D. Stancikas. Apsivalymas (2)

Dalius Stancikas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

„Kaip mes atsiliekam nuo estų“, – dažnai padūsauja lietuviai ir nurodo dvi priešingas priežastis. Viena – Estijoje, skirtingai nuo Lietuvoje, įvyko antikomunistinis apsivalymas (liustracija), kita – estai mažiau kariauja tarpusavy ir daugiau dėmesio skiria permainoms.

Ar tikrai Estijoje antikomunistinis apsivalymas buvo kitoks nei Lietuvoje?

Tam tikra prasme taip. Kai Estija atkūrė nepriklausomybę, paskutinis šios šalies komunistų partijos vadovas Arnoldas Riutelis paleido partiją, o lietuviškas A. Riutelio atitikmuo Lietuvoje Algirdas Mykolas Brazauskas ją išsaugojo, pakeisdamas Lietuvos komunistų partijos pavadinimą. Todėl Lietuvos komunistinė nomenklatūra, skirtingai nuo Estijos, visą pagrindinį reformų dešimtmetį išsaugojo savo įtaką ir 1992 m. triuškinamai grįžo į valdžią.

Be rimtesnių tyrimų sunku pasakyti, ar Estijos pažangą labiausiai lėmė ši politinė aplinkybė, ar milžiniška giminaitės Suomijos pagalba – tikėtina, kad abi priežastys reikšmingos. Vis dėlto Estijos liustracijos taip pat negalime laikyti visiška: paskutinis Estijos komunistų partijos vadovas A. Riutelis, kaip ir mūsų A. M. Brazauskas, vienai kadencijai buvo išrinktas Estijos prezidentu. Iki tol atrodę gana vieningi (pagrindiniai nesutarimai vyko ne tarp partijų, o tarp estų ir daugiau kaip trečdalį šalies gyventojų sudarančių rusų) per 2001 m. rinkimus estai skilo į dvi priešiškas stovyklas. „Estijos prezidentas jokiu būdu neturi būti iš buvusių komunistų, ši partija tarnavo okupantams, buvo blogio ramstis“, – kalbėjo buvęs tremtinys, dvi kadencijas prezidentavęs Lenartas Meris. Protestuodami estų dešinieji pradėjo kurti tinklalapį, skelbiantį apie visus buvusius komunistus, nes „siekiant atskleisti ir pasmerkti komunizmo nusikaltimus, būtina paviešinti visų komunistų partijos narių veiklą ir poziciją“.

Prieš atkuriant nepriklausomybę Estijoje buvo šiek tiek daugiau nei 100 tūkst. komunistų. Lietuvoje, turėjusioje dvigubai daugiau gyventojų, komunistų būta beveik 200 tūkst.

Prezidentu išrinktas A. M. Brazauskas pasiūlė „nebeskaldyti“ tautos, atsisakyti visų „praeities voratinklių“, o sovietmečio genocidą liudijančius archyvus (LKP ir KGB) tiesiog sunaikinti. Užbraukim brūkšnį ir draugiškai kurkime naują Lietuvą.

Suprantama, kad tam pritarė pakliuvę ar patys pynę „blogio imperijos“ (Ronaldo Reigano terminas) tinklus, o priešinosi nukentėjusieji: geresnės ateities nesukursime ant „blogio ramsčio“, turime išsiaiškinti, kas yra kas.

Buvo ir dar vienas svarus argumentas neužbraukti praeities – labai svarbią jos dalį pavogė okupantai, išveždami slapčiausius ir jautriausius archyvus, šitaip galėdami praeitį bet kada paversti sprogstančia dabartimi.

Lietuva, kaip ir visos posovietinės valstybės, pasirinko istorijos nenaikinimo ir dalinės liustracijos kelią – tyrė ir viešino slaptuosius archyvus, bandė traukti atsakomybėn likusius gyvus stribus ir kagėbistus, ribojo jų galimybes dalyvauti valstybės tarnyboje ir kai kuriose privačiose struktūrose, kvietė prisipažinti buvusius KGB agentus. Tačiau pagrindinio okupantų ramsčio – komunistų partijos, kuriai buvo pavaldžios visos slaptos ir viešos jėgos struktūros, – teisės nebuvo niekaip suvaržytos. Didžia dalimi todėl, kad nemažai komunistų dėl vienokių ar kitokių priežasčių prisidėjo prie nepriklausomybės atkūrimo. Vyraujančią nuomonę savo užrašuose paliko poetas Marcelijus Martinaitis: „Aš manau, kad visi, kurie [1990 m.] ėjo į deputatus, buvo apsisprendę aukai, ir LKP savo įtakos praradimo kaina…“

Ar Lietuvoje galėjo būti platesnė liustracija?

Taip. Jei komunistų partija būtų buvusi paleista, kaip padaryta Estijoje. Arba jei didžioji dalis tautos būtų norėjusi tokio apsivalymo. Tačiau per pirmuosius prezidento rinkimus 1993 m. A. M. Brazauskas gavo beveik tiek pat balsų, kiek visi 2014 m. prezidento rinkimų kandidatai kartu sudėjus.

Jei būtų galimybė iškart pakeisti visus sovietmečio prokurorus ir teisėjus, kaip susijungus Vokietijai nutiko jos pokomunistinėje dalyje.

Jei plačiau apriboti kagėbistų teisių nebūtų sutrukdęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, išaiškinęs, kad negalima kagėbistams taikyti kolektyvinės atsakomybės, nes jie buvo tik sraigteliai, vykdę įsakymus.

Jei rusai nebūtų išsivežę daugelio agentų bylų.

Jei ketverius metus (1988–1991) trukęs nepriklausomybės atkūrimas nebūtų toks egzistenciškai trapus – tuomet viskas atrodė kitaip nei dabar, tada sveikinom kiekvieną atbėgėlį į nepriklausomybės stovyklą, nesvarbu, ar jis buvo agentas, kagėbistas, ar komunistas (prisiminkim sovietų generalinį prokurorą Liudviką Sabutį, kunigo Alfonso Svarinsko tardytoją Egidijų Bičkauską, kagėbistą Daną Arlauską, paskirtą lietuviškos VSD pirmininko pavaduotoju, ir t. t.). Tuomet svarbu buvo pasiekti pagrindinį tikslą ir tai padaryti mažiausia kaina. Kruvinas Budapeštas 1956 m., tankais sutraiškyta Praha 1968 m., surakintas Kaunas 1972 m., kastuvėliais užkapotas Tbilisis 1989 m. neleido atsipalaiduoti šeimyniniams ginčams.

Ir paskutinis „jei“ – jei mūsų XX a. antrosios pusės istorija nebūtų tokia paini ir skausminga, ant kurios egzistencinio skustuvo ašmenų tarpusavy pynėsi heroizmas ir niekšybė.

Kiek kankinamų partizanų paversta išdavikais (tarp jų žymiausias Jonas Kimštas, Rytų Lietuvos srities vadas), kiek patriotiškų jaunuolių, 1941 m. sukilėlių, naiviai stojusių į vokiečių policijos batalionus, tapo nacių kolaborantais ir atsidūrė tarp Holokausto vykdytojų! Stribų ir pokario komunistų sąrašuose rasime ir tų, kurie rizikuodami savo šeimomis dirbo ginkluotam pasipriešinimui (1951 m. partizanų gynybos pajėgų vadui A. Ramanauskui-Vanagui besislapstant Jiezno rajone jo ryšininkais buvo sovietiniai pareigūnai, kuriems paprastai partizanai skelbdavo mirties nuosprendžius – apylinkės pirmininkas ir sekretorius), KGB agentų sąrašuose tarp niekšingomis išdavystėmis susitepusių Juozo Markulio, Kosto Kubilinsko ar Julijaus Slavino įrašytas ir kardinolas Vincentas Sladkevičius ar pats Adolfas Ramanauskas-Vanagas, kurie nieko neišdavė ir kuriuos pats okupacinis režimas vertino kaip pavojingiausius priešus. Pagaliau Atgimimo Sąjūdyje buvo veik pusė komunistų…

Neapsigaukime – slaptieji archyvai nėra kriminaliniai romanai, kuriuos galima skaityti be gilesnio pažinimo, be platesnio konteksto, pagal juos nepavyksta visų sukišti į vieną išdavikišką maišą. Šitaip darantys paprastai sukelia tik pigius skandalus. Ir problema ne ta, kurios lyg šiaudo dažnai griebiamės neaiškiose situacijose – neva tai tyčia paliktos kagėbistų provokacijos. Jie tam neturėjo laiko – po 1991 m. pučo, kurį organizavo KGB ir kariuomenė, teko paknopstomis bėgti.

Tikroji priežastis – tų laikų istorija yra perdėm paini ir sudėtinga.

Ir tai ne vien Lietuvos problema, atverti praeities archyvai drebina visas sovietų okupuotas valstybes. KGB agentų sąraše rastas lenkų pasipriešinimo lyderis ir pirmasis prezidentas Lechas Valensa, garsiausias čekų rašytojas, kurio kūrinius draudė komunistai, romano „Nepakeliama būties lengvybė“ autorius Milanas Kundera, vokiečių dailiojo čiuožimo legenda, daugkartinė pasaulio ir olimpinė čempionė Katarina Vit…

Iš lietuviškų KGB archyvų išnirus Donato Banionio ir Sauliaus Sondeckio pavardėms vėl pasigirdo prieš ketvirtį amžiaus ištartas A. M. Brazausko raginimas: užteks juodinti autoritetus. Ir aidu atskriejo vis pasikartojantys klausimai: o kur kiti agentai? Kodėl įslaptinti prisipažinusieji?

Atsakymai girdėti, bet primiršti: daugelį svarbių agentų bylų išvežė rusai, o prisipažinusieji įslaptinti todėl, kad rusai nesuprastų, kas žinoma, o kas – ne.

Ar tai teisinga taktika – tegu sprendžia politikai ir specialiosios tarnybos. Šventraščiai mus moko, kad praeities sunaikinti ar nuslėpti neįmanoma: „Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn“ (Luko evangelija).

Čia, regis, ir yra tikroji liustracija, tikrasis apsivalymas – kad ir koks jis būtų kartus.

Be visiškai išgyvento katarsio nebūna aukštų pakilimų.