K. Garšva. Nuo Tarmių metų iki Regionų metų (109)

Kalbininkas habil. dr. Kazimieras Garšva | Asmeninė nuotr.

Kalbininkas habil. dr. Kazimieras Garšva | Asmeninė nuotr.

Tiems, kas kalba ir kalbės tarmiškai, Tarmių metai nesibaigs iki jų mirties. Tarmė yra žmogaus savastis, tik tarmiškai dabar jis dažnai kalba tada, kai kiti negirdi – su giminėmis, draugais. O kas apie tarmes neturi elementarių žinių, tam bent 10 minučių gyvenime galėtų skirti. Tų trumpų žinių galima gauti ir iš šio straipsnio.

Regionų metai apie tarmes šiek tiek primins. Tarmės – etninės ir tautos kultūros pagrindas, patikimiausiai nubrėžiantis ir kultūrinių regionų ribas. Gaila, kad per būsimus Regionų metus numatoma kalbėti ir apie mažiau
svarbius etninei kultūrai dalykus – kraštovaizdį, architektūrą, tautinius kostiumus, kulinarinį paveldą, etnografinius papročius. Dabar daug kas nebegyvena XIX a. mediniame name su šiaudiniu stogu, nevilki lininių drabužių su senoviškomis juostomis, nežino, koks valgis yra paliepsniai ir koks – kakorai, per Sekmines vainikais nepuošia karvių ir nedainuoja sutartinių ar kupolinių, bet su tarme vis tiek išlaikė tūkstantmetę kultūrą. Minėti kiti dalykai taip pat labai svarbūs, bet jie labiau praeinantys, mažiau visuotiniai – kaip atsiradus tarmėms tų dalykų dažnai dar nebuvo, taip jau 100 ar 50 metų daug kas jų šalia savęs neturi.

Dar dedamos pastangos organizuoti Lietuvių kalbos metus, įtraukti lietuvių kalbą su archajiškomis tarmėmis į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Kas buvo mūsų protėviai?

Lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai, o tomis kalbomis kalba beveik pusė pasaulio gyventojų. Daugumą jie sudaro Europoje, Amerikoje, jų yra Azijoje, net Afrikoje. Indoeuropiečių kalbos atsirado iš indoeuropiečių prokalbės prieš 4000 metų. Lietuvių kalba mažiausiai pakito iš visų indoeuropiečių kalbų, išlaikydama senuosius balsius, priebalsius, žodžius, jų linksniavimą. Kai kurie lietuvių kalbos žodžiai mažai skiriasi ne tik nuo seniausių indoeuropiečių kalbų, bet ir nuo bendrosios tų kalbų indoeuropiečių prokalbės: akmuo, avis, duktė, sūnus, penki, vilkas ir kiti. Lietuvių kalbai artimiausia latvių kalba, atsiskyrusi prieš 1500 metų, atitraukė kirtį, pakeitė kai kuriuos priebalsius, dvigarsius, numetė trumpąsias galūnes, plg. pieci „penki“, vilks „vilkas“.

Vienos lietuvių kalbos giminaitės visai išnyko (gotų, hetitų, lotynų, sanskrito kalbos), o kitos (senosios airių, islandų, graikų, slavų) pakito tiek, kad tų pačių tautų palikuonys šių kalbų nebegali suprasti. Anglų kalbos rašyba nepakeista, bet tartį tenka aiškinti kitu žodžiu.

Lietuvių kalba atspindi visų indoeuropiečių tolimųjų protėvių kalbą, kultūrą. Kiek tūkstančių metų ji dar pajėgs išsilaikyti, praradusi valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros, daugumą giminių (prūsai, jotvingiai, Dniepro baltai, kuršiai, žiemgaliai, sėliai ir kt.), savo vaikus atidavusi kitoms tautoms, išbarsčiusi juos po visą pasaulį ir neturinti labai aiškios vizijos savo tautai ir kalbai išlaikyti, nelabai girdinti nei M. Daukšos, nei S. Daukanto šauksmo? Ar rūpi Europos Sąjungai seniausią kultūrą išlaikyti, ar tai rūpi Baltarusijai, Lenkijai, kuriose liko dar šiek tiek nenutautintų etninių lietuvių žemių?

Prieš 2000 metų baltai gyveno tarp Maskvos ir Varšuvos. Baltarusijoje kuo arčiau Lietuvos siena, tuo daugiau lietuviškų vietovardžių. Pati žemė iki šiol tebekalba, kokia buvo jos kalba ir kultūra. Kalba ji taip pat iki Balstogės, iki buvusios Žalgirio mūšio vietos. Keliautojui verta tuos užrašus paskaityti. Tarp Smolensko ir Minsko tebeteka upės Druc, Obal, Jesa, Klava, Ula, Sula ir t. t., pasienyje yra Pastavy, Lyntupy, Svir, Lida, Skidal, Zelva. Ne specialistui tuos slaviškai pakartotus vietovardžius (pakeisti balsiai, priebalsiai, kai kur – numestos galūnės) tai lengviau suprasti, tai – sunkiau. Lenkijoje likusioje Mažosios Lietuvos pietinėje dalyje yra Deguci, Grauže, Szoltany (Šaltėnai), Karwiny, Szarejki, ką sakyti apie kalbą išsaugojusių etninių lietuvių žemių Oszkinie, Szlinokiemie, Widugiery, Wilkopedzil ir t. t. Jiems po apačia antrą kartą po uždažymų parašyta Oškinai, Šlynakiemis, Vidugiriai, Vilkapėdžiai, nors tie pavadinimai yra tikrieji (autentiški) ir vien jie turėtų būti rašomi, o ne kaip antraeiliai ir tik Punsko valsčiuje.

Dabar ir Vilniuje kai kas reikalauja rašyti Antokol, Boltupie, Ponary, Vilniaus rajone – Blusino, Doržele, Kiewlomiedzie, Miszkinele, Naragina, Rodowsie, Santoka, Siurbla, Szaszkucie, Wilkorojscie, Wižukalnia, Šalčininkų rajone – Bolondzie, Bujwidy, Dojlidy, Dajnowa, Gudakompie, Musiakolnie, Žemojtele ir t. t. Tai rodytų, kad ir čia nebėra Lietuvos – neveikia Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir dėl to autentiški vietovardžiai kraipomi.

Praeities didybė ir sunykimas

Tokią knygą neseniai parašė akad. Zigmas Zinkevičius. Mokslininkų duomenimis, lietuvių tarmės intensyviau pradėjo formuotis karaliaus Mindaugo laikais, tada jų plotas buvo didžiausias, o nyko nykstant valstybei ir ją padalijus. Taigi kalbant apie savąją etninę kultūrą negalima nutylėti valstybingumo reikalų.

Kalbant apie senąją Lietuvos valstybę skelbiamos dvi netiesos: kad lietuviai buvę pagonys ir gyvenę tik kunigaikštystėje. Žodis „pagonys“ yra Lietuvos priešų dezinformacija. Karas vyksta ginklu ir žodžiu, taigi žodis „pagonis“ buvo išgalvotas dėl to, kad būtų galima kraujo liejimą ir plėšikavimą pateisinti. Lietuviai taip pat turėjo savo tikėjimą, tik kitokį – labai seną baltų tikėjimą. Literatūra, kurioje vartojamas žodis „pagonis“, yra nemokslinė – propagandinė, antilietuviška.

Karalystė yra ne tik asmens, bet ir valstybės privilegija. Nužudžius karalių Mindaugą, jo sūnus, pavogus Vytauto karūną karalystė neprapuola, kaip pavogus nuosavybės dokumentus nuosavybė lieka teisėtam šeimininkui. Reikia aktyviau vaduotis iš Lenkijos propagandos, esą Lietuva pradžioje buvusi viename valsčiuje, esą amžinai turime būti dėkingi lenkams už „apkrikštijimą“ ir t. t. Lenkai atėjo į Lietuvą ne gero daryti (todėl kalbėjo nesuprantama kalba ir lietuviškai nesimokė), o sau naudos ieškoti – plėsti savo tautą ir valstybę.

Akademikas Z. Zinkevičius nurodo, kad Lietuva tada buvo septynis kartus didesnė už Lenkiją, bet ši, piktnaudžiaudama karalystės statusu prieš turimą kunigaikštystę, visą laiką Lietuvą stengėsi prijungti ir sulenkinti. Į padanges lenkų istorikai kelia Jadvygos nuopelnus Lietuvos kraštui, nors ji net nebuvo atvykusi krikštyti, o Lenkija kaip Jadvygos kraitis pagal to meto papročius galėjo būti ir ginčijama Lietuvos dalis. Dėl vėlyvo ir nepalankaus krikštijimosi antrą kartą buvo prarastos gretimos baltų gentys, vėlai sukurtas ir dar vėliau įsigalėjo raštas, švietimas gimtąja bei valstybine lietuvių kalba, todėl didžiuliai Lietuvos plotai nutauto ir dabar nutausta (ypač už respublikos ribų), nes nėra konstruktyvios ir vieningos valstybės politikos tuo klausimu. Nesuprantama, kad Lietuva – lietuvių tautos valstybė, o tautiškumas – kelias į žmoniškumą.

Tarmės ir etnografiniai regionai

Tarmių ir regionų skaičius bei ribos nesutampa: tarmių skiriama dvi (aukštaičių ir žemaičių), patarmių – penkiolika, o regionų – penki. Dėl to visada bus diskutuojama, nes nesutampa mokslininkų (kalbininkų bei etnografų) duomenys, regionų ribas sunku pravesti, jie tik dabar intensyviau imti aptarinėti bei formuoti. Jeigu kada nors bus tikslinamas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas, gal pavyks paredaguoti ir jo 2 straipsnio 10 dalį: „etnografinis regionas – istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas“. Kalbos duomenys ypač nesutampa su Dzūkijos (Dainavos), Suvalkijos (Sūduvos), Mažosios Lietuvos samprata, ribomis, skiriamaisiais požymiais, diskutuojama net dėl jų pavadinimų.

Aukštaitija kaip „Lietuvos karaliaus žemė“ minima 1294–1300 m. kryžiuočių kronikose. Vytautas Didysis aiškino, jog ši žemė yra aukščiau už žemaičių žemę, taip šie pavadinimai ir atsiradę. Nuo XIII a. Aukštaitija smarkiai plėtėsi, sudarydama lietuvių tautybės bei Lietuvos valstybės pagrindą.

Nuo 1965 metų aukštaičiai skirstomi į 3 dalis: vakarų (dalis vad. suvalkiečių), pietų (dauguma vad. dzūkų) ir rytų (etnografų priskiriamų „aukštaičiams“), kuriuos sudaro 7 gana skirtingos patarmės. Iš jų šiaurės panevėžiškiai yra jungiamoji aukštaičių ir žemaičių grandis. Iš aukštaičių jie labiausiai skiriasi nuo bendrinės kalbos ir galėtų būti priskirti net žemaičiams, nes su jais turi daug panašumų (net daugiau negu su dauguma aukštaičių). Taigi einant iš vakarų į rytus, rytų aukštaičius sudaro: šiaurės ir pietų panevėžiškiai, uteniškiai, kupiškėnai, anykštėnai, širvintiškiai, vilniškiai. Dalis jų dabar yra perėję (prieš 100–300 metų) į išmoktinę gudų, lenkų ar rusų kalbą.

Žemaičiai skiriami pagal trejopą garsų ie, uo tarimą, taip atskiriantį juos nuo bendrinės kalbos ir visų aukštaičių. Visiškai nepagrįstas „atskiros žemaičių kalbos“ propagavimas, taip pat tarmiški vietovių užrašai, kadangi reikia užsiimti rimtesniais tarmių ir patarmių išsaugojimo reikalais.

Sūduvių gentis paminėta II a., Sūduva – XIII a. Nuo 1795 m kraštas vadintas Užnemune, 1867–1915 m. – Suvalkų gubernija. Anksčiau panaikinus baudžiavą, XIX a. pabaigoje čia kilo lietuvybės sąjūdis. Čia gyveno 6 iš 20 Vasario 16-osios signatarų.

Mažoji Lietuva formavosi XIII–XIX a. Čia mūsų raštijos centras, 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės aktu Europos tautų tarybą prašęs „leisti Mažajai (Prūsų) Lietuvai šlietis prie Lietuvos“.

Išsamiau:

GARŠVA, Kazimieras. Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija). Vilnius, 2005.
GARŠVA, Kazimieras. Tarmės – etninės kultūros pagrindas. Iš: Gimtasai kraštas, 2012, Nr. 5, p. 7–12.
Lietuvių kalbos enciklopedija. Sudarė K. Morkūnas. Vilnius, 2008.
POLIAKOVAS, Olegas. Pasaulis ir lietuvių kalba. Vilnius, 2008.
ZINKEVIČIUS, Zigmas. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius, 2013.www.tarmes.lt

Saules_arkliukai_2013_Nr_4_Virs_1Tęsiame svarbiausių ir įdomiausių spausdintinių „Saulės arkliukų“straipsnių perkėlimą į internetinę erdvę. Šį kartą Jūsų dėmesiui – žymaus kalbininko habil. dr. Kazimiero Garšvos straipsnis. Saulės arkliukai, 2013, nr. 4, p. 10–12.

 

 

 

Kategorijos: Diskusijos, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *