A. Lapinskas. Lenkijos ministras vėl trenkė  Lietuvai (49)

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Vitoldas Vaščykovskis (Witold Waszczykowski) praeitą savaitę trenkė Ukrainai, Vokietijai ir Lietuvai. Į Ukrainą dėl skirtingai vertinamo nacionalistinio judėjimo lyderio Stepano Banderos (Ukrainoje jis didvyris, Lenkijoje – nusikaltėlis), pagrąsinęs Ukrainai „su  Bandera jūs į Europą neįžengsite“.

Vokietijai ir Lietuvai dėl ten gyvenančių lenkų. „Nekartosime 1990-ųjų dešimtmečio klaidų, kai nesutvarkėme tam tikrų dalykų santykiuose su Vokietija ir Lietuva. Turiu mintyje lenkų tautinės mažumos statusą tose šalyse, kai buvo užmiršti lenkų mažumos klausimai, kuriuos mūsų kaimynai sprendžia be gailesčio ir laiko ten gyvenančius lenkus trečios rūšies žmonėmis. Lietuvoje lenkai tiesiog yra persekiojami, Vokietijoje vaikų apsaugos tarnybos specializuojasi atimant lenkų vaikus. Abiejose šalyse lenkai neturi savo atstovų įstatymų leidybos institucijose“.

Jei trumpai, tai tokios melagystės apie Lietuvą nepriimtinos net žemiausio lygio rietenose, o diplomatų pareiškimuose tuo labiau. Ko verti lenkų ministro patarėjai, jei nežino, kad Lietuvos Seime lenkų atstovai yra jau nuo pat pirmojo, steigiamojo Seimo, o 2012 metais jie suformavo frakciją, gavo Seimo vicepirmininko ir keturių viceministrų portfelius.

Nuo 2007 metų Vilniuje veikia lenkų universitetas, vienintelė pasaulyje aukštoji mokykla už Lenkijos ribų, ne viena dešimtis lenkų mokyklų, iš jų 37 gimnazijos. Nepaisant to, Lenkijos ministras drįsta teigti, kad Lietuvoje užmiršti lenkus liečiantys klausimai ir jie paversti trečios rūšies žmonėmis. Negi šio universiteto absolventai irgi laikytini tokiais netikusiais žmonėmis?

Kad Lietuvos lenkai Lietuvoje būtų persekiojami (prześladowani) už tai, kad jie lenkai, nė vienas Lietuvos lenkas nesapnavo net blogiausiame sapne, bet Lenkijos ministras tokias haliucinacijas skelbia net Lenkijos vyriausybės vardu.

Vis dėlto, apie lenkų tautinės mažumos statusą verta pakalbėti rimčiau ir plačiau. Vertingu ir Lenkijos pusei, matyt, priimtinu dokumentu čia galėtų būti tokio statuso išaiškinimas Lenkijos Senato išleistame leidinyje „Tautinių ir etninių mažumų teisės tarptautinėje ir Lenkijos teisėje“ („Prawa mniejszości narodowych i mniejszości etnicznych w prawie międzynarodowym i polskim“).

Pirmiausia čia pažymima, kad tautinių mažumų teisės negali pažeisti valstybės teritorinio integralumo ir vieningumo. Politinės autonomijos siekis tautinėms mažumoms yra neleistinas. Lietuvoje tokių lenkų mažumos siekių, reikia pripažinti, būta nepriklausomybės pradžioje, šiuo metu apie tai, ačiū Dievui, negirdėti. 

Tarptautinės organizacijos pažymi, kad tautinėms mažumoms būtini specialūs užtikrinimai, nes sprendimų priėmimas demokratiniu būdu daugumos balsais visada mažumoms bus nepalankus. Lietuvoje į tai atsižvelgta, pvz., veikia  Tautinių mažumų integracijos į darbo rinką paramos mechanizmas – valstybinių institucijų, darbdavių, mokymo įstaigų ir kt. atstovų junginys, sprendžiantis tautinių bendrijų atstovų socialinės atskirties mažinimo problemas.

Lietuvos Kultūros rėmimo fondo taryboje (10 žm.) yra tautinių mažumų atstovas, šiemet juo,  beje, išrinkta armėnų bendruomenės atstovė, kurios dėmesys, suprantama, yra nukreiptas tautinių mažumų kultūros rėmimui. Dešimtį metų Lietuvoje veikia tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centras, puoselėjantis tradicinę mažumų kultūrą. Vilniaus savivaldybė paramą mažumų meno mėgėjų kolektyvams skiria atskira prioritetine tvarka.

Švietimo srityje tautinių mažumų mokykloms yra skiriamas turtingesnis mokinio krepšelis ir galimybė formuoti mažesnio mokinių skaičiaus klases. Gimnazijų skaičiumi tautinės mažumos pagal gyventojų skaičių jų turi dvigubai daugiau nei lietuviai.

Perėjimui į suvienodintą valstybinės kalbos abitūros egzaminą (Lenkijoje kitokio niekada ir nebuvo), tautinių mažumų mokyklose numatytas 9 metų laikotarpis, kurio metu taikomos įvairios nuolaidos. Tokiu būdu specialūs užtikrinimai tautinėms mažumoms Lietuvoje yra įteisinti ir funkcionuoja.   

Europos Tautinių mažumų apsaugos konvencijoje nėra tautinių mažumų apibrėžimo, nes jos sudarytojai neįstengė rasti tinkamo visiems apibrėžimo. Ratifikavusios konvenciją valstybės turi visišką laisvę pačios apibūdinti gyvenančias jų teritorijoje grupes, kaip tautines mažumas arba nepripažinti tokio statuso.

Todėl Lenkijos ministro priekaištai Lietuvai dėl lenkų mažumos statuso neturi jokio teisinio pagrindo. Tautinės mažumos statuso suteikimas ar nesuteikimas yra suverenus kiekvienos valstybės sprendimas, taigi priklauso pačiai valstybei, kuri turi išspręsti problemas pagal savo šalies teisę arba tarptautinių sutarčių pagrindu, pvz., suteikimą privilegijų, tokių kaip teisė į mokymą tautinės mažumos kalba. Lenkija tokias mokyklas įsteigė tik lietuviams (iš trijų viena finansuojama Lietuvos), visos kitos ir kur kas gausesnės mažumos jų neturi.

Vis dėlto konvencija yra pakankamai detaliu pagrindinių tautinių mažumų normų ir laisvių rinkiniu, kurias valstybės turėtų garantuoti mažumų kilmės piliečiams. Niekas niekada neįrodė, kad Lietuva pažeidžia šią konvenciją.

Lenkijos Senato leidinys pažymi, kad ne visada tai atneša abipusį rezultatą, ką, Senato nuomone, patvirtina nelygi lenkų mažumos padėtis Vokietijoje ir vokiečių mažumos Lenkijoje. Vis dėlto pretenzijos Vokietijai ne visai pagrįstos, nes Lenkijoje nėra nė vienos mokyklos vokiečių kalba.

Įrodymui, kad Lenkija rūpinasi tautinėmis mažumomis, o Lietuvoje, priminsime V.Waščykovskį – lenkų mažumos klausimai yra užmiršti, jie net persekiojami, Lenkijos Senato leidinys cituoja Lenkijos Konstitucijos 35 straipsnį, kur kalbama apie tautines mažumas: „35 str. Lenkija Respublika užtikrina Lenkijos piliečiams, priklausantiems tautinėms mažumoms savo kalbos puoselėjimo ir vystymosi laisvę, papročių ir tradicijų puoselėjimą, savo kultūros plėtrą. 2. Tautinės mažumos turi teisę steigti savo mokymo ir kultūros įstaigas, religijos identiškumo apsaugos institucijas taip pat dalyvauti sprendžiant jų kultūrinės tapatybės reikalus.

Ką sako Lietuvos Konstitucija? Praktiškai tą patį ir dar daugiau: „Preambulė: puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę… 25 str. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės… neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu… 37 str. Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. 45 str. Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą“.

Palyginus šias abi Konstitucijas darosi aišku, kad Lenkijos ministro teiginiai apie užmirštus  ir be gailesčio sprendžiamus lenkų mažumos klausimus, Lietuvoje gyvenančių lenkų laikymą trečios rūšies žmonėmis, jų persekiojimą yra negirdėto grubumo šmeižtas, kišimasis į svetimos valstybės vidaus reikalus.

Po V.Vasčykovskio žodžių apie Ukrainą, šios šalies užsienio reikalų ministras išsikvietė Lenkijos ambasadorių pasiaiškinimui. Lietuvos užsienio reikalų ministras iš viso „neišgirdo“ šių  piktų Lenkijos žodžių, o Premjeras praėjus vos kelioms dienoms po skandalingų Lenkijos ministro pareiškimo, sugebėjo taip į juos reaguoti: „Visuose neišspręstuose klausimuose su Lenkija turime nepaneigiamą pažangą“. Deja, Lenkijos ministras taip nemano.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *