L. Šopauskas. Intelektualų pasaulėžiūros totalitarizmas: K. Sabaliauskaitė kaip tipiškas susovietinto lietuvių inteligento atvejis (I) (39)

Laisvūnas Šopauskas | asmeninė nuotr.

Laisvūnas Šopauskas | asmeninė nuotr.

Autoriaus pastaba: Šis straipsnis buvo pasiūlytas interneto portalams lrytas.lt, 15min.lt, diena.lt, kurie buvo paskelbę K. Sabaliauskaitės interviu „Negalime leisti „buduliams“ nubalsuoti už nacionalizmą“, bei interneto portalams delfi.lt ir lzinios.lt. Nė vienas iš šių portalų neatsiliepė. Ši tyla puikiai atskleidžia Lietuvoje veikiančios cenzūros mastą, prilygstantį sovietmečio cenzūrai. Tam tikra prasme šitokia cenzūra pranoksta net sovietinę, nes skelbti straipsnį atsisakyta ne todėl, kad taip elgtis reikalautų laisvą mintį ir žodį slopinanti despotiška valdžia. Šių dienų Lietuvoje valdžios vykdomą cenzūrą pakeitė  neregėto masto savicenzūra, nes minėtų leidiniių redakcijos atsisakė skelbti tekstą savo noru, tai yra niekieno neverčiamos. Toks jų apsisprendimas praktiškai patvirtina pagrindinę straipsnio mintį, kad susovietintai ir trokštančiai kuo greičiau „europeizuotis“ lietuvių inteligentijai yra visiškai svetimos tautos ir valstybės idėjos.

Lietuvoje šios idėjos vis dar cenzūruojamos ir stumiamos iš viešosios intelektualinės bei politinės erdvės net  iš esmės keičiantis pamatinei Vakarų pasaulio raidos tendencijai ir visose jo šalyse sparčiai kylant nesustabdomai tautinio ir valstybinio atgimimo sąjūdžių bangai.

Deja, Lietuvoje desperatiškai siekiama neleisti pakilti šiai bangai visomis įmanomomis priemonėmis – net slepiant nuo visuomenės tautinį ir politinį sąmoningumą žadinančius tekstus. 

Eurosovietmetis su jo cenzūros praktika privalo kuo greičiau baigtis.

Kreipiamės į skaitytojus ir prašome drauge kovoti su šių dienų cenzūrą Sąjūdžio stiliumi – kuo plačiau pasidalijant straipsnio nuoroda.

Įvadas

Romano „Silva rerum“ ketvirtosios dalies išleidimo proga rašytoja dr. Kristina Sabaliauskaitė davė valandos trukmės interviu Lietuvos radijui. Interviu pradžioje rašytoja sakė:

Rašydama jaučiau, kad ketvirtoje dalyje yra nepaprastai daug istorinių paralelių su šia diena, o atsibudusi rytą po [Seimo] rinkimų supratau, kad mano knyga tapo daug aktualesnė, nei įsivaizdavau. Kaip aprašomuoju romane laikotarpiu, taip ir šiandien matome skilusią, pasidalinusią Lietuvą. Anais laikais tai buvo tokie europiečiai Apšvietos vaikai, siekiantys edukacijos reformų, įsiliejimo į bendrąsias Europos struktūras, ne tik ekonomines ir politines, bet visų pirma mąstymo, žmonės, kurie jautėsi Europoje absoliučiai visateisiai, pažinojo to meto europinį elitą, kreipėsi vieni į kitus vardais, bendravo ir buvo pasaulio piliečiai, ir tuo pat metu [kiti buvo] tokie retrogradai reakcionistai, kuriems buvo įprasta senoji tos yrančios bajoriškos deformuotos Respublikos, pasenusios iš esmės, tvarka, su visa korupcija, su kunigaikštukais didesniais ir mažesniais provincijose, kurie tvarkėsi kaip išmanydami, visiškai negalvodami apie bendrąjį visuomenės arba valstybės gėrį, o tiktai paisydami savo interesų. (Laidos įrašas 2:50– 4:10 min.).

Rašytoja įžvalgą apie dabartinės Lietuvos pasidalijimą į europiečius Apšvietos vaikus, ne tik, bet visų pirma mąstymu įsiliejusius į bendrąsias europines struktūras, ir retrogradus reakcionistus, įsikabinusius pasenusios tvarkos, plėtojo didelėje interviu dalyje, o jos mintys apie tai buvo paskelbtos LRT tinklalapio publikacijoje „K. Sabaliauskaitė: negalime leisti „buduliams“ nubalsuoti už nacionalizmą“.

Idėja apie tokį dabartinės Lietuvos pasidalijimą nėra nauja, o rašytojos pateikta plėtotė nėra originali ar gili. Vis dėlto K. Sabaliauskaitės pasisakymas vertas išskirtinio dėmesio ir atidžios analizės dėl dviejų priežasčių. Pirma priežastis yra reprezentatyvumas – autorės idėjos yra būdingos negausiai, bet aktyviai viešojoje erdvėje besireiškiančiai asmenų grupei, vadinamai „intelektualais“ arba „viešaisiais intelektualais“ (šią grupę tiksliau apibūdinsime vėliau). Antra priežastis yra atvirumas – tas idėjas, kuriomis daugelį aspektų nutylėdami ir užmaskuodami viešieji intelektualai publiką maitina atsargiai, rašytoja ištėškė auditorijai nepasirūpinusi pridengti net minimaliu gudravimų ir eufemizmų šydu.

Šiame straipsnyje keliame tris uždavinius. Pirma, pristatysime K. Sabaliauskaitės idėjas apie Lietuvos pasidalijimą kaip tam tikrą sistemingą idėjų kompleksą. Antra, pateiksime šių idėjų vertinimą intelektualiniu, moraliniu ir politiniu požiūriais. Trečia, pateiksime sociologinį šių idėjų įtakos aiškinimą. Straipsnyje nebus analizuojama rašytojos literatūrinė kūryba; taip pat nebus svarstomos jokios psichologinės aptariamų idėjų potekstės.

Rašytojos mintys apie nacionalizmą

Esminis terminas, kurį rašytoja naudoja kalbėdama apie dabartinės Lietuvos pasidalinimą, yra „nacionalizmas“. Apie nacionalizmą autorė kalba nuolatos pabrėždama savo pasibjaurėjimą.

Nacionalizmą ji pristato kaip piliečių sąmoningumo ir socialinio atsakingumo priešingybę:

Šiandienis mūsų piliečių sąmoningumas dažnai nuteikia labai optimistiškai ir džiugiai. Tikrai kiekvieną dieną matau socialiai atsakingų žmonių, kuriems yra ne vis tiek, ne tas pats, kaip mes gyvensime, kaip jų vaikai gyvens, kurie iš tikrųjų myli šią šalį, nori padaryti ją geresnę. […] Kita vertus, labai neramina pseudopatriotizmo tendencija (apie tai, beje, mano naujoje knygoje irgi kalbama). Tas tariamas patriotizmas iš tikrųjų yra ne kas kita kaip ksenofobiškas nacionalizmas, atmetimas – svarbu tik lietuvis, tik tauta.

Paklausta, ką jaučianti dėl Jungtinės Karalystės referendumo dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, rašytoja išlieja visą  savo nerimą, skausmą ir pasibaisėjimą, kurį jai kelia nacionalizmas:

Jausmas labai aiškus – iš butelio išleistas ksenofobijos džinas. Tai visiškai akivaizdu. Drastiškai padidėjo rasistinių išpuolių statistika ir nusikalstamumas. Masėse visą laiką būna ksenofobiškų rasistinių polinkių ir minčių, bet, kai jie jaučia, kad tai visuomenei nepriimtina, kad įstatymai už tai baudžia, tada visiems žemiesiems instinktams neduodama valios.

Ūmai visos tamsios „budulių“ masės, kurių ten pilna, pajuto ir galbūt klaidingai interpretavo, kad 52 proc. mąsto panašiai kaip jie. Neva, dabar tai priimtina ir dėl to jie gali prieiti prie musulmonės ir nuo galvos nutraukti hidžabą, gali lenkus išvadinti parazitais ir t. t. Viskas, racionalios, sąmoningos kategorijos neveikia. Tai šlykštu, baisu.

Jeigu tie ventiliai atsidarys kitose šalyse ir prasiverš juodas ksenofobijos garas (nenoriu labai pesimistiškai skambėti), turėsime 1930 m. Europą su fašizmu ir viskuo kitu. Tendencijas matau ir Lietuvoje, nes raginama atsigręžti į nacionalizmą. Mes jau vieną kartą turėjome labai aiškiai išreikštą nacionalizmą tarpukario Lietuvoje. Jis baigėsi žydšaudyste – dėme, kurios negalime nusiplauti, nors jau kelinta karta po to praėjo.

Mano kartos žmonės turi spręsti šią kaltės problemą. Mes tai darome, pradėdami atvirai apie tai kalbėti. Dėl to, man atrodo, daug žmonių mąsto panašiai kaip aš. Reikia daryti viską, kad negrįžtume ten, kur buvome. Reikia vieną kartą pamiršti visus šiuos sumautus nacionalsocializmus ir tautinio geto iš Lietuvos kūrimą. Viešoje erdvėje vėl girdime tokių balsų, retoriškai labai įtakingų balsų.

K. Sabaliauskaitė apie nacionalizmą išsako keletą idėjų, kurias dabar iš eilės aptarsime.

Pirmoji. Anot rašytojos, nacionalizmas reiškia ksenofobiją, yra neatskiriamas nuo ksenofobijos, iš esmės tas pats, kaip ksenofobija. Kitaip tariant, autorė retorinėmis priemonėmis bando ištrinti ribas tarp ksenofobijos ir nacionalizmo sąvokų.

Autorė, būdama meno istorijos žinove ir puikiai išmanydama bendrąją istoriją, turėtų nors bendrais bruožais susigaudyti, kas yra nacionalizmas, kada jis atsirado ir kas jam būdinga. Net paviršutiniško susipažinimo su nacionalizmo samprata ir istorija turėtų pakakti, kad būtų išsiaiškinta, jog nacionalizmo ir ksenofobijos sąvokos nėra tapačios ir kad nei ksenofobija nėra nacionalizmo būtinas bruožas, nei nacionalizmas – ksenofobijos.  Nacionalizmo ir ksenofobijos apjungimas į tariamai neišskiriamą vienovę yra standartinė liberalmarksistinės propagandos klišė. Natūraliai kyla klausimas: ar autorė tikrai net apytikriai nesusigaudo, kas yra nacionalizmas, ir nesivargina pasidomėti, ar sąmoningai klaidina auditoriją eksploatuodama nuvalkiotą propagandinę klišę?

Prisiminkime nacionalizmo ir ksenofobijos sąvokų reikšmę bei truputį istorijos. Ksenofobijos sąvoka gali būti išaiškinta pasakius, jog tai yra perdėtas priešiškumas svetimšaliams ir tam, kas svetimšališka. Nacionalizmo sąvoka gali būti išaiškinta pasakius, kad tai yra politinė programa, kurios centre yra politinės tautos interesų užtikrinimas nacionalinėje valstybėje. Jokio būtino ryšio tarp priešiškumo svetimšaliams ir tam, kas svetimšališka iš vienos pusės, ir politinės tautos interesų užtikrinimo iš kitos pusės, be abejo, nėra. Nacionalistai, kaip ir kitų politinių programų šalininkai, gali būti priešiškai nusiteikę savo politinės programos priešininkų atžvilgiu. O kas yra nacionalistinių judėjimų priešininkai? 19 amžiuje tai buvo tautas pavergusios imperijos. Pastaraisiais dešimtmečiais pagrindiniu nacionalizmo priešu tapo globalizmas. Reikėtų pritarti tiems politologams, kurie teigia, kad globalizmo-nacionalizmo alternatyva tapo pagrindine politikos alternatyva ir savo reikšme nustelbė anksčiau pagrindine laikytą dešinės-kairės alternatyvą. Tiek imperialistai, tiek globalistai prieš tautų laisvės siekius dažnai pasitelkia iš esmės tą pačią priemonę – gyventojų sumaišymą. Nacionalistai yra neigiamai nusistatę ne prieš kažkokius neapibrėžtus svetimšalius, bet prieš prieš tai, kad tam tikros žmonių grupės būtų panaudotos kaip instrumentas tautoms pavergti. Imperijų atveju toks instrumentas būdavo į neklusnias provincijas planingai perkeliami kolonistai, globalizmo atveju – ekonominiai migrantai. Šiuo metu ne vienoje Vakarų Europos šalyje  nekontroliuojama ekonominė imigracija gyventojų sudėtį keičia arba jau yra pakeitusi taip, kad tų šalių gyventojai autochtonai ima savo šalyje jaustis svetimi ir turi pagrindą baimintis, kad greitai visiems laikams nustos būti savo šalies šeimininkais. Vadinti „ksenofobija“  nacionalistams būdingą neigiamą nusistatymą prieš nekontroliuojamą imigraciją yra primityvi demagogija.

Antroji. Anot autorės, raginimas atsigręžti į nacionalizmą reiškia fašizmo ir nacionalsocializmo skatinimą, nacionalizmas iš esmės esąs tas pats, kaip fašizmas ir nacionalsocializmas. Tai reiškia, kad rašytoja retorinėmis priemonėmis bando ištrinti ribą tarp nacionalizmo iš vienos pusės ir fašizmo bei nacionalsocializmo – iš kitos.

Iš istorikės K. Sabaliauskaitės galima būtų tikėtis, kad ji žinos, kas yra fašizmas ir nacionalsocializmas, kada jie atsirado ir kokie pagrindiniai jų bruožai. Nereikia būti šių judėjimų ekspertu, kad galima būtų susigaudyti, jog nacionalizmo, fašizmo bei nacionalsocializmo sąvokos nėra tapačios, o būtinų loginių ar priežastinių ryšių tarp nacionalizmo iš vienos pusės ir fašizmo bei nacionalsocializmo – iš kitos, nėra. Nacionalizmas, fašizmas ir nacionalsocializmas yra visiškai skirtingos ideologijos, kurios tiek buvusioje SSRS, tiek Vakaruose sąmoningai suplakamos „smegenų plovimo“ tikslais. Prisiminkime, kad sovietiniai propagandistai A. Smetonos režimą nuolatos vadino „fašistiniu“. Todėl vėl natūraliai kyla klausimas: ar autorė tikrai visiškai nesusigaudo, kas yra nacionalizmas, fašizmas ir nacionalsocializmas, ir nesivargina pasidomėti, ar sąmoningai klaidina auditoriją eksploatuodama nuvalkiotas sovietinės ir liberalmarksistinės propagandos klišes?

Kadangi rašytoja bando auditorijai įteigti, kad nacionalizmas ir fašizmas bei nacionalsocializmas yra kažkokiu būdu dėsningai susiję, verta pasidomėti šių politinių programų ir judėjimų kilme ir pobūdžiu. Nacionalizmas Vakarų Europos šalių politikoje ima reikštis 18 a. antrojoje pusėje ir yra dėsningas neluominės visuomenės atsiradimo rezultatas, sietinas pirmiausia su tuo, kad platieji gyventojų sluoksniai ima įsitraukti į politiką ir suvokti save kaip piliečius, t.y. valstybės šeimininkus. Visiškai kitoks yra fašizmo ir nacionalsocializmo pobūdis. Kalbant apie šiuos judėjimus pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad fašizmas ir nacionalsocalizmas yra visiškai skirtingos valdymo formos: viena autoritarinė, kita – totalitarinė. Tai abėcėlinė politologijos tiesa, kuri sąmoningai ignoruojama komunizmo ir liberalizmo adeptų skleidžiamoje propagandoje. Apskritai kurti iliuzą, kad tarp B. Musolinio ir A. Hitlerio režimų nebuvo jokio skirtumo, nors šie režimai atstovauja iš esmės skirtingoms valdymo formoms, yra nuolat naudojamas, bet ypač nešvarus intelektualinis ir politinis komunistinės ir liberaliosios propagandos triukas. Nacionalizmo, fašizmo ir nacionalsocializmo sąvokų suplakimas ypač pasibjaurėtinas kai šis triukas taikomas apibūdinant vadistinį A. Smetonos režimą, kuris iš esmės buvo itin švelni autoritarinio valdymo forma.

Plūsdama nacionalizmą K. Sabaliauskaitė pamiršta, kad XIX a. nacionalizmas buvo demokratinis ir liberalus, o istoriškai vėliau nei liberalizmas atsiradę komunizmas, fašizmas ir nacionalsocializmas buvo patologinės reakcijos į radikaliai  individualistinio liberalizmo (kuris atmetė atsakomybės tautinei politinei bendruomenei ideologijos, t.y. nacionalizmo, numatomus įpareigojimus individui ) diegtos „laukinio kapitalizmo“ tvarkos sukeltas ekonomines, moralines ir politines Vakarų visuomenių patologijas. Didžiuodamasi, kad šių dienų „pažangūs“ europiečiai yra „Apšvietos vaikai“ rašytoja pamiršta, kad milijonus gyvybių pražudžiusios komunizmo ir nacionalsocializmo ideologijos yra būtent švietėjiško mastymo kūrinys ir jos viso labo nuosekliai išskleidžia jas pagimdžiusios taip pat švietėjiškos liberalizmo ideologijos teorines ir praktines implikacijas. Kitaip sakant, komunizmas ir nacionalsocializmas yra ataugos, išsišakojusios ant iš pat pradžių ligoto liberalizmo ideologijos medžio kamieno.

Reikia pripažinti, kad tam tikra analogija tarp tos politinės situacijos, kurioje išplito nacionalsocializmas, fašistiniai, komunistiniai sąjūdžiai, ir dabartinės Vakarų politinės situacijos, gali būti daroma. Panašiai, kaip 19 a. liberalizmo ekscesai sukūrė situaciją, kurioje daugelyje šalių į valdžią galėjo ateiti autoritariniai ir totalitariniai režimai, taip ir dabar globalizmo ir neoliberalizmo, vėl diegiančių „laukinį kapitalizmą“, ekscesai gali sukurti demokratinių režimų išlikimui nepalankią situaciją. Tik nacionalizmas čia niekuo dėtas. Taigi,  jei autorei rimtai rūpėtų fašizmo ir nacionalsocializmo ištakos, ji turėtų kalbėti ne apie nacionalizmą, bet apie liberalizmą; jei autorei rimtai rūpėtų demokratijos būklė ir grėsmės jai, kylančios dabartinėse valstybėse, tada taip pat derėtų kalbėti ne apie nacionalizmą, bet apie globalizmą ir neoliberalizmą.

Trečioji. Anot rašytojos, „[m]es jau vieną kartą turėjome labai aiškiai išreikštą nacionalizmą tarpukario Lietuvoje. Jis baigėsi žydšaudyste – dėme, kurios negalime nusiplauti, nors jau kelinta karta po to praėjo“.

Pozicija, pagal kurią dėl žydų žudymo, vykusio vokiečių okupacijos laikotarpiu, kalta visa lietuvių tauta, viešojoje erdvėje buvo kelta daug kartų ir daug kartų buvo parodytas jos nepagrįstumas. Rašytoja nesivargina pasidomėti, ką sakė šios pozicijos oponentai ir kalba apie visų lietuvių kaltę kaip apie savaime suprantamą dalyką. Tai vertintina kaip intelektualinio nesąžiningumo apraiška.

K. Sabaliauskaitės kalbėjimas apie lietuvių kaltę skiriasi nuo kitų šios pozicijos šalininkų tuo, kad ji kaltę priskiria ne tik tautai, bet ir lietuviškajam nacionalizmui. Tai begėdiškas melas. Rašytoja net nemėgina sukurti pagrindimo regimybės. Ji sako, kad Nepriklausomos Lietuvos aiškiai išreikštas nacionalizmas „baigėsi žydšaudyste“. Bet kodėl tuo kažkas turėtų patikėti? Ar todėl, kad Nepriklausoma Lietuva su jai būdingu aiškiai išreikštu nacionalizmu buvo anksčiau, o žydų žudymas – vėliau? Bet K. Sabaliauskaitė turbūt supranta, kad po to nereiškia dėl to? O gal todėl, kad lietuviai, dalyvavę žydų žudymuose, iki vokiečių okupacijos gyveno Nepriklausomoje Lietuvoje ir patyrė aiškiai išreikšto nacionalizmo poveikį? Tačiau lietuviai, dalyvavę žydų žudymuose, buvo paveikti ne vien nacionalizmo. Juos taip pat veikė ir krikščionybė, ir sekuliarizacija, ir buržuazinės visuomenės moralė ir daugelis kitų reiškinių ir tendencijų. Kodėl turėtumėme manyti, kad būtent nacionalizmas paskatino žudyti žydus, o ne krikščionybė ar sekuliarizacija ar buržuazinės visuomenės moralė ar dar kažkas?

Rašytoja nutyli, kad „nacionalistinėje“ ir „fašistinėje“ tarpukario Lietuvos Respublikoje gausi žydų bendruomenė klestėjo. Lietuviškąjį nacionalizmą susieti su žydų žudymu galima būtų tik tuo atveju, jei žydų naikinimą savo programiniu tikslu būtų padariusi arba nacionalistinė Lietuvos vyriausybė, arba tam tikros nacionalistinės lietuviškos politinės organizacijos.  Tačiau žydai buvo naikinami ne jau neegzistavusioje Lietuvos Respublikoje įgyvendinant kokias nors mistines „lietuviškojo nacionalizmo“ idėjas, bet III Reicho vykdytą ideologinę „rasinio apsivalymo“ programą. Šiuo atveju vėl kartojamas nuvalkiotas propagandinis triukas: nacionalizmas suplakamas su rasizmu,  nors XIX a. viduryje atsiradęs „rasinis mąstymas“ ne tik negali būti kildinamas iš nacionalizmo, bet yra grindžiamas visiškai kitomis idėjinėmis ir intelektualinėmis prielaidomis. Kitaip negu hitlerinėje Vokietijoje, kur toks mąstymas buvo viešpataujančios nacionalsocialistinės ideologijos vienas kertinių elementų ir buvo skleidžiamas masėse,  „smetoninėje“ Lietuvoje jis praktiškai nebuvo žinomas – rasizmas ne tik buvo svetimas Lietuvą valdžiusių Tautininkų partijai, bet nuo šios ideologijos atsiribojo ir ne kartą viešai ją smerkė aukščiausieji Lietuvos Respublikos valdžios pareigūnai. Tai savaime liudija, kad jokių tiesioginių sąsajų tarp nacionalizmo ir rasizmo nėra.

Nesunku pastebėti, kad autorė, susiedama lietuviškąjį nacionalizmą su žydšaudyste, kartoja sovietinės propagandos teiginius. Skirtumai tarp K. Sabaliauskaitės pozicijos ir sovietinės propagandos yra tik du. Pirma, sovietinė propaganda vengė kalbėti apie žydus, nes žydai sovietų vyriausybės požiūriu buvo abejotino lojalumo žmonių grupė. Antra, sovietinė propaganda vengė priskirti kaltę už žudymus visai lietuvių tautai, nes lietuvių tauta, kartu su kitomis SSRS tautomis statė komunizmą. Todėl sovietinė propaganda skleidė žinią apie lietuviškojo nacionalizmo kaltę už tarybinių žmonių žudymą.

Ketvirtoji. Pagal autorę, nacionalistai norėtų iš Lietuvos padaryti „tautinį getą“. Rašytoja siekia, kad auditorijai nacionalizmas asocijuotųsi su beviltišku primityvizmu, atsilikimu, provincialumu, išsilavinimo stoka, beprasmiška agresija, kvailumu ir panašiomis charakteristikomis. Esą nacionalistai nori Lietuvą atkirsti nuo visos tos šviesos ir pažangos, kuri sklinda iš Vakarų. Nacionalistų kėslams autorė priešpastato pažangą kone automatiškai garantuojančią Europos įtaką ir buvimą Europos struktūrose.

Tai yra dar vienas begėdiškas melas. Istoriją išmananti rašytoja puikiai žino, kad modernią lietuvių politinę tautą ir jos kultūrą išugdė, o vėliau iškovojo valstybingumą būtent nacionalistai; kad Nepriklausomoje Lietuvoje, kurios vyriausybė vadovavosi „aiškiai išreikštu nacionalizmu“, buvo pasiekta milžiniška pažanga kultūroje, švietime, ekonomikoje ir kitose srityse; kad Nepriklausoma Lietuva niekuomet nebuvo „tautinis getas“ ir niekuomet nebuvo bandoma tokia paversti, bet atvirkščiai, siekė perimti visą pažangiausią Vakarų valstybių patirtį; kad sovietų okupacijos sąlygomis tautinio ir valstybinio sąmoningumo likučius išsaugojo taip pat nacionalistai; kad Sąjūdžio – organizacijos iškovojusios Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos – pasaulėžiūra ir programa buvo nacionalistinės, o narių branduolys buvo nacionalistai.

Kuriant „tautinio geto“ mitą taip pat einama seniai pramintu ideologinio melo keliu ir sąmoningai painiojamos bei suplakamos tautos ir valstybės kaip jos politinės organizacijos formos sąvokos. Sukurdama nacionalinę valstybę tauta tampa savivaldžia politine bendruomene, gebančia atsispirti viršnacionalinių – anksčiau imperinių, dabar globalistinių – darinių ir struktūrų diktatui. Taigi „uždarumo“ esmė yra politinis savarankiškumas, kurį propagandiškai mėginama pavaizduoti kaip ekonominio ir kultūrinio uždarumo ir ribotumo ar net visiško atsiribojimo nuo pasaulio siekius. Tai paprasčiausias ir itin primityvus propagandinis melas: būtent XIX a., „tautų pavasario“ epochoje, Europa buvo atviriausia, nes per ją buvo galima keliauti skersai ir išilgai be jokių apribojimų ir kliūčių. Lygiai tas pat buvo ir tarpukario Europoje, kurioje nesama nė vieno „tautinio geto“ pavyzdžio. Taigi, kuriamas nacionalizmo įvaizdis, jog tai esanti „tautinio geto“ ideologija, yra tikras nesusipratimas. Tikrasis pastangų palaikyti ir skeisti šį įvaizdį motyvas yra neįvardijamas – tai tikslas sunaikinti tautas kaip politiškai organizuotas ir suverenias žmonių bendrijas, trukdančias įgyvendinti globalistinius pasaulio pavergimo planus.

Panašiai melagingas yra ir visokeriopo gėrio siejimas su Europos įtaka ir integracija į Europos struktūras. Europa nėra metafizinio gėrio karalystė, iš kurios ateina tik geros idėjos ir įtakos. Tokios destruktyvios ideologijos, kaip nacionalsocializmas, marksizmas, liberalizmas ir pastarųjų dviejų dabartinis variantas, kurį derėtų pavadinti „liberalmarksizmu“, yra grynai europietiški arba vakarietiški produktai. Todėl atsisukimas į Europą ir atsivėrimas jos įtakoms ir integraciją į jos struktūras jokio gėrio negarantuoja. Dabartinė Lietuva  yra ir atsisukusi, ir atsivėrusi, ir integruota, bet tik ideologijos apakintas žmogus gali nematyti, kokiu mastu valstybė per 25 metus buvo nustekenta ir su kokiu greičiu ritasi į pražūtį.

Ir vėl galime aptikti atitikimą tarp K. Sabaliauskaitės pozicijos ir sovietinės propagandos. Panašiai kaip rašytoja priešpastato „tautinio geto“ primityvizmą pažangai, kurią neša įsijungimas į Europos struktūras, taip ir sovietinė propaganda priešpastatydavo tariamą Nepriklausomos Lietuvos atsilikimą, primityvumą ir skurdą tam ūkio ir kultūros suklestėjimui, kuris neva atėjo „įsijungus į tarybinių tautų šeimą“.

Penktoji. Rašytoja nacionalizmą vadina „pseudopatriotizmu“, t.y. tariamu arba netikru patriotizmu. Nacionalistinį pseudopatriotizmą autorė priešpastato „piliečių sąmoningumui“, kurį laiko tikruoju patriotizmu:

Šiandienis mūsų piliečių sąmoningumas dažnai nuteikia labai optimistiškai ir džiugiai. Tikrai kiekvieną dieną matau socialiai atsakingų žmonių, kuriems yra ne vis tiek, ne tas pats, kaip mes gyvensime, kaip jų vaikai gyvens, kurie iš tikrųjų myli šią šalį, nori padaryti ją geresnę.

Visiškai nesvarbu, ar šie žmonės fiziškai yra Lietuvoje, ar užsienyje. Žinau labai daug emigrantų, kurie pasiryžę, jei prireiks, viską mesti ir važiuoti ginti savo šalies. Jie labai konstruktyviai dabar Lietuvai padeda savo darbais ir pinigais.

Norėdami išsiaiškinti, ko vertas tokia perskyra tarp pseudopatriotizmo ir tikrojo patriotizmo, turime aptarti tris klausimus:

(a) kas yra patriotizmas?
(b) ar nacionalizmas yra patriotizmas?
(c) ar K. Sabaliauskaitės „piliečių sąmoningumas“ yra patriotizmas?
(a) Tam, kad apie patriotizmą galėtume kalbėti aiškiai ir tiksliai, turime įsivesti tris  perskyras:
– tėviškę skirti nuo Tėvynės;
– administracinį vienetą – nuo valstybės;
– etnosą skirti nuo politinės tautos, t.y. tautos, siekiančios turėti arba įgyti nuosavą valstybę.

Akivaizdu, kad aiškindamiesi patriotizmo sampratą turime naudotis sąvokomis Tėvynė, valstybė ir politinė tauta. Centrine iš šių trijų sampratų laikytina politinės tautos sąvoka. Tai yra patriotizmo esmė. Patriotizmas turi aiškiai apibrėžtą atskaitos bendriją – politinę tautą, gebančią sukurti savo valstybę. Kitos dvi sąvokos – Tėvynė ir valstybė – patriotizmo sampratos kontekste yra priklausomos nuo politinės tautos sąvokos. Valstybę patriotas supranta (pavartosime seną metaforą) kaip politinės tautos namus, o Tėvynę – kaip kraštą, kuris priklauso politinei tautai.

Apie patriotizmą tinkama kalbėti kaip apie projektą – politinės tautos ir jos namų steigimo ir tinkamo tvarkymosi tuose namuose projektą. Trumpai šį projektą galima būtų vadinti „politinės tautos projektu“. 

Dabar galima išaiškinti, kas yra yra patriotas ir patriotizmas. Patriotas – tai žmogus, įsipareigojęs politinės tautos projektui, o patriotizmas – įsipareigojimas politinės tautos projektui.

(b) Turint patriotizmo sąvokos išaiškinimą atsakyti į klausimą ar nacionalizmas yra patriotizmas? nesukelia keblumų. Akivaizdu, kad nacionalizmas, t.y. politinė programa, kurios centre yra politinės tautos interesų užtikrinimas nacionalinėje valstybėje, yra ne tariamas, bet pats tikriausias patriotizmas. Kiekvienas nacionalistas yra patriotas. K. Sabaliauskaitė, vadindama nacionalizmą „pseudopatriotizmu“ kalba netiesą.

(c) Aiškindamiesi, ar rašytojos aukštai vertinamas „piliečių sąmoningumas“ yra patriotizmas, pirmiausia atkreipkime dėmesį į tai, kad „piliečių sąmoningumas“ yra priešpastatomas nacionalizmui, todėl tai turėtų būti nenacionalistinis patriotizmas.

Ar nenacionalistinis patriotizmas egzistuoja? Norėdami atsakyti į šį klausimą turime pasitelkti istoriją. Politinės tautos yra senesnis reiškinys už nacionalizmą. Nacionalizmas egzistuoja nuo 18 a. antrosios pusės, o politinės tautos – nuo to laiko, kai atsiranda pilietybės institutas, t.y. nuo Antikos epochos archainio laikotarpio pabaigos. Iš istorijos žinome atėniečių, spartiečių, tėbiečių, romėnų ir kitas politines tautas; taip pat žinome persų, lidų, asiriečių ir kitus etnosus bei valstybes, bet ne politines tautas, nes pastarosiose šalyse nebuvo pilietybės instituto.

Iki kapitalizmo laikotarpio visuomenė  buvo luominė, ir jei tokioje visuomenėje susiklostydavo pilietybės institutas, jis apimdavo tik tam tikro luomo ar luomų asmenis, sudarančius šalies gyventojų mažumą. Atitinkamai, politinę tautą sudarė tik luomas, ar luomai, turintys piliečio teises. Tai turėtų būti gerai žinoma mūsų šalies pavyzdžiu – LDK nuo 16 amžiaus egzistavo pilietybės institutas ir LDK piliečiai buvo tik bajorų (riterių) luomo nariai.

Kapitalizmo sąlygomis luomai netenka savo ūkinio pagrindo ir ilgainiui panaikinami, o piliečio teises įgyja visi arba beveik visi šalies gyventojai. Piliečio teises įgijusios plačios gyventojų masės įgyja ir galimybę save laikyti politinės tautos nariais ir būti patriotais.

Tai nėra vien kiekybinis skirtumas, pasireiškiantis tuo, kad kad kapitalizmo sąlygomis yra daugiau asmenų, turinčių piliečio teises ir todėl yra daugiau potencialių patriotų. Pasikeitimas yra kokybinis, ir todėl mes galime kalbėti apie dvi patriotizmo atmainas:

– luominės visuomenės sąlygomis egzistuojantį patriotizmą;
– neluominės visuomenės sąlygomis egzistuojantį patriotizmą.

Neluominės visuomenės sąlygomis gyvuojantis patriotizmas yra ne kas nors kita, o nacionalizmas. Neluominėje visuomenėje jokio kitokio, negu nacionalizmas, patriotizmo nebuvo, nėra, ir, nepaisant J.Habermaso ir kai kurių kitų filosofų pastangų, visiškai nepanašu, kad atsiras. Galime sakyti, kad dabartinės visuomenės sąlygomis sąvokų patriotas ir nacionalistas referentai sutampa, t.y. šiuo metu kiekvienas patriotas yra nacionalistas, ir atvirkščiai. 

Remdamiesi tuo, kad šiuolaikinėje visuomenėje kitokio, negu nacionalizmas, patriotizmo neegzistuoja, turime daryti išvadą, kad K. Sabaliauskaitės vertinamas nenacionalistinis „piliečių sąmoningumas“ nėra patriotizmas. Bet kas tada yra tas „piliečių sąmoningumas“, kurį rašytoja priešpastato nacionalizmui?

Nors autorė apie alternatyvą nacionalizmui pasako nedaug,  keletas bruožų leidžia vienareikšmiškai identifikuoti, kokią koncepciją ji turi omenyje. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad K. Sabaliauskaitė kalba apie „piliečius“, „žmones“, „visuomenę“, bet niekur nekalba apie politinę tautą. Tai labai svarbu, nes politinė tauta yra politikos subjektas, o „piliečiai“, „žmonės“ ar „visuomenė“ nėra ir negali būti politikos subjektas. Antra, rašytoja, pristatydama nenacionalistinį patriotizmą, kalba apie šalies gerovę, pagalbą Lietuvai darbais ir pinigais. Rūpestis gerove, pagalba šaliai yra nepolitinė veikla, kuri gali būti lygiai taip pat vykdoma ir tuo atveju, jei Lietuva yra nepriklausioma valstybė, ir tuo atveju, jei Lietuva yra kokios nors imperijos provincija.

Pilietiškumą sieti su „socialiniu atsakingumu“ yra apskritai nesusipratimas, nes pilietiškumas yra ne socialinė, o politinė kategorija, nusakanti ne asmens santykį su visuomene, bet su valstybe. Pilietiškumo klausimo esmė – su kokia politine bendruomene, t. y. valstybe, tapatinamasi. O vadinamasis „socialinis pilietiškumas“, arba „pilietinis aktyvumas“, yra tik politinio pilietiškumo, arba angažavimosi valstybei, viena išraiškų ir tokio angažavimosi laipsnio rodiklis. Lietuvių „pilietiškumą“ skatino ir kraštą okupavę sovietai, todėl „sąmoningiausi“ ir „pilietiškiausi“ asmenys de facto buvo lojaliausi ir uoliausi okupantų tarnai. Autorės pasisakyme galima pastebėti ir komišką aspektą: emigrantų pagalbą savo giminaičiams pinigais ji kažkodėl laiko pagalba Lietuvai ir patriotizmo apraiška. Keista, kad kam nors gali būti neaišku, jog remti pinigais mažą pensiją gaunančius tėvus ir remti Lietuvą yra du visiškai skirtingi dalykai. O norint suvokti, koks didelis ir principinis šis skirtumas, vėl pakanka prisiminti sovietmetį. Tada dalis emigravusių išeivių rėmė okupuotame krašte gyvenusius artimuosius siuntiniais ir pinigais. Bet ši naudinga ir žmogiškai suprantama parama buvo laikoma tuo, kas iš tiesų yra – būtent asmeniška pagalba privatiems asmenims, palengvinančia jų gyvenimo sąlygas ir buitį, bet ne tarnyste visam pavergtam gimtajam kraštui. Trečia, autorė akcentuoja, jog nėra skirtumo ar žmonės, kuriems būdingas „pilietinis sąmoningumas“ yra Lietuvoje ar užsienyje. Be jokios abejonės, tikrovėje skirtumas yra milžiniškas, nes nuosekliai dalyvauti valstybės gyvenime ir atlikti piliečio pareigas nuolatos gyvenant užsienyje yra neįmanoma.

Šie trys bruožai aiškiai parodo, kad K. Sabaliauskaitės „piliečių sąmoningumas“ yra ne kas kita, kaip „tikruoju“ pristatomo patriotizmo koncepcija, gerai pažįstama iš tokių tekstų kaip L. Donskio „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“, A. Kubiliaus „Apie tikrąjį lietuvišką patriotizmą“, ir, be abejo, konservatorių-liberalų vuriausybės dokumentų – 2011 m. programos „Globali Lietuva“ ir 2012 m. Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2030“.

Politologas Vytautas Sinica puikiame straipsnyje išsamiai išanalizavo šią koncepciją ir atskleidė jos sovietines ištakas. Verta priminti politologo išvadas apie šią sovietinės valdžios – Donskio – Kubiliaus – konservatorių partijos – liberalų partijos – K. Sabaliauskaitės patriotizmo koncepciją, kurią jis pavadino „gerovės patriotizmu“:

Lyginant su klasikine patriotizmo samprata, vyravusia ir tarpukario Lietuvos politiniame mąstyme, sovietmečiu patriotizmo sąvoka patyrė keletą esminių transformacijų. Pirma, tautinį solidarumą pakeitė klasinis solidarumas. Antra, istorinę misiją turinčios tautos sampratą pakeitė laikinos ir išnyksiančios tautos vaizdinys. Trečia, materialinės gerovės kaip kliūties kultūriniam tobulėjimui suvokimą išstūmė jos laikymas tikslu savaime. Ketvirta, krašto, tautos ir valstybės kaip patriotinio įsipareigojimo objektų jungtis buvo nutraukta, gimtojo krašto sąvoka išpolitinta, atsieta nuo valstybės sąvokos, kurios turinį užpildė didžiosios Tėvynės konstruktas, tuo tarpu tauta palikta egzistuoti „tautine forma, tačiau socialistiniu turiniu“, t.y. prarado teisę į unikalią tautinę tapatybę, kurią sudaro su tarybinio žmogaus ugdymu nesuderinamas savitų vertybinių nuostatų ir kultūrinių bruožų derinys. Galiausiai penkta, klasių vienybės tautoje siekį pakeitė neišvengiamos klasių kovos prielaida.

[…]

Nors nepriklausomoje Lietuvoje tarpukariu vyravo nuostata, jog patriotizmas yra įsipareigojimas tautai ir valstybei siekti moralinio tautos tobulumo (tautinio idealo), sovietmetis Lietuvoje sukūrė tautos ir valstybės jungtį nutraukiantį „gerovės patriotizmą“, o atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje patriotizmo sąvoką ir Sąjūdžio paveldą monopolizuoti siekianti TS-LKD partija vis ryškiau laikosi būtent sovietiškosios patriotizmo sampratos, kas vis ryškiau matyti ir naujojo partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio materialistinėje retorikoje. Šiandieninėje Lietuvoje vis stipriau atmetamas tarpukario nepriklausomos Lietuvos patriotizmo suvokimas, jį pakeičiant patriotizmo samprata, pagal kurią materialinės gerovės tautai siekis yra pagrindinė patrioto užduotis.

Kartu iš patriotizmo sąvokos „išplaunamas“ įsipareigojimo tautai ir valstybei aspektai, kuriamą materialinę gerovę siejant su nauja Didžiąja tėvyne – Europos Sąjunga, į kurią simboliškai ir ekonomiškai sugrįžti esą buvo nacionalistinio Sąjūdžio tikslas. Šiais konkrečiais aspektais  – materialinės gerovės iškėlimu aukščiau kultūros ir tautinės valstybės pakeitimu viršnacionaline Didžiąja Tėvyne – toks Lietuvos politinėje retorikoje vis stipresnes pozicijas įgyjantis patriotizmo suvokimas yra absoliučiai sovietinis ir radikaliai priešingas ankstesnėje Lietuvos valstybingumo tradicijoje vyravusiai patriotizmo sampratai. Stebint viešąsias diskusijas Lietuvoje, neįmanoma išvengti nuostabos dėl paradoksalaus aktyviausių Rusijos ir sovietmečio kritikų mąstymo panašumo į sovietinį politinį mąstymą. 

Šeštoji. Anot rašytojos, nacionalizmas kelia didžiulius pavojus, o tuos pavojus indikuojantys ženklai gerai matomi jau dabar. Kalbėdama apie pavojų, kurį kelia nacionalizmas, autorė sako, kad „mes galime peržengti tam tikras ribasraudonas linijas, po kurių nebus kelio atgal“. Kas tos raudonos linijos paaiškėja iš šių rašytojos žodžių: „turėsime 1930 m. Europą su fašizmu ir viskuo kitu“.

Jau rašėme, kad rašytojos skelbiamas nacionalizmo tapatinimas su fašizmu ir nacionalsocializmu neturi jokio pagrindo. Vis dėlto, mintį apie nacionalizmo pavojų ir apie tą pavojų įspėjančius ženklus reikia aptarti atskirai, nes nacionalizmas, net jei nekeltų fašizmo ir nacionalsocializmo pavojaus, vis dėlto gali būti pavojingas kažkokiais kitais būdais.

Autorė ženklų, atskleidžiančių nacionalizmo keliamą pavojų, nurodo keletą.

Vienas K. Sabaliauskaitės įžvelgtas fašizmo atėjimo grėsmę rodantis ženklas yra nacionalistų polinkis aiškintis, kas yra lietuvis, ir nepalankus požiūris į santuokas su užsieniečiais:

Kas tas lietuvis? Jeigu žmogaus mama lenkė, jis jau ne lietuvis? Jeigu moteris yra ištekėjusi, sudariusi santuoką su užsieniečiu, tai mes ją, kaip Eglę Žalčių karalienę, kardais užkaposime? Ją ir jos šeimą, vyrą? Apie ką mes kalbame?

Antras apie būsimą „raudonų linijų“ peržengimą įspėjantis ženklas esąs nacionalistų nenoras už užsieniečių ištekėjusioms moteriškėms rašyti dokumentuose pavardes su –„w“, „x“ ir „q“ raidėmis:

Pasižiūrėkite, kiek tūkstančių žmonių yra sukūrę mišrias santuokas su europiečiais. Ar galima neleisti jiems rašyti tų trijų raidžių savo varduose ir pavardėse?

Kokios čia žmogaus teisės, jeigu jis neturi teisės į savo paties vardą ir pavardę? Juo labiau kad tos raidės –„w“, „x“ ir „q“ – istoriškai yra mūsų savastis. Jos buvo mūsų lotyniškuose, lenkiškuose raštuose. Galų gale, „w“ ir Kristijono Donelaičio, ir Martyno Mažvydo raštuose mirga nuo pat mūsų XV-XVII a. Iš ko mes darome problemą?

Trečias ženklas esąs nacionalistų noras atimti paramą iš kūrėjų, kurių kūriniuose nėra nieko lietuviško, ir remti tik tuos, kurie kurią tautinę kultūrą:

Ką reiškia sakiniai, kuriuos matome įrašytus partijų programose? Bus remiama tik nacionalinio turinio kultūra. Tai reiškia, kad turime visiškai ideologizuotą požiūrį į kultūrą. Vadinasi, jei dainininkas dainuoja Giuseppe Verdi kūrinius, kuriuose nėra nieko lietuviško ir nacionalinio, tai jis nebeturės teisės į valstybės paramą ir palaikymą, nepaisant to, kad jis garsina Lietuvą visame pasaulyje, nepaisant to, kad tai žmogus, kuris kuria pasaulinio masto konceptualų meną arba literatūrą, kuri nėra prikišamai apkaišiota gintarais ir trispalvėmis vėliavėlėmis. Tai pats baisiausias regresas, koks gali atsitikti.

Ketvirtas ženklas yra chuliganiški išpuoliai, kurių Britanijoje pagausėjo po referendumo dėl pasitraukimo iš ES:

Ūmai visos tamsios „budulių“ masės, kurių ten  pilna, pajuto ir galbūt klaidingai interpretavo, kad 52 proc. mąsto panašiai kaip jie. Neva, dabar tai priimtina ir dėl to jie gali prieiti prie musulmonės ir nuo galvos nutraukti hidžabą, gali lenkus išvadinti parazitais ir t. t. Viskas, racionalios, sąmoningos kategorijos neveikia. Tai šlykštu, baisu.

Penktas ženklas esąs nacionalistų kėslai intelektualams uždaryti duris į Europą:

Pasaulis atsidarė, mes galime keliauti, integruotis, turime draugų visame pasaulyje. Save matome kaip normalius europiečius, Europos piliečius. Negi mes leisime, kad būtų kaip Britanijoje – seniai ir „buduliai“ nubalsuotų už nacionalizmą ir užtrenktų mums duris? Lietuvoje turėsime tą pačią problemą. Turime neleisti, kad tai įvyktų.

Nepanašu, kad šie rašytojos nurodyti ženklai iš tiesų liudytų kažkokias baisias perspektyvas. Tiesą sakant, sunku tuos ženklus traktuoti rimtai. Autorė linkusi smarkiai sutirštinti spalvas ir išgalvoti nebūtus dalykus. Sunku būtų surasti griežtai priešiško požiūrio į santuokas su užsieniečiais ar priešiško požiūrio į asmenis, kurie kilmės požiūriu nėra „gryni“ lietuviai, atvejų. Nėra ir partijų, kurios siektų remti vien tautinę kultūrą „prikišamai apkaišiotą gintarais ir trispalvėmis“. Niekas nepuoselėja planų Europą mylinčių intelektualų uždaryti varganoje Tėvynėje ir neleisti jiems lankytis paryžiuose ir londonuose.

Šioje vietoje verta atkreipti dėmesį į vieną sovietinio internacionalinio ir dabartinio vakarietiško kosmopolitinio „auklėjimo“ panašumą: siekiant skatinti tautų maišymąsi ir būsimąjį susiliejimą ateities betautėje pasaulinėje pilietinėje visuomenėje reklamuojamos mišrios santuokos, o panašiai artinusi tautų išnykimą būsimoje taip pat betautėje pasaulinėje komunistinėje visuomenėje sovietų propaganda mėgdavo aprašinėti „internacionalines tarybines šeimas“ kaip sektiną pavyzdį ir idealą.

Kitais atvejais autorė daro rimtas argumentacijos klaidas. Raidžių „w“, „x“ ir „q“ rašymo pasuose ir dokumentuose klausimas niekaip nesusijęs su žmogaus teisėmis, o „teisė į savo paties vardą ir pavardę“ iš viso neegzistuoja. Tuo gali įsitikinti ir pati Londone gyvenanti rašytoja pabandydama šią teisę realizuoti kokio nors britiško dokumento, kuriame būtų raidė „ė“ jos pavardėje, pavidalu. Jeigu pavardės užrašymo būdas iš tiesų prilygsta „teisei į savo paties vardą ir pavardę“, tai ši teisė masiškai pažeidinėjama visame Vakarų pasaulyje – atrodo, nėra šalies, kurioje, pvz, kinų vardai būtų rašomi hieroglifais, o arabų, indų ar korėjiečių – nelotyniškais rašmenimis. Argumentai prieš raidžių „w“, „x“ ir „q“ rašymą pasuose ir dokumentuose buvo išsamiai ir daug kartų aptarti viešojoje erdvėje, tačiau K. Sabaliauskaitė kažkodėl neranda reikalo jų prisiminti. Toks „užmaršumas“ vertintinas kaip intelektualinis nesąžiningumas.

Didžiausią įspūdį galėtų padaryti nuoroda į pagausėjusius chuliganiškus išpuolius Britanijoje. Tačiau šių išpuolių sąsaja su nacionalizmu yra nepagrįsta. Šie išpuoliai yra buitinio, o ne politinio pobūdžio. Britų protautinės politinės organizacijos smurto prieš imigrantus nelaiko programiniu tikslu ir jo neskatina. Tuo tarpu trintis tarp vietinių gyventojų ir gausių kitakilmių atvykėlių, kurie į vietinę visuomenę nesiintegruoja arba integruojasi tik paviršutiniškai, yra visiškai dėsningas reiškinys, kuris atsiranda bet kokiame politiniame ir pasaulėžiūriniame kontekste. Užtenka prisiminti, kad sovietmečiu lietuviai bastūnus iš „plačiosios tėvynės“ kartais pavadindavo ne pačiais švelniausiais žodeliais. Todėl dėl dabartinės britų ir imigrantų trinties bei visiškai dėsningo buitinio chuliganizmo reikėtų kaltinti ne nacionalizmą, o ankstesnes britų vyriausybes ir jų globalistinę politiką, dėl kurios Britanijoje atsirado gausios menkai ar visai neintegruotų imigrantų bendruomenės.

Rašytojos polinkis visur įžvelgti ženklus, liudijančius nacionalizmo baisybių pavojų yra labai panašus į sovietmečio propagandistų elgesį. Šie taip pat kone bet kokioje tautinės dvasios apraiškoje, net neturinčioje jokios politinės potekstės, įžvelgdavo pavojų ideologijai ir sovietiniam režimui ir puldavo tokias apraiškas uoliai persekioti.

Bus daugiau

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *