Č. Iškauskas. Čikagos lietuviai nepasiduoda nykimo nuotaikoms (1)

Kas ta Amerika? Juokingai nuteikčiau, jeigu pradėčiau girtis daug matęs ir girdėjęs. Per trečią pagal dydį JAV miestą, jos ekonominį ir tautinį filtrą tiek praėjo lietuvių, kad pamanytume, jog iš tikrųjų rytinę Amerikos pakrantę kontroliuoja jie – 19-ojo šimtmečio anglies kasyklų („mainų“) ar garsiųjų Čikagos skerdyklų darbininkai. Jų atvyksta ir dabar, tačiau imigrantai iš Lietuvos čia kitokie negu išvykstantys ieškoti geresnio gyvenimo į Airiją ar Norvegiją. Be to jų mažėja, sako Čikagos lituanistinės mokyklos direktorė Vida Rupšienė. Bet apie čia susiformavusią ypatingą lietuvių bendruomenę – atskira kalba.

***

Nuo Čikagos svaigsta galva. Mums, atvykusiems iš žemaaukštės Lietuvos ir retai pakeliantiems galvas į viršų – į aukštus pastatus ar retai nušvintančią saulutę, – tie dangų remiantys „bildingai“ gerokai komplikuoja eiseną visokiausių rasių žmogėnų pilnomis didmiesčio gatvėmis. Tik ir žiūrėk, kad neužkliūtum už apkūnios juodaodės ar triko apsitempusios panelės ar neįpultum į letenėle mirksintį ir sekundes skaičiuojantį šviesoforą.

Pasisukioji aplink Čikagos upės pakrantėje iškilusį viešbutį „Trump“ ir supranti, koks tu mažas. Ne tik mažas, bet ir politiškai menkas. 423 m. aukščio ir 98 aukštų „Trump International Hotel“ (iki 1974 m. tai buvo aukščiausias statinys pasaulyje, o ir dabar įvairių žinynų skelbiamas jo aukštis įvairus), priimantis svečius nuo 2011 m. balandžio (rašant šį straipsnį paskutinis užsakymas priimtas iš poros iš Bahreino; tai šį tą liudija apie kainas) priklauso dabartiniam Amerikos prezidentui 70 – mečiui Donaldui Trumpui.

Čikagoje būsimasis Amerikos vadovas teisės mokslų institute 1992 – 2004 m. dėstė konstitucinę teisę, bet nėra šio miesto senbuvis, kaip Barackas Obama, dažnai atvykstantis į vieną iš kelių čia esančių rezidencijų (gegužės pradžioje jis čia taip pat atvyko į Čikagos universitetą). Kur kas vėliau savo šeimą, kurios pavardė, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „koziris“ arba „šaunuolis“, jis pavertė sėkmingu prekių ženklu: vien JAV paduota per 200 prašymų užregistruoti prekių ženklus su žodžiu „Trump“.

Jei pasaulinis susidomėjimas šiuo statiniu atsirado kartu su D. Trumpo atėjimu į politiką, tai apskritai Vėjų Miestu vadinama Čikaga su 2,8 mln. gyventojų yra vadinama Rytų Amerikos stebuklu. Straipsnių apie keliones autorė Lina Balsytė rašė, kad „teneįsižeidžia Niujorkas, Tokijas, Paryžius, Londonas ar Maskva, tačiau šios mintys – tai reveransas Čikagai“. Nuostabiam Ilinojaus valstijos miestui, kurį išvydęs garsus keliautojas A. Lebedevas sykį rašė: „Jei fašistai būtų nusigavę iki Marso, jie ten būtų pastatę Čikagą“, o Jungtinių Valstijų prezidentas B. Obama, 2008 m. lapkričio rinkimuose sužinojęs apie savo pergalę, tarė: „Jei vis dar yra abejojančių, kad Amerika – tai vieta, kur viskas yra įmanoma… šis vakaras yra jums atsakymas“.

Manoma, kad miesto pavadinimas kildinamas iš vietos potauotomi indėnų, kurie pelkes, ant kurių ir buvo pastatyta Čikaga, vadino checagou – laukiniais svogūnais arba česnakais. Nežinau, ar šiandien čikagiečiai vartoja daug šių daržovių ir prieskonių, bet jų tacos (į paplotėlį susuktos daržovės ir visa kita), storapadė čikagietiška pica arba visur sklindantis kavos aromatas (priešingai negu skysta amerikietiška kava) negali palikti abejingo.

Kita vertus, kaip rašo L. Balsytė, pakanka nuoširdžiai, smalsiai dairantis aplinkui, pasivaikščioti Čikagos gatvėmis. Neerzinanti garsų kakofonija, nesuvokiama daugybė įvairių rasių ir sluoksnių žmonių, jaukios kavinukės ir restoranėliai, draugiškos ir visai nedirbtinės šypsenos. Čikagiečiai – šilti žmonės, nesidrovintys tiesiog gatvėje priėję prie tavęs pasiteirauti, kurioje parduotuvėje įsigijai batus, kuriuos dabar avi, pasakyti, kad skaniai kvepi ir pasiteirauti, kokie tai kvepalai, ar pagirti, kad tiesiog puikiai atrodai.

Malonios pardavėjos, sutikti nežinomi žmonės, kai vartant žemėlapį (ten dauguma vaikščioja su atkištais išmaniaisiais telefonais) pagyvenusi pora paliečia petį ir klausia, ar reikia pagalbos ir patarimo, – ar ne tai yra vidinė amerikietiška demokratija, apie kurią mes daug girdėjome? Ar čia ne ta Amerika, kai kiekvienoje kavinukėje tu gali gauti bet kokį valgį, tik nustebs, kai paprašysi cepelinų ar vėdarų, nes tokių gali rasti tik kur nors lietuviškame Lemonte? Ar tai ne ta demokratija, kai amerikiečiai, nusprendę ką nori rinkti, jaučia tik savo vietinės bendruomenės, o ne politikų ir verslo magnatų spaudimą, o štai daugiatautė Čikaga nerinko D. Trumpo? Kai Fox News, CNN ar NBC savo diskusijoje pliekia ar giria naująjį JAV prezidentą, palaiko ar kritikuoja pasipriešinimą B. Obamos sveikatos apsaugos reformai?

Apie Čikagą visko neišpasakosi, kaip ir apie visą bekraštę Ameriką. Nei apie neišpasakytus Čikagos meno instituto – didžiulio muziejaus Mičigano ežero pakrantėje – turtus (čia sukaupta didžiausia prancūzų impresionistų paveikslų galerija; tokios nemačiau net Luvre), nei apie gausiais vaizduojamosios gamtos istorijos eksponatais pasaulyje garsėjančio Fieldo muziejaus (Field Museum of Natural History) vertybes, nei galų gale apie stulbinančią Kavos Pupelę – milžinišką veidrodinį šio prieskonio maketą Tūkstantmečio parke (Millennium Park).

Bet Čikaga stulbina dar ir dėl to, kad ji pastatyta ant nuodėgulių. Didžiajam Čikagos gaisrui negali prilygti nei Didysis Romos gaisras, nutikęs 64 m., naktį iš liepos 18-os į 19- ą, nei 1574 m. Maskvos gaisras, nei 1666 m. – Londono. 1871 m. spalio 8 d. tris dienas užsitęsęs gaisras Čikagoje sunaikino didžiąją centrinio miesto dalį. Sakoma, kad jį sukėlė vienos ponios karvutė, Čikagos imigrantų kvartale nuvertusi gatvės žibintą. Tąsyk žuvo daugiau nei 300 žmonių ir sudegė beveik visas miestas, išskyrus iki šių dienų išlikusį Vandens bokštą Mičigano ir Čikagos aveniu sankirtoje. Jis, ko gero, tapo centrine simboline senojo miesto bei susitikimų ir pasimatymų vieta.

Nors ir sudegė, šis miestas neišnyko, rašė Vladas Mikaitis „Lietuvos žiniose“.  Jis buvo atkurtas ir tapo dar didesnis bei stipresnis, negu buvo iki gaisro. Sparčiai vyko statyba, buvo steigiamos įstaigos, gamyklos, daugėjo darbo vietų ir į miestą plūdo atvykėliai. Dėl patogios geografinės padėties Čikaga greitai tapo JAV pramonės ir transporto centru. Plėtėsi geležinkelių tinklas. Vietoj posakio, kad visi keliai veda į Romą, prigijo kitas: visi traukiniai važiuoja į Čikagą. Tuo laiku Čikagoje atsirado ir modernioji JAV dangoraižių architektūra. Plaukiant upe turistų prikimštu atviru laivu, energingas pagyvenęs gidas, grojantis lūpine armonikėle ir net repuojantis, įtaigiai pasakoja kone apie kiekvieną į dangų įsirėžusį ir savo aukščiu svaiginantį rūmą.

Kaip pasakojo Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas, kuris jau baigia savo kadenciją ir netrukus grįš Lietuvon, iš jos į Ameriką buvo trys emigrantų bangos. Pirmoji prasidėjo dar caro laikais, XIX a. antrojoje pusėje. Dešimtys tūkstančių lietuvių iškeitė savo darbus Tėvynės žemės ūkyje į Pensilvanijos anglies kasyklas, Čikagos skerdyklas ir kitų didmiesčių gamyklas. Prastai mokėdami angliškai jie įkūrė savo rajonus ir bendruomenes, leido savo laikraščius ir turėjo orkestrus, pastatė savo bažnyčias. Pirmoji banga sustabdyta 1908 m., kai buvo apribota imigracija.

Gi „Amerikos balsui“ buvęs dienraščio „Draugas“ redaktorius Bronius Kviklys pasakojo, kad pirmosios emigracijos bangos kilo po 1863–1864 m. nepavykusio sukilimo. Tada atvyko politinių emigrantų grupė ir iš jų išsiskyrė bajoras Korvinas Kalusauskas, kuris 1864 m. ar kiek vėliau buvo paskirtas sukilimo vadovybės delegatu Amerikoje. 1866 m. atvyko pirmas kunigas, marijonas Andrius Strupinskas, kuris pradėjo organizuoti lietuvių parapijas. O masinė lietuvių emigracija prasidėjo maždaug 1868–1876 m.

Atvykę lietuviai labai sunkiai vertėsi, toliau „Amerikos balsui“ kalbėjo B. Kviklys. Jie gaudavo patį vargingiausią darbą kasyklose, kur kiti nenorėjo dirbti, bet ir jo „airyšiai“ (airiai) ar lenkai jiems pavydėdavo. Todėl lietuviai pradėjo organizuotis, kad galėtų išsilaikyti, ir XIX a. pabaigoje pradėtos kurtis pirmosios jų draugijos. 1871 m. Pensilvanijoje buvo įkurta bendra lietuvių ir lenkų pašalpinė šv. Vaitiekaus draugija. O paskui lietuviai pradėjo skirtis nuo lenkų, kūrė atskiras parapijas ir atskiras draugijas. Milvokyje lenkai įkūrė savo baziliką, kuriai aukas rinko ir lietuviai. Pirmas Amerikos lietuvių spaudinys buvo išleistas 1874 m. Tai buvo maldos lapelis, kokius bažnyčioje dalydavo giesmes lietuviškai giedoti.

Kitos emigrantų bangos kilo po I ir II pasaulinių karų. Kaip sako diplomatas M. Gudynas, dabar lietuvių JAV yra apie 400 tūkstančių, Ilinojaus valstijoje – apie 80 tūkstančių, dauguma jų neprisimena lietuvių kalbos ir savo šaknų, tačiau branduolys – veikli lietuvių bendruomenė – tebegyvuoja. Konsulo ir jo puikios pagalbininkės Eglės pastangomis apvažiavome kai kurias lietuviškas „bazes“. Pakeliui – nuostabus diplomato pasakojimas apie vieną lietuviškumo oazę Lemonte.

Bet pradėjo jis nuo sensacingos, iš vieno portugalų rašytojo per Vilniaus Knygų mugę išgirsto fakto: pirmas į Amerikos kontinentą 1492 m. įžengęs Kristupas Kolumbas buvo… lietuvių kilmės. Istorikas iš JAV Djuko universiteto knygoje „Kolumbas: nepapasakota istorija“ („Colon. La Historia Nunca Contada“) iškėlė versiją, kad Kolumbas buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos vaikaitis. Tyrimas tęsiasi, ir, kol nepalyginti lenkų ir lietuvių karalių bei Sevilijoje palaidoto Kolumbo sūnaus DNR, ši geneologinė istorija kaitina tautines aistras.

M.Gudynas priduria, kad emigracijos procesą iš tikrųjų pradėjo 1659 m. birželį į Niujorką atvykęs pirmasis šio miesto mokytojas lietuvis profesorius Aleksandras Karolis Kuršius (Alexander Carolus Curtius), kuris 2 metus rektoriavo miesto pirmojoje lotynų kalbos mokykloje. Daugiau kaip po šimtmečio čia atsibeldė ir nepriklausomybės karuose kartu su Dž. Vašingtonu (1776-1783) savanoriu tarnavęs Tadas Kosciuška.

***

Į Lemontą kelio maždaug 50 kilometrų, ir amerikietiškais masteliais miestas yra lyg Čikagos priemiestis. Čia įsikūręs 1988 m. įsteigtas Pasaulio lietuvių centras (Lithuanian World Center) vėlgi nustebino savo mastais. Jo tinklapyje rašoma, kad komplekse įsikūrė net 10 lietuviškų institucijų, bet iš tiesų pastogę čia rado jų apie keturios dešimtys – didžiausia yra Jaunimo rūmai. Bet prieš rūmus – mažasis Kryžių kalnelis ir vėsioje gegužės pradžios saulėje besiplaikstanti Lietuvos vėliava. Viduje mus pasitinka PLC vadovė Rasa Leitenantienė, Tarybos pirmininkas Paulius Majauskas, valdybos pirmininkas Ignas Budrys. Jie pavedžioja painiais buvusios seminarijos koridoriaus – nuo Jaunimo rūmų su dviem sporto ir renginių salėmis, Lietuvių Fondo patalpų iki Bočių menės su 100 sėdimų vietų.

Ko gero, labiausiai nustebino Lietuvių dailės muziejus – didžiausia tautos meno įstaiga išeivijoje. Kokios 6 salės pilnos tapybos, liaudies kūrybos, medžio dirbinių ir kitų meno kūrinių. Čia vyksta koncertai, spektakliai, poezijos vakarai, paskaitos, knygų pristatymai, įdomūs susitikimai. Kaip pasakojo muziejaus direktorė energingoji Asta Zimkienė, vien tos dienos vakarą čia vyks keturi renginiai. Įdomu, kad vaikai, besimokantys centro šeštadieninėje mokykloje, savo meninius įgūdžius gali puoselėti šioje galerijoje, pavyzdžiui, mokytis austi ant trijų senovinių staklių. Kitaip sakant, kaip tvirtina muziejaus vadovė, muziejus nėra tik pasižiūrėjimo vieta, o ir erdvė, kur galima mokytis, kaupti meninę patirtį, išklausyti menininkų, patiems padirbėti. O tai ypač telkia lietuvius.

***

Paskui – 1957 m. pastatyta švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia netoli lietuvių apgyvendinto ir puoselėjamo Market parko, kurio kampe yra 1935 m. statytas paminklas S. Dariui ir S. Girėnui. Didingumo jausmas apima skaitant čia besidriekiančią Lithuanian Plaza ir tokiu pat pavadinimu gatvę. Sako, Čikagoje apsilankęs popiežius Jonas Paulius II su savo kortežu pravažiavo šia gatve ir pro šią bažnyčią… Prieš 12 metų čia pat veikė ir lietuviškas restoranas, pavadintas „Antano kampas“. Daug pastatų nušiurę arba parduoti. Bet lietuvybė nemiršta, sako bažnyčios sekretorė Audra Zakarauskas, kuri tuo metu pavadavo išvykusį prelatą Jaunių Kelpšą.

Tiesiu kaip styga Market keliu ir Cicerono aveniu grįžtame į Čikagą – pro lietuviškus, daug kur jau apleistus rajonus, pro nedidelius Palvokio ir Midvėjaus oro uostus, kuriuose, anot konsulo M. Gudyno, skrydžiui per Atlantą prieš 84 metus buvo parengtas, o paskui į tarptautinį O‘Hero oro uostą ir pagaliau į Niujorką nuskraidintas S. Girėno ir S. Dariaus lėktuvas „Lituanica“. Liepos 17 d. rytą Lietuvoje jų nesulaukė…

***

Jau minėjau, kad lietuvybės sala paskęstų tautų vandenyne, jei nebūtų tautine dvasia mokomas jaunimas. Čikagos lituanistinė mokykla, vadovaujama energingosios, neseniai šias pareigas perėmusios ir jau 6 metus su vyru šiame mieste gyvenančios Vidos Rupšienės, kaip tik tokia. Savaitgalio mokyklą remia Lietuvių fondas, Kazickų šeimos fondas, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija, kiti rėmėjai. Jame yra net trys mokyklos – ikimokyklinis skyrius (vadinamasis Kiškių darželis, Vaikų ratelis ir 5 metų vaikų darželis), paskui jie jau pereina į rimtą mokymąsi – pradinę ir aukštesniąją mokyklas. Pabaigę 10 klasių programą, mokyklos mokiniai gali gauti lietuvių kalbos (kaip svetimos kalbos Jungtinėse Valstijose) įskaitą („credit”), kuri naudinga stojant į universitetą.

Kiek didesnė yra Maironio lituanistinė mokykla, įsikūrusi Pasaulio lietuvių centre ir veikianti jau 55 metus. Joje vaikai mokosi penktadienį ir šeštadienį. Netrukus, gegužės 19 ir 20 d., dešimtokams išlaikius egzaminus, mokykla bus uždaryta vasaros atostogoms. Portalas Litua.com rašo, kad iš viso JAV dabar veikia 35 lietuviškos mokyklos. Bet jų vadovai skundžiasi, jog vaikų mažėja. Skirtingai negu Europos šalyse, į kurias tebeemigruoja tūkstančiai lietuvių, dažnai ir su savo šeimomis, į JAV srautas vis mažėja, o senieji lietuviai asimiliuojasi, kaip ir jų vaikai.

***

Žurnalistinė ir turistinė viešnagė baigėsi vilniečio dailininko Lino Bernoto parodos Lietuvos konsulate atidarymu. Plazdanti lietuviška vėliava skverelyje šalia dangoraižio, kuriame įsikūrusi ir televizijos NBC būstinė, atrodė didingai ir jaukiai. 8-me jo aukšte susirinko apie 15 lietuvių – konsulato darbuotojų, verslininkų, šiaip lietuvių, atvykusių iš senojo žemyno. L. Bernoto, pasirašančio ir Lee Bern pravarde, anksčiau eksponavusio savo kūrinius Vilniaus „Arkos“ galerijoje ir Šveicarijoje, paveiksluose galima įžvelgti 3M simbolius – Motina, Materija, Meilė, o viskas atsirado iš ketvirtosios M – Moters. Konsulas M. Gudynas sakė, kad tai jau trečia šiose patalpose pristatoma iš Lietuvos atkeliavusi paroda. Šį projektą inicijavo ir finansavo lietuviško meno entuziastė Gailė Dagilienė.

„Kiekvienas šalia esantis žmogus yra unikumas. Kiekvienas iš mūsų esame ypatingas. Ir kiekvienas iš mūsų esame gimę iš Moters – Didžiosios Motinos. Moteris yra Meilės esmė. Gyvybės esmė. Mirties esmė. Atomų, Materijos ir Antimaterijos esmė. MAGNA MATER – Begalybės esmė. Toks yra mano pasaulio matymas – leiskite jums jį pristatyti…“ – kiek filosofuodamas apie savo parodą sakė dailininkas L. Bernotas.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. liudas vasaris:

    geras ir šiltas straipsnis apie emigravusius lietuvius, kad daugiau tokių …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *