E. Aleksandravičius. Patogioji amnezija arba kiek šaliai reikia universitetų (6)

E.Aleksandravicius_vdu.lt

Egidijus Aleksandravičius | vdu.lt nuotr.

Universitetai ir visas aukštasis mokslas neginčytinai yra savos tautos simboliniai kultūros centrai, nors kai kada jie ima susitraukti iki rinką ir valdžią aptarnaujančių baltakalnierių darbininkų treniruočių stovyklų. Lietuva kartu su daugeliu išsivadavusių pokomunistinių šalių 1990-uosius pasitiko su viltimi, kad greitai vietoj Homo sovieticus visuomenėje įsitvirtins naujo dvasingumo, laisvės ir intelektualumo prikeltas individas. Juk tuomet ne vienas įsivaizdavo, jog esame dvasingi, o mums stinga tik Vakarų demokratijose susikaupusios daiktiškos gerovės.

Pirmasis universitetus į autonomiją ir akademinę laisvę vedęs įstatymas dar turėjo aiškią misiją – ugdyti naują žmogų. Metai bėgo, o kilni siekiamybė traukėsi užmarštin, tyliai laukdama istorijos dėmesio.

Šiandien universitetų likimas Lietuvos politikoje siejamas tik su primityviu sovietinio planavimo refleksų veikiamu klausimu, kiek jų šaliai reikia? It nepratekančio vandens tvenkiny dar garuoja rūpestis, kas valdys, kieno žinioje bus tai, kas visai nesenai neabejotinai buvo siejama išskirtinai su laisve ir savivalda. Ypač bado akis sąmoningas ar nesąmoningas vengimas saugoti institucinę akademinės srities atmintį, be kurios greitai pametama prasmingos veiklos kryptis. Priminti 1990-ųjų idėjas, kuriomis buvo apsvaigintos įstatymų leidėjų, Atviros Lietuvos fondo aplinkos visuomenės šilkverpių, Vytauto Didžiojo universiteto steigėjų iš JAV ir iš Lietuvos galvos?

Glaustai: Homo sovieticus yra siaurai, vienpusiškai, techniškai lavintas tipas, kuriam neprivalu gilintis į moralinės kultūros klausimus, nesvarstytinos universalios vertybės ir išsilavinimo prasmė, nereikia ir gebėjimo matyti ir kritiškai mąstyti visumą. Už juos, stovinčius prie begalinių konvejerių ir kabinetų, gyvenimo prasmės ir valstybės valdymo klausimus turėjo spręsti komunistų partinių ir politinių mokyklų auklėtiniai. Iš dalies tai ir darosi.

Koks buvo galimas politinis elgesys išsivadavimo pradžioje? Štai vokiečiai padarė paprastai: susivieniję pakeitė daugumą Rytų Vokietijos profesorių ir dėstytojų į vakariečius. Mums teko vaidinti kitą spektaklį, stebint, kaip marksizmo leninizmo, mokslinio komunizmo ir ateizmo, TSKP istorijos indoktrinieriai tampa pirmaisiais Europon grįžtančios Lietuvos politologais. Mūsų šaliai, kaip ir kitiems posovietiniams kraštams, stigo savų Vakarų (vokietijų), išskyrus prof. Algirdo Avižienio kartos akademikus, geriausiuose pasaulio universitetuose pasiekusius pripažinimą ir labai gilų supratimo lygį. Dešimtys JAV ir Vakarų Europos lietuvių įsijungė į išnešiotos patirties sklaidą su viltimi, kad tai bus geranoriškai priimta pasikeisti siekiančiame akademiniame posovietinės Lietuvos elite. Ar dar pamename, koks likimas ištiko amerikietišką aukštųjų studijų ir doktorantūros programą? Ar dar galima rasti bent kelis panašumo ženklus su tuo, kas biurokratijos diktuojama šiandien ir kas kažkodėl vadinama „tvarka“?

Esminės idėjos, kuriomis nešini fiziškai ar dvasiškai grįžo į sovietų ideologijos nusmukdytą Lietuvą užsienio lietuviai, vertė ieškoti būdų įveikti iš sovietmečio atklydusį vienos tiesos monopolį, decentralizuoti universitetinę aplinką, išvaduoti studentą iš ankstyvos siauros specializacijos narvo, vis labiau ribojančio prasmingo gyvenimo ir veiklos galimybes spartėjat laisvosios rinkos pasaulio permainoms. Tie žmonės puikiausiai juto Vakarų akademinių sluoksnių ydas (įskaitant dėl išteklių ir pripažinimo besitelkiančias akademines gaujas), žinojo, kas gali tapti panacėja, o kas tik savęs apgaudinėjimo vaistais.

Štai Sorbonos decentralizaciją su 1968 m. maištaujančiais studentais pergyvenęs didysis XX a. mąstytojas prof. Algirdas Julius Greimas (Sauliaus Žuko dėka) „Literatūros ir meno“ puslapiuose 1990-ųjų pradžioje dalijosi savo testamentiška išmintimi ir linkėjo Lietuvai kurti kolegijas mažuose šalies miestuose. Su inteligentijos potencialo atkūrimo ir demokratijos dvasios ugdymo viltimi. Kokia gali būti demokratija ir laisvosios rinkos ekonomika be idėjų konkurencijos? Beje, daug vėliau, jau pastebėjęs didžiųjų idėjų įgyvendinimo nesėkmes ir matydamas permainų dusulį biurokratinėje rutinoje, kitas žymus mokslininkas, Baltimorės universiteto branduolinės fizikos profesorius Kazys Almenas, vietoj ilgų reformatorių ir kontrreformatorių įstatymų projektų pasiūlys tik vieną principą, kurio vertėtų laikytis dėl sėkmingesnės ateities: neleisti, kaip ir daugumoje Vakarų valstybių, dirbti tuose universitetuose, kuriuos baigia ar daktaratus apgina būsimieji profesoriai. Ne skaičius, bet pagal garbingo žaidimo taisykles konkuruojantis policentriškumas lemia.

Žymūs Amerikos profesoriai Kęstutis Skrupskelis ir Vytautas Kavolis ne tik dėstė skirtinguose atgimstančios Lietuvos universitetuose, bet ir rašė projektus, kaip turėtų organizuotis socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetai. Kas juos mena šiandien? Suprantu, kad biurokratiniam klapčiukų elgesiui amnezija yra patogesnė nei atmintis. Tačiau kas nors turi likti istorijai, svarbu nepavėluoti jos parašyti.

Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas, „VDU Academia cum laude“ vadovas.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

6 komentarai

  1. !!!:

    Su tokiais profesoriais kaip sis VDU atsidure siknoi…

  2. Kemblys:

    Egidijus Aleksandravičius:
    ,,Esminės idėjos, kuriomis nešini fiziškai ar dvasiškai grįžo į sovietų ideologijos nusmukdytą Lietuvą užsienio lietuviai, vertė ieškoti būdų įveikti iš sovietmečio atklydusį vienos tiesos monopolį, decentralizuoti universitetinę aplinką, išvaduoti studentą iš ankstyvos siauros specializacijos narvo, vis labiau ribojančio prasmingo gyvenimo ir veiklos galimybes spartėjat laisvosios rinkos pasaulio permainoms.”
    ,,Beje, daug vėliau, jau pastebėjęs didžiųjų idėjų įgyvendinimo nesėkmes ir matydamas permainų dusulį biurokratinėje rutinoje, kitas žymus mokslininkas, Baltimorės universiteto branduolinės fizikos profesorius Kazys Almenas, vietoj ilgų reformatorių ir kontrreformatorių įstatymų projektų pasiūlys tik vieną principą, kurio vertėtų laikytis dėl sėkmingesnės ateities: neleisti, kaip ir daugumoje Vakarų valstybių, dirbti tuose universitetuose, kuriuos baigia ar daktaratus apgina būsimieji profesoriai.”

    Kaip jis gali mokyti jaunus žmones, jei pats svaiginasi savo išmintimi nesibaigiančiuose sakiniuose?!!! Jei taip rašo, tai kaip jis kalba?

  3. dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

    Kiek šaliai reikia universitetų? Taip ponas E. Aleksandravičiau, belieka tik skėstelėti rankomis ir neatsakyti į klausimą. O profesoriui priderėtų iškėlus klausimą nors pabandyti atsakyti. Nepabandėte.
    O toliau dar gražiau rašote ” Koks buvo galimas politinis elgesys išsivadavimo pradžioje? Štai vokiečiai padarė paprastai: susivieniję pakeitė daugumą Rytų Vokietijos profesorių ir dėstytojų į vakariečius. Mums teko vaidinti kitą spektaklį, stebint, kaip marksizmo leninizmo, mokslinio komunizmo ir ateizmo, TSKP istorijos indoktrinieriai tampa pirmaisiais Europon grįžtančios Lietuvos politologais. ”
    Politologai, politologais, jų ko gero nemažai privisę ir Vytauto Didžiojo universitete, nebloga užuovėja. Bet ne čia svarbiausia. Svarbiausia, kad VDU pamažu tapo “marksizmo leninizmo, mokslinio komunizmo ir ateizmo” užuovėja. O dar svarbiau, kad pats autorius E. Aleksanddravičius žemgrobių gaujoje su komunistų partijos sekretoriumi rektoriumi prof. Vytautu Kaminsku ir kitais gaujos nariais, kaip antai dabartiniu rektoriumi Juozu Augučiu, iš spaudos žinome, užgrobė gabalą VDU Kauno botanikos sodo žemės. Kauno botanikos sodo profsąjunga pagal išgales išviešino šitą žemgrobių gaują spaudoje ir su jais buvo susidorota. Kaip antai profsajungos pirmininkas 11 knygų autorius buvo priverstas “savo” noru išeiti iš darbo, o kitas dendrologas,profsąjungietis, tada 14 knygų autorius, 200 publikacijų autorius buvo gimtadienio proga išmestas iš darbo, kaip netenkinantis kvalifikacijos. Teismas įrodė, kad buvo susidorota. Todėl pagrįstai galima teigti, kad VDU žemgrobiai, kurių tarpe ryškia žvaigžde šviečia straipsnio autorius, yra ir kartu susidorotojai su mokslininkais. Nuo savęs dokumentuotai pridėsiu, kad ir dokumentų klastotojai.
    Dar tada, kai galiojo Mokslo ir Studijų įstatymas, jo 16 str. 2 dalis, kuri suteikė laipsniuotiems rinkti Senatą, tačiau man to padaryti fiziškai neleido, kad tik ne taip ranką pakelčiau, kad tik įstatymai Lietuvoje negaliotų.
    Ir pagaliau, kaltinti čia autoriaus negaliu, o tik kompartijos sekretorių, išplėšę laboratorijos duris išnešė visą mano aparatūra, knygas, išradimų aprašymus ir dar daug ką sunaikindami darbo vietą, kad nedirbtum. Tai sužvėrėję naikintojai taip ir galėjo padaryti padarydami man vien materialinių nuostoliu tada už 33000 litų. Tai VDU vagys, kurie iki šiol to ką išvogė man negrąžino, nors kreipiausi į policiją, kuri surado išvogtas vertybes VDU patalpose. Teismai, prokuratūra ir pati VDU valdžia neatdidavė to ką išvogė. Tokia ten valdžia. Naikintojai, niekšai, vagys, dokumentų padirbinėtojai, susidorotojai su mokslininkais ir pagaliau žemgrobiai. Ar gražiau atgimstančioje Lietuvoje negalėjo būti? Turbūt galėčiau apie tai rašyti labai daug, nes apie 30 kg. dokumentų išsaugojau. Tam taip labai atsikuriančiam VDU universitetui iškėliau 20 civilinių bylų, nes buvau visaip šmeižiamas, nes atmečiau prašymą man padidinti atlyginimą iki pilno etato, o atlyginimo padidėjimą grąžinti VDU KBS DKCH lab. viršininkui dr. Jonui Karpavičiui. Jei nesikorumpavau, tai ėdė 7 metus. Kartu “pamiršo”, kad laimėtą bylą, teismo sprendimą dėl atstatymo į darbą reikia vykdyti. Tai parodo, kad VDU valdžia nevykdo ir teismo sprendimo, nors teismo sprendimus dėl piniginių išmokėjimų įvykdė visus skubėdami “pakniupstomis”. Čia būtų pasakojimas be galo ir be krašto kaip “sužydėjo” VDU komunistpalaikių vadovaujamas.

    • Matas:

      Puikus komentaras,manau kad bus daugiau…

      • dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com:

        Ačiū. Kažkuo nelabai esu patenkintas tuo komentaru. Trūkta preciziškumo. Bet čia nenoriu to komentaro tęsti, nori pakalbėti apie universitetu sujungimus.
        Taigi gyvename šalyje, kur korupcija klęsti. Ką reiškia korupcija? Na kiekvienas savaip sugalvos, o ir tų apibrėžimų begalės. Tai pagal mane korupcija ir vogimas yra visiškai tas pats, sinonimai. Tai ką tada reiškia universitetų sujungimas? Gali reikšti tik vieną dalyką, kaip pavogti daug milijonų. Spaudoje skaičiau, kad sujungiant universitetus buvo į tą procesą “įdėta” 170 milijonų. Ar galima įsivaizduoti kiek buvo pavogta? Tai ir dabar, niekada negana, reikia vėl jungti universitetus, kad galima būtų daug daug pavogti. Europos sąjungai parodyti, kad vyksta reformos, išleisti pinigus joms ir gerai pasivogti. Tai va iš kur ta energija sujungti tuos universitetus. Sujungti du universitetus, prijungti dar vieną, prijungti dar vieną ir kiekvieną sykį vis vogti ir vogti. O žinote kas darosi sujungus universitetus? Jie pasidaro vis didesni ir didesni ir didesni tada vėl reikia reformuoti, nes per dideli universitetai yra per daug gremėzdiški, pasunkėja valdymas, nėra konkurencijos, todėl vėl reikia reformų, kad tuos universitetus suskaidyti ir tam vėl reikia lėšų ir vėl atsiranda galimybės daug pavogti.
        Tai tikrai negalvokite, kad valdžia vykdydama tas reformas siekia tik vieno tikslo – pasivogti. O taip, yra ir daugiau tikslų. Visą laiką, jau ketvirtį amžiaus, vykdant reformas akademinė bendruomenė visą laiką yra nestabilumo būsenoje ir tokioje būsenoje rezultatus pasiekti yra labai komplikuota, nes reikia dviem rankomis laikytis įsikibus į kėdę, dažnai beviltiškai. Būsi vis tiek sutraiškytas. Taigi sujungus universitetus atsipalaiduoja daug dėstytojų, išnykta konkurencija ir kartu kokybė ir tada dar labiau padidėja emigracija, nes nėra kur dėtis. Tai emigracijos padidėjimas, apart pavogimo, yra dar vienas universitetų sujungimo uždavinys. Taigi jau galime padaryti kai kurias išvadas: Pirma: universitetų sujungimas užtikrina galimybę kai kam pasivogti biudžeto ir ES pinigėlių. Antra: universitetų sujungimas užtikrina akademinės bendruomenės nestabilumą ir rezultatų ir kokybės sumažėjimą. Trečia: universitetų sujungimas atlaisvinant, sumažinant akademinės bendruomenės skaičių užtikrina emigracijos padidėjimą ir protų nutekėjimą. Ir ko gero ketvirta išvada: universitetų sujungimas atveria kelius tolimesnėms reformoms juos skaidant ir skaidymui skirtas lėšas vėl išvagiant.
        Taigi aiškiai matosi universitetinių reformų uždaviniai. Taigi universitetinių reformų nesustabdysime, nes per daug turime norinčių pasivogti. Gal juokauju?
        Na tai kai statėmė atominę elektrinę, tai vienu ypu buvo pavogta 685 milijonai litų išmokant kompensaciją tiems, kurie nė nesiruošė jos statyti.
        Tai gal čia toks požiūris niekuo nepagrįstas? Gal nieko neteko girdėti apie aukščiausiąjį valdymo prioritetą: daug pasivogti? Tai kokumpuotos visuomenės funkcionavimo variklis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: