J. Juodagalvis: Neužsirašysi antkapio lenkiškai – nuodėmių atleidimo nebus (6)

Jonas Juodagalvis | Propatria.lt nuotr.

Jonas Juodagalvis | Propatria.lt nuotr.

Birželio mėnesį 89 gimtadienį švęsiantis dr. Jonas Juodagalvis švenčioniškių vadinamas Švenčionių krašto metraštininku. Mielagėnų valsčiuje Lenkijos okupacijos metais gimęs ir augęs istorikas yra išleidęs nemažai knygų apie Švenčionių istoriją, partizanus, sukilimus. Dešimtmečius istorijos mokytoju dirbusį Joną kalbiname apie šiandien mažiausiai aptarinėjamą XX amžiaus Lietuvos laikotarpį – tarpukario pilsudskinės Lenkijos okupaciją. 1920-1939 metais Mielagėnų valsčius buvo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto dalis. Kartu su Vilniumi Lietuvai prarastos teritorijos lietuviai patyrė tuos pačius išbandymus, kaip ir gyvenusieji istorinėje Lietuvos sostinėje. Tačiau, kitaip nei Vilnius, 1939 metais Mielagėnai taip ir negrįžo Lietuvai, iškart atsidūrę Baltarusijos TSR sudėtyje. Apie sudėtingą, vingiuotą, neretai liūdną krašto istoriją ir ypač visuomenę ir gyvenimą Lenkijos sudėtyje, kalbamės su reto kuklumo ir dar retesnių nuopelnų savo gimtinei turinčiu istoriku.

– Gerbiamas Jonai, jūsų pažįstami jus pristato kaip „Švenčionių krašto istoriką Nr. 1“. Prieš 20 metų pradėjote leisti knygas apie Švenčionių krašto istoriją. Per ilgus metus tapote savotišku šio krašto metraštininku?

Teko truputį pasikrapštyti archyvuose, bet neuždirbau jokių garbės numeracijų (šypsosi). Kita vertus, daug Švenčionių krašto istorijos pats ir pergyvenau. Buvau dešimties, kai Vilniaus ir Švenčionių krašte neliko Lenkijos. Buvau vidutinių ūkininkų vaikas, vyriausias iš penkių brolių. Tėvai nebuvo nei turtingi, nei labai skurdo. Turėjo žemės, gyveno Kazliškės vienkiemyje, Švenčionių rajone, Mielagėnų valsčiuje. Penki kilometrai iki Mielagėnų. Lenkmetį tad galiu apibūdinti ne tik profesionaliai, kaip istorikas, o ir buitiškai, vaiko prisiminimais.

– Ir nuo ko pradėtumėte piešti laikmečio paveikslą?

Nuo kalbos. Visi vaikai kalbėjomės kaimiškai, valstietiškai. Ką tai reiškia? Lietuviškai tarmiškai. Turėjome tokią savitą tartį, sakydavome, „tarną“. Sodyba buvo 300 metrų nuo vieškelio. Šis nelabai judrus, bet vedė nuo Vydžių pro Tverečių ir Mielagėnus į Švenčionis ir Vilnių. Beveik visą mano gyvenimą juo reguliariai juo kursavo ir autobusas: po kartą ryte į Vilnių, vakare iš Vilniaus. Įsivaizduokite, anksčiau tarp Mielagėnų ir Vilniaus susisiekimas buvo, o dabar nėra. Prieš kelis metus panaikintas. Tokia tad buvo jungtis su platesniu pasauliu.

O žvelgiant per kalbą, kur platesnis pasaulis, ten buvo ir lenkų kalba. Jei tarp vaikų ir namuose, visur privačiai kalbėjomės lietuviškai, tai oficialioji kalba buvo lenkų. Nors beveik visi krašto gyventojai buvo lietuviai, užkietėję „mužikai“ kaip tada mums kartota, bet buvo verčiami išmokti lenkiškai. Kas kaip mokėjo, taip, žinoma, ir keverzijo.

– Jei oficialioji kalba lenkų, tai ir tarnautojai tik lenkai?

 Tik lenkai. Na, formaliai, tebuvo privaloma gerai mokėti lenkų kalbą. Bet realiai, tik lenkai galėjo valstybines pareigas eiti. O kadangi lenkų nebuvo, tai atveždavo. Tačiau tas lenkų kalbos oficialumas ne tik įstaigose jautėsi. Visų pirma bažnyčioje. Tarkime, Mielagėnų klebonas, kilme ir susipratimu gryniausias lietuvis, Kazimieras Gumbaragis. Absoliuti dauguma parapijiečių, išskyrus saujelę šlėktų, buvo taip pat valstiečiai lietuviai. Taip buvo nuo seno – dar XVIII amžiaus bažnyčios apraše rašoma, kad evangelija skaitoma lenkiškai ir lietuviškai, pamokslai irgi skaitomi ir lietuviškai. Liaudis buvo lietuviška ir į ją buvo atsižvelgiama. XX amžiuje to nebėra. Bet klebonas pagal Vilniaus nustatytą griežtą tvarką turėjo vadinamąsias pridėtines pamaldas laikyti tik lenkų kalba. Kaip žinia, tais laikais visos mišios ir mišparai vyko lotynų kalba. O pridėtinės pamaldos buvo, pavyzdžiui, giesmės prieš ir po lotyniškų mišių. „Pulkim ant kelių“ giedosime lenkiškai ar lietuviškai? Privaloma lenkiškai, nors pilna bažnyčia lietuvių, lenkų tik saujelė priekyje. Tas pats ir mišių eigoje: Evangelija paskaitoma lotyniškai, o klebonas iš sakyklos tą pačią Evangeliją skaito lenkiškai, tik tada ir lietuviškai. Lietuviškai, beje, tik galima, jeigu ir klebonas sutinka (o gali nesutikti), ir jei parapijiečiai prašo. Tačiau kai tik baigiasi pamokslas lenkiškai ir persižegnojama, lenkai stojasi ir garsiausiai triukšmaudami demonstratyviai išeina iš bažnyčios. „Sabotuoja“ lietuvišką pamokslą.

– Amžiaus pradžioje dėl to ir muštynės kildavo.

Kildavo, bet prie caro, kol nebuvo įvesta „lenkiška tvarka“. Reikia suprasti, kas tai yra. Želigovskio ir Pilsudskio policinio režimo [1920-1922 m. „Vidurio Lietuva“ buvo valdoma įvedus karo padėtį paties Želigovskio dekretais – aut. past.] įsakymai būdavo labai aiškūs ir griežtai privalomi. Niekas neabejojo jų laikytis.

– Griežti ir teisingi?

O ne! Buvo aktyviai lenkinami visi gyventojai, valstybė turėjo būti lenkiška. Ypač lietuviai okupuotame krašte lenkinti, nes tai padarius turėjo būti išspręstas ir „Vilniaus klausimas“ – galutinai paneigta Lietuvos pretenzija į šį kraštą. Nebuvo srities, kur gyvenimas nebuvo lenkinamas. Net prie pavardės dėdavo lenkiškus „sufiksus“, kad lenkiška būtų. Mano pavardės nėra kaip labai sulenkinti, nebent išversti pagal prasmę. Jodagalvič ir viskas. Smagurauskas – Smaguževski, Varnas – Varno. Bet ne visada buvo paprasta. Štai mano mokyklos bendraklasis, su kuriuo sėdėdavome viename suole, buvo Galatiltis. Nėra kaip sulenkinti. Rašė Golotilec. Pagal reiškmę lenkiškai – „baltašiknis“, „plikašiknis“. Didelė laimė iš tokios pavardės prie lenkų.

– Buvo kažkoks aiškiausias, grubiausias lenkinimo būdas?

Ką noriu pasakyti, tai kad lenkinimas vyko ir per valdžios įstaigas, visų pirma per mokyklas, ir per bažnyčias. Gerai, jei klebonas ir dūšioj lietuvis. Tada lenkiškai daro tik tai, kas būtinai privalomas, bet ką gali, daro lietuviškai. Jei ne pats klebonas, tai kiti bažnyčios žmonės bandė lietuvybę saugoti. Pavyzdžiui, rengimas pirmajai komunijai. 7-9 metų vaikus reikia surinkti, apmokyti religinių tiesų, parengti išpažinčiai ir sakramento priėmimui. Ir kaip juos mokyti, kai visi lietuviukai? Geru oru šventoriuje ant žolės, blogu – bažnyčioje klebonas, vikaras ar klierikas ateina pas vaikus, pasveikina lenkiškai ir išeina, o visas rengimas tenka „davatkėlei“. Ši viską moko lietuviškai, tik jie koks pareigūnas ar dvasininkas prieina, pereina prie lenkų kalbos.

Mokyklą aš pats lankiau lenkišką, nes lietuviškų nebuvo. Būdavo vadinamieji namų mokytojai, kurie ateidavo mokyti į pirkią vieną ar kelių kaimynų vaikus, bet kai man reikėjo į mokyklą, jiems jau buvo nesaugu. Tačiau valdiška mokykla buvo tik lenkiška, jokios kitokios. Teko eiti į gretimo kaimo mokyklą Volėnuose ir mokytis lenkiškai. Kaip pasirenkamasis dalykas lietuvių kalba buvo, bet tai nebuvo privaloma, o ir nuo mokytojo priklausė. Dvejus metus turėjau mokytoją, kuri buvo geras žmogus, bet lenkė, pati tos lietuvių kalbos ne ką temokėjusi. Sakydavo „paskaitykit, kad norit, iš tų savo knygų…“. Taip ir mokėmės. Trečius metus jau teko mokytojas lietuvis, patriotas, kuris jau atsakingiau, bet irgi saikingai dėstė. Turėjo būti atsargus, nes galėjo būti skundžiamas, kad su mokiniais ne lenkiškai bendrauja. Net per žaidimus, tarkim, žaidžiant kvadratą, komandos, pamokymai galėjo būti tik lenkiškai. Apskritai lenkinimas vyko atkakliai. Ir

– Per mokyklas?

Ir per mokyklas, ir per valstybės įstaigas, ir per bažnyčias. Lenkiją reikia pagirti. Visoje Lenkijoje, taigi ir visame Vilniaus krašte buvo pagal įstatymą privalomas septynmetis mokymasis. Taigi septynerius metus turėjai mokytis. Mokyklų ir mokyklėlių buvo labai daug. Vaikystės atsiminimuose labai ryškus vaizdas, jog kaimai, kaimeliai, bažnytkaimiai – visos gyvenvietės turėjo pradines mokyklas. Tankus tinklas. Ir lankymas privalomas. Negalėjai vietoje mokyklos su namų mokytojų apsieiti. Už tai galėjo bausti. Kitas dalykas, kad tas tankus pradinių mokyklų tinklas buvo lenkiškas. Taigi viena ranka duoda išsilavinimą, kita ranka uždraudžia siekti lietuviško mokslo kokiais kitais būdais.

Keistas dalykas, jog mokymas turėjo būti septynių metų, bet mokyklos tik šešių metų miesteliuose ir keturių metų kaimuose. Tai kaip išlaikyti tuos septynerius metus? Tam buvo sukurta tvarka: pirmas skyrius – metai, antras skyrius – metai, trečias skyrius – dveji metai, nepriklausomai nuo pažangumo, ketvirtas – treji metai tame pačiame skyriuje. Švietimo skyrius galėdavo nuspręsti, kad koks nors Janekas, supraskit, kaip taisyklė, visada lenkiukas, jeigu yra pažangus ir važiuos mokytis į gimnaziją, gali ir tris skyrius, tai yra keturis metus mokytis. Jeigu nepažangus, arba tėvai į gimnaziją leisti neketina – praleidi pradinėje mokykloje septynis metus. Mokslai priklausė daugiausia nuo tėvų finansinių galimybių. Niekas negalėjo priversti eiti į progimnaziją, jei nėra tėvų noro arba pinigų. Gerai, kad visus privalomai mokė, krašto raštingumą kėlė. Blogai, kad tos mokyklos buvo lenkinimo priemonė. Pilsudskinė politika…

– Kokia buvo valstybinio švietimo sistema pačiuose Švenčionyse?

1918-1939 metais Švenčionyse veikė valstybinė J. Pilsudskio gimnazija lenkų kalba, įsikūrusi tuo metu geriausiuose rūmuose Adutiškio gatvėje. Buvo stipriai remiama valdžios, turėjo gerą mokymo bazę. Orientavimuisi, 1935 metais joje buvo 252 mokiniai. Moksleiviai turėjo sporto aikštyną, leido laikraščius, buvo veikli skautų organizacija. Kiekviena gimnazijos klasė turėjo savo globojamas aplinkinių kaimų pradines mokyklas: rengė jose vaidinimus, sporto žaidynes, Kalėdų šventes, dovanojo knygas. Tai buvo nukreipta ir atitinkamam tautiniam ir patriotiniam nusiteikimui stiprinti. Mokykloje buvo atminimo lentos dviems garsiems iš šio krašto kilusiems lenkų lakūnams, 1936 metais atidengtas biustas ir J. Pilsudskiui.

1924-1936 metais mieste veikė ir mokytojų seminarija, rengusi darbui pradžios mokyklose. Į ją stodavo progimnazijas baigę jaunuoliai. Prie seminarijos veikė pradžios mokykla ir S. Moniuškos vardo muzikos mokykla. Vėlyvuoju okupaciniu laikotarpiu lenkinimo tikslais krašte steigtos mokyklos lietuvių ir lenkų mokomąja kalba. Skamba gražiai, bet L. Bocianskio nurodymu lietuvių kalbą turėjo dėstyti mokytojai lenkai. Mokytojų seminarija lietuvių kalbos žinių nesuteikdavo. Tariamai dvikalbės valdiškos mokyklos turėjo patraukti mokinius iš neformalių lietuviškų „Ryto“ mokyklėlių. Lenkų H. Senkevičiaus 7 metų pradžios mokykla daugiausiai rengė mokinius J. Pilsudskio gimnazijai.

1923-1929 metais Švenčionyse veikė ir žydų gimnazija, patyrusi įvairiausių valdžios represijų, taip pat privati pradinė žydų mokykla, veikusi iki 1935 metų. Mieste dar buvo knygynų, skaityklų, spaustuvė – viskas savaip prisidėjo prie krašto švietimo.

– O su jais konkuravo „Ryto“ draugija?

„Ryto“ draugijos mokyklos stengėsi suteikti lietuvišką švietimą. Savarankiška draugija iš Švenčionių skyriaus susiformavo 1920 metais. Ji išlaikė pradines mokyklas ir gimnaziją, našlaičių prieglaudą, knygyną skaityklą, organizavo mokytojų kursus. 1922 metais buvo 63 pradžios mokyklos su 2874 mokiniais, tačiau vėliau jų tik mažėjo, kol paskutinę uždarė 1938 metais. 1926-1937 m. veikė ir Vilniaus krašto lietuvių mokytojų draugijos Švenčionių skyrius. Kiek pajėgė, priešinosi nutautinimui.

– Birutė Žemaitienė pasakojo, kad reikėjo mokytis ne tik lenkiškai, bet ir savotiškos indoktrinacijos – kaip mylime Lenkiją, kokie patys lenkai esame.

Taip, taip, taip! O kaip gi? (šypsosi). Reikėjo mokėti lenkų himną, lenkiškus poterius (juk Dievulis danguje tik lenkiškai supranta), atitinkamų eilėraštukų. Gegužės 3-iosios proga, kas buvo didžiulė tautinė-politinė šventė, visi vaikai iš kaimų eidavome į Mielagėnus, kur vykdavo šventinės pamaldos, visi vaikai žygiuodavo su Lenkijos vėliavomis. Lenkams tada Gegužės 3-ioji buvo kaip mums dabar Vasario 16-oji.

– Bet seni žmonės kalbėjo lenkiškai?

Tik lietuviškai. Kiek buvo būtina, valdininkams atsakydavo lenkiškai, bet šiaip nuo seno tik lietuviškai. Lietuviškas kraštas. Aišku, kad nebuvo jokių kalbų, kad „mes už Lietuvą, patriotai, lietuviai“. Bet iš dūšios ėjo lietuvybė, meilė gimtai kalbai, papročiams. Kas mūsų, tas mūsų, o kas svetima, tas svetima. Tiek senolių mąstyme, tiek ir tarp mūsų, jaunimo.

Krašte dar buvo nemažai rusų sentikių. Turėjo seną cerkvę, savo popą. Gražiai sugyvenome. Buvo puikūs žmonės, puikūs kaimynai. Jie mokėjo lietuviškai vieną kitą žodelį leptelti, mes rusiškai. Kaimynystėje tautinių konfliktų tikrai nebuvo. Buvo politinis dalykas.

– Sakėte, kad lenkino Bažnyčia. Šiandien populiaru ginčytis dėl Vilniaus krašto gyventojų antkapių užrašų. Sakoma, kad štai įrodymas – žmonės nuo seno buvo lenkai, nes antkapiai lenkiški. Žmonėms tik po mirties leista teisingai pasivadinti.

Vyskupijos lygmeniu prie Romualdo Jalbžykovskio viskas buvo griežtai, lenkinti privaloma. Vyskupu esant Jurgiui Matulaičiui lenkiška kurija dar kažkiek valdėsi, bet kai 1925 metais susitvarkė su juo, situacija tik dar suprastėjo. 1926 metais Švenčionių gyventojai rašė nuncijui į Varšuvą ir vyskupui į Vilnių, dėl atimtų lietuviškų pamokslų ir kitokios diskriminacijos. Aišku, nieko nepešė. Bet parapijos lygmeniu galėjo būti labai įvairiai, viskas priklauso nuo to, kokių pažiūrų klebonas – Mielagėnų buvo lietuvis, Švenčionių – lenkas.

Tas pats ir su antkapiais. Prievarta bent pas mus buvo daugiau psichologinė, moralinė. Klebonas nenuvers kryžiaus, jei lietuviškai užrašysi. Bet pasako, kad būsi „griešnas” žmogus, nuodėmių atleidimo negausi, jeigu ne lenkiškai bus ant kapo parašyta. Stengtasi, kad visur tik lenkiški antkapių užrašai būtų. Be to, kaip jau minėjau, lietuviškas pavardes pasuose dar gyviems sulenkindavo. Pagal tas pavardes ir laidojo, o šiandien žiūrima į tuos okupacinių laikų antkapius ir aiškinama, kad štai, lenkų gyventa, net norima tomis okupantų iškreiptomis pavardėmis jų išduotuose dokumentuose pagrįsti dabartines pretenzijas į „autentišką pavardę“. Nemoki savo istorijos – tiek ir tos autentikos. Bet negalima sakyti, kad režimui viskas pavyko. Krašto žmonės nepasidavė, per visas okupacijas priešinosi.

– Turite galvoje vėlesnes ar ankstesnes už lenkų okupaciją?

Visas! Švenčionių kraštas aktyviai dalyvavo ir 1831 m., ir 1863 m. sukilimuose. 1831 metais sukilėliams Švenčionyse vadovavo Ceikinių klebonas Anupras Labutis, žuvęs Švenčionyse per kautynes. 1863 m. Švenčionyse sukilimas prasidėjo bene anksčiausiai Vilniaus gubernijoje, nespėjus deramai pasiruošti. Vadovavo apskrities komitetas: gimnazijos mokytojas Makarovas, gydytojas Šišla, apskrities teismo sekretorius Manturevičius. Rusijos valdžia labia bijojo, kad sukilėliai nesunaikintų neseniai nutiesto Varšuvos-Peterburgo geležinkelio šiame krašte, tad dėjo rimtas pastangas sukilimui nuslopinti. Sukilimą rėmė ir jo vadus lankė Švenčionių kunigas Vladislovas Želigovskis. Jis buvo susektas ir areštuotas, tada tardytas. Galiausiai išdavė apskrities komiteto narius. Juos suėmus teko atnaujinti pajėgas, kas padaryta sukilimui išplitus visoje Lietuvoje. 1963 m. kovą sukilėlių vadu tapo atsargos leitenantas Gustavas Čekavičius. Jis tikėjosi sujungti pajėgas su brolio vadovaujamais Vilniaus sukilėliais, tačiau pastarieji birželį sumušti, brolis paimtas į nelaisvę. Švenčionių sukilėliai nedalyvavo pagrindiniuose Z. Sierakausko, A. Mackevičiaus žygiuose, bet padėjo jiems kontroliuodami teritoriją ir atitraukdami rusų pajėgas. Paskirtas M. Murovjovas represavo Švenčionių kunigus ir dvarininkus, iš valstiečių sudarė „kaimų sargybas“, paskelbė atlygius už sugautus sukilėlius. Už paramą sukilėliams pagrasinta per parą atiduoti lauko teismui. Papildyta Švenčionių įgula, atsiųsta naujų valdininkų. Vasarą sukilimas Švenčionyse palaužtas. G. Čekavičiaus būrys pasitraukė į Vilniaus apylinkes, kur galiausiai paleido vyrus, o pats patraukė į Lenkiją.

Pačiuose Švenčionyse, Adutiškio ir Vidžių gatvių sankryžoje stovi Sukilėlių koplytėlė, abiejų sukilimų dalyvių atminimui pastatyta 1896 metais. Sovietai ją nugriovė 1964-aisiais. Sąjūdžio metais, 1989-aisiais, žmonių iniciatyva ji vėl atstatyva. Tik 2000 metais greta lenkiško užrašo A. Labučio atminimui pakabinta ir lietuviška lenta. Tai simboliška vieta. Bet ne tik ginklu priešinomės. Po sukilimų prasidėjo stiprus rusinimas, kraustėsi kolonistai. Švenčionys nebepriklausė dvarui, miestas liko militarizuotas, tęsėsi karinis policinis režimas. Carinis režimas slopindamas sukilimus ir perskirstydamas turtą sėkmingai supriešino lietuvius ir lenkus.

– Kas nors rūpinasi laisvės kovų atminimu?

Valstybei tas ne prioritetas, rūpinasi patys gyventojai. Jūsų minėta prieškario Vilniaus krašto gyventoja Birutė Žemaitienė pernai savo sutaupytomis lėšomis Daugėliškyje pastatė paminklą savo dėdei – nepriklausomybės kovų savanoriui ir tremtiniui Kaziui Abarui. Atidengtas vasarą, lankant šį kraštą, verta ir jį aplankyti. Paties K. Abaro istorija – patriotizmo ir aukos liudijimas. Esu aprašęs ją vienoje savo knygų. Gimė 1896 metais Daugeliškyje, visai mažas neteko mamos, tėvo pastangomis išleistas į mokslus, nuo dešimties metų mokėsi Vilniuje, vėliau Gardine. Stojo į miškininkystę, bet buvo mobilizuotas į Pirmąjį pasaulinį karą, vėliau išėjęs iš ligoninės jau pats Daugėliškyje, vokiečių įsteigtoje mokykloje, mokė vaikus lietuvių kalbos. 1919 m. atvyko į Kauną kaip savanoris nepriklausomybei ginti. Pasiųstas į karo mokyklą, gavo pėstininkų leitenanto laipsnį, paskirtas į artilerijos pulką. 1920 m. kariavo su lenkais ties Seinais, Beržininkais, Trakais, Rūdiškėmis.

Apgynęs nepriklausomybę į gimtą kraštą grįžti nebegalėjo, nes jis liko okupuotas. Liko studijuoti miškininkystę Panevėžyje, 1926 m. gavo kapitono, 1934 m. – ir pulkininko leitenanto laipsnį. Tarnaudamas kariuomenėje užsiėmė karių mokymu, raštingumu, siekė pakelti jų lygį, pats mokėjo keturias užsienio kalbas. Buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 5 ir 3 laipsnio ordinais. Okupavus Lietuvą ištiko įprastas karininkams likimas – 1941 m. apgaulės būdu buvo išsiųstas į „pasitobulinimo kursus“, poligone prie Maskvos suimtas, išvežtas į Lamos lagerį, nuteistas 10 metų kalėti. 1950 m. mirė Taišeto lageryje. Jo jaunesnis brolis Nikodemas, beje, partizanas, taip pat apdovanotas Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ordinu. 1945-1957 m. kalėjo lageriuose, bet grįžo ir mirė tik 1982 m. Lietuvoje. Tokie žmonės – krašto pasididžiavimas. Tačiau paminklus stato giminaičiai.

– Kuo gyveno Švenčionys tarpukariu?

Tarpukaris Švenčionims ir visai apskričiai buvo ekonominio ir kitokio sąstingio metas. Atsidūrėme Lenkijos užkampyje, nešėme okupacijų ir karų pasekmes: 1921 metais miestas buvo netekęs trečdalio gyventojų, nebuvo jokių stambesnių įmonių. 1924 m. pastatyta pradinė mokykla, sutvarkytas pastatas žydų mokyklai, išgrįsta viena gatvė miesto centre, pastatyti elektros linijos stulpai. Valdžia ilgai ir nesėkmingai rūpinosi dviem dalykais: kaip siauruką pertvarkyti į plačių bėgių geležinkelį ir kaip atstatyti kareivines. Ir tas, ir tas nepavyko. Nei miesto taryboje, nei magistrate nebuvo nė vieno lietuvio. 1927 metais vaivada tarybą tiesiog paleido. Būta smulkios amatų gamybos, prekybos, šurmuliavo turgūs su aplinkinių kaimų valstiečių prekėmis. Buvo daug žydų, tad klestėjo prekyba košerine mėsa. Taip pat 1927 metais pradėjo kursuoti autobusas į Švenčionėlius. Mieste buvo palyginti daug valdininkų, truputis turtingų verslininkų, bet dominavo vargstantys žmonės, dar labiau nuskurdę per 1930-1933 m. pasaulinę krizę.

Tautiniu aspektu, dar nuo XIX a. spaudos draudimo Vilniaus krašte buvo ir pogrindinės spaudos, ir pamaldos lietuviškos kur ne kur, ir oficialių ir neoficialių knygnešių. Švenčionių apskritis buvo didelė, turėjo ilgą sieną su Lietuva. Demarkacinė linija buvo nuolatinis rūpestis: nelegalūs sienos perėjimai, kaimynystės, giminystės, ūkiniai, parapijiniai, kultūriniai ir kitokie reikalai su Lietuva ir lietuviais. Palei demarkacinę liniją pries Lenkijos okupacinę valdžią ilgokai veikė lietuvių partizanai, plito lietuviškos knygos, steigėsi draugijos, visaip kovota už lietuvybės išsaugojimą nuo asimiliacinės politikos. Bažnyčia ir dvarai laikėsi lenkiškai, o valstiečiai ir pavieniai tuo laiku iškilę inteligentėliai – tik lietuviškai. Kalėdojimas, ir tas lietuviškai.

– Šiandien ne kiekvienas jaunesnis skaitytojas žino, kas tas kalėdojimas.

Kalėdojimas – tai juk namų lankymas prieš Kalėdas. Iš sakyklos sekmadienį pranešdavo, kuriuos kaimus ir kada klebonas, zakristijonas, vargonininkas vežimu lankys. Žmonės pasitvarko gryčiose ir laukia, seka vieškelį, kada kunigo vežimas pasirodys. Ir vėl labai ryškus vaizdas iškyla: kunigas įžengia į gryčią, o vaikai, tėvai, seneliai suklaupę priešais duris. Kunigas žegnoja ir mes žegnojamės. Kunigas papila saują saldainių vaikams, sako Garbė Jėzui Kristui. Mes pradedame saldainius rankiotis, o tėvas ar senelis skuba neša į kunigo vežimą ar grietinės kubiliuką, ar kviečių maišą. Tokią duoklę atiduoda. Ant stalo dar zlotų padėdavo. Mama su senele kviečia svečius prie stalo vaišintis, bet prisėsdavo tik kai kuriuose namuose, kaip pasisekdavo.

– Minėjote oficialius ir neoficialius knygnešius. Knygnešiai juk – slapti lietuviškų knygų platintojai. Kaip jie gali būti oficialūs?

Okupacijos metais Vilniaus krašte visgi veikė lietuvių organizacijos. Dalis jų turėjo ryšius su nepriklausoma Lietuva. Tarkime, tokia buvo Švento Kazimiero draugija. Joje buvo Švenčionių skyrius, Mielagėnuose ir net kaimeliuose – poskyriai. Žmonės rinkdavosi į susitikimus, lietuviškus vakarus, giedodavo ir panašiai. Vilniuje buvo leidžiami lietuviški kultūriniai leidiniai: „Vilniaus aidas“, „Vilniaus rytojus“. Pirmasis anksčiau, o „Vilniaus rytojų“ jau ir aš atsimenu, tėvelis prenumeravo. Prie jo „ėjo“ ir vaikiškas priedas „Aušrelė“. Bet bėda – „Aušrelė“ skamba kaip tai nepatogiai panašiai kaip ir J. Basanavičiaus „Aušra“. Vaivdijos cenzūra užspaudė ir priedas galiausiai pervadintas „Varpeliu“. Vėl blogai (juokiasi). Laikraščio periodiškumo neprisimenu, o priedas vaikams – du kartus per mėnesį. Geriausia paskata pramokti skaityti.

– Jūsų krašto lietuviai kaip didelį įvykį mini Kalvarijų atlaidus. Dalyvaudavote?

Pačiam vaikui esant neteko dalyvauti. Bet gerai atsimenu, kaip vyresnieji traukdavo keliu. Tame amžiuje piemenaudavau, tai atėjus laikui, rasdavau vietą ant kokios kalvos arčiau kelio, grauždavau kokią bandelę ir stebėdavau kaip juda vežimai. Priklaupdavau kunigui pravažiuojant pro šalį. Įsivaizduokit, kaip iš Mielagėnų vieškelis eina į Švenčionis ir dar toliau į Vilnių. Tai štai tuo keliu ir tikintieji, priklausomai nuo klebono, Sekminių laikotarpiu susiorganizuodavo vykti į Kalvarijų atlaidus. Orai geri, vasara, kelionė lengva.

Iš mūsų miestelio susirinkdavo 4-5 vežimai žmonių ir traukdavo sau į atlaidus. Saviorganizacijos pagrindais susirinkdavo, kaip mokėjo atsiskaitydavo vieni kitiems už kelionės išlaidas ir važiuodavo. Pirmame vagone klebonas su stula ir bažnytine vėliavėle, kituose – parapijiečiai. Kadangi nuo Mielagėnų iki Vilniaus 110 kilometrų, per vieną dieną nenuvažiuosi, tai sustodavo pernakvoti Švenčionyse, Pabradėje arba Nemenčinėje. O Mielagėnų bažnyčia buvo pavadinta Švento Jono Krikštytojo vardu, tad Joninės ir Sekminės buvo pagrindinės ir didžiausios kaimo religinės šventės.

– Švenčių metu ir ne tik – tuo metu žmonės buvo linksmesni ar labiau prislėgti? Šiandien populiaru lyginti.

Tikrai linksmesni buvo. Susirasdavo pramogų. Mielagėnuose vargonininkas buvo lietuvis, todėl ir bažnyčia leisdavo dažniau lietuviškas „giesmes“. Susirinkdavo ir į vakarones 20-30 žmonių, patys pasigrodavo, šokdavo. Patys susiorganizuodavo, pagalbos nereikdavo. Vienas kaimynas turi armoniką, kitas cimbolus ir jau, žiūrėk, „vakaruška“. Bet ne iki paryčių! Rinkdavosi temstant ir pasilinksminę iki vidurnakčio, skirstydavosi namo.

Jokio girtuokliavimo tais laikais neatsimenu nei Švenčionyse, nei kitur. Girtuokliavimas kaime išplito sovietmečiu. Lenkų režimo laikais varyti naminę buvo labai rizikinga, labai griežtos bausmės. O „valdiška“ degtinė buvo labai brangi. Jei ką ir gėrė, tai naminį alų. Buvo išgeriančių, bet prasigėrusių nebuvo. Be to, ir tikėjimas buvo gilesnis, tikresnis. Prasigerti buvo gėda, nuodėmė, žmonės tą suprato. Ir kunigai drąsiai kalbėdavo iš sakyklos apie visų tiek gerąsias savybes, tiek prasižengimus. Dažniausiai neįvardindami vardais, bet jei ką labai nedoro padarydavo, tai ir vardą sakydavo. Įsivaizduokit, klebonas grūboja: „Adomas primušė kaimynę“. Gėda prieš visą parapiją. Ir sovietmečio propaganda, ir kažkiek mokslas tą tikėjimą išnaikino…

– Miesteliuose dominavo žydai?

Taip, žinoma. Kaimuose lietuviai, o miesteliuose dauguma žydai. Verslas, prekyba buvo žydų rankose. Režimas neturėjo kokių išskirtinių nuostatų žydų atžvilgiu, elgėsi kaip su visom „mažumom“. Tačiau patys žydai labai mokėjo prisitaikyti, buvo nepaprastai vieningi tarp savęs, solidarūs. Jų bendruomenė rūpinosi savo nariais, padėdavo bėdose. Tačiau ir patys žydai daugumoj buvo vargstantys žmonės, netgi elgetaujančių buvo. Tikrai mitas, kad žydai visi turtingi. Ne vienas žydas ir pas tėvus užklysdavo prašyti maisto, pastogės. Kai turėdavo, atsilygindavo įvairiom prekėm – nereikėdavo penkių kilometrų iki artimiausios parduotuvės eiti.

Nacių metais ir Švenčionyse sukūrė getą. Iš keturių tūkstančių gyventojų gal net dauguma gyventojų buvo žydai. Visus suvarė į getą. Tuo metu mokiausi Švenčionių gimnazijoje, gyvenau pas žmones ir matydavau kaip gete, šalia turgaus aikštės, ryte į darbus, vakarop iš darbų varydavo ginkluoti žmonės. Jei tik koks žydas atsilikdavo, gaudavo per pečius. Baisiausia, kad teko matyti kaip iš Švenčionių geto į Cirkliškes, buvusią dvarvietę, varė žydus sušaudymui. Ir mes vaikai žinojome, kad sušaudymui varo. Tai ne pavieniai atvejai, daug dienų. Kolonos suvargusių žmonių, praradusių viltį, žinančių, kur eina. Siaubinga tragedija…

– Minėjot dvarvietę. Lenkija nebuvo padariusi žemės reformos, tad dvarai buvo gyvybingi?

Prie lenkų dvarai klestėjo. Dauguma buvo nuo seno gyvenami tų pačių giminių, tradiciniai. Iki XIX amžiaus beveik visi jau buvo sulenkinti. Buvo ir pavienių lietuvių – stambių žemvaldžių. Štai trys broliai Maldžiūnai, nors ne dvarininkai, bet valdė 6 ar 9 valakus žemės. Valakas – 22 hektarai. Kas jie? Nei valstiečiai, nei dvarininkai. Samdė darbininkus, patys ūkio įdirbti negalėjo. Dvarininkas paprastai buvo kilmingas, bajoriškos kilmės. Bet jei prasigyvenai taip, kad įsigyjai dvarą, tai vadins dvaro valdytoju, šeimininku. Paskutiniai dvarininkai prie mano kaimo buvo Danislavskiai. Sušaudyti užėjus bolševikams. Pamenu juos iš matymo. Buvo liaudies lenkintojai, bet ne aršūs. Apskritai Lenkijoje dvarų pabaiga tapo sovietmetis. Dvarininkų kaip žmonių neliko: kas pabėgo į užsienį, ką išvežė į Sibirą. Jų žemės dalį išdalinio mažažemiams valstiečiams, o daugumą pavertė kolchozais, tarybiniais ūkiais. Sodybos, sodai, statiniai liko apleisti ir apgriauti. Man artimiausias Krikonių dvaras turėjo ir mūrinių statinių, architektūriškai sumūrytų iš plytų. Buvo ir koplytėlė, reguliariai atvažiuodavo parapijos klebonas pamaldų laikyti. Susirinkdavo ir iš kaimų žmonės pasimelsti. Viso to neliko.

– 1939 metai, Lietuva atgauna Vilnių. Ar džiaugėsi žmonės?

Vilnių tai atgavo, o mano Mielagėnai tai liko Baltarusijoje. Jokio džiaugsmo neatsimenu. Buvo daug lūkesčių ir didelis nusivylimas, kai buvome palikti. Iki 1939 metų demarkacinė linija ėjo tarp Švenčionių ir Švenčionėlių: Švenčionys Lenkijoje, Švenčionėliai Lietuvoje. Po Vilniaus atgavimo jau Švenčionys prijungti prie Lietuvos, o Adutiškio valsčius – Baltarusijos. Okupacijų, perdalijimų, sienų ir valdžių kaitos – gyvas galas. Kraštas perėjo iš lenkų okupacijos į sovietinę ir taip liko iki 1990 metų. Vyrai, kurie galėjo, bėgo į Lietuvą. Tačiau užėjusi sovietų valdžia gudriai žmones apgavo. Paskelbė, kad norintieji galės išvykti į Lietuvą, tereikia užsiregistruoti, nurodyti, kokį turtą nori išsivežti. Vyko masinis prisirašymas išvykimui į Lietuvą, išvažiuoti rašėsi tikrai dauguma paprastų žmonių. Tačiau taip ir nebuvo leista išvykti. Tai tik užlaikė žmones namuose. Ironiška, tada bėgome į Lietuvą, dabar iš Lietuvos.

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *