D. Apalianskienė. T. Venclova: Kosmopolitas yra protingas nacionalistas? (18)

Dijana Apalianskienė | asmeninė nuotr.

Dijana Apalianskienė | asmeninė nuotr.

Tomas Venclova „Lietuvos ryte“ išspausdintame pokalbyje (Tomas Venclova. „Didelis yra tas, kuris nelaiko savęs mažu“, „Lietuvos rytas“, 2017-05-24),  tendencingai suplakė dvi visiškai viena kitai priešingas sąvokas, tikriausiai tikėdamasis, kad žodžių skambumas mus įtikins jų tikrumu ir privers patikėti niekuo neparemtu  teiginiu – „kosmopolitas yra protingas nacionalistas“…

Cituoju T. Venclovos žodžius: „Man keista, kodėl tam tikrai lietuvių daliai žodis „kosmopolitas“ yra keiksmažodis. Juk kosmopolitas yra protingas nacionalistas, kuris supranta, kas tautai yra tikrai naudinga. O juk tautai tikrai naudingas yra ne užsidarymas savyje, kai ji tampa niekam, net ir sau pačiai neįdomi, o atvirumas pasauliui“.

Įdomu, kaip tai „dirbtų“ tikrovėje ir, kaip tai galėtų atnešti mums kokias nors naudas? TIKRASIS kosmopolitas negali būti „nacionalistu“, nes jis kosmopolitas, pripažįstantis pasaulio pirmumą prieš savo tautą, naciją ir t.t.  Kosmopolitas dievina tarptautines erdves ir vieną didžiąją kalbą. Kaip  kosmopolitas  galėtų kažkuo pasitarnauti savo mažai tautai?

T. Venclovos teigia: „Mano manymu, tos tautiškai nusiteikusių publicistų ir filosofų dejonės dėl, tarkime, tautos nykimo labiau pastebimos viešojoje erdvėje, o didžioji tautos dalis laiminga, kad sienos yra atviros, kad beveik nebeliko užsienio sąvokos, kad kitose šalyse pradedame jaustis kaip namie.“

Atviras liberalizmas ir  kosmopolitizmas atsispindi T. Venclovos žodžiuose – mažai tautai per daug atviros sienos ar pasijutimas „visur, kaip namie“, gali grėsti rimtu išnykimu.

Sutinku, netgi tas Venclovos „nacionalistas“ turi eiti į pasaulį, tačiau tik tiek, kiek tas nėra pražūtinga tautai, savai mažai tautai.

Be abejo, 21 amžiuje  žmogus ar tauta negali būti uždari, įsitraukę tik į save. Bet lietuvis toks ir nėra. Jis atviras pasauliui, norintis išbandyti pasaulį ir patį save tame pasaulyje.

O dėl dabartinės lietuvių  kalbos aiškaus darkymo svetimybėmis, T. Venclova sako, kad ir kitos kalbos, pavyzdžiui,  anglų kalba – irgi  pilna skolinių ir atseit, nieko –  ji ir toliau gyvuoja. Bet poetas ignoruoja tą faktą, kad anglų kalba yra tapusi tarptautine kalba ir jai aišku negresia jokie išnykimai. Iš kitos pusės, mūsų, lietuvių  kalba šneka vos keli milijonai gyventojų ir bet koks jos darkymas  – grėsmė jos išnykimui.  Čia vėlgi tas pats atvejis, kai poetas lygina nesulyginamus.

Ir dar vienas labai neatsakingas, liberalistinis T. Venclovos teiginys: „Tas noras išsaugoti šaknis gali būti gražus ir naudingas. Bet iš esmės tai irgi yra savotiškas traukimas į izoliuotumo, atsilikimo būseną“.

Girdite? Į „atsilikimo“ būseną! Noras išlikti lietuviu, pagal  T. Venclova yra „atsilikimas“?  Ar T. Venclova supranta savo tokio teiginio absurdiškumą?

Pagal Venclovą, besąlygiškai įsiliedami į pasaulį, mes tampame tik tvirtesni, labiau tarnaujam savo tautai, tvirčiau įtvirtiname savo visapusišką  išlikimą? Ar tikrai?

Juk egzistuoja labai jautrios ribos tarp kosmopolitizmo ir savos tautinės savimonės išsaugojimo, jos tęstinumo užtikrinimo. Ne visi sugeba tarp to išbalansuoti.

Įdomu, kad vietoj skatinimo kurti gėrį ir patogumus savoje šalyje, Venclova ragina ir džiaugiasi žmonių išsivaikščiojimu į svečias šalis (emigracija).

Yra dalykų, kurie turėtų būti neliečiami –  kiekvienoje tautoje ypatingai puoselėjami, saugomi – tai kalba ir teritorija. Venclova to neakcentuoja. Žmogus ignoruoja tas  vienas  jautriausių, bet kurios tautos vertybių (kalba ir teritorija), jis tiesiog visus ragina  tapti kosmopolitais ir tiek. Bijau, kad tai  poeto nevalingas  noras supainioti savo ir kitų  protus, T. Venclova atrodo visiškai pasimetęs Lietuvos reikaluose.

Poetas kalba apie Lietuvą, tarsi mes vis dar gyventume tais venclovų eros laikais. Ką vis gi reiškia žmogaus ilgas negyvenimas savoje  šalyje, nežinojimas kas ten iš tikrųjų vyksta, kas yra labai svarbu, o kas tik antraeiliai dalykai.

Tauta ne be reikalo susirūpinusi savo išlikimu. Žmonės puikiai  atskiria – kas tautai gerai, o kas – ne. Einant į pasaulį,  būtinas  žinojimas –  esame nedidelė  šalis, ir patys ja turime pasirūpinti, jei norime išlikti savimi.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: