V. Deniušas. Sūduvių, dainavių ir jotvingių netapatumas (21)

Baltų gentys XII a. | Wikipedia.org nuotr.

Baltų gentys XII a. | Wikipedia.org nuotr.

Šiuo metu sūduvių, dainavių ir jotvingių tapatumas nekelia niekam net klausimo. Bet kuris su savo krašto istorija susipažinęs Suvalkijos ar Dzūkijos krašto gyventojas šių Lietuvos regionų viduramžišką kilmę sieja su karingųjų jotvingių genties palikimu, o tiksliau tariant, su jų likučiais nusėdusiais pietinėje Lietuvos valstybės dalyje. Net garbingoji „Wikipedia“, įvedus žodį sūduviai, akimirksniu nukreips į straipsnį su išdidžiu pavadinimu Jotvingiai. Taip pat ir seseriškoji mūsų kaimynė Baltarusija, kurios valstybingumo šaknys su Lietuva yra bendros, Gardino srities Polesės Ятвязь (Jotvą), taip pat mielai tapatina su Sūduva bei Dainava. Kitais žodžiais tariant, apskritai, turime bendrą tarptautinį sutarimą (pradedant vokiečiais, lenkais, lietuviais ir baigiant baltarusiais, latviais bei rusais) apie istorinį sūduvių, dainavių ir jotvingių identitetinį tapatumą. Atrodytų, tai galėtų pasitarnauti puikiu atspirties tašku ieškant sutarimo nagrinėjant bei aiškinantis kitus istorinius nesklandumus.

Kitą vertus, gali pasirodyti šiek tiek keista, tačiau, kai kalbam, kad ir apie išsamiai išstudijuotą ir dar visai neseniai 600 metų sukaktį minėjusį 1410 m. „Žalgirio“ mūšį, vis dar atrandam nesutarimų ir aiškių takoskyros elementų. Kiekviena šalis tempia apklotą į savąją pusę. Keista, kodėl vieni iš aktyviausių Lietuvos valstybės kūrimosi kovų arenos dalyviai (sūduviai, dainaviai ar jotvingiai), atranda vienbalsį ir visiems laikams nebekeliantį abejonių išaiškinimą – sūduviai (dainaviai) buvo jotvingiais, taškas.

Pastebėtina, jog turime nemažai klaustukų į kuriuos tradiciškai yra užmerkiamos akys. Vienas iš tokių – išskirtinai ankstyvas sūduvių vardo paminėjimas. Klaudijus Ptolomėjus, II a. aprašinėdamas Germaniją (K. Ptolomėjus „Geografija“), prie rytinės Baltijos pakrantės mini venedus bei šalimais gyvenančius galindus ir sūduvius. Beje, dar I a. Publijus Kornelijus Tacitas visus šios krašto žmones apibendrintai vadino aisčiais.

Dar visiškai neseniai pasirodė Eugenijaus Jovaišos trilogija „Aisčiai“. Šis darbas, tai neabejotinas reiškinys šiuolaikiniame istorijos ir archeologijos moksle. E. Jovaiša plačiame laikotarpyje (nuo I iki VIII a.), remdamasis visa šiai dienai disponuojama archeologine medžiaga, atvaizduoja aisčių judėjimą (migraciją ir reemigraciją) anksčiau kalbininkų apibrėžtame baltiškos toponimikos areale. Šio darbo autorius, remdamasis I – VIII a. pilkapių kitimu, patikslina ne tik tokių kultūrų kaip Moščino susidarymą, bet ir pateikia konkrečių baltų genčių susikūrimo vietas bei laikmečius.

Toliau tikslinant sūduvių, dainavių ir jotvingių tapatumą, manau, tikslinga bus atsižvelgti į E. Jovaišos užfiksuotus faktus. „Aisčiuose“ yra pateiktas galindų ir sūduvių II a. laidosenos išskirtinumas lyginant su tais pačiais pajūrio ir pamario P. K. Tacito minimais aisčiais. Priminsiu, jog galindai ir sūduviai, kaip ir likę aisčiai, laidojo savo žmones pilkapiuose. Tačiau, skirtingai nuo aisčių, pilkapius apjuosdavo dvigubu akmenų ratu bei kapo duobę dalinai uždengdavo akmenimis. Be to, jų įkapės buvo turtingesnės.

E. Jovaiša aiškiai parodo, kaip vėlesniais laikotarpiais plito ir kito pilkapinė aisčių laidosena (aiškina pilkapių formų kitimo tendencijas ir priežastis). Visą aisčių plitimo procesą E. Jovaiša suskirsto į keturias pagrindines migracijos bangas: „Pirmoji migracijos banga sukūrė šiaurinius aisčius ir jų pirmąją pilkapių kultūrą. …Antroji banga sukūrė Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūrą, kurios išskirtinis bruožas – akmenys itin retai naudojami kapo dugne „aprėminant“ kapo erdvę. …Trečioji banga sukūrė Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūrą, kurios išskirtiniu bruožu reikia laikyti akmenų konstrukcijas kapo dugne, kuri, kaip rodo pirmajame skyriuje pateikti argumentai, buvo ankstyviausia – I a. pirmosios pusės. …Ketvirtoji banga, palyginti su pirmosiomis, buvo didžiulė. Ji suformavo rytinius ir vakarinius aisčius. (Eugenijus Jovaiša „Aisčai. Raida“, 74, 75, 77, 78 p.)“

Nuodugniame darbe „Aisčiai“ regime galindų ir sūduvių I – II a. pajudėjimą link Brūkšniuotosios keramikos teritorijos. Kitais žodžiais tariant, dalis galindų ir sūduvių I – II a. persikėlė iš dabartinio Mozūrijos ežerų rajono į Panemunius bei dalinai prasiplėtė ir į dešinį Nemuno krantą (tarp dabartinių Kauno ir Druskininkų), kur tikėtina susimaišė su ten gyvenusiais Brūkšniuotos keramikos žmonėmis. E Jovaiša rašo: „B1 periodo antroji pusė (40-70 metai) – galindų kultūros sklaidos pradžia Lietuvos Užnemunėje. Apie 150 – 200 metus ji pasiekė ankstyvuosius Užnemunės paminklus iki pat Nemuno ir Užnemunėje susiformuoja galindų įtakos kultūra (dainavių protėviai – V. D.).“ (Eugenijus Jovaiša „Aisčiai. Raida“, 79 p.).

Kalbant apie sūduvių, dainavių ir jotvingių tapatumą, mes jau galime konstatuoti, jog turime dvi susigiminiavusias teritorijas: istorines Galindą ir Sūduvą (kurių materialinis paveldas yra išskirtinis nuo kitų aisčių, tačiau identiškas tarpusavyje) ir naujai apgyvendintą Panemunę su galimu daliniu kultūriniu susimaišymu su Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonėmis (daliniu, kadangi Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonės greičiausiai mirusiuosius degino, tad jų įtaka atėjusiai pilkapinei laidosenai kol kas yra sunkiai įrodoma). Įdomu ir tai, kad vėlesni aisčių migracijos etapai šias teritorijas tarsi aplenkė ar, bent jau, nepaliko žymesnės įtakos minimų teritorijų laidojimo papročiams.

Nepaprastai svarbūs yra ir E. Jovaišos pateikti Vielbarko kultūros žmonių (gotų) bei galindų migraciniai maršrutai. Jie ėjo žemiau Užnemunės ir skilo į dvi pagrindines kryptis: pirmoji, pro Neries aukštupį nusitęsė į rytus ir baigėsi dabartinės Okos ir Maskvos upių apylinkėse, o antroji, nukrypo į Nemuno aukštupį ir papildomai skilo į dar tris kryptis: per Nemuno aukštupį į rytus, pro Pripetę link pietryčių ir per Bugo upę pietų kryptimi (Eugenijus Jovaiša „Aisičai. Raida“, 74, 75 p.). „Aisčių“ autorius pateikė, kaip kito jų laidojimo įpročiai besimaišant su Brūkšniuotosios keramikos žmonėmis ir Rytų baltais.

Iš „Aisčiuose“ aprašomų pilkapių kitimo duomenų galime atsekti, kaip dabartinėse Rusijos ir Ukrainos teritorijoje susiformavo Rytiniai aisčiai (aisčių asimiliuoti Rytiniais baltais). Taip pat, E. Jovaiša aprašo reemigravusių aisčių įtaką VI-VIII a. tarp Neries ir Nemuno bei tarp Nemuno aukštupio ir Narevo esantiems baltų kultūros žmonėms. Tai yra regime, kad iš grįžtančių migrantų bei jau anksčiau vietoje susimaišiusiųjų, pradeda formuotis būsimieji lietuviai („Manant, kad pirmoji rytų galindų-lietuvių banga Nemuno ir Neries tarpupyje įsikūrė VI a. antroje pusėje ir VII amžiuje, įtikinama, kad VIII a. migracinis srautas gali būti atpažįstamas visuotiniu lietuvių pilkapių laidosenos perėjimu nuo akmenų vainiko sampilo pagrinde prie sakraliosios erdvės apibrėžimo grioviu.“ (Eugenijus Jovaiša „Aisčiai. Raida“, 81 p.)) ir jotvingiai („Permainos atėjo ir į vakarinį ir pietvakarinį (buvusios Brūkšniuotos keramikos kultūros teritorijos – V. D.) pakraštį (Polesė, Pabugė, Nemuno aukštupys), kur jau Vielbarko kultūra formavo savo gyvenviečių tinklą“ (Eugenijus Jovaiša „Aisčiai. Raida“, 83 p.)).

Taigi regime, kad prieš tai pateiktos trys atskiros II – IV a. vakarų baltų teritorijos (Rytinė Baltijos pakrantė (aisčiai), Mozūrijos ežerai (galindai ir sūduviai) bei žemės apimančios dabartines Suvalkijos ir Dzūkijos teritorijas), pasipildo dvejomis naujomis teritorijomis, su tik neanksčiau VI a. pradėjusiais formuotis etnosais: Lietuvių pilkapių kultūros lietuviais bei tarp Narevo ir Nemuno aukštupių apsistojusiais jotvingiais/poleksėnais. Pastarosios dvi be galingiškos kultūros savyje sukaupė visą eilę kitų kultūrų. Lietuviai išsirutuliavo iš: vakarų aisčių, Vielbarko (gotų), Brūkšniuotos keramikos ir Moščino kultūrų persidengimo. Jotvingiai tapo galindų, Vielbarko (gotų) ir Tušemlios kultūros žmonių ainiais: „…vėlesnė Vielbarko žmonių migracija atvėrė naują etapą/kryptį į Polesę Pripeties baseinu. Pirpeties aukštupyje yra gausios etnonimo *galind- sankaupos, ir tai leidžia manyti, kad Vielbarko žmonių migracijoje dalyvavo galindai“ (Eugenijus Jovaiša „Aisčiai. Raida“, 79 p.).

Savo tritomyje „Asčiai“ E. Jovaiša kritiškai įvertino populiariausias teorijas susijusias su žmonių migraciniais procesais Centrinėje ir Rytų Europoje. Atsižvelgiant į žinomas mokslui faktus (archeologinius duomenis bei rašytinius šaltinius kalbančius apie viduramžių tautų kraustymąsi bei prekybos kelius), archeologas pateikė šių procesų visumą įrodydamas, kad Rytiniai baltai buvo užkloti ne slavais, o Vakarų baltais ir tik po to, šios teritorijos patyrė slavėjimo poveikį.

Taigi, E. Jovaišos pateiktoje medžiagoje aiškiai matyti, kad sūduviai, dainaviai ir jotvingiai yra trys, atskiru laiku bei skirtingu kultūriniu pagrindu, susiformavusios gentys.

Istorijos mokslo įrodomosios bazės pagrindą sudaro archeologiniai radiniai bei rašytiniai šaltiniai. Natūraliai kyla klausimas, kurioje gi tuomet vietoje istorikai klysta bei daro klaidingą išvadą apie šių genčių besąlygišką tapatumą? Be jokios abejonės, klaidos reikia ieškoti rašytiniuose šaltiniuose bei jų galimose vertimo interpretacijose.

 XII a. lenkų metraštininkas Vincentas Koblubekas (Wincenty Kadłubek), aprašydamas Lenkijos valdovo Kazimiero II 1294 m. žygį į Drohičino kunigaikščio sąjungininkų jotvingių žemes, pateikė pačių jotvingių (poleksėnų/polesėnų) apibudinimą: „…šie polesėnai – prūsų arba getų tauta…“ (Vinc. Kadl. 1872. P. 407-423; Vinc. Kadl. 1994. P. 156-169). Taigi, XII a. lenkas atpažino jotvingiuose ir prūsus, ir getus (gotus). Lenkas, būdamas prūsų kaimynas, tikrai skyrė jų kalbą bei išvaizdą, todėl poleksėnuose atpažino jų prūsišką kalbėjimo manierą, tačiau iš išvaizdos jotvingiai jam prūsų nepriminė, tačiau priminė getus. Tai tikrai nekelia nuostabos, nes E. Jovaiša būtent tai ir mini, teikdamas, kad Polesėje ir Nemuno aukštupyje gotai (Vielbarko kutūra) formavo savo gyvenviečių tinklą. Vargu ar Vincentas Kablubekas galėjo neskirti prūsų nuo tų pačių prūsiškųjų sūduvių. Apskritai nėra nei vieno rašytinio šaltinio, kur būtų bent užsiminta, kad sūduviai XI – XIII a. savo išvaizda kaip nors išsiskyrė iš kitų prūsų. Lenkų karai su prūsais tęsėsi kelis šimtmečius, todėl lenkas galėjo suklysti kalbėdamas apie kuršius, žemaičius, lietuvius, bet tik ne apie savo tiesioginius priešus sūduvius. Palyginkime ar XIII a. žemaitis ar lietuvis galėjo neskirti kryžiuočio nuo rusėno? Kaip sakoma, draugą laikyk arti, o priešą dar arčiau

Visai kas kita, jei kalba ėjo apie naują, iki tol Lenkams mažai pažintą ekspansijos kryptį – Rytus. Pats Drohičinas, kuris už sąjungą su jotvingiais/poleksėnais buvo paimtas apgultin per tą pačią Kazimiero karinę intervenciją, iki tol buvo rusų, o ne lenkų įtakos zona. XII a. metraštininkas pažinojo, kaip atrodė ir tie patys getai (gotai), nes tame pačiame metraštyje jis rašo: „Po to, kai visi jie (Mazovijos kunigaikščio Maislovo pulkai – V. D.) Kazimiero buvo sutriuškinti, tas vėl išstato nepamatuojamas pajėgas: keturis būrius pamarėnų, tiek pat getų (Geticus), prijungęs taip pat skaitlingą dakų pagalbą ir rusios…“ (Vinc. Kadl 1872. Р 286-287; Vinc. Kadl. 1994. P. 44-47). Taigi, sakydamas: „…šie poleksėnai – prūsų arba getų tauta…“ metraštininkas suabejojo tik todėl, kad jotvingiai atrodė, kaip getai (gotai), tačiau kalbėjo, panašiai į prūsus. Esu tikras, kad panašios dvejonės Vincentui, kalbant apie prūsiškuosius kaimynus sūduvius, nebūtų kilusios, nes sūduviai ribojosi su lenkų Mazoviją. Kuri be paliovos kariavo su galindais, sūduviais ir kitais prūsais.

 Čia pat, Vincentas Koblubekas tęsia: „…šie žmonės negailestingi, žiauresni už visus laukinius žvėris, neprieinami per juos saugančias neperžengiamas girias, tankius miškus ir klampias pelkes“ (Vinc. Kadl 1872. Р 407-423; Vinc. Kadl. 1994. P. 156-169). Neperžengiamos girios, tankumynai ir klampios pelkės, visa tai yra gamtinių sąlygų į rytus nuo Drohičino aprašymas (Polesės srytis), nes į šiaurę (Augustavas, Suvalkai ir link Varėnos, t. y. sūduvių ir dainavių žemėse) tęsiasi žemyninės kopos aukštuma su savo šviesiaisiais pušynais, o jei XII a. pabaigoje keliautume į rytus (Gardino sritin), tai jau patektume į Juodąją Rusę t. y. į Naugarduko žemes, kur gyveno rusėnai, o ne jotvingiai/poleksėnai.

Čia labai svarbu neužskubėti ir papildomai stabtelėti ties genties pavadinimu. Abu jotvingių arba poleksėnų vardai yra sudurtiniai: joti ir vingis (jojantys vingiais) arba pulti (puolė) ir liuoksėti (puolantys liuoksa). Sieju, šių pavadinimų kiltį su jotvingių išskirtinio karybos būdu – tik raitomis. Manau, šį kariavimo būdą poleksėnai-gotai atsinešė dar nuo pirmųjų savo protėvių priešų – raitųjų stepių klajoklių sarmatų (iranėnų genčių) bei pirmųjų tiurkų. Prieš tai kariavę išskirtinai šiaurinėse Juodosios jūros stepėse ir staigiai VII a. atkirsti rytinės slavų valstybės (Kijevo žemių), jotvingiai elgėsi netipiškai vietiniams slavams ir baltams, tačiau labiau nei tipiškai, jei lyginti juos su stepių kariūnais. Būtent stepių klajokliai naudojo principą „apiplėšiau ir pasprukau“. Už ką jotvingiai ir buvo nekenčiami priešų iki pat išnykimo. Iš amžininkų ar vėlesnių metraštininkų vėliau išsirutuliavo išskirtinis jotvingių apibudinimas. Jie buvo pateikiami, kaip visą gyvenimą medžioklėje, žūklėje, klajonėse ar kare praleidžiantys žmonės, kuriems numirus jų niekas nelaidojo, t. y. palikdavo juo mirties vietoje. Kiek tame yra tiesos sunku pasverti. Tačiau, manau, kad nebūta dūmų be ugnies.

Taigi, jeigu sūduviai paminėti II a. ir šis paminėjimas yra patvirtinamas archeologiniais paminklais, tai jotvingiai mini tik nuo X a. Ką jau kalbėti apie Dainavos paminėjimą – ji minima tik XIII a. Visi trys vardai rašytiniuose šaltiniuose yra minimi XIII a.

Svarbu pastebėti, jog apie sūduvius ir Dainavą XIII a. dažniausiai rašė su jais kariavę vokiečiai, o apie jotvingius/poleksėnus, rašė slavai. Nekyla abejonių, kad nuo XIII a. pirmosios pusės, visos šios gentys juto tiesioginę Lietuvos įtaką. Būtent ši įtaka bei, dar visai neseniai gyvavusi tradicija, nuo pat XIII a. pradžios į Lietuvą žiūrėti, kaip į vienareikšmiškai vienalytę bei galutinai susiformavusią valstybę, ir atvėrė vartus tendencijai visas aplinkines baltų gentis XIII a. (apart prūsų) vaizduoti, kaip neginčitiną Lietuvos dalį. Šią tendenciją ypatingai sustiprino Mindaugo 1253, 1255 ir 1259 m. „dovanos“ Kryžiuočių ordinui. Tačiau, 1219 m. pasirašant taikos sutartį su Galičio-Volyne, šią slavų valstybę atstovauja mirusio šių žemių valdovo Romano Mstislavičiaus žmona Romanova ir du jų sūnūs: Danielius ir Vasilka, tuo tarpu Lietuvą – net 21 kunigaikštis. Šis faktas bei kelėtas vėlesnių, liudija, jog baltų gentys jungėsi (liejosi) į laikinus konglomeratus, visų pirma, siekdamos asmeninės naudos. Manau, 1219 m. sutartis iliustruoja Lietuvos valstybės kristalizacijos, keleto genčių pagrindu, procesą. Tik nustūmus Tautvilą (galimą konkurentą į sostą), Mindaugui pavyko sukurti tai, ką mes dabar suprantame tardami žodį valstybė.

Kai Mazovijos kunigaikštis Konradas 1230 m. pakviestas Kryžiuočių ordiną nukariauti buvusių aisčių – Prūsijos, įvyko milžiniškas impulsas, kuris paspartino pirmosios baltų valstybės susidarymo procesą. Kryžiuočiai skverbėsi ganėtinai greitai, tuo paskatindami dalies baltų genčių natūralaus suartėjimo ir susiliejimo pradžią. Po to, kai buvo nukariauta seseriška Galinga bei didelė dalis Sūduvos (apie 1243 m.), likę sūduviai įsiliejo į jau vienareikšmiškai Lietuvišką Dainavą. Manau, jog per likusį dešimtmetį iki pirmosios 1253 m. Mindaugo dovanos Ordinui, sūduviai buvo traktuojami jau tik, kaip Dainavos dalis, t. y. būtent ta dalis, kurios ir prašė dovanų kryžiuočiai. 1253 m. Dainaviškoji Sūduva užėmė teritoriją nuo Augustavo ir Suvalkų sričių pietuose iki Nemuno vingio (nuo Jurbarko iki Kauno) šiaurėje. Būtent ši Dainavos dalis ir buvo pažadėta Ordinui pačiam atsikariauti. Kitais žodžiais tariant, visos Mindaugo dovanos, buvo tik jo oficialus sutikimas nesikišti į broliškų genčių nukariavimo procesą. Lygiai ta pati tradicija buvo fiksuota 1219 m. Galičio-Volynės ir Lietuvos sutartyje, kai Lietuvos nuožiūrai buvo palikta Naugarduko Juodoji Rusia, t. y. 1219 m. Romano Mstislavičiaus įpėdiniai pažadėjo nesikišti į pastarosios nukariavimo procesą.

Kurdamas pirmąją valstybę, Mindaugas pilnai atitiko savo vardą – jis stengėsi paminti daugumą. Turėdamas ryškiausią galią, pirmasis Lietuvos valstybės kūrėjas, privalėjo išlaviruoti tarp vidinių politinių įtampų. Tačiau svarbiausias dalykas buvo tas, kad jis desperatiškai stengės išlikti tarp dviejų pagrindinių, XIII a. viduryje Lietuvą iš skirtingų pusių spaudusių, galingiausių pasaulio jėgų: Vakarų krikščioniško pasaulio vieningai palaikomo Ordino ir rytų slavus savo įtakon įtraukusios Aukso ordos. Būtent čia ir išryškėja „keistas“ Mindaugo dovanų Ordinui formatas, kai jis už realias dovanas (palaikymas prieš sukilusį Tautvilą, 1252 m. krikštas ir 1253 m. karaliaus karūna), dovanojo tai, ką vėliau Ordinui teks pačiam nusikariauti (Nadruvą, Skalvą,  Žemaitiją, Sėlą bei Dainavą). Taigi, šias dovanos reiktų suprasti tik, kaip galingos Lietuvos pasižadėjimą nesikišti į giminingų genčių nukariavimą.

Grįžtant prie sūduvių, dainavių ir jotvingių tapatumo kalusimo, svarbus dalykas yra tas, kad Volynės metraštis („Галицко-Волынская летопись“) fiksuoja, jog 1257 m., galutinai nualinti nuo lenkų ir rusėnų įsiveržimų, jotvingiai jau ima mokėti duoklę Galičio-Volynei: „…яко дань платили суть ятвязи же королеви Данилу, сынови великого князя Романа./…šią duoklę mokėti paskyrė jotvingiams gi karalaičiui Danieliui, didžiojo kunigaikščio Romano sūnui. (vertimas – V. D.)“ (Галицко-Волынская летопись (подг. О.П.Лихачевой) / ПЛДР: XIII век. — М., 1981. — 236-425.). Panašu, kad šis įsipareigojimas buvo netesėtas, nes jau 1258 m. ir 1259 m. Volynės metraštininkas fiksuoja Aukso ordos vado Burundajaus ir Galičio-Volynės Danieliaus baudžiamuosius žygius į Jotvą ir į potencialiai ją galėjusią užsistoti Lietuvą, tiksliau į jos dalį (Naugarduko žemes ir Nadruvą). Po tokių akivaizdžiai sunkiai pakeliamų smūgių, Mindaugas dar bando išsilaikyti, teikdamas pakartotinas dovanas kryžiuočiams, tačiau jotvingių likučiams, apsuptiems iš trijų pusių slaviškų žemių, liko tik vienas kelias – 1259 m. jungtis prie šiauriau esančių Dainavos sūduvių.

Be abejo, Ordinas negalėjo praleisti tokios progos ir dar tais pačiais 1259 m. iš nusilpusio Mindaugo pareikalauja naujos dovanos – Skalvos, Žemaitijos ir visos Dainavos. Turėdami gerai išplėtotą savų šnipų ir pasiuntinių tinklą Lietuvoje, Ordinas puikiausiai žinojo, kad prie Dainavos sūduvių kartu prisijungė ir teritorija nuo Baltstogės iki Augustavo, t. y. likęs Jotvos likutis. Idant išvengti galimo nesusipratimo, Ordinas reikalauja iš Mindaugo ne šiaip visos Dainavos, bet ir tos dalies jotvingių, kurie jau taip pat Dainava vadinami. Štai, kaip tiksliai skamba ši frazė ir štai, kur buvo padaryta vertėjo klaida: „Denowe tota, quam eciam quidam Jetwesen uocant“. Ši frazė kažkodėl buvo išversta „Dainava vadinama Jotvingių kraštas“, tačiau verčiant pažodžiui: Denowe (Dainava) tota (visi/visa), quam (ir) eciam (taip pat) quidam (keletas) Jetwesen (Jotvingių) uocant (vardinimas). Čia svarbiausia frazė, kurios vertimas akivaizdžiai vertėjo buvo perfrazuotas, yra „quidam Jetwesen“ – „keletas Jotvingių“, t. y. dalis, o ne visi jotvingiai! Mano galva, Mindaugo dovana Ordinui turėtų būti verčiama taip: „Visa Dainava, taip pat ir dalis (ten gyvenančių) jotvingių, kurie jau taip pat (Dainava) vadinami“.

Ši atrasta vertėjo traktuotės klaida patvirtina, kad 1257, 1258 ir 1259, patyrę lenkų, Galičio-Volynės ir Aukso ordos nepakeliamus savojo krašto nuniokojimus, jotvingiai išsiblaško suslavėjusioje Polesėje, o likęs baltiškasis branduolys 1259 m. prisijungė prie Dainavos sūduvių, taip sutverdami naują, vėliau, Palenkės vardą įgavusią sritį, kur žemės tarp Augustavo ir Suvalkų priklausė sūduvių likučiams, o pietinė dalis iki Baltstogės srities – jotvingiams. Vėliau prie Palenkės buvo priskirta ir buvusios istorine poleksėnų sostinės Drohičino srytis.

Taigi, dvejiems dešimtmečiams prie dainavių ir sūduvių 1259 m. prisijungę jotvingių/poleksėnų likučiai, buvo priversti pakeisti savo kovų kryptį nuo pietų ir pietryčių link vakarų, nes tapo Dainavos dalimi, kurios XIII a. karinių konfliktų orientyras buvo nukreiptas išskirtinai vakarinių prūsų kryptimi.

Istorikai ignoruoja tą faktą, kad 1260 m., nusilpusio Mindaugo padovanotieji žemaičiai, prašėsi į Lietuvą, o tai reiškia, atsisakė savarankiškumo idant jų nenukariautų vokiečiai. Tačiau jų prašymas buvo atmestas, todėl 1260 m. žemaičiams patiems teko įvykdyti karybos stebuklą, po kurio detonavo Didysis Prūsų sukilimas. Šiame sukilime savarankiškai dalyvavo Mindaugo padovanotoji Dainava ir tai natūralu, nes sūduviai buvo prūsai.

Tai, kad jau kitų dainaviais vadinami jotvingiai ir sūduviai „nesudainaviejo“ (neasimiliavosi), įrodo aktyvus trijų Dainavos vadų: Komanto, Gedotės ir Kontgirdo įsitraukimas į minėtąjį prūsų sukilimą.

Keista, kad niekam neužkliuvo neeilinis faktas, jog vienos srities (Dainavos) kariaunai, kažkodėl ima vadovauti net trys karvedžiai. Tokių dalykų nebuvo net tarp pačių prūsų sukilėlių. Nei vienam dideliam ar mažam baltų žygiui, ką jau kalbėti apie 23 metų nepertraukiamus karus, nevadovavo daugiau dviejų vadų. Tik tuomet unikalus trijų vadų buvimas nekelia didesnių klausimų, jei mes atsižvelgsime į tą faktą, jog Dainava nuo XIII a. antrosios pusės trumpam patapo trijų skirtingų tautinių kilčių junginiu. Šis junginys turėjo savo unikalią hierarchiją, kurios viršenybė buvo skirta pagal vienos kilties prieš kitą egzistavusią vyresnybę. Kalbu apie tai, kad nebūtinai bendriems Dainavos kariniams padaliniams vadovavo dainavis.

Kadangi metraštininkų, Kongirdas yra vardinamas paskutiniu (po Komanto ir Gedotės), galima daryti prielaidą, jog jis pagal pavaldumą nusileido pirmiesiems dvejiems. Būtent todėl jį laikyčiau jotvingių vadu – nes jotvingiai tik ką prisijungė ir tai, tik kaip pagalbos prašytojai. Iš to, kad 1283 m. Komantas asmeniškai nutraukė visą pasipriešinimą, galima teikti, kad Dainavos bendroms pajėgoms vadovavo jis. Tai, kad jis pasitraukė į jau seniau nukariautas Sūduvos žemes liudija, jog Komantas buvo sūduvių vadas. Idant ateityje išvengti galimų separatizmo apraiškų, iš Augustavo apylinkių buvo iškeldinta apie 1600 sūduvių.

Remiantis Mindaugo žudiko Daumanto skubaus sprukimo į Naugardo žemes pavyzdžiu, kai nužudžius Mindaugą, pastarasis spėjo surinkti giminę ir tik artimiausią palydą (vos 300 žmonių), šiuos iškeldintus Sūduvos žmones siečiau tik su valdovo Komanto gimine ir tarnais. XIII a. vokiečių kronininkai mini, kad sūduviai galėjo sutekti net 6 tūkstančių raitelių ir trigubai tiek pėsčiųjų kariauną. Taigi, skaičius 1600, o juk tai buvo ir vyrai, ir moterys, ir vaikai, yra labiau nei kuklus, kad galėtume teigti, jog įvyko viso krašto masinė deportacija.

Iš pateiktų išvadų aišku, kad likęs nežinomasis Gedotė buvo dainavis. Pralaimėję Gedotės dainaviai kartu ir Kongirdo jotvingiai (kalbu išskirtinai apie karius ir šeimas) pasidavė Lietuvos malonei. Svarbu pastebėti, kad Lietuva pasielgė analogiškai, kaip Ordinas ir šiems dvejiems valdovams paskyrė žemes ne Dainavoje, o etninėse lietuvių žemėse – Lydos apylinkėse. Šių vadovų palyda kūrėsi kartu tuose pačiuose kaimuose. Kadangi dainaviškių giminė vardinosi senesne/kilmingesne, tai kai kurie kaimai buvo vadinami Dainavos vardu, tačiau kaimyninės Gardino srities žmonės atpažindavo jų tarpę anksčiau gerai pažinotus jotvingius, todėl tuos kaimus vadino ir antru vardu, savaip – Jotva (Ятвязь). Būtent šis Lydos srities kaimų antrasis vardas papildomai istorikų maišomas su Pripetės šiaurės vakarinėje dalyje, keliais dešimtmečiais anksčiau įkurdintais, išskirtinai vien tik jotvingių kaimais, kuriems vietos gyventojai jau buvo spėję duoti tą patį Ятвязь vardą.

Jei jau kalba pakrypo į toponimiką, tai verta užsiminti ir apie vėlesnių amžių išlikusius žemėlapius. XVI a. Prūsijos istorikas ir kartografas Kasparas Henenbergeris (vokiškai Kaspar Henneberg), savo garsiajame žemėlapyje „Prūsija“, rytinėje Prūsijos dalyje žymi sūduvių sritį (Sudavia). Manau šis faktas tik patvirtina, mano anksčiau padarytą prielaidą, kad kryžiuočiai 1253 m. prašydami iš Mindaugo Dainavos dalies turėjo omeny būtent Sūduvos likučius, kurie glaudėsi lietuviškoje Dainavoje.

Galų gale, atslūgus XIII a. kovų įkarščiui, XVI a. nežinomas autorius vokiečių kalba parašo garsiąją „Sūduvių knygelę“. Šį knygelė, tai įrodymas, kad sūduviai buvo prūsų tauta (pateiktas tapatus tikėjimas ir papročiai). Praėjus keliems amžiams po nukariavimo, Prūsijos sūduviai niekaip savęs nesėjo su lietuviškąja Dainava ir juo labiau, su tolimuoju ir jiems nepažįstamu kraštu Jotva. Ir priešingai, šiaurės vakarų Polesės žmonių folkloras (ypatingai dainos) apdainuoja jotvingių karius ir Pripetės upę. Gardino apskrityje žmonės sieja save su Jotva tačiau apie sūduvius ir dainavius, jie žino tik iš vadovėlių.

Tik dvidešimtmetį gyvavęs jotvingių ir sūduvių susijungimas taip ir liko vadinamas – sritimi prie Lenkijos – Palenke. Palenkė XVI – XVIII a. nebeturėjo jokios geopolitinės svarbos, tačiau tradiciškai dar buvo vaizduojama žemėlapiuose, kaip išskirtinė sritis tarp Lenkijos ir Lietuvos. Šiuolaikinėje Lenkijoje Palenkės vaivadijos dalis nuo Augustavo iki Suvalkų, vis dar vadinama Litva (Lietuva) vardu. Ten vis dar gyvi nesuslavėjusių sūduvių (suvalkų) kalbos židiniai. Manau, šiandienos Suvalkija yra tiesioginiai sūduvių, o Dzūkija dainavių, palikuonys. Jotvingių gi kraujas buvo per daug neramus, kad jį būtų pavykę išsaugoti vienoje vietoje.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

21 komentaras

  1. Simas:

    “Abu jotvingių arba poleksėnų vardai yra sudurtiniai: joti ir vingis (jojantys vingiais) arba pulti (puolė) ir liuoksėti (puolantys liuoksa)”

    Toliau nebeskaičiau. Stabingis, Leipalingis, Nedingė autoriui irgi turbūt iš “vingio”. Kaip rusui “Petras Rastenis” – penkis kartus išsitempk. 🙂

  2. Amelija:

    Apsaugok, Viešpatie, nuo bet kokios sūduvių giminystės su dzūkais… Šita gentis, kurios teritorijoje dirbau trejus metus, paliko patį nykiausią įspūdį: plepiai, apkalbėtojai, apsimetantys nuoširduoliais keistuoliai… Užaugau Marijampolėje, ten suvokiau savo lietuviškumo kiltį, įsisąmoninau tėviškės svarbą ir prasmę. Bet jau Alytaus ir jo apylinkių dzūkai – o pasauli, tokių veidmainių ir tuščiakalbių gyvenime neteko sutikti. Baikit kergti mus, tikrus sūduvius, su visokiais svieto pašalaičiais. Nebuvo jie nei jotvingiai, nei senovės prūsai…

  3. Žemyna:

    O aš – visai ne į temą. Kadangi mano gimdytojas kadaise dzūkiškai liūdnas dainas traukdavo, tai ir aš entuziastingai apkalbėsiu autorių:
    Ar jis nesikapstė savo medžio kamiene? Ar Napoleono žygių metais jo propropro- pavardė ne Deniuš skambėjo?

  4. Tvankstas:

    Keletas pastabų.
    1. Poleksėnai (pollexiani) – 5 amžiuje aprašomi Vistulos baseine gyvenę tarnai – darbininkai ‘polensanus’, ‘lensanus’, lietuviškai sakytume ‘palenksėnas’, ‘lenksėnas’ nuo veiksmažodžių ‘lenkti, lenktis’.
    Lietuvių ‘lažas’ yra iš dar senesnio ‘lenkš-ti’ (lenk-ti), lankšas > lažas.
    Lietuviai yra išlaikę tų laikų žodį ‘lenkas’ su visuomenės kastos nusakymu, madjarai, įsiveržę į Panoniją 895 metais taip pat išlaikė tą pačią reikšmę ‘lengyel’ (tarti ‘lendjel’ pagal šių dienų tarimą), išlaikę ir panonišką (lietuvių tarmės) veiksmažodį ‘lenget-ni’ = ‘lenk-ti’, madjariškai Lenkija yra Lengyelorszag (Lendjel-orsag – lenkų žemė).
    Noriu dar pasakyti, kad slavų ‘las, les’ – miškas, gali būti ir nuo ‘laisvas’, ir nuo ‘les-ti’ (rankioti), ir nuo ‘lankšas’ (eiti / ėjimas pasilenkus).
    Polesė galima suprasti ir ‘pamiškė’, ir ‘palenkė’ (prie lenkų).
    2. Galinda – ne tik tas mažas lopinėlis, priskiriamas Prūsijai.
    Prisiminkime rusų ‘goliad’ – tai Okos aukštupį siekusi gentis.
    5 amžiaus pradžioje vytigudams atėjus į Iberijos pusiasalį, iki šiandien yra išlaikytas tų dienų bajorų (gardingų, šiandien Garcia) kilmingumas, ir kaip atskirybė (didesnio garbingumo) su Galindo, Galindez pavardėmis.
    Tai kiek buvo Galinda didelė – nuo Vistulos iki Okos aukštupio ?
    Žvelgiant piečiau, matome Galičo (Galicijos) sritį – vakarų yra Lenkijoje, rytų yra Ukrainoje, daug vietovių tuo vardu (Galič), sutinkama ir į šiaurę nuo Maskavos, šiandien Maskvos.
    Gal Galinda > Galinča > Galič ?
    3. Drohičinas prieškrikščionišku laiku buvo didelis prekybos centras.
    Č. Gedgaudas Drohičin atlietuvina pagal galimai tokį skambesį savo klestėjimo metu : Draugučionys.
    Graikų užrašyta gentis ‘drougoubiton’ nedaug atlietuvinus būtų ‘draugauvytonis’ arba ‘drauguvytonis’.
    Draugučionys vėlgi nesunkiai atsekami iš draugu(vy)tonys, ir T virsta į Č.
    Kiek abejotina, kad Draugučionys būtų palenksėnų sostinė, greičiau tai buvo daruguvytonių sosto prekybvietė ir sostinė(vien pavadinimas tai nusako), kur palenksėnai suveždavo savo prekes ir duokles.
    4. S.J. Laučiūtė atliko gerą darbą aprašydama Polesės vandenvardžius – ištisai lietuviškų šaknų.
    5. Gedote – tikėtina tikrovėje buvus Gedota ar Gudota, nusakant priklausomybę gudams (tų laikų lietuviakalbių bendrinis supratimas, jau nuo hetitų vardo laikų : hattu – hetites < gudas, gudytis ( balsės turi mažiausiai vertės vertinant kitimus).
    Pavyzdžių palyginimui Gudota su lietuviškais vardais (pavardėmis), pavadinimais pakanka : Gelgota, Boruta, Bigota, Daujotas, Bijotai,…
    6. Neužmirškime, kad lietuviakalbystė buvo ir Miškonėje iki 966 m. krikšto katalikiškai ir Gniezno tada buvo Schignesne (Žygniašnė), ir Kaunugardo Rasoje iki 985 m. krikšto stačiatikiškai ir Kaunugardas tapo Kijev, o Galinča tapo Galič ir Valuinė tapo Volyne.

    • Tvankstas:

      Papildau dėl Drohičin.
      Pavadinime matome priesagą -in-, kuri reiškia pagrindinį miestą drauguvytonims.
      Su priesaga -in- daugybė žodžių ir vietovardžių įvairiose Europos kalbose, pvz. vaga – vagyna (liaudiškai tariama su i ilgąja), upė – upyna, ubagas – ubagynas, Gardinas < Gardynas < gardas +-yn-, Torino (Italija) < Taurynus < tauras +-yn-, Berlin (Vokietija) < Varulynas < varulis +-yn-.
      Palenksėnai užsislinko ant drauguvytonių gyvenamų vietovių ir todėl šiandien manoma, kad Draugu(vy)tynas buvo jų sostinė, kai tegalėjo būti drauguvytonių sostinė.

  5. kalvis:

    kas cia toki zemelapi sukure? bumblaiskas? ar tokie zemelapiai turi teise egzistuoti viesoj erdvej ir istorinej sklaidoj? Pvz kodel yra suniekinami zemaiciai cia?

  6. Simas:

    Gaila “Alko”. Dar ir dėl visokių “tvankstų”, “kremblių” ir pan. paplaukėlių.

    • Tvankstas:

      Gerb. Simai, jei Tamsta galėtų skaityti ir suprasti bent dalimi iš mano galimybių skaityti beveik 30 kalbų ir suprasti, skaityti pirminius šaltinius dar iš prieškristinių laikų užrašytąja kalba, žinoti gal 10, gal 12 įvairių tarpusavyje nesurištų mokslo sričių tiek, kad dėstyti universitete (kas man yra visiškai neįdomu), jei paties žinių lygis siektų bent 5 nuošimčius mano žinojimo filosofijoje, teologijoje, politologijoje, kalbose, meno, techniniuose, agronomijos ir agrochemijos ir dar eilėje dalykų, tada gal ir sutikčiau su Tamstos, gerb. Simai, vertinimu.
      Naujos sritys visada yra sutinkamos pamišėlišku pasipriešinimu žmonių, kurie teisingai galvoja pagal kanonizuotus ir adaptuotus rašinius. Tikras naujoves tepajėgia suvokti vienetinis skaičius žmonių.
      Č. Gedgaudo darbas 1972 m. iki šiandien labai mažai tepasistūmėjo pirmyn Lietuvos žmonių pažinime, bet mokslininkai dažnai ir vis dažniau tiesiog užsilipa ant Č. Gedgaudo palikto grėblio, kad ir a.a. A. Patackas 2011 m. spalio mėnesį straipsniu ‘Blago – blogis dėsnis’ (yra Alke) tiesiog tylomis pasivogė citatą iš Č. Gedgaudo knygos, bet tai nutylėjo. Apsijuokė ir A. Bumbliauskas savo pompastinėje (gal užstalės anekdotų) istorijoje su prūsų vėliava, dukart dėdamas į knygą – pirma be užrašo, po to su užrašu – tai labai daug pasakantis išsišaipymas iš savęs ir savo ‘mokslingumo’, ‘tikrojo istorijos mokslo’ bei savęs kaip ‘specialisto istoriko’.

      • Simas:

        “jei paties žinių lygis siektų bent 5 nuošimčius mano žinojimo filosofijoje, teologijoje, politologijoje, kalbose, meno, techniniuose, agronomijos ir agrochemijos ir dar eilėje dalykų, tada gal ir sutikčiau su Tamstos, gerb. Simai, vertinimu.”

        Apie tavo žinias ir nuošimčius, Tvankstai, palik spręsti man. Iš tavo komentarų aiškėja, kad toliau už liaudies etimologiją nesi nukeliavęs, todėl gali varžytis su tokiais pat fantastais, kaip tavo minėtasis Gedgaudas, dar pridėk Statkutę su Šeimiu. Kažkur skaičiau, kad vienas komentatorius apsidžiaugė, jog dar nesivadini Napoleonu, nors nedaug tetrūksta. Taikliai! 🙂
        Dėl mokslininkų. Kiek atsimenu, mano bičiulis a.a. Algirdas Patackas niekada į juos nepretendavo – ar pats bent skiri tą sąvoką? Beje, “blago-blogis dėsnis” – joks dėsnis, nes pats būdvardis “blogas” yra skolinys, o ne bendras baltų-slavų žodis. Dėsninga čia nebent tai, kad skoliniai kalboje dažnai įgauna neigiamą reikšmę, negu ji yra originalo kalboje. Apie tai su Patacku esame diskutavę, bet jau po jo knygos išleidimo.
        Nekomentuosiu kitų tavo “mokslinių” atradimų ir etimologijų – tiesiog gaila laiko ir prasmės.

        • Tvankstas:

          ‘Blago – blogis dėsnis’ a.a. Algirdo Patacko straipsnis 2011.10.17 Alke – pavadinimas yra paimtas iš minties Č.Gedgaudo knygoje ‘Mūsų praeities beieškant’, 1972 m., ‘Del Toro’, Meksika, 237 psl. : ‘Senslavių liturgija žino ir vartoja žodį ‘blago’ – gėrio prasme.
          Lietuvių daiktavardis ‘blogis’, yra ir būdvardis ‘blogas’, turi ir veiksmažodžius, visą šeimyną : ‘blukti, blankti, blogti, blykšti,…’, iš kurių atsirado, kur dar b – p kaita : ‘plakti, plikti, plūkti,…’, vėlgi rodantys nykimą, spaudimą, skausmingą mušimą, o štai slavų ‘blago’ styro kaip skolinys, be veiksmažodžio.
          Negalėjote judu diskutuoti esmingai su įrodymais, nes pati blago-blogis idėja yra Č.Gedgaudo, kurį abudu aršiai neigiate ir niekinate, o aršus nusistatymas dar niekam nebuvo pavykęs panaudoti kaip mokslinis įrodymas, nebent savo narcisizmui patenkinti, užtempiant norimą išvadą.
          Kita vertus, diskutuoti galima nesiekiant įrodyti moksliškai, užtenka draugiškai pasvarstyti, paplepėti ir abiem su pasitenkinimu – kokiais klausimais mudu diskutuojame – išsiskirti. Bet gal tada nereikia tokios diskusijos išvadų skelbti kaip galutinės tiesos.
          Negaiškite, gerb. Simai savo brangaus laiko diskutuodamas ‘blago-blogis’ ir naudodamas etimologijas. Tai beviltiškas darbas.
          Man patinka Jūsų lodymasis gatviniu stiliuku, suprantu kaip mokslinę argumentaciją, gal dar ką nors galėtumėte šmaikštaus išdiskutuoti, būsiu dėkingas.

    • Bartas:

      Oi Simai , Simai. Tamsta , kaip tikras “katolikas” moki tik gailėtis : aš kaltas, aš kaltas . Nežinau , kiek kartų jūs kartojat. Negailėk tokių , kurių nesupranti , nes jie gali būti protingesni ir labiau išsilavine nei Tamsta.

      • Simas:

        Oi Bartai, Bartai, jei nepritari Z. Zinkevičiaus “jotvingio” etimologijai, tai gali pavartyti S. Karaliūno studiją apie baltų etnonimus, užuot “jodinėjęs vingiais” drauge su straipsnio autoriumi. Šitaip netoli tenujosi, “katolike”.

  7. kalvis:

    12 amziuje toks Zemelapis buvo neimanomas nebent Mindaugo slapciausiuose troskimuose. Alkas.lt as jumis kartais nusiviliu.

  8. Jeigu jotvingių vardą sieti su “joti”, tai kodėl suduvių vardo nesieti su rusų “vsadnik (v-sadnik)- raitelis”, be to, prisiminus V.Krėvės padavimų įvardijimus “Dainavos šalies raiteliai”, taip pat dainos žodžius “Jonas joja ir dainuoja…”, kodėl nelaikyti, kad ir Denava (Deinava, Dainava) pavadinimas, kuris, regis, gali būti giminingas panašiam germaniškam žodžiui, reiškiančiam tą patį požymį, yra sietinas su “jojimo, raitumo” požymiu ir laikyti, kad šiuo atveju vieni ir tie patys yra vadinti trimis vardais…

  9. Daumanto pasitraukimas, manytina iš Užnemunės, į Pskovą, juolab ne vieno paties ar su asmeninės apsaugos būreliu, kaip tokiu atveju paprastai būtų, o su 300 raitelių kariauna, nebūtinai turėtų būti siejamas su jo dalyvavimu Mindaugo nužudyme, o greičiau dėl Treniotos nužudymo ir svarbiausia dėl to Lietuvoje tvirtai po Mindaugo valdžią įgavusių Traidenių, susidėjusių su mozūrais, spaudimo.

  10. Rimgaudas:

    Manyčiau, kad skalvius derėtų iškoduoti kaip s(ia) kalvius, t. y. gyvenančius kalvose. Žodį Sūduva derėtų iškoduoti kaip Sūduva – Suduva – Dausuva, t. y. sieti su dangais – dankais – dakais, Jotvingius derėtų sieti su Karpatų kalnų kelių jojimo aukštyn – žemyn vingiais (iš čia ir jotvingiai). Punsko pusės kalvose, taigi, gyvena jotvingių genties skalviai. Dangai – dankai -i dakai, išeitų, yra dausuviai – sūduviai. Na, o dzūkai – ciūkai, sakantys ciū (čia) ir šnekėdami su “c”, yra pasitraukę į Lietuvą iš dabartinės Baltarusijos. Kas liko ten, tai asimiliavosi su kairėn ir dešinėn per juos “keliavusiais” lenkais ar rusais. Smulkiau dėl laiko stokos nėra man galimybių kalbėti, tačiau prašau pažiūrėti mano knygoje internete “Apie seniausiuosius laikus II” vydija.lt svetainėje tekstai/knygos dalį “Jotvos istorija ir senovė”. Artimi laikai nėra mano specifika, todėl į juos nesiveliu. O mano draugas yra A. J. Greimas: savo laiku kalbėjau su juo Paryžiuje, toliau visą laiką, įskaitant ir šias dienas, buvau ir esu jo semiotikos (kartu, semantikos) darbų studentas. Lietuvių kalba, beje, gal 1988 m. yra išėjusi jo knyga, “Semiotika” kuria kapitaliai gali remtis kalbotyros specialistai.Ją galima imti iš bibliotekų. Ko nereikėtų, tai skaityti knygą ištisai (galvą gali nusisukti), tačiau pradžioje jis pats rašo, apie ką yra šitas mokslas ir iš ko jis susideda. Knygos spec.
    redaktorius yra B. Savukynas. Sėkmės!

    • Kas dėl dzūkų pavadinimo, tai jis nesietinas su garsų dz. c tarimu. Jis yra labai senas ir sietinas su juostuotumu. Juostuoti yra jauni šerniukai, dzūkai šernus vadina dzykiais. Dzūkams dzyka obelis reiškia laukinė, o Laukio vardu vadinamas yra arklys, kuris turi per galvą einančią baltą juostą. Tokiu atveju akivaizdu, kad dzūkumo vardo požymis yra radęsis iš juostuotumo požymio. Dzūkų tautiniai drabužiai yra būtent šerniukiškai juostuoti. Apie atsiradusį juostuotumą Dzūkijoje dar yra sakoma – nuėjo ciūgais. Taigi šis žodis taip pat gali būti sietinas su šerniškumu (kiauliškumu). Tą ryšį patvirtintų tai, kad dzūkiškai kiaulė yra šaukiama – kūkė kūkė, o latviškai kiaulė yra vadinama ciūkė. Taigi dzūkų pavadinimo ryšys su šernais yra akivaizdus. Iš Tacito žinome, kad aisčiai nešiojo šernų amuletus, kurie juos saugojo netgi priešų apsuptyje. Tokiu atveju iš to kas išdėstyta yra suprantama, kad tuos amuletus tegalėjo nešioti tie, kurie šiandien yra vadinami dzūkais, o taip pat latgaliais. Tautinių drabužių juostuotumo atsiradimas taip pat laikytinas, kaip tapatinimosi su šernais, jų amuletų nešiojimo paskesnė pasekmė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *