A. Lapinskas. Kas pareikš pasipiktinimą dėl Lenkijos Vyriausybės dokumento? (17)

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas | Asmeninė nuotr.

2009 metų pabaigoje Lenkijos užsienio reikalų ministerija išleido „Pranešimą apie lenkų padėtį užsienyje – 2009“ (Raport o sytuacji Polonii i Polaków za granicą – 2009). Net 466 puslapių dokumente apžvelgta lenkų padėtis 30 pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Beveik visose minimose šalyse toji padėtis iš esmės yra lenkams palanki, išskyrus… Lietuvą. Todėl taip ir  pavadinau tuomet parašytą šio pranešimo recenziją „Apie Lietuvą nė vieno gero žodžio“.

Priminsiu šį „blogų žodžių“ dokumentą. Pirmiausia jame pateikta svarbiausioji Lenkijos pretenzija: Lietuvos valdžia esą nori „suardyti unikalią lenkų švietimo sistemą“. Šio unikalumo (beveik 100 valstybinių mokyklų lenkų dėstomąja kalba, pusšimtis vaikų darželių, lenkų universitetas) Lenkija net nepamini, tačiau, matyt, tikisi, kad pasaulis, išgirdęs tokį vertinimą, pasmerks „blogą“ Lietuvą. To Lenkijai ir tereikia.

Toliau gražiau. Lietuvos valdžios politiką lenkai vertina, kaip „blogėjančios lenkų padėties“ politiką. Čia lenkai esą labiausiai kenčia nuo vietos, tai yra, Lietuvos valdžios, jie tiesiog tapo kankiniais. Beje, analogišką terminą „blogėjanti rusų padėtis“ naudojo ir rusų propaganda, prieš Rusijos invaziją Donbase.     

Leidinys Lietuvoje aptiko ir „Lenkijos istorijos klastočių“, čia apie „Vilniaus krašto okupaciją“. Lenkija dievagojasi, kad jokios okupacijos nebuvo. Dar viena Lietuvos nuodėmė – negatyvus Lenkijos ir lenkų įvaizdis visuomenėje. Betgi Lenkijos ambasados užsakymu atlikto tyrimo duomenimis Lietuvos visuomenės požiūris į Lietuvos lenkus ir Lenkiją iš esmės yra palankus, o tarpusavio santykiai atitinka europinę praktiką. Bet tai juk geri žodžiai, o Lenkijai reikia blogų.

2012 metų pranešimas „apie lenkų padėtį…“ „tik“ 436 psl. ir 33 aprėpties šalių nesiskiria nuo 2009 metų įvertinimo, tik juodos lenkų pragaro Lietuvoje spalvos čia dar tirštesnės. Apie jokią kitą šalį neparašyta tiek piktų žodžių, kiek apie Lietuvą. O tuometis ministras Radoslawas Sikorskis netgi konstatavo: „lenkai vis dar pyksta ant Lietuvos“ (jokia kita pasaulio šalis nesusilaukė tokio „komplimento“!). Anot pranešimo, lenkų mažumos Lietuvoje padėtis ypač pablogėjo po 2011 m. Švietimo įstatymo, pagal kurį keli su Lietuva susiję dalykai lenkų mokyklose dėstomi lietuviškai. Bet juk analogiškai yra ir Lenkijoje!

Lenkijos pusei taip pat užkliuvo mažumų integracijos politika, nors šis siekis įteisintas ir Europos Tautinių mažumų konvencijoje. Atsirado ir naujas kaltinimas esą Lietuva nesudaro sąlygų atvykti į šalį darbo migrantams iš Lenkijos. Apskritai, pasak pranešimo, lenkų mažuma tik gina savo teises, o Lietuvos valdžia ją puola – diskriminuoja, asimiliuoja, pažeidžia Žmogaus teises. Pranešime kliūna ir Vytautui Landsbergiui už jo publikaciją, kad Rusija savo politiniams tikslams naudojasi Lietuvos lenkais.

Kliūva ir už tai, kad kai kurios Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lietuviškos mokyklos priklauso ne savivaldybėms, bet ministerijai. Betgi tokia jų kilmė atsirado, kai tų rajonų, faktiškai lenkų valdžia atsisakė jas steigti. Lenkai dar skundžiasi, kad negali viešajame gyvenime vartoti lenkų kalbos, nors lenkiškai skaitomos paskaitos jų universitete, švenčiamos šventės Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, išeina laikraščiai, sakomos kalbos lenkų protesto mitinguose…    

Tartum ne pasaulio lenkų gyvenimo apžvalgoje, bet ryžtingos kovos lauke čia išdėstoma net 15 lenkų reikalavimų Lietuvos valdžiai, pvz., pakeisti Švietimo įstatymą(!), padidinti tautinių mažumų kultūrinės veiklos finansavimą aštuonis kartus(!!) ir net panaikinti klaidingą Lietuvos valstybės interesų interpretavimą(!!!). Paskutinieji dokumento Lietuvos dalies žodžiai „Lietuvos lenkų sąjunga kategoriškai priešinsis visiems valdžios sprendimams, bloginančiais lenkų mažumos padėtį“ rodo, kad Lietuvos lenkai pasirengę ilgai ir nuožmiai kovai.

Tokia Lietuvos lenkų padėtis Lenkijos dokumento žiniomis buvo 2012 m.  Su nerimu laukiau sekančio leidimo, nes Lietuvos triuškinimas jame galėjo pasiekti jau kosmines aukštumas. Bet 2015 metais pasaulio lenkų gyvenimo apžvalgos nebuvo. Taip pat 2016 ir, atrodo, nebus 2017 metais. Naiviai pagalvojau, gal Lenkijai pabodo iš visų pasaulio šalių išskirti Lietuvą,  vaizduojant padorų lenkų gyvenimą keliasdešimtyje pasaulio šalių ir pragarą Lietuvoje.

Deja, mano optimizmas sugriuvo, kai pamačiau, tiesa, gana pavėluotai, 2015 m. Lenkijos vyriausybės priimtą „Bendradarbiavimo su lenkais užsienyje programą 2015-2020 metams“ (Rządowy program współpracy z Polonią i Polakami za granicą w latach 2015-2020). Čia vėl tęsiamas Lietuvos niekinimas ir net aiškinama, kad „Lietuvoje nėra teisinės infrastruktūros pagrindinių mažumų teisių užtikrinimui, o Lietuvos valdžia nerodo politinės valios, sprendžiant lenkų mažumos problemas“. Jei trumpai – tai melas, pasirašytas Lenkijos vyriausybės.

Konkretizuodama pretenzijas Lietuvai Lenkijos vyriausybė šiame dokumente pareiškė: „nepaisant Lietuvos-Lenkijos sutarties sudarymo, Lietuva negerbia lenkų mažumos asmenų teisių, tai pasireiškia: finansavimo disproporcija lietuvių ir lenkų mokykloms, nepalankiais lenkams brandos egzaminų reikalavimais, atšaukta teise į dvikalbes topografines lenteles, nesant priimtinų sprendimų grąžinant žemę lenkų mažumai, tautinių mažumų įstatymo nebuvimu, nerealizuota dvišalėje sutartyje įrašyta teise į originalių pavardžių rašybą dokumentuose. Visa tai reikalauja politinių Lenkijos vyriausybės veiksmų, kaip ir kompleksinės paramos Lietuvos lenkų veiksmams, ypač lenkų švietimo srityje“.    

Jokiai pasaulio šaliai tokių litanijų neteikiama. Nedetalizuosiu atskirų postulatų, juos reikėtų pavadinti bent jau nepagrįstais arba Lenkijos pusei nepakankamai išaiškintais. Įdomiausia, kad šis sąrašas prieš jį patvirtinant buvo atsiųstas ir Lietuvos lenkams, kurie nieko smerktino jame nepastebėjo, jiems neužkliuvo nei „gilėjanti finansavimo disproporcija lietuvių ir lenkų mokykloms, nei atšaukta teisė į dvikalbes topografines lenteles, nei nerealizuota dvišalėje sutartyje įrašyta teisė į originales pavardes“. O juk vien šie postulatai – melas.

Liūdniausia, kad visa tai bus kartojama ir pačių Lietuvos lenkų, nes dar ne vienerius metus (programa skirta 2015-2020 metams) galios Lenkijos Vyriausybės licencija šiems ir dar kitiems Lietuvą juodinantiems paistalams, o Lietuvos lenkai sakys – tai teisybė, nes patvirtinta Lenkijos vyriausybės. Jais, matyt, remsis ir įvairaus lygio tarptautinės komisijos, tiriančios „lenkų engimą“ Lietuvoje.

Vis dėlto pasidarė įdomu, ar tas baisus „lenkų negerbimas“ vyksta tik Lietuvoje, ar ir likusio pasaulio platumose, gal čia vyksta viso pasaulio sąmokslas prieš lenkus, kur jie bebūtų, o gal čia tik Lietuvos suplanuota agresija?  Kaip su tokiomis „antilenkiškomis“ nuodėmėmis tvarkosi kitos pasaulio šalys, apie tai irgi rašoma Lenkijos vyriausybės dokumente.

Apie Baltarusiją tepažymima, kad lenkiškų mokyklų čia negausu, bet kad tik dvi – nerašoma, o juk lenkų čia pusantro karto daugiau negu Lietuvoje! Minima, kad lenkų kultūros ir švietimo veikla sulaukia administracinių suvaržymų ir kad valdžia nepripažįsta Baltarusijos lenkų sąjungos, bet nesakoma, kad yra ir kita, jau pripažįstama organizacija. Pretenzijų dėl lenkiškų topografinių pavadinimų ar pavardžių rašymo nėra, kaip ir žodžių, kad Baltarusija negerbia lenkų mažumos asmenų teisių, tokia „privilegija“ skiriama tik Lietuvai…

Teigiama, kad Ukrainoje „lenkų teisės“ iš esmės yra įgyvendintos. Tačiau karinio konflikto padariniai daro įtaką ir Ukrainos lenkų veiklai. Dokumente minima paramos lenkiškoms mokykloms būtinybė – iš Lenkijos reikia mokytojų. Jokių Lietuvos tipo pretenzijų čia nėra. Kaip matome, skirtingai nuo Lietuvos, tai gana palankus vertinimas ir be jokio pykčio Ukrainai. Kada Lietuva sulauks bent tokio požiūrio?

Dėl Čekijos, Latvijos, Rumunijos, Slovakijos, Vengrijos, Moldavijos dokumente rašoma, kad jose dėl lenkų teisių nėra problemų, nors kai kuriose šalyse yra sunkumų dėl mokymo lenkų kalba valstybinėse mokyklose. Taigi pretenzijų, galima sakyti, nėra. Pavyzdžiui, Latvijos lenkiškose mokyklose lenkiškai dėstoma tik pati kalba ir keli kultūrinio identiteto dalykai, bet Lenkijai tai neužkliūna. Toks mažumų švietimas Europos Sąjungoje pripažįstamas pavyzdiniu, o dėl „lietuviškų“ nuodėmių, pvz., dvikalbių gatvių pavadinimų čia niekas net neužsimena.

Dėl Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Olandijos, Airijos, Austrijos, Prancūzijos, Norvegijos, Švedijos, Italijos, Belgijos, Danijos, Islandijos, Ispanijos, Šveicarijos, tai, pasak dokumento, Lenkija rūpinasi tik dėl visuomeninių organizacijų mokyklėlių, ryšių su Lenkija palaikymo, grįžimo į Lenkiją motyvacijos. Apie bet kokio tipo pretenzijas ten niekas nė nesapnavo.

Išvada tokia: niekas Europoje nelaiko pykčio nei Lenkijai, nei lenkams, deja, pati Lenkija jos ministro lūpomis užtikrina, kad be permanentinio pykčio Lietuvai ji negali gyventi. Tai patvirtina ir Lenkijos Vyriausybės bendradarbiavimo su lenkais užsienyje programa.

Ir jau visai aktualija. Lenkija pareiškė pasipiktinimą dėl Vilniaus Rasų kapinių chuliganų. Kapinėse apsilankęs Lenkijos ambasadorius įvykį pavadino skandalingu. Lenkijos Vyriausybės dokumentas su absurdiškais ir dergiančiais Lietuvą kaltinimais taip pat skandalingas. Ar kas nors pareikš pasipiktinimą dėl jo?

Kategorijos: Lietuvos kelias, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *