J. Pabrėža: Nedaug trūko, kad žemaičių kalba būtų tapusi lietuvių bendrine kalba (115)

Monografjos autorius doc. dr. Juozas Pabrėža | Z. Ripinskio nuotr.

Monografjos autorius doc. dr. Juozas Pabrėža | Z. Ripinskio nuotr.

Neseniai visuomenei pristatyta Šiaulių universiteto docento dr. Juozo Pabrėžos monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“. Šis penkerius metus rašytas darbas yra pirmasis tokios apimties veikalas Lietuvoje, nagrinėjantis svarbiausią ir išskirtiniausią žemaičių tradicinės kultūros tapatumo dalyką – žemaičių kalbą. Ta proga autorius mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų.

– Kaip subrendo sumanymas parašyti šią knygą?

– Knygą „Žemaičių kalba ir rašyba“ paprasčiau galima pavadinti žemaičių kalbos gramatika. Idėja parašyti tokią knygą buvo brandinama seniai. Apie ją galvojome kartu su mano mokytoju, šviesaus atminimo profesoriumi Aleksu Girdeniu, kuris, beje, yra Šiaulių universiteto garbės daktaras, atvedęs į mokslą daugelį jaunų žmonių, tarp kurių buvau ir aš. Kai 1973 m. įstojau į Vilniaus universitetą, pirmajame kurse jis man sako: „Iš akių matau, kad esi žemaitis. Ar nenorėtum ateiti į mano vadovaujamą mokslinį būrelį?“ Taigi nuo pirmojo kurso „užsikabinau“ ir pas profesorių rašiau kursinius, baigiamuosius darbus. 1978 m., prof. A. Girdenio paragintas, atvažiavau dirbti į tuometinį Šiaulių pedagoginį institutą. Vėliau jau buvo aspirantūra ir disertacija, susijusi su žemaičių kalba. Tada ir prasidėjo mano rimti moksliniai darbai.

Po disertacijos gynimo su profesoriumi pradėjome mąstyti apie žemaičių gramatiką. Viskas prasidėjo nuo mažų knygelių. Atėjus Atgimimui, atsirado poreikis grąžinti žemaičių kalbą ir raštą. 1991 m. Šiauliuose išėjo mano pirmoji knygelė „Žemaičių rašybos patarimai“. Vėliau, 1998 m., kartu su prof. A. Girdeniu parašėme rimtesnį veikalą „Žemaičių rašyba“. Paskui nusprendėme, kad atėjo laikas atsidėti žemaičių gramatikai. Taip nutiko, kad prieš 6 metus mano mokytojas išėjo Anapilin, taigi pradėjau abejoti, ar sugebėsiu vienas pats padaryti šį darbą. Tokią knygą parašyti visaip ragino ir skatino daug artimų ir iškilių žemaičių kultūrininkų, bičiulių: Danutė Mukienė, Stanislovas Kasparavičius, Algirdas Žebrauskas, Vacys Vaivada, Antanas Kontrimas, Jonas Grušas, Šiaulių žemaičių kultūros draugijos „Saulaukis“ ir kitų žemaičių kultūros draugijų žmonės. 2012 m., kai LR Seimas 2013-uosius paskelbė Tarmių metais, pagalvojau, kad grįžta tam tikras požiūris į tarmes, ir nutariau, kad reikia sėsti ir dirbti. Taigi galima sakyti, kad „Žemaičių kalba ir rašyba“ buvo pradėta rašyti 2012 m. pabaigoje, o baigta tik 2017 m. Intensyviausiai knygą rašiau pastaruosius dvejus metus, kai jau nebedirbau Šiaulių universiteto administracijoje.

– Ką skaitytojai knygoje ras? Kokie klausimai nagrinėjami?

– „Žemaičių kalba ir rašyba“ susideda iš trijų stambių dalių. Įvade paaiškinama žemaičių vardo kilmė, apžvelgiami žemaičių kultūriniai judėjimai, svarbiausi žemaičių tapatybės momentai. Darau išvadą, kad pats svarbiausias žemaičių tradicinės kultūros ženklas yra žemaičių kalba. Keliu kertinį klausimą – ar yra žemaičių kalba, ar yra žemaičių tarmė? Aš manau, kad abu terminai yra geri. Abi sąvokos yra vartotinos ir artimos. Tarkim, jeigu lyginame atskiras kalbines sistemas, puikiai tinka tarmės sąvoka, pavyzdžiui, šiaurės žemaičių tarmė, pietų žemaičių tarmė, pietų aukštaičių tarmė ir pan. Tačiau, jeigu kalbame apie vieną kalbinę sistemą, sakykim, apie žemaičius, drąsiai galima vartoti sąvoką „žemaičių kalba“.

Visa ši knyga yra įrodymas, kad galima sakyti, jog yra žemaičių kalba. Akcentuosiu svarbiausius žemaičių kalbos tapatumo dalykus. Jau nuo seniausių laikų kalbininkai puikiausiai sutaria, kad egzistuoja du stambūs būriai – žemaičiai ir aukštaičiai. O štai Antanas Baranauskas vietoj „aukštaičių“ turėjo netgi terminą „lietuviai“. Tie žemaičiai nuo aukštaičių labai skiriasi pagal kalbą. Kartais netgi daugiau negu kai kurių tautų atskiros kalbos. Pavyzdžiui, žemaičiai nuo aukštaičių skiriasi labiau negu rytų slavų rusų, baltarusių, ukrainiečių kalbos, pietų slavų serbų ir kroatų kalbos, daugiau negu estų ir suomių kalbos.

Pats svarbiausias dalykas kalbos tapatumui įrodyti yra tas, kad žemaičių kalba turi visus tai kalbai privalomus lygmenis ir sudedamąsias dalis – fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. Dar labai svarbu, kad visose šiose sudedamosiose dalyse šiandien žemaičiai yra išlaikę senesnių, archajiškų ypatybių, formų, konstrukcijų, ko nebėra nei bendrinėje kalboje, nei kai kuriose kitose tarmėse. Pavyzdžiui, šiandien bene vieninteliai žemaičiai yra išlaikę senovinius prolietuviškus nosinius garsus an, en, in, un. Jie sako: „žansis“ arba „žonsis“, „kansnis“ arba „konsnis“, „skensti“ arba „skėnsti“, „linsti“, „skunsti“. Iš morfologijos žemaičiai šiandien yra puikiai išlaikę senovinę dviskaitą. Vietoj įvardžių „mudu“, „mudvi“ žemaičiai turi senesnę formą „vedu“, „vedvi“ ir sako: „vedu, vedvi dėrbau, keikau, jodu, jodvi dėrbatau, keikatau, do gero vyro“.

Iš sintaksės minėtinas savitas tarpinis veiksmažodžio laikas tarp įvykio ir eigos veikslo, kai prie nykstamojo pobūdžio veiksmažodžių pridedami pastiprinamieji žodeliai „žemėn“, „šalin“, „lauk“, „lygiai“. Štai, pavyzdžiui, pasakymai „Tievalis mėršt“ ir „Tievalis mėršt žemėn“ skiriasi iš esmės. Pirmu atveju pasakymas reiškia, kad tėvelis gali dar pagyventi nors ir pusę metų, o antrasis pasakymas reiškia, kad žmogus jau miršta ir tuoj išeis Anapilin. Labai skiriasi ir žemaičių žodynas, pvz.: „kramė“ (galva), „plonymas“ (smilkinys), „staibis“ (blauzda), „kriupis“ (rupūžė), „kuisis“ (uodas), „blezdinga“ (kregždė), „kušinti“ (liesti), „slinkas“ (tingus), „apent, apentais“ (vėl).

Monografjos autorius doc. dr. Juozas Pabrėža | Z. Ripinskio nuotr.

Monografjos autorius doc. dr. Juozas Pabrėža | Z. Ripinskio nuotr.

Labai svarbus dalykas kalbai įtvirtinti ir įsitvirtinti yra tos kalbos raštas. Antrąją savo knygos dalį „Žemaičių rašyba“ ir pradedu nuo teiginio, kad žemaičių rašybos žymių yra nuo pat M. Mažvydo laikų, nes jis savo „Katekizmą“ rašė būtent gimtosios tarmės pagrindu. Profesorius Zigmas Zinkevičius nustatė, kad Mažvydo gimtoji šnekta buvo žemaičių dūnininkų apie Žemaičių Naumiestį ir Švėkšną. Ryškiausias XVIII a. žemaitiškas tekstas buvo knyga „Živatas“, parašyta šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės pagrindu. XIX a. buvo ypač daug žemaičių veikėjų, kurie rašė žemaičių kalbos pamatu. Tarkim, pietų žemaičių tarme rašė Simonas Stanevičius, Liudvikas Jucevičius, Dionizas Poška. Šiaurės žemaičių pagrindu rašė tokie „riktingi“ žemaičiai, kaip Jurgis Pabrėža, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius. Juozas Čiulda 1855 metais buvo parašęs gramatiką „Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos taisykles“.

Bet visa bėda ta, kad tuomet ta gramatika nebuvo išleista ir tik po beveik pusantro šimto metų kalbininko Giedriaus Subačiaus pastangomis ši gramatika buvo išversta iš lenkų kalbos ir išleista. Dabar galvoju, kad, jeigu ši žemaičių kalbos gramatika būtų buvusi išleista laiku, gal ir būtų buvęs tas lemiamas faktorius, galėjęs nusverti svarstykles į žemaičių kalbos pusę, kai buvo svarstoma, kurios kalbos – žemaičių ar aukštaičių – pagrindu formuoti bendrinę lietuvių kalbą. XIX a. labai nedaug trūko, kad Lietuvos valstybės bendrinė kalba būtų formuojama žemaičių kalbos pagrindu. Aišku, dėl įvairių priežasčių, tarp jų ir ekonominių, lietuvių bendrinė kalba susiformavo vakarų aukštaičių tarmės pagrindu.

Nors žemaičių kalba ir netapo lietuvių bendrinės kalbos pamatu, žemaičių rašto, kalbos poreikis išliko. Prieškario metais nuo 1925 iki 1940 m. Telšiuose buvo leidžiamas laikraštis „Žemaičių prietelius“. Tame laikraštyje buvo skyrelis „Žemaitiška pastogė“, kuriame tekstai buvo spausdinami žemaitiškai. Karo metu ėjo kitas laikraštis „Žemaičių žemė“, kuriame taip pat buvo žemaičių kalba skyrelis „Žemaitėškuojė kertelė“.

Prasidėjus Atgimimui, daug kas pradėjo sakyti, kad reikia grąžinti žemaitišką raštą, pasirodė pirmosios mano ir kartu su prof. A. Girdeniu parengtos knygelės. O štai šios dabar baigtos mano knygos „Žemaičių kalba ir rašyba“ antrojoje dalyje jau yra susisteminta žemaičių rašyba, parodyta, kaip ji dabar turi atrodyti. Sunorminus žemaičių rašybą (galime sakyti, kad ją jau turime), žemaičių rašytinė kalba tekste įsisiūbavo kaip reikiant, nes ja yra rašomi ne tik straipsniai, leidžiami laikraščiai, žurnalai („A mon sakaa“, „Žemaičių žemė“), bet ir gero lygio knygos.

Tarp prozos leidinių pažymėčiau Edvardo Rudžio, Teklės Džervinės, Donato Butkaus ir kitų autorių knygas. Labai daug išleista poezijos rinkinių, tokių kaip „Sava muotinu kalbo“, kurioje sudėti 41 autoriaus eilėraščiai. Labai žymi mokslininkė prof. Viktorija Daujotytė per pastaruosius septynerius metus parašė keturias knygas savo pietų žemaičių dūnininkų tarme. Ji sako: „Man į gyvenimo pabaigą sugrįžo motinos kalba.“ Stebuklas, kad gimtoji kalba niekur nedingsta. Sakyčiau, jeigu jau leidžiamos knygos žemaitiškai, tai yra aiškus įrodymas, kad ta kalba yra. Ji yra rašte, ji yra gyva.

– Ar žemaičių kalba randa vietą mokykloje, šeimoje?

– Prigimtinę tarmę žmogus „atsineša“ iš savo tėvų, iš gimtosios vietos, kur auga. Tik vėliau mokykloje pradedama mokytis bendrinės kalbos. Tai reiškia, kad prigimtinė tarmė yra kiekvieno ir gimtoji kalba. Jeigu žmogus ją turi, tai jos niekaip negali užmiršti. Dabar net mokyklose daug kur leidžiama atskiras pamokas vesti gimtosios tarmės pagrindu. Jeigu yra vaikų ir mokytojų sutarimas, tai gimtąja tarme vyksta istorijos, gamtos pažinimo, geografijos ir kitos pamokos. Tokiu atveju nereikia jokių gramatikų, jeigu vaikui tai yra gyva ir gauta iš prigimties.

– Kokiai auditorijai skirta ši knyga? Kas padėjo ją rengti?

– Tikiuosi, kad mano nauja knyga „Žemaičių kalba ir rašyba“ bus naudinga visiems, kas domisi žemaičių kultūra, tradicijomis, nes tuo domisi ne tik žemaičiai. Aš siekiau, kad ta knyga būtų paprastesnė ir prieinamesnė didesniam ratui žmonių. Todėl pirmiausia joje aiškinu, kokie yra žemaičių tapatumo ženklai, o tik po to pereinu prie pačios kalbos.

Šiaulių žemaičiai tradiciškai kasmet leidžia žemaitišką kalendorių. Paskutinių aštuonių kalendorių dailininkė yra Šiaulių universiteto absolventė Jurgina Jankauskienė. Mačiau, kaip ji kruopščiai dirba ir įsigilina į žemaičių tradicinius dalykus, todėl pradėjau šnekinti, ar sutiktų būti šios knygos dailininke. Džiaugiuosi, kad ji mielai sutiko. Beje, ji pasiūlė pasirinkti ir leidyklą – Sauliaus Jokužio leidyklą Klaipėdoje. Knygos tiražas – 1200 egz. Gal jos neras visuose knygynuose, tačiau pagrindiniuose ši knyga tikrai bus. Be to, aš ją platinsiu visuose susitikimuose su visuomene. Gal būtų gerai, jeigu ją būtų galima užsisakyti internetu.

– Dabar, kai knyga jau išvydo dienos šviesą, kyla klausimas, kas toliau.

– Aš manau, kad kalbą galima tyrinėti be krašto, be galo. Žinoma, mano tolesni tyrinėjimai ir visa mokslinė veikla bus susijusi su žemaičių kalba.

– Pastaraisiais metais humanitariniams mokslams Lietuvoje lieka vis mažiau vietos. Kiek, Jūsų manymu, reikėtų skirti dėmesio šiems mokslams, kalbos tyrinėjimams?

– Labai skaudu, kad kultūriniams, lituanistiniams dalykams atėjo sunkūs laikai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tikrai neįsivaizdavau, kad ateis toks laikas, kai lituanistika bus naikinama Klaipėdoje, Šiauliuose, kai ji gerokai pasilps Vilniuje ir Kaune. Apmaudu, kad tai vyksta esant visiškai laisvei ir sąlygoms puoselėti mokslinius tyrimus. Manau, kad mūsų valdžios politikai niekaip neįsisąmonina, kad tautos kilimo procesą reikia pradėti ne nuo ekonomikos, bet nuo kultūros ir švietimo. Kol mes to nesuprasime, tol bus bėda mūsų kultūrai, lituanistikai, mūsų istoriniam palikimui. Akivaizdu, kad tos Europos šalys, kurios suprato, kad pagrindinė vertybė yra kultūra ir švietimas, pasiekė didesnių ekonominių ir socialinių laimėjimų. Mums, lietuviams, turintiems gyvą vieną seniausių pasaulyje kalbų – lietuvių kalbą, turintiems tarmes, yra nesuvokiama, kaip tų dalykų galima netyrinėti ir nerodyti pasauliui. Valstybinės politikos šiuo požiūriu labai trūksta.

Visada buvau daugiau optimistas negu pesimistas. Dažnai pagalvoju, negi mes neatsibusime ir būsime kažkokioje nuolatinėje duobėje. Tautos išlikimas yra susijęs su kalba. Jeigu apie tai galvosime, pavyks kažko pasiekti, o jei ne, tai tautos silpnėjimo procesai tęsis ir toliau. Esu šventai įsitikinęs: ir pasauliui, ir aplinkiniams, ir artimiesiems, ir patys sau būsime įdomesni, prasmingesni, turtingesni ir šiltesni ne standartiniu vienodumu, o kaip tik savitu skirtingumu. Mums, žemaičiams, vienas iš tokių pamatinių to savito skirtingumo akmenų (žemaitiškai kūlių) yra gyva ir savita žemaičių kalba, jos nuostabiosios tarmės ir daugybė spalvingų šnektų šnektelių.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Literatūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .

115 komentarų

  1. Algis:

    “Pats svarbiausias dalykas kalbos tapatumui įrodyti yra tas, kad žemaičių kalba turi visus tai kalbai privalomus lygmenis ir sudedamąsias dalis – fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką. ”

    Kiekviena tarmė jas turi, ne tik žemaičių.
    Įdomu, kurį žemaičių tarmės variantą jis bruka kaip žemaičių kalbą – šiaurinį ar pietinį?

  2. jurgis:

    taip atsiranda separatizmas…

    • Gustavas.:

      Gaila, bet Jus teisus. Šalčininkų vadukų separatizmą palaiko Lenkija. Kas žemaičių palaikys turbūt nereikia spėlioti.

    • Tvankstas:

      Ne taip seniai rašiau, buvau užsipultas, kad tik juokų darbas pasamdyti kelis profesorius, kurie parašys kelias knygas, įrodančias apie esamą žemaičių kalbą, kuri yra užgniaužta lietuvių kalbos.
      Nesunku Rusijai nupirkti kelis propagandininkus ‘mės be neprėgulminguos Žėmaitėjuos nenorimsma’, apmokėti ‘nepriklausomos žiniasklaidos’ būtį ir po keliolikos metų jau ‘žemaitę nuor būt liosęs’ referendume balsuojančiųjų dauguma gali būti už ‘neprėgulmingomą’.
      Je je.

      • Kas sako žemaičių kalba, tas omenyje turi žemaičių “tauta”, nes tik tautos turi kalbą.
        Žr. tautos sąvoką:
        Для Н. характерны замена прежних кровнородственных связей территориальной общностью, племенных языков – единым языком наряду о существованием ряда диалектов. Каждая Н. имеет свое собирательное название, внутри нее возникают элементы общей культуры.
        http://filosof.historic.ru/enc/item/f00/s07/a000727.shtml
        Dar prisiminkime, kad to vajaus įkarštyje viso to vadas, barzda kilojęs mergelkas dėl pasaulio “rekordų”, taip korespondentui sakė:
        “turėjau savo barą, kur rinkdavosi žemaičių sąjūdininkai, ten gamindavau alų (kurio vieno bokalo per mažai, o dviejų – per daug), per dieną to alaus išgerdavau ne mažiau kaip trilitrį”.
        Todėl aišku, kad tokioje būsenoje gali į galvelę atplaukti bele kokios mintys.
        Dar Vytautas Didysis parašė imperatoriui Sigizmundui kad tai – lietuvių dalis, gyvenusi Nemuno žemupyje – todėl žemaičiai, o aukštupyje gyveno aukštaičiai.

  3. Aha:

    Turim bendrine kalba, kuria visi kalbam, bet tarmes reikia issaugot. Rajonuose galima tarmiskai mokinti vaikus bendrines kalbos… rajonuose galima butu kalbet, rasyt, leist leidinius tarmiskai… patiems vietiniams butu idomu…

  4. Tvankstas:

    Mano a.a. tėvelis nuo Varnių sakydavo, kad jam žemaičiui yra labai sunku suprasti žemaitį nuo Skuodo.
    Tai kaip su ta žemaičių kalba gali būti, kurios tarmės bus nustumiamos, iškeliant pagrindinę kaip bendrinę ?
    Vėlgi pastebėjo savo žemaitiška ausimi ir kalbos pojūčiu, įdiegtu mamos, kad esama lietuvių bendrinė kalba yra labai tinkama žemaičių tarmėms, nes matosi tarmiškumas kaip nukrypimas per laiką nuo kažkada buvusios bendrinės lietuvių senojo tikėjimo maldų kalbos.

    • Gustavas.:

      Tos tarmės būtu nustumiamos, kurių nepalaikytu Maskvos, Smolensko, Naugorodo pulkai. Jei sakė nuo SKUODO, tai tamstos a.a. tėvelis nebuvo žemaitis.Šypt.

      • Tvankstas:

        Turėjo draugą iš Skuodo, kuris daugmaž bendrine stengėsi kalbėti, bet kai šis susitikdavo ką iš savo skuodiškių genties, tai amžinai skunsdavos negalėdamas jaukiai bendrauti : nesuprontu.
        Mano paties žemaitiškų tarmių žinios ir tuo labiau sugebėjimas kalbėti žemaitiškai yra prasti.
        Labai dėkingas a.a. tėveliui, kad pats išmokęs kalbėti bendrine kalba, retkarčiais žemaičiuodavo, pamalonindavo negirdėtomis gramatinėmis formomis, sintakse.

      • Tvankstas:

        Kalbėkim nekalbėję, bet jei ne žemaičiai, tai kažin ar būtų išlikusi Lietuva ir lietuvių kalba, beveik tikras, kad šiandien šiaurinė Lenkijos siena eitų su Latvija, o gal ir Estija.

  5. kas kur:

    Sako kalba formuoja zmoniu charakteri, tad butu buve labai gerai jeigu visi zemaitiskai snekeja butu, zemaiti buds y gers.

  6. Gustavas.:

    Nedaug trūko, kad žemaičių kalba būtų tapusi………… Reiškiasi kas tai darė jiems trūko. Šiandien kelia galvas nedašūteliai ,kuriems trūksta.

    • Tvankstas:

      Gerb. Gustavai, jei paėmus įvairių lietuvių kalbos tarmių, įskaitant žemaičių, žodžius ir žvelgiant į jų išvestinį grynuolį, nuo kurio vyko garsiniai nukrypimai tarmėse, tai ir gaunami bendrinės lietuvių kalbos žodžiai, tiesa, tai nėra visur ir visada tinkamai sutvarkyta.
      Man pačiam labiau patiktų žansis, bet ne žąsis, skunstis, bet ne skųstis, man nesuprantama, kodėl buvo atsisakyta senoviškesnių žodžių, keičiant juos apsusintais ‘naujoviškesniais’.

  7. Antanas:

    O, beje, žemaitiškai ar Skuodas, ar Skoudas? Paprotinkite mane, kaunietį, gyvenantį Vilniuje. Ačiū.

  8. Algis:

    Tvankstas: “Man pačiam labiau patiktų žansis, bet ne žąsis”
    “Žansis” – taip taria tik “dūnininkų” pietinė dalis, vadinamieji raseiniškai. “Dūninikai” varniškiai jau taria žonsis, šiaurės žemaičiai – ” žosis”, o Skuodo ir Mažeikių kampai – “žousis”. Nėra taip, kad visi žemaičiai tartų vienodai.
    O Pabrėža į senatvę pradėjo vaikėti.

    • Gustavas.:

      O man labiau patiktu, kad būtų prikimštos obuolių ir slyvų, būtų skanus padažas o gal mirkalas.

    • Tvankstas:

      Gerb. Algi, ta ‘žansis’ yra labai svarbi lyginamajai kalbotyrai ir kartu yra pirmapradis žodis lietuvių tarmėms, o dabartinė bendrinė ‘žąsis’ yra jau nususintas žodis, atsisakant lietuvių kalbos senoviškumo patiems, tai kodėl ir kokiu tikslu mes turime atsisakyti savo paveldo, kuris išlaikytas žemaičių tarmėje ir yra apie 1 tūkst. metų senumo, atsiradęs iš ‘gansis’ < 'ga(n)gėti' G suminkštėjant į Ž ?

  9. Algis:

    Žemaičių tarmėje naujovių kur kas daugiau nei archaizmų. Labiausiai pakitusi lietuvių tarmė. Dėl kuršių įtakos.

  10. markas:

    // J. Pabrėža: “Nedaug trūko, kad žemaičių kalba būtų tapusi lietuvių bendrine kalba” // ———— Būtų lenkai paėmę Kauną 1920 m. ir, turbūt, likusioje Lietuvos dalyje žemaičių “kalba” būtų tapusi valstybine kalba.

    • Tvankstas:

      Lenkai būtų paėmę Kauną 1920 m., tai visi šiandien kalbėtume ‘po pansku’, dar kur ne kur pasislėpę namuose ir gerokai apsidairę kalbėtume ar žemaitiškai, ar lietuviškai – abiem atvejais ‘po chamsku’.

      • markas:

        Sakau, gal lenkai, jei išmintingi būtų, tai turėtų paėmę Kauną 1920 m. bent dėl akių leisti tokią Žemaitijos Lietuvą – mini-draustinį su čiabuvių kalba. Juk prieš JT reikia pasirodyti: kokie mes kilnūs, kaip mes laikomės LDK tradicijų, kai Žemaitija turėjo savo statusą. Bet juk tai lenkai… Būtų draudę ir tam menkučiam lopinėliui žemaičiuoti.

        • Tvankstas:

          Peržvelkime Lenkijos istoriją nuo 1918 m. su savo piliečiais kitakalbiais.
          Tarpukaryje buvo net netoli Gdynės pastatytas Kartuzų kalėjimas, kuriame sėdėjo tautiškai susipratę lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai. Polonizacija vyko nesiskaitant su priemonėmis, nes tikslas tai pateisino – Lenkijoje gyvena tik lenkai.
          Lyg tai 1947 metais po vokiečių išvarymo iš Rytų Prūsijos, Pamario, Šilingos, ukrainiečių prievartinio iškeldinimo iš Karpatų, atsikėlus žmonėms iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, neužmirškime ir ž… išnaikinimo ir išvykimo į Pažadėtąją Žemę, štai tuo metu Lenkijoje lenkais skelbėsi 67 % gyventojų, o štai 1989 m. jau netgi 98 %. Per tuos 31 % persirito negailestingas polonizacijos plentvolis.
          Man tekę kalbėtis su Lenkijoje užaugusiais lietuvių (iš Vilnijos, netgi iš Naugarduko apylinkių), baltarusių, ukrainiečių, austrų, vokiečių, šilingų, kašubų palikuonimis ir visi jie tą patį pasakodavo – tiek seneliai, tiek tėvai vengdavo kalbėtis savo gimtąja kalba, su kūdikiais kalbėdavo lenkiškai vien tam, kad geraširdis vaikas prakalbęs ne lenkiškai, nebūtų uždaužytas vaikų darželyje ar mokykloje. Šiandieniniams jaunuoliams teliko pavardės : Surowiec (Suraučius), Kiszkiel, Kwiatkowski (Kvietkauskas), Sobolewski (Sabaliauskas), Kolodko, Hellmann, Dietl,…
          Manau tas pats būtų ir šiandieninėje Žemaitijoje, jei ji nuo 1920 m. būtų Lenkijos vaivadija – Narutowicz, Biliewicz, Pilsudski, Rutkiewicz, Norbut, Rymszo, Paszkiewicz, Woyszwill, …

          • markas:

            Man atrodo, kad Lenkijos istorija nuo 1918 m. – vienas ilgas besitęsiantis nusikaltimas. Manau, kad turėtų egzistuoti bent jau neformalus grynai švietėjiškasis “Vyzentalio centro” analogas lenkiškojo antihumanizmo išviešinimui anglų ir rusų kalbomis. Pats esu ne kartą, turėdamas puikius rusų kalbos įgūdžius, komentaru liudijęs ukrainietiškuose portaluose ar tų portalų veidaknygės paskyrose patalpintuose straipsniuose (apie, pvz. lenkų priimta juodąjį sąrašą ukrainiečių, kurie bus neįleidžiami į Lenkiją dėl neva antilenkiškumo) lenkiškų nusikaltėliškų sąmokslų prieš Vidurio Europos tautas po 1918 m. istoriją ir pasekmes. Laikau tai savo pareiga, perspėti Vidurio Europos tautas, ypač baltarusius ir ukrainiečius, dėl lenkiškojo patologinio nepakantumo kaimyninėms tautoms ir kalboms.

  11. Bartas:

    Jei pas mane telpa kibiras kraujo , tai pusė iš Laukuvos . Taigi. Dabar galvoju , kam ir kada reikėjo atrasti , išskirti žemaičius iš lietuviško prado. Po ilgo, svaigaus mąstymo , o Dievai, na gi tik va tik anam ir jo koviniam šuniui – kryžiuokų ordinui. Tai ne Lietuva, tai kitas kraštas , kitaip kalbantis, kitaip , kitaip, kitaip. Galima užkariauti, prisijungti, nutautinti ir būtinai “pakrikštinti”. Kas už – šventoji Roma už. Kas susilaikė – nėra, kas prieš – Lietuva, o prie ko Lietuva. Ne jūsų reikalas. Tai kita Tauta, kitas kraštas.
    Pusžemaičio svaičiojimas.

  12. Pvz., apent “vėl” aiškus slavizmas – opiatj “vėl”. Taigi iš kur jis atsineštas žemaičių. Kitose tarmėse, net tose besiribojančiose su slavais, tokio žodžio neteko girdėti. Antai ir blezdinga “kregždė” gali būti lygintina su rus. lastočka “kregždė”. Kodėl šio akivaizdaus klausimo nepajudino autorius, juk visuomenės mokslams būtent tai galėtų duoti naudos.

    • Tvankstas:

      Keli dešimtmečiai praėjo nuo išaiškinimo, kad slavų kalbos galėjo atsirasti tik iš lietuvių (baltų) kalbos tarmių.
      Žemaitiškas ‘apent’ yra senesnis už rusų ‘opiatj’, taip kad rusiškas žodis yra nususęs iš žemaitiškojo, o prasidėjo iš veiksmažodžio ‘apei(n)ti’.
      Žemaitiškoji ‘blezdinga’ vėlgi yra pirmesnė ir senesnė už ‘lastočka’, o veiksmažodis abiems yra ‘plazdenti’.

      • markas:

        Nežinau, gal klystu, bet, man atrodo, esmė ne tame kokia kalba iš kokios išsirutuliojo ar koks žodis pas ką senesnis yra. Jei žemaičiai paėmė iš slavų savo pačių žodį, kuris kažkada, daug anksčiau, iš baltų perėjo pas slavus, savaip slaviškai evoliucionavo ir jau istoriniais laikais (per kunigaikščių kanceliariją ar socialinį prekybinį kontaktą ir t. t.) kaip slaviškoje aplinkoje negrįžtamai per ilgus šimtmečius iškreipta svetimybė grįžo skoliniu atgal pas žemaičius, tai tokio žodžio žemaitišku ar lietuvišku vadinti nebegalima. Tokia tad būtų mano diletantiška nuomonė.

        • Tvankstas:

          Gerb. Markai, lyginamoji kalbotyra sako, kad iš ‘apent’ gali atsirasti ‘opiatj’, bet atvirkščiai negali būti.
          Išduoda tai veiksmažodis ‘apei(n)ti’ ir ankstesnis ‘apent’ su -en-, kai rusiškas ‘opiatj’ yra praradęs -en- (švelnų tvirtagalį) ir virtęs -ia- (rėksmingas tvirtapradis).
          Niekaip iš ‘opiatj’ negali atsirasti ‘apent’.

          • markas:

            Ką gi, belieka sutikti, kad lietuviškasis “atpent” ir žemaitiškasis “apent” nėra skoliniai iš slavų kalbų. Peržiūrėjau Vikipedijoje žodžio “apent” ir “atpent” iššifravimą. Veda nuo žodžio “pentis” (kulnas). Kaip manote, kada maždaug apytikriai galėjo slavai “pasiskolinti” iš baltų šį žodį, jeigu leisti prielaidą, kad jie to neatsinešė iš prokalbės, vykstant jos skilimui dėl kalbančiųjų išplitimo skirtingose teritorijoje?

          • Bartas:

            Vyrai, jūsų ginčui ne ginčui teisėjas gali būti tik rasėnų mokslo vyras – Toporovas. Ką jis sakė (ne pažodžiui) bandysiu pakartoti; rusinų, rasėnų, rusų kalba atsirado lietuvių -( baltų) kalbų rytiniame pakrašty. Užmiršau nuorodą, kurioje tą paaiškinimą girdėjau .
            Manau , kad dabartinę (rusų) kalbą lyginti ar statyti į vieną eilę su lietuvių kalba – nesąmonė. (rusų ) kalba yra keleto kalbų kratinys.

            • Tvankstas:

              Atsakymus rašiau remdamasis ir šiuo V. Toporovo pasakymu, negana to, tiek R. Katičič (Hrvatijos akademikas), tiek Bernšteinas (Maskvos prof.) nieko slaviško neranda iki 863 m. Kirilo ir Metodijaus krikšto, o krikštas buvo atliktas šia naujakalbe (lyg tų dienų esperanto), sudaryta graikų kalbos pagrindu, pridedant ir hebrajiškų žodžių, be abejo, pimamnt ir vietinius žodžius, todėl tiek daug lietuviškų grynuolių yra išlikę bulgarų, serbų – hrvatų, čekų, slovakų, lenkų, rusų, ukrainiečių ir baltarusių kalbose, visose išlikusiose slavų kalbose.
              Esu keletą kartų gana plačiai išdėstęs pasisakymuose šią ‘slavų kalbos ir kilmės’ mįslę (problemą), nesinori dar kartą kartotis..

              • markas:

                // Tvankstas: “…negana to, tiek R. Katičič (Hrvatijos akademikas), tiek Bernšteinas (Maskvos prof.) nieko slaviško neranda iki 863 m. Kirilo ir Metodijaus krikšto…” // ————— Gerb. Tvankstai, jeigu neranda nieko slaviško iki 863 m., tai kodėl tie nelemti slavai šalia aisčių minimi Einhardo “Vita Karoli Magni”, parašytame apie 829-836 metais?

                • Tvankstas:

                  Klausimas labai geras, bet, gerb. Markai, atsakysiu į jį Naujaisiais metais, paaiškinsiu apie pačio žodžio ‘slavas’ atsiradimą iš lietuviško žodžio ‘sakalyba’ ir kaip Karolio Didžiojo iškilimą ir jėgą lėmė sąjunga su vergų prekeiviais ž…., pardavinėjusiems Š. Afrikoje, ypač suklestėjusi musulmonams užkariavus Iberijos pusiasalį 711 m., prisimenant, kad ta prekyba vystėsi nuo 400 m., įkuriant Francovorde prie Oderio ir prie Maino, ir kodėl minimi Maino slavai ir kiek tolėliau į rytus už kalnagūbrio čekai taip pat yra slavai, kurių kalbinės šaknys rodo, kad iki 863 m. kalbėjo gražiomis lietuvių tarmėmis, tas įspaudas išlikęs iki šiandienos čekų kalboje, ir vandenvardžiuose, ir vietovardžiuose, pvz. Praha pirmiausia buvo PEREIGA.
                  Laimingų Naujųjų metų !

              • markas:

                Mane dar domina keletas prieštaringų dalykų. Jeigu vadovautis tuo, kad slavų kalbos atsirado dėka dirbtinai sukurto rašto 863 m. Konstantinopolio bažnyčios plėtros tikslams, ko pasekoje naujakalbė (tų dienų esperanto anot Jūsų) išplito didelėse teritorijoje, o šiaip iki to taip vadinami slavai kalbėjo baltų kalbomis, tai: 1. Konstantinopolio bažnyčia jau turėjo graikų kalbą ir raštą – kam kurti naujaraštį; 2. jei kurti naujaraštį, tai kodėl ne iš karto baltams suprantama kalba; 3. kodėl lenkai, priėmę krikštą 966 m. iš Romos bažnyčios ir lotyniškų apeigų kalbą, t. y., vos vos tik 3 metus ragavę (jei ragavę) Kirilo ir Metodijaus naujakalbės, kalbinių bendrybių ir žodžių turi daugiau su rusais ir ukrainiečiais negu su baltų tautomis.

            • markas:

              Peržiūrėjau naudodamasis google paieškos langeliu keletą susijusių su šia V. Toporovo fraze straipsnių, bet neradęs originalo, pateikiu tik perpasakotą mokslininko teiginį: “slavų kalbos kilo iš periferinių baltų dialektų”. Kaip matome, apie tai, kad slavų kalbos kilo iš “periferinių lietuvių tarmių”, kalbos nėra. Ir negali būti, nes lietuvių kaip savarankiškos kalbos dar nebuvo.

      • Nei su vieno, nei su kito žodžio pateiktais kilmės aiškinimais sutikti negalėčiau. Manau, kad žem. apent, apentis ‘vėl’ šaknis yra ap- garsiškai artimiausia prūsų ape ‘upė’. Šis prieveiksmis gali būti pasidarytas iš veiksmažodžio su priesaga -en-, pvz., upelis čiurlena, lietus barbena ir t.t. Konkrečiai apie upę, tai ji turi požymį nepaliaujamai, amžinai tekėti, kas gali būti pavadinta apenti, upenti. Su tuo pačiu nenutrūkstamo tęsimosi požymiu yra susijusi ir šaknis vėl-. Ją turime žodžiuose vėlė, viltis, vilnis ir net valgis, valgydinti (maitinti, penėti, papenėti). Maitinimasis taip pat yra nenutrūkstamas. Žinome, kad vėlė pagal pasaulėžiūrą yra nemari, vėlėms paliekama maisto pavalgius Kūčių vakarienę – ryšys tarp žodžių vėlė ir valgyti, vilgyti. Plg. Vėlinės dar vadinamos Ilgėmis (iš Vilgės – vilgant gaivinama). Čia prisimintina, kad yra sakoma vilką kojos peni. Tuo yra išreikštas prasminis ryšys tarp šaknų vil-, vol, vėl- ir pen-, pien-as, t.y. ryšys tarp valgydinti ir papenėti, tarp žem. ‘apent’ ir bendrinio ‘vėl’.
        Taigi tokiu atveju ‘opiatj’ nebūtų joks slavizmas, o tik apslavėjęs baltų žodis.
        Vargu ir ar žem. blezdinga – ‘kregždė’ (rus. lastočka) vestina iš ‘plazdenti’. Panašu, kad šis žodis gali būti dvišaknis.

    • Tvankstas:

      Mano naujametinis sveikinimas visiems Alko skaitytojams.
      Šis pasisakymas skirtas gerb. Markui, pasistengiant atsakyti į užduotus klausimus, kiek suvokiu, tai turės būti keli, kad aprėpti labai glaustai tėmą (temą) ‘slavas’. Noriu pastebėti, kad kiek nuosekliau ir nuodugniau išdėstyti, reikėtų bent 3000 (trijų tūkstančių) knygos puslapių su nuotraukomis ir paveikslais.
      Žodis ‘slavas’ pirmiausia buvo užrašytas, pagal rastą seniausią įvardijimą, graikiškai ‘sklabenos, dgs. sklabenoi’ Pseudo- Kaizarijaus (Pseudo- Caesarius) 4 amžiuje.
      Vėliau šis žodis nutrupėjo iki Sklave, Slave, tautų ir kalbų šeima vadinama slavais.
      Dorieji rytų europiečiai – lietuviakalbiai neturėjo nuodėmės supratimo 4 amžiuje, o nusikaltęs žmogus turėjo arba nusižudyti, arba būti pagautas ir išsiųstas į svetimus kraštus – parduotas vergijon. Pabėgėliai į vakarus buvo vadinami ‘paganus’ (paganas, nuo v. paginti), tai ir graikai, ir liaudynai visą jų tikėjimą vadino ‘paganismus’.
      Nuodėminguosius gaudydavo sakalais, tai visas šis užsiėmimas vadintas ‘sakalyba’, jį užrašė arabas Ibn-Fadlan’as 922 m. savo kelionės aprašyme Volgos upe, paraidžiui perskrebenant ‘saqaliba’.
      Apie 400 m. varangiai (frankai iš germanų) suvienijo žemes ir pažymėjo dviem prekybos mazgais Francovorde : vakaruose prie Maino (galime lietuviškai tvirtagališkai tarti Mainas, taps aiškiau) ir rytuose prie Vandaros (Oderio). Šiandieninės Vokietijos sienos beveik nepakitę.
      Tuo ‘sklabenos’ Romos imperijoje tapo priimta vadinti visus žmones į rytus nuo Statyno (Stettin) – Turgovištės (Trieste) linijos, ir ten Balkanuose, kur nebuvo Romos imperijos pavaldiniai – tai buvo vergą žymintis žodis.
      Gal ir nebūtų viskas išsivystę iki dabartinio žodžio supratimo, bet 707-711 m. musulmonai nukariauja Iberiją ir atsiranda didžiulis poreikis turėti šviesiaplaukių žydraakių lovos vergių, taip pat stiprių tokios pat išvaizdos vyrų.
      Prekybininkų – bankininkų gentis sulaukė aukso amžiaus, o katalikais tapę frankų karaliai tiesiog alpo nuo turtų, kuriuos atnešdavo prekyba senojo tikėjimo žmonėmis. Visi nekatalikai ryčiau nuo Frankų valstybės buvo vadinami ‘sklaven’. Karolis Didysis buvo užsisiundęs ant turtingųjų ir išmaniųjų šėkšnų (saksų), kėlė sau užduotį – užimti buvusios germanų valstybės dalį bent iki Albio (Elbės).
      Garsieji karai su saksais parklupdė tuo metu neabejotinai nuostabią visuomenę, kurios išlikę vardai, pavadinimai neabejotinai lietuviški, pvz, Tautmaldis šiandien Detmold.
      Karolis Didysis šėkšnų pavyzdžiu pradėjo universitetų užuomazgas.
      Todėl Einhardus ir mini ‘sclavus, sclavi’ aprašydamas ‘Vita Caroli Magni’ 829-836 m.
      Amžinybės požiūriu vertinant, tai Karolis Didysis Barbaras sugriovė gražiausią tų dienų Europoje Šėkšnų kultūrą su krivių krivaičio sostu dėl mamonos, bet apkrikštijo katalikais.
      Išseko katalikybės puolimas beveik 350 metų, kad užkariauti rytinį Albio krantą su naujuoju krivių krivaičio sostu Perkūnoje (Arcona) 1168 m.
      Šėkšnos taipogi klestėję iš vergų prekybos, buvo prekybininkų klasta suskaldyti ir parklupdyti, tai sutrikdė prekybą, kuri atsigavo ir tęsėsi – žmonių rytuose buvo ‘sklavams’, juk kiekvienas tuo vardu buvo katalikų šaukiamas.

      • markas:

        Ačiū už tokį informatyvų komentarą 2018 m. sausio 1-ają. Sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Mane, kaip diletantą, domina tik vienas dalykas: kodėl slavus Einhardas mini atskirai nuo aisčių? Kokie požymiai tuo metu galėjo būti skiriamaisiais bruožais? P. S.: Ir norėčiau dėl mano klausimų ankstesniame komentare. Pakartosiu tuos punktus: 1. Konstantinopolio bažnyčia jau turėjo graikų kalbą ir raštą – kam kurti naujaraštį; 2. jei kurti naujaraštį, tai kodėl ne iš karto baltams suprantama kalba; 3. kodėl lenkai, priėmę krikštą 966 m. iš Romos bažnyčios ir lotyniškų apeigų kalbą, t. y., vos vos tik 3 metus ragavę (jei ragavę) Kirilo ir Metodijaus naujakalbės, kalbinių bendrybių ir žodžių turi daugiau su rusais ir ukrainiečiais negu su baltų tautomis.

      • Dabar slavai lietuvius vadina “labusais”, tai pasirodo, kad šis pavadinimas yra labai senas kaimynų slavų lietuviams duotas vardas pagal tai, kad jie su kitais visada sveikindavosi, kas slavams tikėtina nebuvo būdinga. Antai, Tvankstas randa, kad žodį dar 4 amžiuje užrašytą Pseudo- Caezariaus graikiškai kaip ‘sklabenos, dgs. sklabenoi’, tai šiek tiek graikų skrebių iškraipytas lietuvių ‘labas’. Taip jis tampa ar ne tik vienu iš seniausių istorijoje paliudytų lietuviškų žodžiu ir ne vien tik, bet pats šis faktas byloja ir daugiau ką, t.y. jog lietuviai nuo seno buvo ne tik ‘skaistūs’, nenuodėmingi, bet ir mandagūs žmonės. Slavai, matyt, nesisveikindavo, tai ir jų pavadinimas radosi keliais šimtais metų vėliau ir visai ne pagal jų ‘zdarov’…

        • Kemblys:

          Nesuvoki ką reiškia sveikintis. Sveikintis, tai palinkėti sveikatos – sveikas, sveika, sveiki.
          Laba diena – diena gera, galbūt todėl, kad sutikai tą žmogų, kuriam sakai šiuos žodžius. Manau, kad tik šiais laikais pradėjome labintis.

        • markas:

          // “Antai, Tvankstas randa, kad žodį dar 4 amžiuje užrašytą Pseudo- Caezariaus graikiškai kaip ‘sklabenos, dgs. sklabenoi’,” // ——————- Tik 6 a. pasirodo pirmieji slavų paminėjimai. Tiek gr. “Sklabenoi”, tiek lot. “Sclavi” . O štai jau 1-2 a. paminėtus venedus, 6 amžiaus istorikas Jordanas laiko tos pačios giminės kaip ir slavai.

          • Kad Jordanas, laikydamas ‘venedus’ tos pačios giminės su slavais, yra teisus, patvirtintų ir šiandieninis faktas – estai rusus vadina ‘venaja’. Be to, venedų pavadinimas gali būti kalbiškai gretintinas ir su švedų pavadinimu. Tai taip pat visiškai galimas dalykas – juk faktiškai Kirilas ir Metodijus 863 metais sprendė slavų ir germanų (bavarų) susidūrimo klausimą, susidūrimą dėl to, kuria kalba plėtosis krikščionybė toliau į Rytus – slaviška ar germaniška, žinoma, kartu buvo sprendžiamas ir krikčionybės apeigų klausimas – kokios jos toliau plėtosis – bizantiškos ar romėniškos. Kas dėl to meto Moravijos kalbos baltiškumo, tai manytina, kad jis buvo prūsiško-trakiško atskirumo lygmens. Kirilas ir Metodijus tokią tuo metu Moravijoje gyvavusią kalbą pavertė rašytine, sukurdami atskirą raidyną bei ją gramatiškai subendrindami.

            • Tvankstas:

              Atsakysiu trumpai.
              Prof. Bernšteinas labai aiškiai pasako, kad Kirilo ir Metodijaus naujakalbė buvo sudaryta pagal graikų stačiatikų liturgijos žodžius, pridedant šventų kalbų aramėjų ir hebrajų žodžius ir Bulgarijoje kalbėjusių žmonių kalba – trakų ir tiurkų kalbų mišinio žodžius, tai iš to mišinio labai mažai turėjo Moravijoje buvusių žodžių.
              Kai apkrikštytieji liko vieni, tai naujakalbei kiekvienos tarmės žmonės pridėjo savo ikikrikščioniškus žodžius, kad mintis rišliai galėtų reikšti.
              Todėl šiandien kiekvienoje slavų kalboje daug tarminių žodžių, kurie labiausiai atskiria kalbas.
              Su gramatika buvo dar didesnės bėdos.
              Apie tas visas bėdas ir yra parašyta prof. Bernšteino knyga.

              • Bernšteino žinios yra pasenusios, be to, Kirilo ir Metodijaus atžvilgiu gali būti ir tendencingos…

              • Tvankstas:

                Prof. Bernšteino žinios tikrai nėra pasenusios, mintys reikštos pasiremiant daugybe dalykų, įvykių, kurie paimti iš pirminių tų dienų šaltinių, pasakojimų apie Kirilą ir Metodijų ir iš jų pasekėjų užrašytų pasakymų.
                Prof. Bernšteinas parašė tikrai sąžiningai, siekdamas kiek įmanoma pagal jo žinias išlaikyti loginį ryšį, keldamas sau aukštus reikalavimus sakant tiesą su visomis jos briaunomis – aštriomis, šerpėtomis, grubiomis.
                Skaitant tenka įsitikinti – tai sąžiningo mokslininko darbas, pateikiant nuosekliai, glaustai ir nesiekiant tuštybės.

                • Kas dėl prof. Bernšteino, tai mano norėta pasakyti, kad jis savo knygoje tyrinėjo ne tą klausimą, kuris yra čia keliamas.

                  Juk, kaip suprantu tai, kad Kirilo ir Metodijaus “naujakalbė… labai mažai turėjo Moravijoje buvusių žodžių” yra ne profesoriaus pasakyta, o jau paties Tvanksto išvada. Be to, jeigu sutikus, kad vėliau prie “naujakalbės” kiekviena tarmė “pridėjo savo žodžius”, tai tokiu atveju didžia dalimi baltiškosios Moravija bei Čekija būtų pridėjusios didžiąją dalį baltiškų tarmių bendrinių žodžių, bet kad taip būtų buvę duomenų neturime. Čekijoje yra likę tik daug tikrinių pavadinimų žodžių iš gerokai senesnių laikų, iš laikų iki kalbiškai lietuviškos Čekijos prūsėjimo- slavėjimo, kuris plėtojantis krikščionybei “naujakalbės” pagrindu užsibaigė galutiniu suslavėjimu. Tačiau lietuviškas šalies pavadinimas – Čekija kaip tikrinis žodis išliko iki šiol. Labiausiai tikėtina, kad Moravijoje Kirilo – Metodijaus laiku gyveno aptiurkėję germanai ir apslavėję trakai – gal vėlesni jotvingiai, o Čekijoje – per prūsėjimą slavizavęsi latviai- lietuviai, kurių kalbos tuo metu dar mažai skyrėsi viena nuo kitos.
                  Taigi galima, manyti, kad Kirilas ir Metodijus savo slaviška “naujakalbe” ne tik sustabdė Balkanų, vidurio Europos germanizaciją kalbine prasme plėtojantis krikščionybei, bet ir jas slavizavo.

                  • Tvankstas:

                    Pirma reikia perskaityti prof. Bernšteino knygą, o ne fantazijas pasakoti.
                    Keistas būdas – neskaičius knygos aiškinti jos turinį.

                  • Tvankstas:

                    Pirma reikia perskaityti prof. Bernšteino knygą, o ne fantazijas pasakoti.
                    Keistas būdas – neskaičius knygos aiškinti jos turinį.

                    • Beje, vertinu čia pagal savo žinias visai ne patį knygos turinį, o išvadas, kurios čia yra darytos kalbamu klausimu jos turinio pagrindu, – jų logiškumą…

                    • Tvankstas:

                      Dar nebuvau skaitęs prof. Bernšteino knygos, o mano išvados siekė žymiai toliau, skaitant knygą apsidžiaugiau surastu advokatu nors daliai mano įžvalgų.
                      Netgi galvoju kalbotyriniuose darbuose išvis nenaudoti kitų kalbotyrininkų minčių, bet tik žodynais ir kronikomis remtis arba tik tokiomis santraukomis kaip A.Dolgopolskio, ar sąrankomis kaip J.S. Laučiūtės apie Pripetės vandenvardžius.
                      Žvelgiant per 70 tūkst. metų tėkmę ir kalbų vystymąsi matau žymiai platesnį ir gilesnį vaizdą, nei jį pateikia prof. Bernšteinas, rašydamas tik apie 800-900 metus, man yra vaizdas ir žodis atėjęs iš dešimčių tūkstančių metų senatvės su gyvenimo aprašu.

    • Tvankstas:

      Gerb. Markui.
      Neužrašiau ankstesnio pasisakymo numerio, tai šis 2. Matysiu, kiek bus, pasiruošęs bent prabėgšmais atsakyti į klausimus, į kuriuos tikrai visus susakytus prieš pirmąjį duosiu žinoti.
      Kiek suprantu iš Tacito ‘Germania’ (98 m.) minimų aisčių (aestii – tariamas iki 5 amž. pab. ‘aistijai’), tai turiu galvoti hipotetiškai, kad tikrasis vardas buvo ‘skaistijai’, liaudynų skribo iškreiptas į ‘aistijai’ (dgs.).
      Pagal tuometines karų vietas, tai dab. Lietuva, Latvija ir Prūsija iki 13 amž. (1227 m.) neturėjo karų, kasė gintarą ir laikė jo prekybos vienvaldystę, o neturint karų ir jų nešamų sukrėtimų žmonės gyveno dorovingai (skaisčiai), pačių išsireiškimu buvo jie skaistijai.
      Peržvelkime laiką – nuo Tacito (98 m.) iki Einhardo (829 m.) – viso 731 m.
      Dabar pereisiu prie krikščioniškojo Konstantinopolio, rytinės Romos imperijos dalies paveldėtojo, graikams užėmus valdymo ir dvasininkijos svertus.
      Roma po pirmojo vytigudų užėmimo 410 m., nusprendė klasta kviestis karingus klajoklius hunus, kad skydu dengtų ties Panonija nuo vytigudų ir auštragudų, nes samdiniams legionieriams iš jų žmonių jau neturėjo kuo ir ką mokėti, pažadų ir apgavysčių niekas iš jų nebesiklausė.
      347- 420 m. gyvenęs dalmatas Šv. Jeronimas (gimęs Dalmatijos ir Panonijos pasienyje) išvertė Bibliją į lotynų kalbą, sukūrė raidyną savo gimtajai dalmatų (lietuvių tarmei) kalbai runų pagrindu sujungiant su graikų ir liaudynų raidynais.
      Kodėl tokio raidyno reikėjo ?
      Priežastis paprasta – reikėjo išreikšti garsus Č, Š, Ž, Dž, netgi C, mat tuo metu liaudynų C buvo skaitoma kaip K, o graikai išvis neturėjo, dar dvibalsius ir dvigarsius, kurių neturėjo nei graikai, nei liaudynai.
      Buvo ir daugiau garsų, kurie reikalavo naujų raidžių, tai matome šiandieninėse Balkanų kalbose, įskaitant dabartinę madjarų.
      Štai šį raidyną apie 860 m. prisimins Metodijus, sukūręs kirilicą (neteisingai vadinama, turėtų būti metodica).
      Hunams buvo pažadėti aukso kalnai, jie atėjo į Panoniją 433 m. ir buvo apgauti. Pradėjo žiauriai plėšikauti į visas puses, kol Europos jungtinės pajėgos juos sumušė 451 m. Belgijos – Galijos pasienyje Katavelaunų (Catavellauni) laukuose.
      Kiek vėliau, vėlgi ar ne Romos kvietimu, 567 m. į Panoniją įsiveržė kiti stepių klajokliai – avarai.
      Konstantinopolis nusprendė pats išsispręsti savo apsaugos bėdas – 612 m. pasikviesti tiurkai bulgarai nuo Volgos (apytikriai Kazanė – Samara) pradėjo dengti skydu Dobrudžoje, tuo pačiu prižiūrėti laivybą Dunojumi, imti mokesčius Konstantinopoliui.
      680 m. susikūrė Bulgarija, kurioje atėjūnai tiurkai engė vietinius trakus.
      Konstantinopoliui nesisekė apkrikštyti nei tiurkų, nei trakų.
      Tikybinė trintis tarp Bulgarijos ir Bizantijos augo, Bulgarijai vis stiprėjant karine jėga.
      Konstantinopolio imperatoriai niršte niršo, bet lietuviakalbiai Balkanuose ir toliau net nesiruošė krikštytis.
      Romos ir Konstantinopolio pasidalinti plotai Drinos upe nieko nedavė nuo 313 m.
      860 m. Kirilas ir Metodijus išvyko į Krymą, vos nebuvo nužudyti plėšikų madjarų, pagaliau surado Šv. Andrejaus palaikus netoli Chersoneso Tauridės, grįžo į Konstantinopolį neregėtoje šlovėje.
      Prieš pat 863 m. Metodijaus išradingumo dėka pavyko sukurti šventąją kalbą, kuri tiks krikštyti nekrikštus.
      Pradėtas šviesti 861 m. Bulgarijos karalius Bogoris (sutrumpintai rašoma Boris), įkalbėtas sesers sutiko būti apkrikštytas stebuklingųjų Kirilo ir Metodijaus teisinguoju tikėjimu (orthodoxia graikiškai) su karalystės tarnais 864 m. po nuostabiojo krikšto Moravijos karalystėje 863 m.
      Bus daugiau.

    • Tvankstas:

      Gerb. Markui, nr. 3.
      Pirmiausia, atsiprašau, pasitikslinau – rado Šv. Klemenso palaikus 861 m.
      863 m. Moravijos karalystės krikštas pagal Konstantinopolio krikščionybę.
      Karalius Šventyvaldis (Sfentoploukos gr., Zwentibold vok., Sviatopolk ar pan. slaviškai) nusprendė priimti krikštą iš Konstantinopolio malonės.
      Tuo metu šią karalystę sudarė dab. Čekija, Slovakija, Vengrija, Slovėnija, Hrvatija, Serbija, Bosna, pietinė Lenkija su būsimos Mažalenkės, bet to meto Garagova (Krokuva) ir Šilingija, ir dab. Vokietijos Laužyta (Lužica, Lausitz).
      Kad galėtų suturėti valdinguosius ir klastinguosius valdinius dab. Hrvatijoje paskyrė savo vietininku Karpatą nuo Garagovos ir dab. Serbijai – Šervytį iš Šervystos (Zerbst) Laužytoje.
      Kam to reikėjo ?
      Žemės, buvusios Romos valdose iki padalijimo 395 m., buvo nepatikimos dėl pastovių didikų persimetimų ir išdavysčių tai Romai, tai Konstantinopoliui.
      Bavarija, sėkmingai kolonizavo su katalikybe ir vokiečių – bavarų tarme Noriką, sukurdama Auštarrikę (Oesterreich šiandien). Apie Bavarijos vaidmenį reiks tarti keletą žodžių atskirai.
      Labai sunku buvo stabdyti tą skverbimąsi iš Bavarijos į dab. Čekiją, iš Noriko link dab. Slovėnijos.
      Laivyba Dunojumi buvo nepakeliama dėl bulgarų plėšiamų mokesčių Dobrudžoje Konstantinopolio vardu ir naudai.
      Venecijos pirkliai neleido prekiauti Adrijoje.
      Nors ir Karolis Didysis nukariavo Šėkšnas, bet tie tarminiai likučiai buvo įsišakniję giliai ir buvusioje Romos imperijos Atvedukoje – Sūsterene (dab. Nyderlandai, Limburgas) soste sėdėjo taip pat Šventyvaldis (Zwentibold).
      Moravijos Šventyvaldis, matydamas savo pirklių gentį gerai prekiaujant ‘sklavais’ su Konstantinopoliu ir siekdamas pakartoti Karolio Didžiojo sėkmę, ryžtasi – krikštijuosi su tarnais pagal Konstantinopolį stebuklingosiomis Kirilo ir Metodijaus rankomis duodant man ir maniškiams krikščionybę.
      Su naujuoju tikėjimu priimama ir nauja kalba : pagal graikišką liturgiją su graikiškais žodžiais, pridedant šventus aramėjiškus ir hebrajiškus.
      Labai supratingai naujakalbės panaudojimo vargus aprašė prof. Bernšteinas iš Maskvos.
      Už krikštą 863 m. Romos popiežius Nikolajus I įsiutęs atskiria nuo Bažnyčios Konstantinopolio metropolitą Fotiją, prasideda skilimas, vis aršėjantis kasmet ir pasibaigia 1054 skėsma (schizma).
      867 m. ‘ant kilimėlio’ į Romą išreikalaujami Kirilas ir Metodijus pas popiežių Nikolajų I, kur labai aršiai juos puolaTeothmarus ( gražiai Tautamarius), Zalcburgo arkivyskupas ir Pasau vyskupas (vėl Bavarija !), tais pat metais nei iš šio, nei iš to pas Šv. Petrą iškeliauja niekuo nesiskundęs Kirilas, kad liūdna nebūtų, turėtų apie ką amžinai pasikalbėti, ir popiežius Nikolajus I.
      Bus daugiau.

    • Algis:

      “Antai ir blezdinga “kregždė” gali būti lygintina su rus. lastočka “kregždė”.”

      Tikrai ne. Šis žodis bendras su latvių “bezdelīga” (kregždė).

    • Tvankstas:

      Gerb. Markui, nr.4.
      Kodėl naujaraštis ir kodėl ne lietuviakalbiškai su Kirilo ir Metodijaus krikštu ?
      Esmė paprasta, labai aiškiai aprašyta G. Orwell ‘1984’, nesikartosiu.
      Lietuviakalbiai turėjo runas, jomis (rovasiras, skaityti rovaš-iraš) rašė madjarai Transilvanijoje iki vėlyvųjų viduramžių, išgražino, iškraipė, pritaikė savo naujakalbei.
      Kaip į apkrikštytos Moravijos vidurį atėjo madjarai 895 m., tik 32 metai po krikšto ?
      Kirilas ir Metodijus vos buvo nenužudyti jų plėšikų būdami Kryme, šiems siautėjant dab. Ukrainos ir Rusijos stepėse nuo Volgos iki Vareistenio (Dniepro), palikus šimtmečius gyventas vietas dab. Baškortostane ir kiek į rytus bei pietus, prieš tai sugrįžus nuo Baikalo, o į ten išėjus iš Uralo prieš 8-9 tūkst. skaičiuojant šiandienai.
      Konstantinopoliui reikėjo skydo nuo Romos, reikėjo nepaperkamų karių, su kuriais būtų sunku susikalbėti, kad išsaugoti Moravijos krikštą po Šventavaldžio mirties, nes paveldėtojai visai netiko valdymui, tuo labiau būti ištikimais vasalais ir kardu, ir kryžiumi.
      Konstantinopolis metė dar kartą klajoklių plėšikų kortą – teeinie madjarai į Panoniją.
      Galėjo šia madjarų korta pasinaudoti ir Roma, nes jai tai atnešė daug naudos su laiku.
      Madjarai nušlavė Kirilo ir Metodijaus apkrikštytuosius Panonijoje ir tik nuo 972 m. pradėjo priimti katalikybę. Atkirstos liko dab. Čekija, Slovakija, piet. Lenkija ir Laužyta, kuriais perdirbo katalikais Bavarijos misionieriai.
      Slovėnija buvo apdirbta ir bavarų, ir italų, kaip ir Hrvatija, dalis Bosnos, o štai dalis Bosnos ir Serbija išliko Konstantinopolio įtakoje, arba niekingas mažmožis.
      Imperatorius Konstantinos Porfyrogenetos (Raudongymis) apie 940 m. Moraviją pirmą kartą pavadino ‘Moravia Megala’ ( Didžioji Moravija).
      Bavarai po Čekijos perkrikštijimo katalikiškai netikėtai nustebino save sėkme, kai Miškonės (Didūnijos) valdovą apkrikštijo 966 m. per Kalėdas Regensburge ir davė vyskupiją su sostu Žygnešnėje (Gniezno). Taip Didūnija buvo išversta į naujakalbę kaip Wielkopolska.
      Konstantinos Porfyrogenetos 945 m. paliko testamentinį veikalą – priesakus sūnui ‘De Administrando Imperio’.
      Konstantinopolis atsigriebė Kaunugardo Rasoje – 985 m. Chersoneso Tauridėje, Kryme, Chazarų karalystėje, apkrikštijo valdovo meilužės sūnų Valadimirą ir išsiuntė į Kaunugardą (Kijevą) nešti teisingo tikėjimo (orthodoxia) lietuviakalbiams rasams su naujakalbe, kuria mokė kalbėti vienuoliai bulgarai. Prasidėjo daugiau kaip du šimtus metų trukusios brolių rasų skerdynės, kol jas nutraukė mongolų ordos, šluodamos visus besipriešinančius ir pavergdamos duokle, bet paliko teisingą tikėjimą, ugdytis vergams paklusnumą valdovui.
      Bus daugiau

    • Tvankstas:

      Gerb. Markui, nr. 5.
      Slavų kalba, arba bažnytinė slavų kalba, arba senoji slavų kalba yra sudaryta kaip kratinys : paimta graikiški liturgijos žodžiai, šventųjų kalbų : aramėjų (ja kalbėjo Kristus), hebrajų (tai Senojo Testamento kalba) žodžiai.
      Pasikartosiu – tas naujos kalbos atsiradimo ir išplitimo bėdas labai aiškiai aprašė prof. Bernšteinas iš Maskvos, o kaip tai daroma – G. Orwell ‘1984’.
      Kad ir krypčiai nusakyti buvo panaudotas hebrajiškas VE (V) : v Moskvu, v Moraviju, vietoj tuo metu naudotų ing, in, nga (čia albanų kalbos įtaka), ar Maskvon, Moravijon, ar ing Maskvū, ing Moravijū, ir dar visa eile kitų atvejų.
      Dėl bulgarų kieto garsų tarimo, atsinešto iš tiurkų su būdinga Y kieta, taip pat kietai tariami Č, Š, Ž, Dž, tai persiduoda ir C, S, Z, Dz, ir tai būdinga visoms slavų kalboms.
      Neįsivaizduojamas lietuviškų žodžių lobynas yra kiekviena slavų kalba, tai žodžiai, kurių neturėjo tik graikų liturgija paremta naujakalbė, žmonės kaip naudojo savo lietuviškuosius, taip ir naudoja šiandien, nors kalba kuria tai slavų, ar madjarų, o tarp kitko, tas pat ir su turkų kalba, kuri pilna anatolų – lietuviškų žodžių.
      Tų grynuolių, kurių nereikia versti lietuviui, yra begalės, gal tik žodyne su 10-12 tūkst. žodžių mažiau krinta į akis, nors dreskia pakankamai aršiai, bet jei paimi pilną keliatomį kurios slavų kalbos žodyną, kyla klausimas – Viešpatie, kaip tai pasakyti, juk tai lietuvių kalbos žodynas ?!
      Nežinau net kaip vertinti – slavų kalbos artimesnės viena kitai, ar kiekviena ta kalba artimesnė lietuvių kalbai ?
      Esu pasisakymuose davęs pakankamai lenkų, rusų, hrvatų – serbų, madjarų, turkų kalbų žodžių, nedvejojamai lietuviškų, nesikartosiu, galima pasižiūrėti ankstesnius mano pasisakymus.
      Šįkart noriu pateikti tokią torto vyšnelę (prasidėjo kaip ‘vaišenia’) : arabų žodis ‘firtina’ reiškia ‘vėtrą’, bulgarų ‘vyrtyne’ reiškia tą patį, o lietuviškai galime sakyti pagal mūsų veiksmažodį ‘verstyna’ (v. versti).
      Dėkoju už kantrybę skaitant, man pačiam mano darbuose klausimų visada daugiau, negu atsakymų, o į man kilusius klausimus man pačiam lieka ieškoti atsakymų, jaučiu netgi malonumą suklysti – svarbiausia nevažiuoti pirmyn ant suprastos klaidos.

      • markas:

        Ką gi, atsakymai tikrai išsamūs. Ačiū už nuoširdžias pastangas ir vargą pačiomis pirmosiomis Naujųjų metų dienomis. Jei teisingai Jus supratau, tai žodis “slavai” iš pradžių nebuvo tautovardis, o tik kaip tam tikros kategorijos žmonių pavadinimas. Visgi atkreipčiau dėmesį į vieną detalę. Jau 6 a. slavai paminėti amžininkų kaip gentis tarp kitų genčių, pvz., epitafija Martinui “Immanes variasque pio sub foedere Christi
        Adsciscis gentes: Alamannus, Saxo, Toringus, Pannonius, Rugus, Sclavus, Nara, Sarmata, Datus, Ostrogotus, Francus, Burgundio, Dacus, Alanus…”. Iš Jordano, 6 a. aprašiusio 4 a. įvykusį slavų ir aisčių pajungimą Hermanariko (350-376 m.) valiai, galima suprasti, kad bent 4 a. slavai ar ta slavų dalis, kurią pajungė, turėjo konkrečią lokalizaciją, nes klajoklių nepajungsi. Savaime kyla klausimas: kuo gali viena gentis skirtis nuo kitos? Turbūt, papročiais, išvaizda, gyvenimo būdu ir… kalba arba bent jau tarme. Nuo 4 a. iki 863 m., kai Metodijus sukūrė kirilica – 500 m. Per tą laiką slavai, būdami kitaip nei baltai, arčiau įvairių gentinių junginių susikirtimo kelio, patyrė ne vieną transformaciją. Netgi jei ir nepatyrė, bet atskirumas nuo savo, anot Jūsų, bendrakalbių baltų, turėjo padaryti savo. Kalba iki 863 m., spėčiau, negalėjo nepakisti ir nenutolti nuo to, kas buvo 4 a.

        • Tvankstas:

          Turint omeny, kad seniausias įrašas 4 a., be to tai peržvelgus paminėjimus, nori nenori susidaro vaizdas, kad tai buvo atstumtieji, už nuodėmes išvaryti iš padorios visuomenės, gyvenę nuošalėje, ir parduodami jie ir/ar jų vaikai vergijon.
          Prisiminkime kazokų atsiradimą vėlesniais laikais ar huculų kilmę Karpatuose – tai buvo pabėgę iš visuomenės už nuodėmes žmonės.
          Kalbos jie neturėjo savo ir negalėjo turėti, jiems nerūpėjo kurti naujakalbę, tai ir kalbėjo senąja kalba, įvesdami nusikaltėliams būdingų žodžių vis daugiau su kiekviena karta.
          Labai mėgstama slavų protėvyne nurodyti Pripetės pietinę baseino dalį, bet tai science fiction, kurią negailestingai sumalė S.J. Laučiūtė vienu straipsniu apie Pripetės vandenvardžius.
          Būdamas Černobylyje 1987 m. nenorom atkreipiau dėmesį į vietovardžius, ypatingai vandenvardžius, kažkaip keistai lietuviškumu man tada dvelkusius. Pradėjęs domėtis pagal vardus per Google po gerų 20 metų, iškart užtikau minimą straipsnį.
          Nereikia užmiršti, kad Pripetės baseino vietoje dar ne taip seniai prieš kelis šimtus metų buvo didelis ežeras, kuris Skandinavijai kylant (per paskutinius 1000 metų 13 -15 metrų), visa tektoninė plokštė pasviro į pietų pusę ir vanduo ištekėjo į Vareistenį/Dnieprą.
          Todėl ir tas išbarstus slavų minėjimas tėra gyventojų kastos žymėjimas, tas atsispindi ir kitų kastų, vadinamų ir gentimis, varduose.
          Tie vardai dažniausiai reiškia šventumą, dievotumą, amatus, karius, vergus ar kitus luomus.
          Paimkime Šilingą ( Silingi), iš jos kilusius gausdingus (Hasdingi) ir griautungus (Greutungi). Tenka suvokti, kad pirmieji buvo su dievotumu susiję, antrieji – kariai, gal ir kasdienybėje miškakirčiai.
          Arba burgundai (Burgundi), kurių sostinė buvo Bučiagardas (Bucegard), dab. Bydgoščius, pagal savo vardą vertėsi vergų gaudymu ir prekyba, vėliau neįtiko visuomenei ir iškeliavo į naująją tėvynę Burgundiją dab. Prancūzijoje.
          Lenkijos pavadinimas yra kilęs iš 5 amž. kronikose užrašytų ‘polenzanus’, kiek vėliau ‘lenzanus’, tai vidurio Lenkija, dab. Kielcai būtų kaip ašis, o reiškė nieko daugiau, tik kaip vergus ar baudžiauninkus, dirbusius valdovui – palankšėnas, lankšėnas, tuos vardus iki šiandien išsaugojo lietuviai ir madjarai, nes jiems 895 m. atėjusiems jie tebuvo baudžiauninkų luomą tose vietose reiškęs vardas.
          Štai didūnų kunigaikštis Daugonis, norėdamas įgyti pranašumą prieš kaimyninius kunigaikščius, priėmė krikštą 966 m., po savo Didūnija siekdamas viešpatauti Miškonėje (mažesnėje už dab. Lenkiją), tas vardas Mieszko tėra iškraipytas pagal vėlesnį tarimą, o buvo Miško(nis), visos Miškonės (Miscone) valdovas, bent jau to siekė.
          Man tampa aišku, ko taip Lenkija nekenčia Lietuvos ir lietuvių, nes kaip sakė kunigaikštis J. Giedraitis (Giedroyc) : ‘Lenkijos istorija yra pavogta Lietuvos istorija’.
          Man tampa aišku, kodėl Lietuvos istorikai šiandien taip nekenčia Č. Gedgaudo, tas pats ir su kalbininkais, bijančiais net žvilgtelti į lenkų kalbos žodyną, vietovardžius, ypatingai vandenvardžius, persiskaityti buvusius vardus, pavadinimus kronikose, bet ne pergromuliuotose lenkų autorių knygose pagal dab. lenkų kalbos skambesį ir rašančiųjų šovinizmą.
          Tas pat su kiekviena slavų kalba ir kiekviena slavų valstybe, pridėkime dar Vengriją, Rumuniją, Turkiją ar Albaniją su Graikija – kaukazainių lietuviškas pačiapradiškumas lenda į paviršių.

          • markas:

            Kai kurie 6 a. minintieji slavus, pažymi antų ir venedų giminystę su slavais, priskirant antams ir slavams kalbos bendrumą. Ką apie tai manote?

            • Tvankstas:

              Kitaip ir būti negali, nes sakalybiai buvo atstumtieji už nuodėmes ir gyveno atskirai, netoliese, savo gyvenimu būdavo įsipareigoję besąlygiškai eiti karan pagal pirmą riktelėjimą, todėl visiškai suprantamas jų paminėjimas kronikose, todėl ir valdovų diduluose (tituluose) įrašas būdavo ‘Rex …, Sclavorum,…’.
              Žiūrint Indijos kastinės visuomenės sulyginimu, tai sakalybiai buvo atstumtieji, neliečiamieji.
              Kad ir kaip kas stengtųsi neigti kastas Europos šalių visuomenėse, bet tiesiog pavyzdinį apibrėžimą joms yra davęs 1932 m. narkotikų dainius A. Huxley ‘Brave New World’ : alfa (1), beta(2), gama(3), delta(4), epsilon(5).
              Tai visiškai atitinka Platono valstybės modeliį pagal luomus : vergvaldžiai (1-2), vergų prižiūrėtojai (3-4), vergai (5).

              • markas:

                Daugelis dalykų, kuriuos išdėstėte apie slavus, man beieškant kontrargumentų internete, pasitvirtino. Kažkaip keista.

              • Tvankstas:

                Glausti atsakymai neleidžia paaiškinti iki smulkmenų. Paimsiu Burgundi – burgundus.
                Yra išlikę šeši puslapiai žodžių iš burgundų kalbos ir tai plika akimi matosi – lietuvių tarmė. Giliau pasinagrinėjus ir tie tarmiški žodžiai, kurių tiesiogine prasme neturi šiandieninis lietuvių kalbos žodynas, yra persislinkusių reikšmių.
                Galima pasižiūrėti http: //www. koeblergerhard. de/ germanistischewoerterbuecher/ gotischeswoerterbuch/ Ostgermanisch. pdf – be tarpų.
                Ką reiškia pats žodis Burgundi ?
                Susideda iš dviejų dalių :
                -1) pavaras (lietuviškai būras, vok. Bauer, nl. boer, bet vokiškasis išduoda, kad iš pavaras > baurs (ava > au) >Bauer) – žemdirbys, valstietis, kuris valdovo varinėjamas pavaldinys,
                -2) gavandis (nuo gava-ti > dab. liet. gauti, gavandis > gaundis > gundis > gundi (dgs.);
                – taip pat galimas iš gava(n)da-ti > gaudy-ti, gavandantis > gaundants > gundis, gundi.
                Visa vardo Burgundi sankloda atspindi jų verslą – gaudyti žmones (pirmiausia tai buvo nuodėmingieji) ir juos pardavinėti, mokant valdovai sutartą dalį.
                Taip iš pavaras+gavandis ir liko Burgundi iš tų laikų, kai buvo užrašytas 5 amžiuje.
                Šiuo pavyzdėliu tenorėjau parodyti, kiek esu pasirėmęs savo įrodymuose, kurių tiesiog neįmanoma trumpučiuose pasisakymuose praskleisti, kurių 5 tegali atskiromis storomis knygomis kažkada virsti kitų mokslininkų dėka, savo įdomumu prilygsiančioms mokslinei fantastikai,tuo pačiu suprantu, kiek dar beprotiškai daug reikia nudirbti kalbininkams, istorikams, filosofams, gamtos mokslų žinovams, neišvengiamai dirbant kartu, bandant suprasti lietuvių kalbos visaapimančią galią kalbų susidaryme ir išsisklaidyme į dab. tautas.

                • markas:

                  Suprantu, kad kai kurie klausimai gali pasirodyti nemokšiškai suformuluoti ir naivūs, bet domina Jūsų atsakymas. Čia būtų kaip ir dar vienas mano bandymėlis pamėginti įrodyti turėjus slavus 6 a. kitą kalbą nei baltai. 1. Jūsų nuomone, baltai tarp savęs 6 a. galėjo laisvai susišnekėti ar ne? Čia vedu prie to, kad jei negalėjo, tai ir slavai, net jeigu iš baltų, negalėjo, o tai reikštų, kad 863 m. jiems naujakalbės nesukūrė. 2. Ir ar venedai, dabar lietuvių mokslininko priskiriami baltams, o 6 a. amžininkų slavams, gali būti baltai, jei net 13 a. jie, anot H. Latvio, kuršių išvyti nuo Ventos, o po to dar kartą kuršių jau nuo Rygos apylinkių bėgo pas letus. Atstumtieji? Kitakalbiai?

    • Tvankstas:

      Gerb. Markai, Jūs patikrinote mane nors truputėlį, ką aš rašiau. Labai dėkingas. Padariau sąmoningai klaidą, nes ‘sklabenoi’ ar ‘sclavi’ paminėti apie 560 m., o tai bus 6 amžius. Tikrai esu labai dėkingas, kad neskaitėte aklai mano parašymų.
      Kitos kalbos slavai neturėjo iki 863 m.
      Ar galėjo susikalbėti baltai 6 amž. susikalbėti laisvai ?
      Mano nuomone – NE.
      Kodėl ?
      Paimkime vien Lietuvos dab. tarmes ir atsimenu, kai buvo atvažiavę ‘Kupiškėnų vestuvės’ į mūsų Suvalkijos miestelį, tai žiūrovai lūžo iš juoko, tiesiog juokas siautėjo visą spektaklio laiką – jau sunkiai tramdomus kikenimus nuo pat pradžios suliejo į vieną juoko audrą pasakymas ‘pamilžk korvas’ (pamelžk karves).
      Žvelgiant per kalbų žodynus paimsiu lietuviško žodžio ‘storas’ atvejus kitose kalbose.
      Skandinavų kalbose ‘stor’ (tarti stūr) reiškia didelis, vokiečių ‘dick’, ‘fet’, trakų (senųjų bulgarų ) ‘brinkainis’, rusų ‘tolstyj’, …
      Nemanau, kad kiekvienas kalbėdamas savo lietuviška tarme (tebūnie susirinkę iš Varulyno (Berlin), Anslogos (Oslo), Pereigos (Praha), Varžuvos (Warszawa), Kaupengavano (Koebenhavn), Varingos (Rygos), Kaunugardo (Kijev), Miklagardo (Konstantinopolis), Smalėniškos (Smolensk), Žėramitros (Nitra), būtų galėjęs gerai suprasti bendratautietį, kalbantį sava tarme.
      Dėl atstumų, dėl atskirumų, dėl nesančio bendro jungiančio skėtro (centro) nuo Taurėjos žlugimo 3322 arijų metais (1186 m. pr. Kr.), dėl naujų darbų, gaminių, prekių ir su tuo atsirandančių naujai kuriamų žodžių – tiesiog tapo neįmanoma jiems susikalbėti.
      Jei ne Kirilo ir Metodijaus naujakalbė, tai nebūtų tokios slavų kalbų grupės, lyg dirigento mostu įlietos graikų, aramėjų ir hebrajų žodžiais, bet būtų kitos savaiminiu būdu atsiradę kalbos, kaip dab. latvių imant pavyzdžiu.
      Būtų tokiu atveju baltų kalbų grupė – palankšėnų, o gal didūnų, pamarėnų, šilingių, žėrmitrių, bagavarių, mariavarių, karnuntų, dalmatų, dardanų, dakų, trakų, panonų, rasų, rasėnų, gudų, dar keletas kitų vardų.
      Bus daugiau

      • markas:

        // Tvankstas: “Ar galėjo baltai 6 amž. susikalbėti laisvai ?
        Mano nuomone – NE.” // ————— Man logika sako, kad jei baltai tarp savęs jau negalėjo susišnekėti 6 a., tai slavai, kad ir iš baltų kilę, taipogi nebegalėjo susišnekėti su baltais. Reiškia 6 amžiuje, kai slavai pradėti minėti kaip slavai ir po to jau nebepradingę iš amžininkų akiračio, kažkada artimos, iš vienos bendrakalbės išsirutuliojusios tarmės jau buvo atskiros kalbos. Nedrąsus spėjimas: bent nuo 6 a., žmonės, vadinami slavais, nugyveno iki 863 m. su savo kitiems baltams jau nebesuprantama kalba. Jei eiti šiuo spėjimu, tai Kirilas ir Metodijus sukūrė Konstantinopolio bažnyčios plėtimosi tikslu religinį raštą slavų turėtos kalbos pagrindu.

        • Tvankstas:

          Palyginkime Lietuvos atveju imdami žemaičius, kuriems susikalbėti (kalbantiems tikrai tarmiškai) sunku ir su suvalkiečiais, ir su dzūkais, ir su kupiškėnais, sukuriamą naują raidyną, krikštijant naujakalbe su graikiškais, aramėjiškais, hebrajiškais žodžiais, tai po kokių 200 ar 300 metų ims kalbėti neatpažįstama kalba.
          Žvelgiant į latvių kalbą, matome kiek daug įtakos pasikeitimams turėjo vokiečiai, jų kurta gramatika latviams, tas kylys tarp brolių varomas jau daugiau kaip 800 metų.
          Kiek suprantu, tai Jums būtinai norisi įrodyti, man tai patinka – pastangos sukirsti mane, kad slavai buvo nuo 6 amž. – supraskite, tai buvo vergo niekinamas vardas, mostas ranka į rytus nuo katalikų ar į šiaurę nuo stačiatikių – ten gyvena slavai = vergai, o krikštu 863 m. apverčiama padėtis ir slavas tampa garbingu vardu -‘kas buvo niekas, tas tapo viskuo’ pirmiausia Konstantinopoliui, netrukus ir Romai, supratusiai naujas žaidimo taisykles.
          Pažvelkime į didūnus, gyvenusius Poznanės – Gniezno krašte, kurie buvo užrašyti gerokai anksčiau už slavus.
          Nuo 560 m. jie patenka į bendrinį ‘sclavi’ vardą – kas pasikeičia ?
          Nuo 966 m. krikšto (tikrovėje nuo 967 m.) išverčiamas ‘didūnas’ į ‘wielkopolski’, kas pasikeičia ? Tas pats kūnas, tik tikyba nauja ir naujakalbė. Tarp kitko, kada tas ‘wielkopolski’ atsiranda ? (Nežinau ir aš dar šiandien.)
          Čekijos valdovas sušaukia pasitarimą 1347 m. dėl bėdos – aukštuomenė kalba slaviškai, o mužikai taip ir neišmoksta slaviškai kalbėti. Supratote anekdotą ? Iki šiandien Čekijoje, Moravijoje ar Slovakijoje pilna lietuviškų vietovardžių, kiek apslavinus juos per 1080 metų.
          Čekijos valdovas nusprendžia – kviestis vienuolius glagolitus iš Hrvatijos, apgyvendinti kaimuose pas žmones, kad juos išmokytų, pirmiausia vaikus, tikėjimo slavų kalbos.
          Tas pat atsitinka ir Jogailai 1390 m. su Lenkija – kaimai vis dar kalba ‘po pogansku czy chamsku’, bet ne ‘po pansku’.
          Todėl tiek daug lietuviškų vietovardžių skersai išilgai Lenkijoje, šiek tiek apslavintų per 1051 metus po krikšto slavų naujakalbe.

      • Tvankstas:

        Venedai, varugiai, rugiai, vandalai ar vanduliai, vendai – taip šio luomo žmonės aptinkami užrašyti, taip pat ir ‘sclavi’ vardu vėliau jie vadinami.
        Lyg 13, lyg tai 14 amž. jų palikuonys skundžiasi Vokietijos imperatoriui, kad yra labai žeminami, kas jiems yra nesuprantama, nes jų protėviai buvo galingi kariai ir pastatė tiek Venetą Uzedomo saloje, tiek Veneciją Adrijos jūros įlankoje, tiek ir jų gentis užkariavo Š. Afriką ir Genčiarikis (Gensericus) pradėjo ten galingą valstybę, karaliumi diduluotas.
        Tiesa, dar pridėti reikėtų, kad jie sukūrė kautamarionus (katamaranus) ir vieninteliai pasaulyje visais laikais naudojo jūrų kavaleriją.
        Užkariavę Š. Afriką 430 m., paleido prostitutes – ištekėkite arba keliaukite Romon, savo kalba meldėsi naujai pastatytuose maldos namuose, ir dar daugybę tokių ir panašių nuodėmių Romos katalikybei atliko, kai užėmę Romą, atimtą grobį iš turtingųjų pasidalino pusiau su Romos vargšais, neneugriaudami jokios plytos, nekalbant apie paminklus, kad po kelių šimtų metų buvo apšaukti naikintojais, niekšais ir t.t.
        Nemažai daliai vandalų iškeliavus į Ispaniją ir vėliau Š. Afriką, likusieji buvo geras grobis kaimynams, ypač po 711 m. prasidėjusiai vergų karštligei ir įsisiautėjant.
        Lankovartai (langobardai) nusivedė dalį vandalų pastatyti Veneciją, vėlgi susilpnindami gentį.
        Kiek tenka suprasti, tai venetai, vendai, varuliai ar vandalai klestėjimo laikais vykdė keliones ir prekybą Baltijos pamariu ir su kitu krantu Švedijoje, Vandara (Oderiu), Albiu (Elbe) ir prekių permetimu ties Kėlionu (Kiolnu) dab. Berlyne (tada Varulynas), pavadinimas duotas kaip varulių sostinei, nes priesaga -ynas būdinga visiems svarbiems lietuviakalbių vardams, pažymint sosto lygį, pvz. Taurynas (dab. Torino), Gardynas (dab. Gardinas).
        Visiškai juodos dienos atėjo žlugus Perkūnijai (Arcona) 1168 m., ir taip jau beveik 400 teriotais ir varytais į vergiją musulmonams.
        Būdami keliautojais vandeniu, nepriimdami katalikybės ar jau atmesdami po prievartinio krikšto, paprasčiausiai bėgo nuo priespaudos, atplaukę į dab. Latviją, 13 amž. ir ten valdant katalikams, buvo vėl išvyti, o į senojo tikėjimo Lietuvą prasibrauti buvo sunku, nes krantas buvo vokiečių ordinų valdžioje. Nepavydėtinas žmonių likimas – arba prasibrauti į Lietuvą, arba būti vergais katalikais. Jie matė pavergtus katalikus savo tėvynėje po 1168 m., kai kuriems didikams pavykus išduoti tautą, šie tapo didžiažemiais valdovais ir galėjo toliau valdyti buvusius laisvuosius varulius, venetus,…
        ‘Sclavi’ vadinami lietuviakalbiai varuliai, venetai,…, yra ta pati žmonių gentis ar luomas, pasmerktas paniekinančiai vergo daliai, ir tą ‘sclavi’ užrašymą panaudoja slavai, ypatingai Lenkija, siekdama ‘atsiimti’ žemes iki Albio su Varulynu, kaip amžinai slavų žemes.

        • markas:

          Nepriimkite už piktą mano kuklias pastangas išlaikyti gerą miną net kai “žaidimas” nesiseka. Tai buvo paskutinis pasispardymas. Gal dar ir pateikčiau kokių man atrodančių prieštaringais Jūsų dėstyme kontrargumentukų, bet kad jau pasėjote abejones įprasta, nuo mokyklos suolo kalta oficialia versija, tad tai tebūtų tik Jūsų gaišinimas ir provokacija. Taigi, gavau labai įdomios, vertingos ir solidžiai pateiktos, kiek tai įmanoma komentaro rėmuose, informacijos. Komentarus nusikopijavau, kad turėčiau patogią, aiškiai išdėstytą santrauką tos milžiniškos apimties medžiagos, kurią Jūs valdote. Visada traukia bendravimas su eruditais.

          • Tvankstas:

            Gerb. Markai, tikrai nepykstu už argumentuotus prieštaravimus ar norą sužinoti ir drįsti paklausti, man tai patinka, kita vertus – man pačiam yra gera mano žinių patikra sau.
            Kažkada nejučia įsitraukiau į tą nesibaigiantį domėjimąsi, kai supratau dar 1991 m. perskaitęs V. Suvorovo ‘Ledlaužis’ vokiškai per geras dvi paras be miego – kažkas ne taip yra su istorijos mokslu, kažkokių kvailinimų prirašyta ešelonais makulatūros.
            Dar prisidėjo mano kalbų pramokimas, tiesiog kaip apsėstas kamavausi – ė, šitas vokiečių (anglų, suomių, rusų,…) žodis yra lietuviškas ar truputį apdaužytas lietuviškas, nejaugi ? Taigi, taigi taip.
            Žiūrėkite savęs, savo gyvenimo, ir kai mintimis grimsite vis giliau į troškimą sužinoti, kai negalėsite be pažinimo kaip pamaldų bažnyčioje – tada atsidėkite pasiaukojimui ir supratimui dėl lietuvių kalbos ir tautos vietos šioje Žemėje, kas yra kuklu ir tylu savo Tiesa.

          • Kęstutis:

            …aš tai jau laukiu knygos, linkiu kuo greitesnio kelio į knygynų lentynas… Gal ir ne visai į temą, bet vakar atsivertus, visai netyčia “lietuvos.org” matau neaiškūs rašmenys primenantys sanskritą. Su google vertėju susiradau, kad tai tajų kalba ir kas nustebino. “Vertėjas” verčia pažodžiui, o sakiniai dėliojasi beveik lietuviškai, viskas suprantama, vertimas toks, tarytum verstume kokią labai giminingą kalbą? Prieš kokį gerą mėnesį tyliai suabejojau Tvankstos nuomone apie kalbinius lietuvių ir tajų ryšius…
            Ir dar. Antradienį žiūrėjau “Nacionalinę ekspediciją” per LRT, rodė kaip laivai praplaukė miestą Grudziazd, ant Vyslos kranto stovi didžiausi to meto Lenkijos grūdų sandėliai ir niekam iš tos “ekspedicijos” dalyvių nekilo mintis, kad miesto pavadinimo kilmė galėtų būtį siejama su grūdais?.. Aišku jei vietoje “nacionalinės ekspedicijos” būtų surengta “Tautinė kelionė”, atradimų būtų nepalyginamai daugiau…

            • Tvankstas:

              Noriu paaiškinti dėl Grudziądz miesto vardo.
              Kryžiuočių ordinas įkūrė miestą Graudens, kuris prūsiškai reiškė ‘miškas’, vėliau suvokietintas į Graudenz, o lenkai pritaikė savo kalbos skambesiui – tarti Grudziondz. Įdomumo dėlei – viena miesto dalis buvo vadinama Klein Tarpen (Mažieji Tarpai), šiandien lenkiškai Tarpno.

              • Vis dėlto manyčiau, kad Grudziądz pavadinimas sietinas su grūdais, su girnomis (malimu). ‘Miško’ pavadinimas čia gali būti radęsis tokiu keliu, kaip turime lietuvių kalboje girnas ir girią. Taigi labiau panašu, kad miestas Grudziądz (Graudens) pavadinimą gavo pagal tai, kad toje vietoje vyko prekyba grūdais ar sumaltais miltais, ką bylotų ir ‘Kęstučio’ minimi mieste likę didžiausi grūdų sandėliai. Be to, apskritai šis vietovardis kalbiškai sietinas su Lietuva. Apie 1300 metus yra kryžiuočių minima Pa-graudos sritis, žemė, kurią Vokiečių ordinas Vyteniui valdant puolė daugelį kartų, be abejonės turėdami tikslą naikinti Lietuvoje grūdines maisto atsargas ar jų prisiplėšti sau. Iš vietovardžių gausos- akivaizdu, kad Pagraudos sritis buvo dabartinė Užneminė su Gardinu, o gal ir visa Trakų kunigaikštystė. Trakai – iš trinti, traiškyti, triuškinti, o malant grūdai yra traiškomi, triuškinami, jie sutrūkinėja – tampa trūkšliais. Taigi labai tikėtina, kad Trakai Lietuvoje atsirado iš bendros lietuvių ir trakų pasaulėžiūros (žemdirbystės veiklos). Pagaliau ir gausūs Rūdų, Raudondvarių pavadinimai vestini iš graud-/grūd- šaknų. Ir pavardės Javonys, Jovaišos ir pan., taip pat yra iš tos pačios srities. Javais vadiname grūdines kultūras. Taigi maždaug taip galėtų atrodyti tos “Tautinės kelionės” rezultatatai, jeigu ji būtų surengta vietoje “nacionalinės ekspedicijos”…

              • Tvankstas:

                Vytautas Mažiulis, Prūsų kalbos etimologijos žodynas, 1-ojo leidimo 4 t. 115–116 psl.
                syrne
                syrne „korn (Korn)“ E 278 nom. sg. fem. = pr. *zirnē. Jo baltiškieji (ir tolimesnieji) giminaičiai (žr. toliau) yra seniai žinomi (žr., pvz., Berneker PS 320, Trautmann AS 427, Trautmann BSW 372, ME IV 729, Endzelīns SV 248, Vasmer ESRJ II 95t., Fraenkel LEW 1314, Pokorny IEW I 390–391), tačiau jų visų (baltiškųjų) etimologijos 116 pagrindinė (pradinė) problema – jų daryba iki šiol nebuvo analizuota.
                Manyčiau, kad pr. (E 278) syrne „korn (Korn)“, kaip ir vok. (E 278) korn, buvo „grūdas“ bei (sg. collect.) „grūdai“ = pr. *zirnē „grūdas; grūdai“, kuris greičiausiai vietoj senesnio pr.*zirnā „t. p.“ (plg., pvz., s. v. v. berse, sarke) ček. zrno „t. p.“ ir kt.). Iš šio subst. (neutr.) balt.(-sl.) *źirnan „grūdas“ – fleksijos vedinys ryt. balt. adj. *źirnja- „grūdinis“ → subst. *źirnja- „žirnis“ (> lie. žìrnis „t. p.“ = la. zir̃nis „t. p.“), plg., pvz., subst. lie. arklỹs darybą (iš adj.), žr. Skardžius ŽD 62). Pastaba: prūsams „žirnis“ buvo *kekers (žr. keckers).
                Balt.-sl. źīrnan „grūdas“ go. kaurn „t. p.“, lo. grānum „t. p.“ ir kt. (žr. Pokorny l. c.).

                • Taigi prūsai grūdus vadina syrne, t.y. tos paties šaknies, kaip ir slavai – zerno ‘grūdai’, žodžiu. Gi žirniui pavadinti jie turėjo ‘kekers’ kitos šaknies žodį.
                  Tad Grudziądz (Graudens) miesto vardas labiau tikėtina yra ne iš kažkokio prūsiško žodžio, o iš lietuviško ‘grūdas’, latviško ‘grudz, grauds’, tą pačią šaknį, beje, turi ir vok. (tarminis) grutte ‘kruopos’ ir t.t.

                  • Tvankstas:

                    Tai ką prūsiškai reiškia ‘graudens’, kad neužsiiminėti toliau pil-pul ?

                    • Pr. ‘Graudens’ pavadinimo nuodugniau kalbiškai, istoriškai, geografiškai ir t.t. neištyrus manyčiau jį esant susidaryta iš šaknies Gir-/gor- (kur i ar o kaip trumpieji yra išnykę) + priesaga -aud- = liet. -ud- (peludė) bei vėliau dar pridėta priesaga -en- ar net -ing-, kuri būdinga jotvingiams- prūsams, plg. Leipalingis, Neringa ir t.t.
                      Taigi manyčiau – ‘Graudens’ yra radęsis < Girauda 'giružė' < 'Giraudens'/ 'Garaudens'. Tai visiškai galimas daiktas, nes prūsų garian 'medis' yra giminingas su liet. giria, lat. dzira 'didelis miškas'. Be to, dėl tokios priesaginės darybos plg. Vilkiaucinis (kaimas Dzūkijoje), mergautinė pavardė ir t.t.

                  • Tvankstas:

                    Tarp kitko, prūsų ‘graudens’ – miškas yra vokiško miesto varde Graudenz labai gražiai dar kartą patvirtintas su ‘tarpas’, kaip proskynos vardu, miesto dalies Klein Tarpen vardu.
                    Nenoriu gilintis į apylinkėse aplink Graudencą vardus iki 1938 m., bet vien užmetęs akį pajutau to krašto gamtinį raiškumą lietuviškais – prūsiškais nenuslėptais žodžiais.
                    Man labai patinka retkarčiais pasimėgauti Pamario ir Šilingos vietovardžiais, užrašytais iki 1938 m., jų stebėtinu lietuviškumu, taip pat žmonių pavardėmis ir vardais iki 18 amžiaus – tiesiog pavydu lietuviui tampa taip būti vadinamam.
                    Na ziemiach slowianskich od wiekow.

              • Kęstutis:

                … toks jausmas, kad Graudenz lenkiškai būtų kitęs į Gra arba Gro…, jūs kaip kalbininkas geriau žinosit… Be to klausimas kuris žodis lietuvių kalboje pirminis grūdas ar gruodas? Manyčiau, jog gruodžio mėn. pavadinimo kilmė labiau sietina su grūdais, o tik vėliau gruodu. Jei pagalbon pasitelksime klimatologiją, tai mėnesių pavadinimai kilę iš to laikotarpio kai orai Lietuvoje buvo šiltesni net nei dabar, o tai galėjo būti vėliausiai iki IX a., dar gerokai iki taip vadinamo – Maunderio minimumo, tada kada Grenlandija buvo dar be ledo kepurės. Prieš gruodį einantis lapkritis tuo metu atspindėjo gamtoje vykstančius įvykius ir jei būtų kaip dabar, tai mėnesio pavadinimas būtų koks belapis ar plikis. Ir jei lapkritis buvo toks šiltas, kad tik tada pradėdavo kristi medžių lapai tai nepanašu, kad gruodį jau šalo. Net ir dabar ne šala. Greičiausiai gruodžio mėnesį tais laikais prasidėdavo išdžiovintų javų kūlimas svirnuose ir kluonuose ir mėnesio pavadinimas sietinas labiau su grūdais, o tik vėliau gruodu, kai atšalus orams ir tas gruodas pasirodė. Ir mėnesio pavadinimas pas lenkus paimtas iš lietuviško gruodžio – Grudzień ir miesto pavadinimas Grudziądz… aišku galiu sau leisti pasamprotauti laisviau, ne moksliškai, bet klimatologiškai jei lapkričio mėnesi tik krentą lapai, tai svajoti apie gruodą gruodžio mėnesį per drąsu ir mėnesio pavadinimą siečiau, su darbais kuliant grūdus o ne gruodu… Pasiėmus gruodžio pavadinimą kas trukdė lenkams pasiimti, arba pervadinant miestą turėti omeny – grūdus?…

    • Tvankstas:

      Gerb. Markui.
      Kas padeda suprasti, kad tie lietuviakalbiai gal nuo 200-400 m. iki 863 m., kurie šiandien vadinasi slavais, negalėjo susikalbėti savo lietuviakalbėmis tarmėmis dėl neaiškių ar nežinomų žodžių, kurių buvo kitoje tarmėje ?
      Šiandieninės slavų kalbos tai išduoda.
      Skirtumai tarp kalbų ne tik garsiniai, kurie atsispindi šių dienų garsyne ir madjarų kalba turi tas pačias savybes kaip serbų – hrvatų, slovėnų, slovakų ar albanų kalbos. Nižegorodiškas okavimas išduoda savybę ištarti viską taisyklingai, pabrėžtinai, todėl ir Ibn-Fadlan’as 922 m. užrašė tokį taisyklingą žodį ‘saqaliba’, kai krikštas pasiekė tas vietas gal po šimto metų ar dar vėliau, nors tikėtina, kad tarpumiškiuose ir mongolams – totoriams įsiveržus 1237 m. dar meldėsi senąja tikyba.
      Okos aukštupyje ilgai išlaikytas lietuviakalbiškumas labai gerai atsispindi tenykščiuose vietovardžiuose, vietinių naudojamuose žodžiuose.
      Kodėl čekai ir lenkai, gavę slavų kalbą iš čekų, turi nemažai vienų kitiems nesuprantamų žodžių ar nutolusių reikšmių žodžių ? Tai prieškrikštinė tarminė įtaka, be to, lenkų dzūkavimas yra tiesiog pasakiškai ištobulintas, paverstas pasigėrėjimu savimi ir savo kalba.
      Vėlgi : A. Mickevičius tarė ir gyvenime, ir poezijoje buvo švelnius lietuviškus Č, C, Š, Ž, Dž, Dz garsus , o ‘koroniažai’ juos taria kietai ir jų poezijos skaitymai yra labai nutolę nuo tikrojo mickevičiškojo tarimo, prarandant tikrąjį poezijos grožį ir švelnumą.
      Šiandieninėje madjarų kalboje pilna slaviškais laikomų žodžių, kurie vėlgi yra lietuviški ir bendri lietuvių-slavų-madjarų kalboms (pinigas pieniądz (pieniondz) > penz) ar mūsų užmiršti, ar neturėti ir esantys tik slavų – madjarų kalbose ( kot (rus) mačka (hrv) > macska(madj)), ar germanų – slavų kalbose (brukės / bruktis > broek (nl) > bruki (rus)).
      Pavyzdžių galima šimtus puslapių prirašyti, netgi daugybę tomų.

    • apen t žemaitiškas žodis apent [prasmė vėl ir vėl] pavyzdžiui atkaklus vaikinas[vaikis] vis sukasi ir sukasi apie merginą ves apen [vis apeina apžiuri iš visų pusių paskutinis garsas tvirtas t galbūt gilioje senovėje tas tvirtas t buvo kaip dabar tariamas ot.IŠ senosios ruodas atsirado mano nuomuone ir slavųir germanų ir lietuvių kalba .plačiau mano hipotezės http://www.pirkis.lt schop Ontoncs

  13. Aha:

    Kuo daugiau snektu, tuo mondriau. Todel ir sakau, kad rajonuose vietiniai laikrasciai turet but leidziami to krasto snekta… tokiu budu galetau palaikyt ilgesni anu gyvavima…

  14. suvalkietė:

    Pagarba žemaičiams, jų tvirtumui ir užsispyrimui. Mes, ne žemaičiai turime iš jūsų daug ko pasimokyti. Pavyzdžiui, suvalkiečiai visai išsikvėpė – mažai sėja, mažai ir pjauna, dabartinė jų kryptis link Suvalkų, t.y. link Lenkijos. O tai labai blogai ir man dėl to skaudu. Nebėra V. Kudirkos ir J. Basanavičiaus dvasios. Todėl džiaugiuosi bent žemaičių gyvastimi. Ir balsavau už žemaičius. Šiandien matau kaip jie yra vilniečių negailestingai taršomi ir pykstu ant nutautusių vilniečių.
    Nesiginčykim, burkimės krūvon ir kovokime už Lietuvą, už tuos kurie dar likome Lietuvoje.
    Viltingų Naujųjų Metų.

    • Tvankstas:

      Gerb. Suvalkiete, atsakau Jums kaip suvalkietis : suvalkiečiai tikrai daug sėja ir tikrai daug pjauna.
      Nereikia matyti tik buitį – suvalkiečiai dar caro laikais garsėjo kaip kontrabandininkai, tuo pačiu ir knygnešiai, tai ir šiandien gerai suvokia kainas – jei Lietuvos ekonominė politika yra smaugti ir naikinti vidurinįjį sluoksnį, leisti mokėti prievartine mokesčių sistema 1,5 karto mažesnius atlyginimus, negu Lenkijoje ar Estijoje, esant tam pačiam ekonomikos lygiui, tai suvalkietis tikrai pasitvarkys savo buitį žemesnėmis kainomis už sienos, pasitaupys pinigų.
      Kodėl Jūs matote tik paminklus V. Kudirką ir J. Basanavičių ?
      Šiandien Lietuvoje už lietuvybę ir už žmogiškumą pilna stiprių vyrų : V. Radžvilas, A. Jokubaitis, L. Šopauskas, Z. Vaišvila, ir t.t. Na ir kas, kad jų tarpe nėra suvalkiečio, bet jie lietuviai.
      Na va, Sqwernelis yra tikras marijampolietis, Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinis, niekaip neprastumia QWX lenkų pageidavimu.
      Pakelkite akis, apsidairykite, matykite gyvenimą tokį, koks yra tikrovėje – Lietuvoje buvo, yra ir bus žmonių, pasiaukojančiai dirbančių ‘vardan tos Lietuvos’ tiek dvasiškai, tiek medžiagiškai, tiek valstybiškai, nesidairančių į gentinę priklausomybę.

      • Bartas:

        “Suvalkiečiai” jūs esate ne tik taupūs,išsilavine, bet ir užsispyrę . Kažikokie svetimtaučiai jus priskyrė Suvalkų vyskupijai, tai iš džiaugsmo užmiršote, kad esate sūduviais. O sūduviai jau buvo žinomi taip seniai, taip seniai, kad ne tik lenkų nebuvo, bet ir va tik ano .
        Nors , atsiprašau, sporto klubas “Sūduva” gyvuoja .

        • Tvankstas:

          Gerb. Bartai, istorija žinoma ir suvalkiečiams, ne tik sūduviams.
          Ta kelis šimtus metų stojusi dykra po prūsų sukilimo numalšinimo nebuvo tuščia – joje gyveno kažkiek žmonių.
          Bėgo į dykrą žmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių, kūrėsi, giminiavosi su vietiniais išlikėliais. Koks nuošimtis yra tikrųjų sūduvių palikuonių ? 2, 5 ar daugiau ?
          Viena giminės pusė iš Suvalkijos atsidūrė Žemaitijoje, po poros kartų vėl grįžo atgal į Suvalkiją, kita giminės pusė buvo kaip protestantai išvyti Zalcburgo arkivyskupo (apie 1738 m.), apsigyveno Rytprūsiuose, po 1795 m. Naujuosiuose Rytprūsiuose arba Suvalkijoje.
          Tai ką aš bendro turiu su sūduviais ? Ir tokių Suvalkijoje visiška dauguma, vyrauja pavardės su -aitis, miesteliuose pilna dzūkiškų pavardžių – tai jie sūduviai ? Kiek sūduviškų šaknų pavardžių ? Vienetai.
          Sūduva užėmė plotus iki Nemuno, bet šiandien ten kairiakrantis Alytus, dar toliau į vakarus Simnas ir tik nuo Krosnos prasideda Suvalkija.
          Man nesuprantama, kam taip keliamas ir aštrinamas sūduvių klausimas, tiesa, galiu ir turiu suprasti – porą knygų apie Sūduvą ir sūduvius prirašė žmogus su aukštuoju partiniu išsilavinimu, o NATO skelbia esant Kybartų – Alytaus – Varėnos liniją kaip pažeidžiamiausią siekiant Rusijai turėti koridorių į Karaliaučiaus kraštą ir kad galimas ginkluotas įsiveržimas ir užėmimas karine jėga.
          Noriu būti lietuviu ir suvalkiečiu.

      • Ne tokie jau ir stiprūs yra tie išvardinti vyrai. Stiprus tas, kas sugeba statyti, o šie tenkinasi tik bambėjimu, priekaištavimu esamybei, t.y. užsiima ne jos statymu, o ardymu, karts nuo karto pasikapstant, asiprašant, kaip gaidys ant mėšlyno, ir pašaukiant vištas, – va, žiūrėkite, ką aš jums iškapsčiau…

    • O kas čia tie vilniečiai, kurie pagal jus žemaičius taip “negailestingai taršo” ir kuo konkrečiai tas “taršymas” pasireiškia? Įdomu ir kas yra tie žemaičiais laikomi, už kuriuos balsavote? Ar tik nėra atvirkščiai tie “žemaičiai” patapę “kauniečiais” Vilnių su kita Lietuva terorizuoja?

  15. Atmintis:

    Gal doc. Pabrėža gali pasakyti, kuri tarmė vyravo Avižonio paruoštoje gramatikoje, kurią perredagavo Jablonskis?

  16. Aniuols:

    Klausyket, lėngvėstaa, a muokat da kuokio kalbo be roso? Labaa dornaa skomb tie vėsė „ėstuorėnee“ sompruotavėmaa apei ton „atpent“ ė kėtos žuodios.

    Ėr be jouka, gana dorniout so tou separatėzmu. Gėrdeniou tas nepatėktu.

  17. jo:

    Tarmes puoselėti yra gerai ir gražu, bet kam tai vadinti kalbomis? Kas to siekia ir kam tai naudinga? Gal tuoj kas nors išspausdins ir veikalą „Aukštaičių kalba ir rašyba“, gal ir „Dzūkų kalba ir rašyba“? Gal tada lietuvių pavadinimas mums visiems pasirodys nereikalingas ir jį pasiims belorusai?

  18. Kemblys:

    Įdomu, ar ‘Tvankstas’ sugebės po šiuo straipsniu parašyti šimtąjį mokslinį atsiliepimą?..

  19. Tvankstas:

    Kalbotyros mokslas nėra suvestas į logine grandine grindžiamus įrodymus kaip matematikos teorema.
    Žvelgiant į etimologinius žodynus stebina pritempimai – tą ir reikėjo įrodyti kalbotyrininkui.
    Kalbotyrininkai žino jau nustatytus dėsningumus, žodžių kitimo taisykles, bet pastoviai pritrūksta protinių pastangų laikytis tų taisyklių, dėsningumų – vaizdas, kad užmiršo kur ir ko ėjo.
    Kalbos nesivystė vien pagal tuos kalbininkų supratimus apie visuomenes, kurias jie supranta tik kalbotyriniu požiūriu, bet sąlygojo daugybė veiksnių, žinomų kitiems mokslams, bet nėra žinomi kalbotyrininkams ar žinant nepanaudojami.
    Žmonijos kalbų vystymasis žmonėms keliaujant per žemynus vyksta beveik 70 tūkst. metų, o taip vadinama indoeuropiečių prokalbė susidarė maždaug prieš 15 tūkst. metų, o po 3 tūkst. metų prasidėjo išsivaikščiojimas, pristabdytas Tvano prieš 9560 metų. Kalbotyrininkai dar nėra panaudoję šių duomenų, nes jie yra poros-kelių metų senumo, tuo tarpu man tai tėra tik mano hipotezių patvirtinimas, pradėtų 2004 m. Esu labai laimingas, kad vis daugiau mano hipotezių patvirtina įvairūs mokslai objektyviais įrodymais.
    Indoeuropiečių prokalbės žodžių šaknys yra visiškas groteskas ar gluminančiai kreivas šleivas statinys, neatlaikantis jokių žodžių atsiradimo ir vystymosi dėsningumų (pavyzdį esu davęs ankstesniuose pasisakymuose dėl žodžio ‘vilkas’), žvelgiant per pradžią prieš 70 tūkst. m., tarpines stoteles prieš 60, 50, 40, 30, 20, 15, 9, 6, 4, 2 tūkst. metų, nesugeba atlaikyti logikos taisyklėmis keliamų reikalavimų išaiškinti ir įrodyti reiškinį ar žodį.
    Šiandieninė kalbotyra neturi naujų garsų susidarymo dėl genetinių mutacijų priežasčių ir pasekmių paaiškinimo, jau nekalbant apie įtakojimus kalbos melodikai.
    Tada kyla paprastas klausimas – ar daugybės kitų mokslų objektyvių įrodymų ( tai gali būti dažniausiai gamtos mokslams atstovaujantys) nežinodami kalbotyrininkai, remdamiesi ištisai subjektyvia teisinga nuojauta arba savivale ir neturėdami loginio įrodymo yra teisūs, ar aš esu teisus, panaudodamas daugybe kitų mokslų objektyvių įrodymų ir apversdamas nusistovėjusią neloginę kalbotyros mokslo padėtį ?

    • Čia ne teisumo ar neteisumo, o metodologinis klausimas, kaip metodiškai nepajudinamai tas kalbotyros mokslo neloginės padėties apvertimas yra atliktas.

      • Tvankstas:

        Gerb. Saulės Vilna, Aristotelis testamentiniame priesake ‘Peri sofistikon elenchon’ (apie sofistinius įrodymus) aiškiai nurodė, kaip surandama Tiesa : sudedami visi galimi objektyvūs (pirminiai) ir subjektyvūs (antriniai) įrodymai aabiems ar kelioms ginčo pusėms žinomi, o slėpimas yra nesąžiningų melagių ir apgavikų ginklas.
        Pagal tai, mano darbuose yra naudojama keliskart daugiau įvairių mokslų įrodymų, kaip objektyvių, taip subjektyvių, o šiandienos kalbotyros mokslas naudoja menką dalį iš manųjų, manieji atitinka nuoseklią loginę grandinę, o kalbotyrininkai naudoja fokusus – triušiukas iš skrybėlės – sofistiškai įrodinėdami ar net slėpdami jiems nenaudingus dalykus, kai man tai yra nepriimtina.

      • Tvankstas:

        Gerb. Saulės Vilna, Aristotelis testamentiniame priesake ‘Peri sofistikon elenchon’ (apie sofistinius įrodymus) aiškiai nurodė, kaip surandama Tiesa : sudedami visi galimi objektyvūs (pirminiai) ir subjektyvūs (antriniai) įrodymai aabiems ar kelioms ginčo pusėms žinomi, o slėpimas yra nesąžiningų melagių ir apgavikų ginklas.
        Pagal tai, mano darbuose yra naudojama keliskart daugiau įvairių mokslų įrodymų, kaip objektyvių, taip subjektyvių, o šiandienos kalbotyros mokslas naudoja menką dalį iš manųjų, manieji atitinka nuoseklią loginę grandinę, o kalbotyrininkai naudoja fokusus – triušiukas iš skrybėlės – sofistiškai įrodinėdami ar net slėpdami jiems nenaudingus dalykus, kai man tai yra nepriimtina.

        • Bartas:

          Tvankstai, pabūk taikos teisėju. Aš , sėdėdamas Kauno marių pakrantėje (vasara) ir stebėdamas vaivorykštę , sakau žmonai. Žinai , “rusiškas” ra du ga yra 3 lietuviškų žodžių darinys. Ji , kaip visada : girdėjau ,girdėjau, visos kalbos kilo iš lietuvių kalbos. Bet pažiūrėk. Nebaigtas RA tas , DU GA lus smeigia į žemę.

          • Tvankstas:

            Negalima iškart atsakyti dažnu atveju, kaip žodis atsirado. Reikia peržvelgti kalbų šeimos žodžius, tarmių žodžius, gretimų kalbų žodžius, visos šios eilės veiksmažodžius, turėti omeny nutrupėjimus, priebalsių kaitą pagal dėsningumus (pvz. V į B, P; V į P, F; P į F; nesu sutikęs B į F, nebent kaip mūsų kaime sakydavo : ‘esi fyfis’)).
            Tikrai niekada nesidomėjau, kaip atsirado ‘raduga’.
            Pabandysiu pasvarstyti, negalvokite, kad nuspręsti.
            Vaivorykštės vardas yra jungtinas su saule, lietumi, dangumi, juosta, įvairiaspalviškumu, lanku,…
            Mano manymu, tai būtų pirminio žodžio ‘savara’- saulė liekanos Ra (nama kalboje išliko ‘soris’ mot.g., mes tokius mot.g. turime moteris, dukter(i)s, pilis, votis,…) jungtis su ‘danga’, nutrupėjusia į ‘duga’ (slavams persislinkusia reikšme tai suprantama kaip ‘lankas’ ) : savara+danga > ra+duga > raduga.
            Esu ankstesniuose pasisakymuose rašęs apie žodžių iš ‘savara’ kilmę : sauromatas > sarmatas, sauros – gr. driežas, savara > sovulo (runos S vardas – saulė) > saulė > sol (isp.). Labai krintantis į akis -ava- virtimas į -au- ir toliau į -o- rodo 70 tūkst. metų kelią ir išbarstus per jame.
            Gerb. Bartai, tai tik mano greiti pasvarstymai, bet ne atsakymas, tuo labiau galutinis.

          • Tvankstas:

            Dar vienas galimas ‘raduga’ atvejis.
            Nemažai žodžių rusų kalboje turi būdingą priesagą -ug- (-iug-) su galūne -a : sevriuga, beluga, Vetluga, bandiuga, …
            Priesagos pirminė išraiška buvo -ung- (-iung-).
            Žinant vaivorykštės vaizdą kaip pusratį, galima spėti pirmiausia buvus ‘ratunga’ kaip ‘ratas’+-unga.
            Rusų kalboje ‘raduga’ neturi veiksmažodžio, tai neabejotinai skolinys, lietuvių kalba duoda ‘riedėti’, ‘risti, -s’.
            Pirmuoju anksčiau aprašytu atveju lietuvių kalba turi veiksmažodžius : savin-ti+vary-ti, deng-ti, kurių pradžia būtų savama-, vara-, da(n)ga-.
            Vėlgi su ‘ratunga’ galioja tas pat – tai negalutinis atsakymas.

          • rad u ga [rad žemaitiškai rado u -nuostabos garsas ga[ 2 galai ar gale]

  20. Jurgita:

    Diekou Juozou Pabrėža ož parašyta knyga. Didlę rūp kou gretiau anon parskaityté
    Diekou Tečiou, kad susitikémė so autoriu Plungie
    anon į monėj nopérka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *