L. Šopauskas, A. Judžentis. Lietuvai ar „maitinančiai“ rankai tarnaujanti kultūra ir kultūrininkai?

Sausio viduryje įvykusi kultūrinės spaudos darbuotojų protesto akcija prie Vyriausybės ,,Pernykštis sniegas” dar kartą priminė įsisenėjusius mūsų kultūros skaudulius. Kartu ši akcija yra svarus akstinas susimąstyti, kodėl atkurtoje Lietuvos valstybėje kultūra tapo labiau nuvertinta negu tarybinės okupacijos laikotarpiu, o patys jo kūrėjai virto „pridėtinės vertės nekuriančiu“, taigi tariamai „nenaudingu“, materialiai nuskurdintu ir viešai menkinamu bei žeminamu visuomenės sluoksniu. Ar patys kultūrininkai nėra nė trupučio kalti dėl tokios juos ištikusios lemties? Kaip tik šis klausimas aptariamas Vilniaus Forumo dalyvių – kalbininko dr. Artūro Judženčio ir filosofo dr. Laisvūno Šopausko – straipsnyje, kuris turėtų tapti paskata rimčiau susimąstyti apie dvasinį ir materialinį skurdą išgyvenančią Lietuvos kultūrą užklupusių negandų gelmines priežastis.

Prieš kurį laiką kultūros leidinių darbuotojai Vinco Kudirkos aikštėje surengė protesto akciją „Pernykštis sniegas“. Jie kasė sniegą iš vienos vietos į kitą ir atgal, tokiu būdu siekdami parodyti susidariusios situacijos absurdiškumą, kai Vyriausybė dėl užsitęsusio Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo konkurso nuostatų svarstymo iki šiol dar nepaskirstė lėšų kultūros spaudai remti.

Taigi į absurdiška laikomą situaciją reaguota absurdiška protesto akcija. Ar dėl to absurdo sumažės?

Kultūros ministras pažadėjo paspartinti nuostatų svarstymą ir tvirtinimą. Ir jau ėmėsi žygių. Tačiau protestuotojų nuomone, net jeigu konkursas būtų paskelbtas artimiausiu metu, jo rezultatai paaiškėtų tik pavasarį, o lėšų apmokėti spaudos išlaidas ir sumokėti atlyginimus stinga jau dabar.

Akivaizdu, kad nei kultūros spauda, nei jos darbuotojai Vyriausybei tiesiog nerūpi. Dabartinei Lietuvos valstybei tokie leidiniai nereikalingi, nes jie nei parankiai valdžiai plauna visuomenės smegenis, nei duoda kokio apčiuopiamo pelno… Atkreiptinas dėmesys – protesto akcijoje dalyvavo kultūros leidinių – savaitraščio „Šiaurės Atėnai“, žurnalo „Literatūra ir menas“, mėnraščio „Metai“ ir kt. – atstovai. Kaip tik jiems nuolat stinga lėšų. Leidiniams, skleidžiantiems ir palaikantiems tautos kultūrą, puoselėjantiems jos tradicijas ir siekiantiems ją atnaujinti, sustiprinti.

Gerai žinoma, kad kultūra telkia ir ugdo tautą. Tačiau tautoms ir jų sukurtoms tautinėms valstybėms liberaliame federacinės Europos projekte vietos nebuvo numatyta. Priešingai, stiprios tautinės valstybės yra viena pagrindinių šio projekto įgyvendinimo kliūčių. Kaip tik todėl siekiama jas silpninti, slopinti tautinius ir patriotinius jausmus, trinti kultūrų savitumą. Skatinamas vėjo perpučiamas atvirumas, tarptautinis ir tarpkultūrinis „bendradarbiavimas“, belytė ir tuščia modernybė.

Pastangos subiurokratinti ir suverslinti mokslą bei kultūrą, nuskurdinti, nuvertinti ir palaužti šios srities darbuotojus išduoda tikslingą ištautusio valstybės aparato siekį uoliai ir ištikimai atlikti liberaliosios Europos projekto sumanytojų bei vykdytojų jiems skirtą vaidmenį. Profesinių valdininkų ir darbas valdiškas – funkcionuoti pagal instrukcijas, jas dauginti ir patiems plėstis, taigi reprodukuoti sistemą. Savo nuomonės, požiūrio (ir ne tik į kultūrą) jiems ne tik kad nereikia, bet turbūt net ir nepatartina turėti, juo labiau – reikšti.

Galbūt lėšų kultūros leidiniams ir neturėjo būti skirta laiku? O kad neskirta iki šiol – gal visai neatsitiktinai? Juk net jų sulaukę leidėjai labai nesidžiaugs – vis vien jų bus nepakankamai. Lėšų jau seniai trūksta ne tik kultūros leidiniams, bet ir pačiai kultūrai bei mokslui. Nes taip turbūt ir turi būti – toks ir yra Didžiojo Projekto architektų sumanymas. Tautinės kultūros ir ją ugdančio mokslo nereikia. Toleruotini tik nedideli regioniniai Europos skirtumai, tokie kaip šaltibarščiai, lininės staltiesės, anglų kalbos akcentas.

Taip ima aiškėti, kad „susidariusi situacija“ iš tiesų gali būti ir sąmoningai sukurta. Ir ji visai nėra absurdiška. Veikiau – tikslingai ir gana išradingai sumanyta, nes net neatpažįstama pačių į ją įstumtų veikėjų… Absurdiškas ima atrodyti pats protestas. Ir ne dėl išraiškos, visai neblogai atitikusios sistemos primestas taisykles, o dėl pačių protestuotojų nesusivokimo. Juk kovojama su reiškinio – jį galima pavadinti materialiniu kultūros ir kultūrininkų skurdu – pasekmėmis, o ne su priežastimis, kurios lieka net neįvardintos. Renginį organizatoriai laiko „protesto akcija“, tačiau ją drąsiai galima vadinti baudžiauninko laikysenos apraiška, nes jos dalyviai elgėsi ne kaip savo orumą ir teises ginantys šalies piliečiai, bet kaip sotesnio kąsnio iš „pono“ („valdžios“) siekiantys išprašyti valdiniai.

Šio dvasinio ir mentalinio skurdo gelminės ištakos – kultūrininkų nepilietiškumas ir apolitiškumas buvo įskiepytas dar sovietmečiu. Jau tada buvo kryptingai ugdomas Tautos ir valstybės kategorijomis nemąstantis lietuvis, kurį geriausiai įkūnijo du nupolitinto žmogaus tipai – „ūkininkas“ ir „kultūrininkas“. Be abejo, dalis kultūrinės šviesuomenės suvaidino reikšmingą vaidmenį Sąjūdžiui atkuriant Nepriklausomybę, tačiau didelė dalis kultūrininkų jau buvo išsiugdę įprotį kurti abstrakčią „kultūrą“ ir net nekėlė klausimo, kam ji reikalinga, kokia ji turėtų būti ir kam privalo tarnauti. Būtent sovietiniais laikais išugdytas politinis „neutralumas“ ir antrąja prigimtimi virtęs įprotis užsidaryti nuo egzistencinių Lietuvos visuomenės bei valstybės problemų savo purenamame „kultūros“ darželyje yra tie bruožai, kuriais šių dienų kultūrininkai skiriasi nuo valstybiškai susipratusios ir patriotiškai įsipareigojusios dirbti Tėvynei tarpukario Lietuvos kultūrinės šviesuomenės.

Abejingumas ir susvetimėjimas savo Tautai ir valstybei bei iš jo kylančios pabrėžtinai demonstruojamos nepilietinės ir antipolitinės nuostatos yra ta moralinė ir intelektualinė terpė, kurioje suveši postmodernaus šių dienų kultūros baudžiauninko bruožai – politinis neraštingumas ir profesinis uždarumas, pasaulėžiūrinis ribotumas, bailumas, konformizmas, nuolankumas ir pataikavimas „kultūrinės produkcijos“ užsakovams, galiausiai servilizmas ir pasyvus susitaikymas su trupinius kultūrai dalijančių valdžios ir verslo pasaulio galingųjų savivale ir nuolatos rodoma panieka tų pačių kultūrininkų triūsui.

Reikia pripažinti, kad valdžios požiūris į kultūrą ir jos kūrėjus yra amoralus ir atgrasus, tačiau tam tikra prasme yra racionalus ir nuoseklus. Nuolatos susidurdama ne su valstybiškai ir pilietiškai mąstančiais ir veikiančiais, sąmoningai savo šaliai siekiančiais tarnauti kultūros kūrėjais, bet dėl sunkios kultūros būklės bejėgiškai aimanuojančiais kultūros baudžiauninkais, ji pagrįstai neįžvelgia šiame bejėgiškame verkšlenime jokios grėsmės sau ir todėl elgiasi taip, kaip elgtis jai leidžia tik ,,didesnio finansavimo“ maldaujantys, bet apie aukštesnę kultūros misiją beveik niekada nedrįstantys prabilti trupinių kultūrai prašytojai.

Nesuvokiamas ne tik abejingas ar net priešiškas biurokratinės mašinos požiūris į Tautą ir jos kultūrą, bet ir etinis sistemos svetimumas: akcijos dalyviai jaučiasi esą nuskriausti, patyrę neteisybę ir dėl to nuoširdžiai piktinasi. Tačiau tai neadekvati reakcija. Juk piktintis nėra pagrindo: kultūrininkai, mokslininkai ir visa pažeminta, paniekinta, užguita inteligentija iš sistemos gauna tik tai, ko nusipelnė. Dabartinė apgailėtina egzistencija yra pelnytas atlygis už ilgą ir kone visuotinį apolitiškumą, nepilietinę laikyseną, nusišalinimą nuo prievolės apmąstyti Tautos ir jos valstybės būklę, išreikšti Tautos ir valstybės interesus, o prireikus – už juos ir kovoti.

Inteligentija abejingai stebėjo, kaip valdžios svertai slysta Tautai iš rankų, kaip „privatizacijos“ procese buvo išgrobstytas Tautos turtas, kaip formavosi Tautos interesams svetimas oligarchų ir nomenklatūros sluoksnis, kaip buvo sukurta siaubinga išnaudojimo ir socialinio neteisingumo sistema, kaip buvo paaukotas Tautos suverenumas, kaip valdžia susitaikė su Tautos išnykimu ir jos valstybingumo netektimi, kaip buvo sukurta viešojo mulkinimo ir melo mašina, kaip Lietuva tapo viena greičiausiai nykstančių šalių pasaulyje, kaip buvo patvirtinta destruktyvi aukštojo mokslo reforma, kaip ji pati, inteligentija, žiniasklaidos imta žeminti, virto „inteligentija“ ir galiausiai išnyko… Juk visa tai mes matėme! Ar tik stebėjome? Ir tai nepaskatino telktis, priešintis, kovoti už Tautos interesus? Ar bent jau apmąstyti, įvardyti tai, kas vyksta? O gal tiesiog ramiai tarnavome Tautą į pražūtį stumiančiam režimui ir skųstis pradėjome tik tada, kai trupinių nuo Šeimininko stalo ėmė nebepakakti ir kukliai egzistencijai?

Adekvatus jausmas „susidariusioje situacijoje“, kurį galėtų jausti tautinei kultūrai įsipareigojęs, atsakingas ir sąmoningas asmuo, yra ne skriauda ar pasipiktinimas, o gėda. Ta pati gėda, kurią išgyveno jaunasis Vincas Kudirka, kai po lenkybės dvasia praleistų jaunystės metų susiprato išdavęs save ir savo Tėvynę. Gal ir mes dar galime atsikvošėti? O atsikvošėję pajusti gėdą dėl to, kuo virtome patys ir kuo leidome paversti Lietuvą…

Suprasti ir atsakingai pripažinti gelminę kultūros nuosmukio priežastį – pačių kultūrininkų nepilietiškumą ir apolitiškumą – būtų pirmas žingsnis Lietuvai, o ne tik „maitinančiai“ rankai tarnaujančios lietuviškosios kultūros atgimimo link. Tik tada, kai tapsime tikrais Lietuvos piliečiais, t. y. Tautos ir jos valstybės interesų gynėjais, o ne būsime nomenklatūros pastumdėliai ir dvasios baudžiauninkai, kai imsime sutelktai ir atsakingai veikti, sistema suklus ir turės su mumis skaitytis. Štai tada ir mokslui bei kultūrai kenksmingi valdininkų sprendimai savaime atrodys absurdiški.