G. Songaila. Vėluojanti istorija ar pavėlavę istorikai? (II)

Tęsinys, pradžia ČIA.

Mūsų istorijos, kai nuo baltų ėmė atsiskirti slavai, pradžios klausimas

Kalbininkai slavų protėvius sieja su vakarų baltų periferiniais dialektais. Glotochronologiniais metodais nustatyta, kad praslavų prokalbė skilo VI a. po Kr., tačiau jų protoslaviškos stadijos, kai jie turėjo atskilti nuo vakarų baltų, chronologija lieka neaiški, kaip ir pačių vakarų baltų atskilimo nuo rytų baltų chronologija. Protoslavų atskilimo ieškoma II tūkst. pr. Kr., tačiau jis arba maždaug sutampa ir su vakarų baltų atskilimu (pagal metodo autorių S. Starostiną), arba šis yra kiek vėlesnis (II–I tūkst. pr. Kr.) [1]. Esą tai derinasi ir su maždaug tuo metu susiformavusiomis dviejų skirtingų tipų archeologinėmis kultūromis: Vakarų baltų pilkapių kultūra, iš vienos pusės, ir Brūkšniuotosios keramikos, Dniepro–Dauguvos bei kt. kultūromis, atitinkančiomis rytų baltų kalbinį arealą, iš kitos pusės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vakarų baltų pilkapių kultūra pagal laidojimo tradicijas (kremuoti palaikai urnose bei pilkapių akmeninės konstrukcijos) buvo giminiška vakaruose plytėjusiai Lužitėnų archeologinei kultūrai. Mėginimai Lužitėnų kultūrą priskirti venetams-ilyrams ne taip seniai buvo atmesti. Atsižvelgiant į jos teritorijoje paplitusią senosios Europos hidronimiką, kurios didžiausia koncentracija yra kaip tik senųjų baltų hidronimijos areale, gal tai buvo baltams (ypač vakarų baltams) giminiški „senieji europiečiai“, kurių bendrą kalbą rekonstruoja kalbininkai?

Baltų kalbinio pasaulio dalį sudaręs protoslavų masyvas galėjo kažkiek skirtis nuo kitų vakarų (ar taip pat ir pietų?) baltų, tačiau šie skirtumai tikriausiai išryškėjo tik jų kontaktinėje zonoje su iranėnais [2]. Tokie iranėnų poveikiai galėjo prasidėti tik apie V–VI a. pr. Kristų, kai dab. Ukrainos miškastepes, taip pat Lužitėnų archeologinę kultūrą (dab. Lenkijoje) palikusias tautas pasiekė iranėnų kalba kalbėję klajokliai, kuriuos senovės graikai vadino karališkaisiais skitais. Tačiau nei istoriniai šaltiniai, nei archeologijos ir kalbotyros duomenys neleidžia slavų etnogenezės pradžios ieškoti anksčiau, nei vėlesniu sarmatų poveikio laikotarpiu (II–I a. pr. Kr. – II–III a. po Kr.). Kadangi, anot kalbininkų, slavų glotogenezę iš esmės lėmė baltiškas elementas, tai tiesioginius istorinių slavų protėvius tenka tapatinti ne su kuo nors kitu, o tik su dar Tacito paminėtaisiais „gausiais venetais“. Juos Tacitas buvo linkęs priskirti labiau germanams negu sarmatams, nors ir mini, kad jie daug ką perėmė iš sarmatų papročių, sudarinėjo mišrias santuokas. Venetai esą jo laikais plėšikavo pasklidę dideliuose miškų plotuose „nuo fenų (suomių, estų, marių, mordvių ir kt. – G. S.) iki peukinų (iš Europos miškų atkakusiems bastarnams giminiškos gentys Padnestrėje – G. S. )“ [3]. Tačiau čia reikėtų atsakyti mažiausiai į du esminius, tarpusavyje susijusius klausimus: 1) ar šie venetai Tacito laikais jau priskirtini slavams ir slavų istorijos pradžiai; 2) kurios archeologinės kultūros Tacito laikais priskirtinos šiems venetams ir kokia jų tikslesnė lokalizacija atsižvelgiant į tai, kad Klaudijus Ptolemėjus net II a. po Kr. „venedus“ vis dar lokalizuoja Baltijos pajūryje, maždaug ties Vyslos ir net Nemuno žemupiais [4].

Venetų plėtra iš pajūrio sietina su Pamario (Veidinių urnų) kultūros pirmąja plėtros banga, [5] sukūrusia Varpinių kapų kultūrą pietinėje Lenkijoje (gyvavo iki II–I a. pr. Kr.), o kiek vėliau ir Zarubincų kultūrą Dniepro vidurupyje (klestėjo iki II a. po Kr., o jos įtaka pasiekė ir Dniepro aukštupį, kur netoliese gyveno ir finougrai, todėl ši kultūra labiausiai atitinka Tacito venetus). Pastarąją kultūrą palikusio etnoso pietinės grupės pasiekė teritorijas žemiau Pripetės ir V. Bugo bei Dniestro aukštupius ir jau intensyviai sąveikavo ar net maišėsi su sarmatais (iranizuotais gyventojais). Apie tokį maišymąsi netiesiogiai paliudijo ir pats Tacitas, kai teigė esą peukinai-bastarnai (jų atsikraustymas į Dniestro aukštupį III–II a. pr. Kr. turbūt buvo susijęs su pačia ankstyviausia venetų plėtros faze), kaip ir venetai, susimaišė su sarmatais.

Varpinių kapų (Gaubtinės keramikos) kultūrą pakeitusios Pševorsko kultūros (klestėjo iki II–III a. po Kr.) germaniškojo elemento pietryčių link stumiami venetai galimai darė vis didesnę įtaką Volynės ir Podolės kraštų sarmatams iki pat II a. po Kr., tačiau labiausiai ši įtaka turėjo išaugti kritiniu III–IV a. laikotarpiu, kai Ukrainos miškastepėse ir piečiau iki pat Juodosios jūros pakrančių bei Dunojaus žemupio susiformavo Černiachovo kultūra, kuri siejama su Jordano paliudyta Hermanariko gotų valstybe [6]. Neatsitiktinai ten, kur istoriniai šaltiniai ką tik IV a. minėjo pietinius venetus ar venetus-sarmatus, toj pačioj vietoj netrukus pirmą kartą paminimi sklavinai (V a.), kurie tapatinami su dalimi venetų, o kiek piečiau ir anksčiau (jau IV a. pabaigoje) – pakitusio etnonimo antai (šie siejami su būsimaisiais rytų bei pietų slavais).

Taigi bent dalis Tacito venetų iš tiesų buvo susiję su istorinių slavų atsiradimu, bet tik ne anksčiau kaip nuo IV a. (tikriausiai jie ir buvo tie periferiniai vakarų baltai, kurių kalbos modelis iranėnų substrato ir (ar) adstrato įtakoje pakito į slaviškąjį modelį). Rytų germanų hegemonijon patekusi gentinė sąjunga patyrė karinį hunų sąjungos spaudimą, ir IV. pabaigoje įvyko kraustymasis į vakarus. Ištuštėjusioje pietinėje Lenkijoje ir Volynėje V a. susidarė istorinis archeologinių kultūrų plyšys (hiatus). Jį netrukus užpildė neabejotinai slaviškos Prahos-Korčiako (siejama su vakarų slavais) ir Prahos-Penkovo (siejama su rytų bei pietų slavais) kultūros [7]. Kaip žinia, VI–VII a. įvyko fantastiškai greita ir tolima slavų plėtra. Vėliausiai VIII a. slavai pasiekė Baltijos pakrantes nuo Riugeno salos iki Oderio ir ryčiau, o šiaurės rytuose pradėjo smelktis į Dniepro aukštupį, VII–VIII a. pasiekė Adrijos jūrą, o pietryčiuose VII a. – Graikiją.

Sparti slavizacija nepaaiškinama vien avarų ir iš dalies bulgarų kaganatų paskatintomis migracijomis Vidurio Europoje. Klasikiniai ankstyvieji slavai, nors palaipsniui ir infiltravo giminiškus jiems miškų zonoje tebegyvenančius venetų palikuonis, tačiau fiziškai tikriausiai jų neišstūmė. Apslavėjusios ir suslavėjusios venetų grupės toliau veikė šiaurinius kaimynus. Per nuo seno susiklosčiusius socialinius ryšius pietesnių „postvenetų“ kalbos modelio kitimai [8] veikė panašia kalba kalbančius šiaurinius jų giminaičius [9]. Tačiau šis poveikis tikriausiai buvo abipusis (šiaurinių kaimynų kalba savo ruožtu galėjo daryti archaizuojantį poveikį pietinėms grupėms). Todėl, nors ši banga gana greitai pasiekė senųjų venetų masyvo šiaurės vakarų periferiją Baltijos pajūryje, kur jau ankstyvaisiais viduramžiais iki pat Danijos minimi „vendai“ (nuo IX a. jau ir slavai), jų tikrasis suslavėjimas užtruko, ir čia dar ilgai išliko reliktinės „baltoidų“ grupės.

Aukščiau pateikėme gana bendros sintezės versiją, norėdami pademonstruoti, kad tai, kas laikoma tolima proistore, neretai yra visai arti to, kas jau vadinama tikrąja istorija. Vokiečių tyrinėtojas Reinhardas Venskus (Reinhard Wenskus) pagrindė, kad vėlyvosios antikos laikais Gintaro kelio magistralėje dar gyvavo reliktiniai senieji europiečiai venetai [10]. Žinome, kad čia buvo ir galindų-sūduvių kolonijų, tad galėtume aiškintis, koks galėjo būti tarp jų ryšys (gal tos kolonijos ir kūrėsi kalbiškai dar giminiškoje aplinkoje?). Tačiau koks mūsų Istorijos instituto skyrius tuo užsiimtų? Arba kas ir kokius kompleksinius tyrimus suplanuos ir užtikrins jų įgyvendinimą, kai žinoma apie vakarų baltų kultūros liekanas iki pat Danijos? Tai mokslo politikos, kurios (dar?) nėra, reikalas.

Ar vakarų ir rytų baltai turėjo bendrą politinę istoriją?

Aisčių „karalystė“ turėjo ir bendrą savimonę, ir kolektyvines pažiūras į šalimais atsirandantį krikščionių pasaulį, o ir šie iš kaimynų naujakrikštų perėmė kuopinius jos įvardijimus (pietiniu žvilgsniu – kaip „prūsų“, šiauriniu – daugiausia kaip „sembų“ [11]). Aistiška politinė istorija paaiškina ne tik archaizuojančią prūsų įtaką lietuvių kalbai bei jos prūsizmus, bet ir jau nuo VI a., kaip mano filologai, vykusį lietuviško kalbinio elemento plitimą į Kuršą ir Lamatą, Skalvą ir Nadruvą bei toliau į vakarus [12]. Tik ilgai trukusia prūsų ir lietuvių tiesiogine sąveika galima paaiškinti ir jų religinių įvaizdžių supanašėjimą lyginant su latviais. Šie sąveikos procesai galėjo turėti įtakos net ir latvių etnoso atsiskyrimui nuo lietuvių VII a. [13]. Tokiu būdu susiduriame ne vien su atskirų karalysčių, bet ir su jų regioninės sąveikos, t. y. jų „bendros karalystės“ suvokimo problema. Tokiai sintezei reikėtų kompleksinio požiūrio, jungiančio istorijos, archeologijos, antropologijos, kalbotyros, mitologijos ir kt. tyrimų duomenis iš daug platesnės laiko ir erdvės perspektyvos. Gal tuomet ir senieji istorijos šaltiniai prabiltų naujai, ir būtų atkreiptas dėmesys į dar nepastebėtus paliudijimus, atsirastų nauji istorijos modeliai.

Atkuriant senąją Lietuvos visuomenės bei ūkio istoriją, daug kur vadovaujamasi ir prūsiškų šaltinių analogijomis, tačiau politinei istorijai kažkodėl tebetaikomas senas vokiečių atskirų Lietuvos ir Prūsijos istorijų modelis. Ar jis išties toks jau teisingas, turint omenyje, kad vokiečių istorikai ne visada kritiškai perėmė Ordino pirštas istorinės tikrovės sampratas? Su šiuo klausimu yra susiję ir kiti: ar ta sembų (prūsų), kuršių ir žiemgalių istorija, kuri iki tol atsispindi skandinavų šaltiniuose, ir netgi ta jotvingių (sūduvių) istorija, kuri iki tol jau pradeda atsispindėti ir Kijevo Rusios istorijos šaltiniuose, yra mūsų politinės istorijos dalis, ar ne? Ar tai buvome mes? Tai pasirinkimo tarp dviejų ideologinių paradigmų – civilizuotos minties pasaulio ir istorijos neturinčių laukinių genčių stereotipo – klausimai.

Vienas iš raktų, kuris padėtų mums surasti šį ryšį, tai… lenkų XII a. istoriniai šaltiniai, teikiantys informacijos apie prūsų ir kitas pagonių tautas, prūsų ir kitas šiaurės tautas bei jų vietą Lenkijos istorijoje iki pat XIII a., kai tarp šių prūsų bei getų tautų jau aiškiai išsiskiria ir lietuviai. Juk mūsų istorijos korifėjai visai logiškai pripažįsta, kad J. Beniakas (lenkų istorikas) įrodė, kad XI–XIII a. lenkų šaltiniuose „prūsais dažnai vadinamos ir kitokios baltų gentys (tarp jų ir lietuviai)“ [14]. Šie istorikai taip pat (nors jau ir nebe tiek logiškai) teigia, kad hagiografijoje aprašomas rusų karalius, iš tiesų yra prūsų, o tai reiškia, kad lietuvių karalius [15] Netimeras priėmė krikštą. Tuomet nebesuprantama, kodėl minėtieji ir kiti akademiniai mūsų istorikai nustoja nagrinėti tolesnę šios prūsų ir lietuvių bendrijos raidą iš karto po Netimero krikšto XI a. pradžioje, o pradeda Lietuvos istoriją tik nuo plėšikiškų lietuvių žygių XII a. pabaigoje? Jei konkrečiai apie Netimero prūsus istorijos šaltiniai nieko nebesako, tai juk šiaip apie prūsus juose yra labai daug žinių..

Kas gi mus verčia siaurai apsiriboti vien lietuviais? Tuo labiau, kad kaimynai vienalaikiuose šaltiniuose mus mato gyvenančius ir veikiančius vieningame pasaulyje kartu su prūsais (ir getais)? Ar tai nėra kuklus politinės istorijos atsisakymas ir nepelnytas nusižeminimas iki amorfiškų genčių statuso? Tiesa, ir „genties“ sąvoka neturėtų būti žeminanti, tačiau tai jau kitas klausimas.

Kitas galimas raktas – tai VI–XII a. archeologinė Vidurio Lietuvos kultūra (klestėjo IX–XI a.), [16] kurios raidai didelę įtaką turėjo Sembos-Notangos (Dolkeim-Kovrovo) ir net Elbingo grupės prūsų kultūros bei sūduvių (jotvingių) kultūra dabartiniame Suvalkų krašte. [17] Vidurio Lietuvoje jau nuo VI–VII a. yra randama keramika, kuri būdinga Sūduvai, ir apskritai visa šios kultūros raida akivaizdžiai koreliuoja su kitomis vakarų baltų kultūromis. Kremacijos paprotys jos teritorijoje įsigali ne per Rytų Lietuvą, o iš Sembos-Nadruvos [18], gal ir iš Sūduvos [19] (per Skalvą šis paprotys IX–XI a. išplinta į Lamatą ir Kuršą, taigi ne iš Rytų Lietuvos ir ne per Žemaitijos aukštumas [20]). Žirgų kapai čia išplinta anksčiau ir masiškiau nei Rytų Lietuvoje (pirmiausia jie paplinta ir vėlgi Semboje bei Sūduvoje) [21]. Įspūdingiausi radiniais ir gausiausi šios kultūros kapinynai rasti Kaune bei jo apylinkėse, o iš čia vikingų amžiuje galima atsekti šios kultūros įtakos plitimą link Rumšiškių, Kaišiadorių ir toliau Rytų Lietuvos kryptimi [22].

Ši kultūra neabejotinai priklauso vakarų baltų (aisčių) tiesioginės įtakos ratui ir „Baltijos jūros civilizacijai“. XI–XII a. Kaunas tampa gana reikšmingu šios tarptautinės politinės ekonominės sistemos centru bei prekybine emporija [23], kuri turi akivaizdžių materialinės ir dvasinės kultūros ryšių su visu pietinių bei šiaurinių Baltijos jūros pakrančių pasauliu, ir tolimųjų prekybos ryšių su Vokietija bei kita Vidurio Europa ir Kijevo Rusia, tolimesniais Rytų kraštais. Kaip gi galėjo atsitikti, kad nagrinėjant ikimindauginius Lietuvos valstybės susidarymo klausimus ir pripažįstant jau anksčiau pastebėtą prūsų kultūros ekspansiją [24] ne tik į Vakarų ar Pietų, bet ir į Vidurio Lietuvą, buvo pražiopsotas jau vikingų amžiaus pabaigoje susiformavęs, platų regioną apimantis politinis administracinis centras Kaune? [25] Sembų ir net kuršių ankstyvųjų valstybinių darinių galėjome nematyti savo istorijoje, nes jie „svetimi mums“ vakarų baltai, o Vidurio Lietuvos atveju tai juk lietuviai, kad ir paveikti prūsų kultūros? [26]

Tuomet gal verta būtų išbandyti ir kitą metodą? Tai galėtų būti ne toks jau tiesmukiškas mūsų valstybės atsiradimo suvokimas darant prielaidą, kad iki XII a. pabaigos galėjo būti ir kitų Lietuvos valstybės pirmtakų (ar prototipų), kurie galėjo turėti ir kitokius istorinius vardus (ne vien tą, kurio paminėjimo Kvedlinburgo analuose tūkstantmetį iškilmingai atšventėme prieš šešerius metus). Tai reikštų ne tik vienpusiškas paieškas, kaipgi lietuviai pradėjo jungti kitas baltų gentis į vieną valstybę, bet ir priešingo kelio galimybes – tyrimą, kaip kitos, taip pat ir vakarų baltų gentys, jungė lietuvius į (būsimos?) valstybės erdvę, kokią įtaką jos padarė valstybės kultūrai bei pačiai jos genezei.

Kol į Livoniją neatsikraustė vokiečių pirkliai ir kalavijuočiai, dar ryškėjo ir šiaurinis galios plėtimo matmuo. Tačiau juk XI–XII a. ir dar anksčiau buvo ir kitas, pietinis artimojo užsienio matmuo, kuris Lietuvos istoriografijoje kažkodėl liko visiškai neatspindėtas. Senosios Baltijos jūros civilizacijos žlugimas galėjo paskatinti dalį įtakingųjų prūsiškosios visuomenės jėgų persiorientuoti į „kontinentinę“ politiką (ypač Lenkijos, o po to ir Rusios kryptimi).

Istorijos šaltiniai būtent tokį procesą ir atskleidžia. Aistiškasis šiaurės šalių gaivalas suvaidino esminį vaidmenį XI a. pirmosios pusės karuose dėl Lenkijos valdymo (vadinamoji pagoniškoji reakcija ir mėginimas Lenkijos soste įtvirtinti prūsų remiamą kandidatą, taigi ir naują dinastiją). Šis matmuo buvo ryškus ir XI a. antrosios pusės kovose su Krokuvos valdovu Boleslovu II, kuris nesėkmingai kariauja prieš tokią pat prūsų, pamarėnų ir čekų koaliciją, kaip ir jo senelis Mieško II. Iki šiol netyrinėtas ir prūsų bei kitų pagonių tautų vaidmuo XII a. pradžios Boleslovo III Kreivaburnio, kurį rėmė pietinės Lenkijos žemės, ir Zbignevo, kurį palaikė šiaurės žemės, konfliktuose bei Boleslovo III karuose su pamarėnais ir kitais vendais. Su prūsais mėgino kariauti Boleslovas IV Garbanius, o sėkmingiau XII a. pabaigoje tai darė jo brolis Kazimieras II Teisingasis. Tačiau netrukus prūsai įvykdė Kulmo, Liubavo ir Sasnos žemių „rekonkistą“. Visa tai yra baltų politinės istorijos dalis, tačiau kažkodėl – ne Lietuvos istorikams, kurie ignoruoja net XIII a. vidurio istoriją, kai prūsai, kurie, pasak Dusburgiečio, jau beveik užkariauti, dalyvavo lietuvių avantiūrose Lenkijoje, kur po baltų laimėto mūšio į Krokuvos sostą pavyko pasodinti Konradą Mazovietį. Tą patį, kuris kažkada pakvietė Vokiečių ordiną. Ir tą patį, kuris mirė Bažnyčios prakeiktas, nes susidėjo su pagonimis, paniekinęs krikščioniškas vertybes [27].

Mūsų praeitis kaip senosios Baltijos civilizacijos istorijos dalis

Tiek dažnėjantys paminėjimai mus pasiekusiuose skandinavų istorijos šaltiniuose, tiek ir archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad [dar nesulaikyta] baltų kultūros istorija kylančia trajektorija vystėsi vikingų amžiuje iki pat XI a. pabaigos, kuomet bent jau kuršių kultūra išgyveno savo klestėjimo laikotarpį. Tačiau ši raida, susijusi su kuršių, sembų (prūsų) ir žiemgalių veikliu dalyvavimu Baltijos jūros civilizacijoje, jau XII a. patenka į lėto smukimo periodą dėl susikūrusių krikščioniškų Danijos bei Švedijos karalysčių stiprėjančio poveikio (pasireiškusio tiesiogine karine priešprieša ir tradicinių prekybos ryšių suardymu Baltijos jūros ekonomikoje), o vėliau – dėl vokiečių pirklių įsigalėjimo Baltijos jūroje bei dėl Pamario vendų christianizacijos [28].

Istoriniai aisčiai, priklausę senajai Baltijos jūros civilizacijai, palaipsniui iš jos išstumiami, įsigalint naujai politinei ekonominei sistemai. Apie šią mūsų istorijos dalį šiandien galėtume daugiau suprasti ne tiek iš „lotyniškosios Europos“ istorinių šaltinių, kiek iš skandinavų rašto paminklų ar iš skandinaviškųjų žinių, patekusių į lotyniškuosius šaltinius, ypač jei visos tokios žinias būtų aktyviau gretinamos su archeologinių tyrimų duomenimis [29].

Pasibaigus normaniškajam vikingų amžiui (1066 m.), aistiškoje Baltijos pakrantėje jis dar tęsiasi visą šimtmetį. Tad mūsų kuršiškasis vikingų amžius baigiasi istorine aklaviete. Visa tai, kas nusėdo į normaniškuosius šaltinius, ir liko tik užjūrio šiaurės šalių kultūros istorijos dalimi. Taip atsitiko visų pirma dėl to, kad mes patys kaip tik po kryžiuočių agresijos nustojome būti Šiaurės Europos dalimi, o ir mums tekęs istorinis likimas nebeleido aktyviai įjungti šių šaltinių tiek į savo, tiek į bendrąją Europos istorinę sąmonę [30]. Vakarų istoriniai atlasai [31] vikingų amžiuje mus iki šiol žymi kaip tuščią, nesavarankišką zoną, iš kurios skandinavų kolonijos tarsi iš kokios fermos tiekė tarptautinei rinkai vergus (nors būtent šios, šiandieninėje istorijoje neapgintos mūsų zonos, skandinavai tuomet kaip tik ir neįveikė, palikdami Nemuną, ko gero, vienintele normanų neperplaukta didesne Europos upe).

Kita vertus, mes patys vien nuo XII a. pabaigos, o dažniau netgi nuo XIII a. tarsi tik ir pradedame savo politinę istoriją beveik iš nieko ir tik tiek, kiek ji mus susieja vien su Mindaugo Lietuva ar su Lietuvos žeme Rusios pasienyje. Žvelgdami iš savo būsimosios kontinentinės valstybės pozicijų ir nebekreipdami dėmesio nei į santykius su skandinavų šalimis, nei į pajūrio baltų istoriją, mes turime reikalų jau vien tik su vokiečių, lenkų ir rusų politinės istorijos tradicijomis. Tad problema ne tiek ta, kad niekas nemato mūsų santykio su Šiaurės Europos istorija, kiek ta, kad šito strateginio santykio mes ir patys iki šiol neatkūrėme.

Ar iš tikro nėra jokio tiesioginio ryšio tarp vikingų laikų ir Lietuvos valstybės susikūrimo, jei sąžiningai remtumėmės istorinės tiesos principu ir mėgintume atkurti mūsų istoriją, kokia ji buvo iš tiesų, o ne kokią ją mums aprašė kiti? Ar iš tiesų mes tiek ilgai tebuvome vien įvairios gentys, nes neturėjome savo politinės istorijos iki pat Mindaugo karūnavimo? Kaip atsitiko, kad gentys buvome VI amžiuje, kai susirašinėjome su ostrogotų imperatoriumi Teodoriku, ir gentimis likome iki pat XIII a.? O kai jau nustojome būti (baltų) gentimis, netrukus virtome didžiule, bet jau beveik slavų valstybe! Kaip ir kada peržengsime svetimus kanonus?

Kai kurios baigiamosios pastabos

Prūsų ir lietuvių istorijų ryšį mėgino atkurti R. Batūra, žr. jo įžangą ir komentarus Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikai, kur pateikiama duomenų, kad lietuviai ir kiti baltai bendradarbiavo nuo seno, o Mindaugo laikais mėgino sukurti bendrą valstybę. Jo oponentas E. Gudavičius, žr. jo knygos „Mindaugas“ p. 125, mato Lietuvą kaip tarpgentinį branduolį, kuris būtų natūraliai sukūręs visų baltų valstybę, tačiau tam sutrukdė vokiečių kolonijos. T. Baranauskas knygoje „Lietuvos valstybės ištakos“ Lietuvos susikūrimą sieja ne tik su Kijevo Rusios susiskaldymu rytuose, bet ir su kuršių nuosmukiu bei su Danijos ekspansija Lietuvos vakaruose, žr. p. 160. Ar nebūtų svarstytinas kiek pakoreguotas Lietuvos susikūrimo modelis, kai bendrą lietuvišką savimonę visai tikrajai Lietuvai primetė visgi Kauno krašto (pra)žemaičiai, nes juk archeologiniai tyrimai atskleidžia būtent jų kultūros ekspansiją tiek į vakarus, tiek į šiaurę, tiek į rytus iki pat XII a.? Gal „didžiojo lietuvių etnoso“, anksti geografiškai skilusio į žemaičius ir aukštaičius (žr. E. Gudavičiaus bei Z. Zinkevičiaus mintis, Lietuvių etnogenezė, p. 175), formavimosi reikėtų ieškoti Vidurio Lietuvoje VI–IX a.? Tuomet XII a. pab. išryškėjusi Rytų Lietuvos hegemonija būtų jau anksčiau (X–XI a.?) sukurtos bendros politinės erdvės reiškinys. Juk tai atitiktų istorinę tradiciją, menančią, kad Lietuva pradėjo plėstis nuo žemaičių (žr. ten pat, p. 167)? Kaip ten bebūtų, T. Baranausko įžvalgos, regis, arti tikrovės. Lietuvių valstybės susidarymą jis nukelia į X–XI a, o XII a. pab. jau pradeda imperinį, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikotarpį (žr. p.141–145).

Literatūra:

Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I t., sud. Norbertas Vėlius, 1996, Vilnius
Baranauskas Tomas, Lietuvos valstybės ištakos, Vilnius, 2000
Bertašius Mindaugas, Vidurio Lietuva VIII–XII a., Kaunas, 2002
Bertašius Mindaugas, Zentrum und Periphere bei den Westbalten. Zu den Beziehungen zwischen dem Samland und der Regionu m Kaunas vom 5. bis 8. Jh. n. Chr.// Archeologia Baltica 4, red. V.Kazakevi–čius, Vilnius, 2000
Bumblauskas Alfredas, Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, Kaunas, 2005
Dundulis Bronius, Lietuvos kovos dėl Baltijos jūros, Vilnius, 1985
Etnosocialnaja i političeskaja struktura ranniefeodalnich slavianskich gosudarstv i narodnostiej, red. G.G.Litavrin, Maskva, 1987
Gaučas Petras, K voprosu o vostočnych i južnych granicach litovskoj etničeskoj teritorii v sriednieviekovje// Slavianie: adzinstva i mnagastainasc’ , 87–90 psl., Minskas, 1990
Glotochronology and its application to the Balto–Slavic languages, P.Novotna, V.Blažek // Baltistica XLII(2), 185–210 psl., Vilnius, 2007
Greimas Algirdas Julius, Tautos atminties beieškant, Vilnius–Čikaga, 1990
Gudavičius Edvardas, Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIIIa., Vilnius, 1989
Gudavičius Edvardas, Mindaugas, Vilnius, 1998
Gudavičius E., Lietuvos europėjimo keliais, sud. R.Petrauskas, A.Bumblauskas, Vilnius, 2002
Haywood John., , The Penguin Historical Atlas of the Vikings, Londonas, 1995
Ivanov Viačeslav, O zamiečatielnom litovskom učionom//Balto–slavianskijie issliedovanija 1986, Maskva, 1988
Ivinskis Zenonas, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, Roma, 1978
Jablonskis K., Istorija ir jos šaltiniai, Vilnius, 1979
Jovaiša Eugenijus, Aisčiai Kilmė, Vilnius, 2012
Jovaiša Eugenijus, Aisčiai Raida, Vilnius, 2014
Karaliūnas Simas, Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, II tomas, Vilnius, 2004
Kniutlingų saga,vert. Ugnius Mikučionis, Vilnius, 2002
Krzyzaniakowa J., Ochmanski J., Jogaila, Vilnius, 2010
Kulikauskienė–Volkaitė Regina, Lietuva valstybės priešaušriu, Vilnius, 2001
Lietuvių etnogenezė, ats. red. R. Kulikauskienė–Volkaitė, Vilnius, 1987
Mažiulis Vytautas, Prūsų etimologijos žodynas L–P, III tomas, Vilnius, 1988
Mažiulis Vytautas, Prūsai ir kiti vakarų baltai//Prūsijos kultūra, sud. G.Beresnevičius, I.Narbutas, Vilnius, 1994
Michelbertas Mykolas, Paprūdžiai. Žemaičių karinio elito kapinynas, Vilnius, 2014
Mickevičius Arturas, Normanai ir baltai, Vilnius, 2004
Modzelewski K., Barbarų Europa, Vilnius, 2008
Nepokupnyj A.P., Lingvogeografičeskije sviazi litovskich ir bielaruskich form nazvanij g. Diatlovo i jego okriestnostiej//Balto–slavianskije issliedovanija, Maskva, 1974
Powierski Jan, Stosunki polsko–pruskie do 1230, Torunė, 1968
Prūsų kalbos paminklai, reng. V.Mažiulis, Vilnius, 1981
Prūsijos žemės kronika, Petras Dusburgietis, reng. R.Batūra, Vilnius, 1985
Sabaliauskas Algirdas, Mes baltai, Vilnius, 2002
V.Sedov, Anty // Etnosocialnaja i političeskaja struktura ranniefeodalnich slavianskich gosudarstv i narodnostiej, red. G.G.Litavrin, ,16–26 psl, Maskva, 1987
Slavianie i Rus (v zarubiežnoj istoriografii), ats. red.Toločko P.P., Kijevas, 1990
Sturluson Snorri, King’s Harald’s Saga.Harald Hardradi of Norway, red. Magnus Magnusson ir Hermann Palsson, Londonas, 1966 (King’s Harald’s Saga)
Ščiavinskas Marius, Kryžius ir kalavijas. Krikščioniškųjų misijų sklaida Baltijos jūros regione X–XIII amžiais, Klaipėda, 2012
Šmidt Е.А, Kriviči Smolenskogo Podnieprovja ir Podvinja (v svietie archeologičeskich dannych), Smolenskas, 2012
Tacitas Publijus Kornelijus, Rinktiniai raštai, vert. D.Dilytė, J.Mažiulienė, Vilnius, 1972
Tautavičius Adolfas, Vidurinis geležies amžius Lietuvoje, Vilnius, 1996
Toporov Vladimir, Prusskij jazyk. Slovar’, K–L, Maskva, 1984
Toporov Vladimir, Značienije bielaruskogo areala v etnogenetičeskich issliedovanijach// Slavianie: adzinstva i mnagastainasc’ , 87–90 psl., Minskas, 1990
Užmirštieji prūsai, red. V.Šimėnas, V.Mikailionis, Vilnius, 1999
Velikaja Moravija. Jejo istoričeskoje i kulturnoje značenije, ats. red. G.E.Savčuk, J.Poulik, Maskva, 1985
“Velikaja Chronika” o Polšie, Rusi i ich sosiediach XI–XIII v.v., red. V.L.Janin, 1987, Maskva
Wikipedia.org, Tabula Peutengeriana
Zabiela Gintautas, Lietuvos medinės pilys, Vilnius, 1995
Zinkevičius Zigmas, Lietuvių tautos kilmė, Vilnius, 2005
Zinkevičius Zigmas, Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas, Vilnius, 2013
Žulkus Vladas, Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, Vilnius, 2004

Nuorodos:

[1] žr. Glotochronology and its application to the Balto–Slavic languages, P. Novotna, V. Blažek // Baltistica XLII(2). Vilnius, 2007, p. 185–210, 204, 208. Tiesa, lietuvių autoriai vakarų baltų atskilimą datuoja anksčiau – apie VI a. prieš Kr. (įdomu, kad tai sutampa su skitų poveikio eros pradžia); iki VI a. po Kr. nėra žinoma apie kokius nors baltų–slavų kalbų santykius: žr. Zinkevičius Z., Lietuvių tautos kilmė. Vilnius, 2005, p. 59–60 (gal dėl to, kad patys slavai tik ką atsirado?).
[2] Žr. Sabaliauskas A. Mes baltai. Vilnius, p. 30 cituojamą indoeuropeisto V. Pizanio (Vittore Pisani) koncepciją, kad slavai yra iranizuoti baltai; tačiau, atsižvelgiant į tai, kad slavų kalbos atsirado iš pakitusio baltų kalbų modelio, o ne iš pakitusio iranėnų kalbų modelio, gal teisingiau būtų pakitusius baltus-praslavus vadinti „baltizuotais iranėnais“?
[3] Tacitas P. K. Rinktiniai raštai. Vertė D. Dilytė, J. Mažiulienė. Vilnius, 1972, p. 30–31.
[4] Karaliūnas S. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, II t. Vilnius, 2004, p. 219–220; Jovaiša E. Aisčiai. Raida, p. 90, 122–126, 5–6 il., 5–9 il., Peutingerio lentelėse, kurių genezė datuojama IV a., venedus taip pat randa ne tik ties Karpatais (Bastarnų kalnais), bet ir iki Baltijos pajūrio; šis, pietinis jų pavadinimas skamba taip: Venadisarmatae.
[5] E. Jovaišos aprašytoji didžioji aisčių plėtros pirmoji banga tokiu atveju buvo jau antroji, juolab, kad jis nelietė nei Pševorsko ir Zarubincų kultūrų susiformavimo, nei jų santykių su vėliau piečiau atsiradusiomis jau neabejotinai slavų archeologinėmis kultūromis. Žr. Jovaiša E. Aisčiai. Kilmė, p. 44–45, 52; Karaliūnas S. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, p. 373.
[6] Slavianie i Rusj (v zarubiežnoj istoriografii). Ats. red. P. Toločko. Kijevas, 1990, p. 30–78.
[7] Sedov V. Anty // Etnosocialnaja i političeskaja struktura ranniefeodalnich slavianskich gosudarstv i narodnostiej. Red. G. Litavrin. Maskva, 1987, p. 17–18 psl.; ankstyviausi jų kultūros radiniai datuojami tik nuo VI a.; anot V. Sedovo, „antai“ ir atsirado po tris amžius trukusios (kieno?) simbiozės su iranėnais (VII a. antų etnonimas išnyksta).
[8] Keitėsi kalbos leksika (pasipildžiusi daugiausia iranėnų žodžiais, tokiais kaip bog „dievas“, indoiranėnų bhaga, volos „plaukas“, iran. varsa, t .p., ind. Valsah „šaka“, dėl kontaktų su rytų germanais atsirado ir gausūs skoliniai iš germanų kalbų), fonetika (vienbalsėjo dvibalsiai, keitėsi morfologija (nukrito senosios galūnės, atsirado iranėnams būdingos priesagos, kaip antai žodyje učitelj priesaga –telj, priešdėlis k, sogd. kw ir kt. Gal dėl didesnio kontakto su iranėnais slavų kalbos nuosekliau išlaiko sateminį ide. kh, gh tipą (gausios literatūros šia tema čia necituosime).
[9] Tokiu būdu galėjo susidaryti antriniai slavų etnogenezės židiniai, o vėliau ir tretiniai; apie reliktinius baltoidus vendų žemėse iki pat XIII–XIVa. žr. Karaliūnas S. Baltų praeitis istoriniuose šaltniuose, p. 381, 403–438, 443–446.
[10] Cit pgl. Karaliūnas S. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, p. 380.
[11] Kuršių etnonimas kiek vėlesnis; tai rodo ir gan didelį šio politinio pasaulio nevienalytiškumą, jo kitimą laike, kai kuršių karalystė skandinavų jau buvo suvokiama kaip atskira nuo Brėmeniečio įvardijamų „sembų arba prūsų“.
[12] Apie tai, kad dalis lietuvių maždaug V–VII a. pasistūmėjo į nadruvių, skalvių ir kitų prūsų bei kuršių žemes ir apie ilgai trukusį vakarų ir rytų baltų bilingvizmą žr. Mažiulis V. Prūsai ir kiti vakarų baltai // Prūsijos kultūra. Sud. G. Beresnevičius, I. Narbutas. Vilnius, 1994, p. 3–6; toks lietuvių kalbos plitimas nepaaiškinamas vėlesniu Lietuvos valstybės atsiradimu ar tuo labiau – vien su XV–XVI a. vykusia antrine lietuvių ir žemaičių migracija į ištuštėjusias žemes po karų su kryžiuočiais.
[13] Filologai šį šiaurinių rytų baltų atsiskyrimą sieja ir su finougrų įtaka. Žr. Zinkevičius Z. Lietuviai, p. 98–99.
[14] Gudavičius E. Lietuvos europėjimo keliais, 69 psl.
[15] Gudavičius E. Mindaugas, 123 psl.
[16] Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII–XII a. Kaunas, 2002, p. 164–165; beje, jos atsiradimas giminiškas ir gretimos „skalvių“ kultūros atsiradimui iš sembiško aisčių kultūros varianto. Žr. Jovaiša E. Aisčiai. Kilmė, p. 147–148, 185, 187–191, 193, 197.
[17] Ten pat, p. 46; o atsirado ši kultūra ir nepertraukiamai vystėsi bei plėtėsi, kaip matyti iš knygoje pateikiamos analizės, jau nuo ankstyvojo romėnų laikotarpio. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad viena iš pagrindinių Nemuno atšakų iki pat ankstyvųjų viduramžių tekėjo Priegliumi iki žiočių ties dabartiniu Karaliaučiumi (tokius buvusią tikrovę atspindinčius žemėlapius publikuoja V. Žulkus. Žr. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, p. 16–17).
[18] Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje, p. 63.
[19] Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII–XII a., p. 107–116
[20] Žulkus V. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, p. 162–167.
[21] Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII–XII a., p. 45, 47.
[22] Ten pat, p. 62, 205.
[23] Žulkus V. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, p. 101, 127 ir Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII–XII a., p. 207–209, R.Volkaitė-Kulikauskienė. Lietuva valstybės priešaušriu, p. 114–117; čia nejučia atrandami, o vėliau ir nutylimi centriniai baltai – t. y. nei rytiniai, nei vakariniai. Kas jie tokie? Kaip ir kada jie virto rytų baltais lietuviais?
[24] Gudavičius E. Mindaugas, p. 124.
[25] Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII–XII a., p. 58–62, 212.
[26] Apie prūsų kariaunos persikėlimą į Vidurio Lietuvą XI–XII a. žr. Žulkus V. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, p. 175, taip pat Užmirštieji prūsai, p.54, 189–190; apie prūsų (ypač sembų) kilmės elitinių karių kapus Kauno krašte VIII–XI a. žr. M. Bertašiaus str. Archeologia Baltica 4, Zentrum und Peripherie bei den Westbalten, p. 135–148. Sembai ir Kauno zonai ypač būdingi masiniai kapai su žirgais atspindi varžymąsi tarp valdančiųjų šeimų (žr. santrauką p. 148). Pirmieji degintiniai kapai Kauno Marvelės kapinyne atsiranda jau IV a. (Semboje, Nadruvoje kremacijos paprotys vėl suaktyvėja II–IV a., Sūduvoje – IV–Va. sandūroje, Pietryčių Lietuvoje – V–VI a.).
[27] Velikaja Chronika o Polše, Rusi i ich sosediach XI–XIII v. Red. V. Janin, Maskva, 1987, p.68–70, 72–73, 77–85, 113–114, 126, 148–149, 156–159, 211.
[28] Žulkus V. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje, p. 160, Mickevičius A. Normanai ir baltai, p. 137–138.
[29] Paminėjus B. Dundulio pirmuosius sintezės bandymus, žr. Lietuvos kovos dėl Baltijos jūros, p. 3–20, šiame bare pirmeiviu turi būti laikomas archeologas V. Žulkus; įdomų darbą pradėjo ir A. Mickevičius, kompleksiškai įvesdamas į mokslinę apyvartą konkrečius istorinių šaltinių fragmentus.
[30] Norėtųsi tikėti, kad dabar tokia padėtis jau gali keistis, ypač kai naujausi darbai mums padeda įsisąmoninti, kokią didelę reikšmę mūsų istorijoje ir kultūroje turėjo vakarų baltai (žr. Jovaiša E. Aisčiai. Kilmė, Aisčiai .Raida).
[31] Haywood J., The Penguin Historical Atlas of the Vikings, p. 39.