais, bet ne, tarkim, su skandinavais, nukreipė Lietuvos visuomenę į lėtesnę civilizacijos raidą, o XIX a. dalyvavimas dviejuose „lenkiškuose“ sukilimuose, kad ir kaip šauniai beatrodytų, lietuviams ir latgaliečiams atnešė tik carinę priespaudą ir dar didesnį kultūrinį sąstingį.

Dar vienas skirtumas buvo kristianizacijos būdai. Nei buvusioje Livonijoje, nei Suomijoje švedai kristianizacijos nevykdė per švedų kalbą, nemenkino vietinių kalbų reikšmės ir ne tik neribojo, bet net skatino jų vartojimą religiniams poreikiams. Tokios pat politikos laikėsi ir Baltijos vokiečiai. O Lietuvoje lenkų kalba buvo kristianizacijos įrankis ir opozicija lietuvių kalbai, kuri buvo viešai skelbiama kaip netinkama krikščionybei. Pati katalikybė greit įgavo lenkiško tikėjimo („polska wiara“) sąvoką,  prieštaraudama tiek pagonybės liekanoms , tiek stačiatikybei.

Istorijos mitologizavimas

Istorija iš esmės yra interpretacijų mokslas. Daugelyje šalių jų istorijos pateikiamos etnocentriškai, todėl nebūtinai sutampa su kaimyninių šalių tų pačių istorinių įvykių aiškinimu. Kadangi istorikų vertinimais paprastai vadovaujasi ir politikai, požiūris į istoriją turi įtakos tiek šalies užsienio politikai, tiek šalies likimui apskritai. V. Kudirkos giesmės žodžiai „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ iš tikrųjų yra  visa apimantys ir tinka bet kuriai tautai, todėl savos istorijos menkinimas, jos supaprastinimas , dangstant tai tariamu nešališkumu, kerta per pačias tautos šaknis. Kitas kraštutinumas yra ir perdėtas istorijos romantizavimas, jos saldinimas.

Pasirinkus prolenkišką Lietuvos istorijos vertinimo  modelį, Lietuvos užsienio politika iš dalies išsiderino: vienos kaimyninės šalys pradėtos beatodairiškai garbinti , kitos – tiek pat beatodairiškai kritikuoti, o pati Lietuva, teikdama svarbų bendradarbiavimą su keliolika kartų didesne Lenkija, iš esmės ėmė virsti jos palydove ir jos poreikių vykdytoja šalies viduje. Pasiekę nuolaidų, Lenkijos politikai jau atvirai giriasi, kad su Lietuva reikią kalbėti griežtai, jos atžvilgiu laikytis kietai, Lietuvos vadovus reikia nuolat spausti, nes esą taip galima pasiekti dar daugiau nuolaidų Lenkijos naudai.

Atsirado mitų net apie lietuvių kraujo giminystę su lenkais, visiškai nutylint  faktą, jog tokia giminystė mus sieja pirmiausia su latviais per supanašėjusius kuršius, žiemgalius ir sėlius. LDK aušroje, kol dar nebuvo sunaikinti šiaurės baltų geriausieji , giminiavosi net mūsų valdovai: Mindaugo ir Daumanto žmonos buvo seserys, kaip spėjama, kilusios iš Latgalos (Agluonos), latgalių kunigaikščio Visvaldžio (XIII a. pradžia) žmona buvo lietuvė. Kęstučio antroji žmona Birutė, tikėtina, buvo kuršių kilmės – XIV a. pradžioje visoje vakarinėje LDK dalyje (Baltijos pakrantėje) dar tebegyvenę kuršiai.

Slavų (baltarusių, rusų, lenkų) istorikų ginčytinas net Lietuvos valdovų kalbos klausimas – mat kanceliarinė šalies kalba buvusi senoji slavų, o metraščiuose esą niekur neužsiminta, jog valdovai kalbėję lietuviškai, nebent Jogaila su Vytautu persimesdavę lietuvišku žodžiu lenkų akivaizdoje, kad šie nesuprastų. Tačiau visai neaiškinamas, net nutylimas Palemono legendos sukūrimo pamatas – ši legenda, gyvavusi net keletą šimtmečių, paremta ne kurios nors slavų, bet lietuvių kalbos panašumu į lotynų. Jei Lietuvos valdovai iki XV a. pabaigos nebūtų kalbėję lietuviškai, Palemono legenda apskritai nebūtų atsiradusi, o jei ir būtų, ja niekas nebūtų tikėjęs. Antra, kanceliarinių raštų kalba nešnekėjo net Maskvos valdovai. Lenkijos valdovai, kurių šalies rašto kalba iki pat XVI a. buvusi lotynų, ne lenkų, irgi nešnekėję raštų kalba. Be to, niekur valdovai patys raštų nerašydavę – tam būdavę raštininkai, atrinkti pagal atitinkamas kalbas.

Kalba ir tapatybė

Glaudi kalbos sąsaja su tautybe Lietuvoje atsirado tik XIX a. Iki tol daug kur Europoje, ypač iki Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789–1794), vyravo luominė (socialinė), religinė bei valstybinė, arba pilietinė asmens tapatybė. Pavyzdžiui, slavakalbiai LDK gyventojai anaiptol nebuvo nei Maskvos, nei Krokuvos gerbėjai ir nesiekė savo žemių jungti prie Rusios ar Lenkijos. Slaviškai jie save paprastai vadino litvinais, šitaip prieštaraudami Rusios ar Lenkijos gyventojams, o iškilus reikalui gindavo šalį tiek nuo gentainių maskvėnų, tiek nuo lenkų. Lietuvos aristokratijos lenkėjimą, prasidėjusį XIV a. pabaigoje po Krėvos unijos ir Lietuvos krikšto, lėmė ne simpatijos Lenkijai, o tai, kad lenkų kalba buvo karaliaus dvaro kalba. Tačiau jungtis su Lenkija lenkakalbiai lietuvių didikai nesiveržė, nes savęs lenkais nelaikė. Lenkijos primesta Liublino unija (1569) buvo pasirašyta tik antruoju bandymu. Pagaliau pats lietuvių iškovotas jungtinės šalies pavadinimas – Rzeczpospolita Obojga Narodów (Abiejų Tautų Respublika) – rodo, kad Lietuvos bajorija, nors ir kalbėjusi lenkiškai, tada nė iš tolo nesitapatino su lenkų tauta: lenkakalbiai LDK gyventojai nevartojo Lenkijos valstybinių simbolių – nei vėliavos, nei herbo, Lenkijos lenkai neturėjo teisės pirkti nuosavybės LDK žemėse, o bendru turtu paskelbtosios Livonijos dalys (vad. Infliantai) buvo  pasikartojimo principu – tai Lietuvos, tai Lenkijos seniūnų, patys mokesčiai iš Livonijos plaukė pramečiui tai į LDK, tai į Lenkijos iždą.

Net mūsų laikais kalba ne visada tapatinama su tautybe. Airiai šneka daugiausia angliškai, bet dėl to britais savęs nelaiko, Rusijos žydų gimtoji kalba yra rusų, austrai ir dalis šveicarų kalba vokiškai ir t. t.

XVI a. ir vėlesnę lietuvių etninę situaciją galima vertinti taip: dvi kalbos (valstietiškoji lietuvių ir diduomenės lenkų) – vienas etnosas. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ši formulė atrodė jau kitaip: dvi kalbos – du etnosai. Todėl, pavyzdžiui, dviejų lenkakalbių Litvinų  – Mykolo Radvilos Juodojo (XVI a.) ir Juzefo Pilsudskio (XX a.) pasitaikantis sugretinimas ar net tapatinimas netinka nei istoriniu, nei politiniu požiūriu: pirmasis visomis išgalėmis stengėsi apginti Lietuvos nepriklausomybę, antrasis visomis išgalėmis (pirmiausia – karinėmis) stengėsi ją sunaikinti. Antroji formulė – dvi kalbos – du etnosai – išlieka ir šiais laikais – pavadinti lenkakalbį Vilnijos gyventoją litvinu būtų tolygu jo įžeidimui. Be to, jis kaip įmanydamas ims įrodinėti, kad jo protėviai od wieków (t. y. nuo amžių) buvo lenkai, ne lietuviai.

Nacija ir valstybingumas

Nacionalinė valstybė XX a. buvo ne lietuvių išradimas ir juo labiau ne „filologo“ J. Basanavičiaus, kaip kartais mėgsta teigti kai kurie lenkų istorikai. Po Pirmojo pasaulinio karo Europoje niekur nebuvo atkuriamos imperijos – tokių nepagrįstų minčių neskelbė net austrai su turkais. Iš imperijų išsilukšteno čekai, slovakai, vengrai, slovėnai, nacionalines valstybes kūrė net tos tautos, kurios iki tol valstybingumo apskritai nebuvo turėjusios (pvz., latviai, estai), tad Lietuvos grįžimas į 1795 –ųjų ar net 1772 – ųjų ATR būtų be galo nederantis tuometinėje Europoje. Vėlesni įvykiai parodė, kad ir Lenkija kūrė ne buvusią ATR, o „filologinę“, arba lenkakalbę, nacionalinę respubliką. Vilniaus krašto okupacija (1920) ir užgrobimas (1922) buvo teisinama „filologiniu“, o ne istoriniu motyvu, nes istoriškai Vilnius Lenkijai niekada nepriklausė. Lenkijos  užuominos į XVIII a. turėtą bendrą valstybę buvo tik ekspansionizmo priedanga, nes su naujųjų nacionalinių šalių vyriausybėmis šiuo klausimu deramasi nebuvo, o eita lengviausiu ir žiauriu keliu – karine jėga stengtasi atplėšti kitų valstybių lenkakalbes dalis, dažnai ir su vietinių kalbų paplitimo ploto pakraščiais.

Šias įgyvendintas pastangas liudija ir dabartinė Lenkija, kurioje net 97 proc. gyventojų jau save laiko lenkais.

Lietuvių siekis atkurti ir turėti nepriklausomą šalį istoriškai ne kartą fiksuotas jau nuo Krėvos akto (1385) laikų. Tai ir Vytauto planai karūnuotis (1429 –1430), ir Švitrigailos antiunijinė politika iki pat jo pralaimėjimo Pabaiske (1435), ir garsioji M. Radvilos Juodojo kalba Liublino seime (1569), ir Jonušo Radvilos pasirašytoji Kėdainių sutartis su švedais (1655). Vadinasi, Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. aktu tik įvykdė šiuos siekius pagal XX a. standartus – nacionalinės Lietuvos Respublikos pavidalu.

Beje, visiškai nuneigti, jog praeityje lietuviai ir kitos tautos nė kiek nesuvokė savo tautinės tapatybės ar etninės giminystės, neleidžia keli metraščiuose aprašyti vaizdai. Pavyzdžiui, H. Vartbergės kronikoje (XIV a. pabaiga) rašoma, jog kunigaikščiai Algirdas su Kęstučiu 1358 m. Vokietijos imperatoriui Karoliui IV pažadėję priimti krikščionybę su sąlyga, jei Lietuvai bus atiduotos jų nusakytos žemės. Iš to nusakymo aiškėja, kad Lietuva kėsinosi į Šiaurės Prūsiją (dešiniakrantę Alną ir Prieglių), taip pat į Livonijos valdomas šiaurines Kuršo, Žiemgalos, Sėlos žemes ir beveik visą Latgalą. Vėlesnėse požalgirinėse 1413 m. derybose dėl žemių Vytauto atkirtis Prūsijos ordino įgaliotiniui Kuchmeisteriui, kad Prūsai yra buvę jo, Vytauto, tėvų žemė, pažadas reikalauti jos iki Osos upės, kaip savo tėvų palikimo, bei ironiškas klausimas, o kur esąs Ordino tėvų palikimas, irgi rodo, kad Vytauto norai buvo pirmiausia  nukreipti į kryžiuočių valdomas baltų žemes.

Vietoje išvadų

Išryškintos lietuvių tapatybės ištakų paieškos lenkų kultūroje, tos kultūros sureikšminimas Lietuvos istorijoje, neatsižvelgiant į istoriškai neišnaudotą baltiškąją dimensiją, stiprina ne lietuvišką savimonę, o lietuviškuosius baudžiauninko kompleksus. Be to, arogantiškas lenkų požiūris į lietuvius, išdėstytas A. Rotundo knygoje Rozmowa Polaka z Litwinem (Lenko pokalbis su lietuviu, 1565), daugeliu atvejų lieka mažai pakitęs ir šiais laikais. Šis požiūris, nors Lenkijos atvirai dar neatskleidžiamas, pasireiškia jos remiamoje Vilnijos lenkų „politikų“ veikloje, siekiančioje sukurti krašte kalbinį ir administracinį lenkų getą, neįsiliejant  į Lietuvos visuomenę, perdėtai priešinant lenkų ir lietuvių kultūras, kišantis į Lietuvos švietimo reikalus (net į rašybą!), kurstant parapinę ksenofobiją, garbinant tarpukario lenkiškąjį laikotarpį Vilnijoje bei Armijos Krajovos veiklą ten Antrojo pasaulinio karo metu.

Lenkų etnosas Lietuvoje yra naujas tiek kilmės, tiek tapatybės požiūriu. Iš tikrųjų tai net ne kilmės, o pasirinkimo dalykas. Šis etnosas Pietryčių Lietuvoje atsirado pirmiausia iš lenkiškai kalbėjusių lietuvių (litvinų), šiems pakeitus savo etninę tapatybę į lenkišką. Etninės savimonės kaita galėjusi įvykti XIX a. pabaigoje (per tarpinę tuteišio ar tutako savimonę), stiprėjant rusifikacijai, kai  tapatybė  imta sieti ne tik su konfesine priklausomybe, bet ir su vartojamąja kalba. Naujai (XIX–XX a.) suslavėję Vilnijos lietuviai valstiečiai dažniausiai buvo linkę tapatintis jau su lenkais; panašiai elgėsi ir čia atsikraustę baltarusiai – lenkiškoji tapatybė, pasak jų, atrodžiusi  tinkamesnė, o nepriklausomos Lietuvos sąlygomis dar ir naudingesnis už baltarusiškąjį. Pakeitus tapatybę , pakito ir politinė bei istorinė reikšmė – ji tapo pabrėžtinai prolenkiška, XX a. pradžioje išaugusi į Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus  dėl Vilniaus, Lietuvai pasibaigusį sostinės ir visos mišriakalbės pietryčių dalies netektimi. Šiais laikais Vilnijos lenkų tapatybės raiška išlieka prolenkiška, įskaitant valstybinių ženklų vartojimą ir požiūrį į Lietuvos istoriją, kultūrą bei valstybinę kalbą.

Lietuvos užsienio politika kaimynų atžvilgiu turėtų būti santūresnė, oresnė, suderinta ir nukreipta į baltoskandijos idėją, bet ne į atgyvenusias ATR nostalgijas. Ankstesnis buvimas vienoje valstybėje nėra pagrindas rodyti išskirtinį dėmesį Lenkijai, kaip ir Rusijai. Juo labiau, kad tas buvimas sukelia ne visada malonius istorinius prisiminimus, o skelbiamoji  Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė yra asimetriška dėl skirtingo dabartinių šalių dydžio. Tai, kad Lenkija Baltijos šalims yra fizinis slenkstis į Vakarų Europą, dar nėra pagrindas ją skelbti strateginiu partneriu nei Suomijai, nei Latvijai su Estija. Ne išimtis turėtų būti ir Lietuva. Strateginiam bendradarbiavimui turi būti taikomos kitokios, ne geografinės vertinimo nuostatos.