Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: Vincas Martinkėnas. Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai (15)

vincas-martinkenas_mab-lt

Vincas Martinkėnas | mab.lt nuotr.

V. Martinkėnas, V. Vilniaus ir jo apylinkių čiabuviai, Vilnius, 1990, 25 p. Ištraukos.

1940 metais, kai dirbau Vilniaus Adomo Mickevičiaus gimnazijoje, Lietuvos švietimo ministerija pavedė man parašyti lenkiškai brošiūrą apie Vilniaus krašto gyventojų, nebemokančių lietuviškai, kilmę. Tų pačių metų birželio mėnesį brošiūra buvo išspausdinta Vilniaus spaustuvėje „Ruch“. Bet prasidėjus birželio 15 d. įvykiams, visas jos tiražas žuvo. 49 metams prabėgus, toji brošiūra, galima sakyti, neprarado savo aktualumo. Čia pateikiamas lietuviškas jos variantas.

Pratarmė

Seniai yra žinoma, kad Vilniaus krašto vietinės lenkiškosios visuomenės santykiai su Lietuva ir lietuviais visais laikais galėjo būti kur kas švelnesni. Tačiau, ne paslaptis, žinomas tos visuomenės nepalankumas tiek lietuviams, tiek viskam, kas lietuviška. Tai nenormalus ir labai nenaudingas reiškinys tiek suvedžiotai liaudžiai, tiek tautai, kuri trokšta visų savo piliečių darnaus sugyvenimo ir deda pastangas kovoje su nenormaliais reiškiniais ar tais veiksniais, kurie nuolat kursto priešiškus tautinius jausmus netgi ten, kur jų niekad nebuvo ir nėra. Tokie santykiai – tai daugelio metų agitatorių, vilkinčių visokiais drabužiais ir nuo seno dirbančių priešišką lietuviams agitacinį darbą, padarinys.

„Pagoniška kalba“ ir „lenkų tikyba“

Dar visai neseniai tai vienur, tai kitur dažnai girdėdavome, kad lietuvių kalba pagoniška, o lietuviai – pagonys.

Joks tikėjimas nėra, nebuvo ir negali būti kurios nors kalbos vertinimo rodiklis. Tai geriausiai parodo senovės graikų ir romėnų kalbos, kuriomis kalbėjo to laiko pagonys graikai bei romėnai ir kurias iki šiol dėsto viso kultūringojo pasaulio mokyklose. Šiomis kalbomis, dabar jau mirusiomis, kalbėjo pačios kultūringiausios senovės tautos. O klasikinė pagoniškoji lotynų kalba prarado pirmykštį savo stilistinį grožį viduriniais amžiais, kada Europoje klestėjo krikščionybė. Ši kalba buvo Bažnyčios raštų ir apeigų kalba. Nėra reikalo pagoninti lietuvių kalbą. Toji kalba mokslo pasaulyje gerbiama ir vertinama kaip viena seniausiųjų.

Jeigu kalbama, kad katalikybė lenkiška tikyba, tai lygiai taip pat galima sakyti, kad ji ir prancūziška, ir vokiška, ir ispaniška, ir angliška, ir itališka, ir t. t., nes ši religija paplitusi daugelyje pasaulio tautų. O pagaliau ir lenkai savo laiku buvo pagonys, kol nepriėmė krikščionybės iš Čekijos. Bet kažkodėl niekam neateina į galvą vadinti lenkų kalbą pagoniška. Nėra tokių „kultūringų“ agitatorių.

„Tuteišiai“ ir tautybės sąvoka

Vilniuje ir Vilniaus krašte, be kitų tautybių, yra vadinamųjų „tuteišių“ (vietinių). Šie tautinės sąmonės neturi ir dažniausiai nežino, kuriai tautai save priskirti. Kiti pasižymi nepaprastu „sąmoningumu“ ir, nekreipdami dėmesio į savo kilmę, užsispyrę teigia, kad jie lenkai. Pastariesiems dažnai būdinga neapykanta kitoms tautybėms, ypač lietuviams. Mat, save jie laiko tikraisiais lenkais, nors jų kalboje gausu barbarizmų, o pats kalbos stilius svetimas lenkų kalbai.

Tačiau ar visuomet remiantis kalba galima nustatyti žmogaus tautybę? Pasidairę po Europą ir už jos, matome, kad šveicarai kalba net trim kalbom – prancūzų, vokiečių ir italų, bet jie nei prancūzai, nei vokiečiai, nei italai. Amerikonai kalba angliškai, bet jie nėra anglai. Belgai kalba prancūziškai, bet jie ne prancūzai. Taigi kalba nebūtinai tautybės rodiklis.

Tai gal tikyba charakteringas tautybės bruožas? Galbūt todėl ilgai dar nemokėjo skirti kai kurie Vilniaus krašto žmonės tautybės nuo tikybos, manydami, kad jei žmogus katalikas, tai jis ir lenkas. Iš tikrųjų yra kitaip. Tikyba iš dalies gali būti tautybės būdingas bruožas. Lietuviai ir lenkai yra daugiausia katalikai, bet tai dvi skirtingos tautos. Rusai yra pravoslavai, ir sunku įsivaizduoti mūsų krašte pravoslavą lenką, o kataliką rusą. Galbūt todėl „tuteišiai“ savo tautybe laikė katalikybę, tiesiog nemokėdami skirti tautybės nuo tikybos. Yra ir tokių šalių, kur tos pačios tautybės žmonės priklauso įvairioms tikyboms. Pavyzdžiui, dalis baltarusių katalikai (maždaug trečdalis), dalis – pravoslavai (du trečdaliai). Jeigu taip, tai kyla klausimas, kokie yra būdingi bruožai tautybei nustatyti. Ir čia prieiname prie išvados, kad pagrindiniai tautos bruožai yra jos bendra praeitis arba – vadinamosios tradicijos, kilmė, papročiai.

Kokia gi Vilniaus ir Vilniaus krašto praeitis? Lietuviška ir tik lietuviška. Apsišvietusiam žmogui tai yra taip aišku, kad nereikia jokių įrodymų. Tačiau žmonių gyvenime atsitinka, kad savaime suprantami dalykai reikalauja tam tikrų aiškinimų, ypač tais atvejais, kai žmonės daugelį metų iš visur girdi tik tokius balsus, kurie su tikrovę ir teisybe neturi nieko bendra.

Vilniaus krašto vietovardžiai

Jei kas kada nors bent truputį domėjosi šio krašto vietovių pavadinimais, tai tikrai pastebėjo, kad čia yra tokių kaimų vardų: Antakalnis, Vilkakalnis, Piliakalnis. Tai lietuviški vardai, tik šiek tiek iškreipti: Antokol, Piliakalnie. Vilniečiams, kurie savo protėvių kalbą užmiršo, tie vardai jau nieko nesako. Antai gerai žinomas Vilniaus priemiestis, vardu Ponary. Vilijos upė lietuviškai vadinama Nerimi. Iš to žodžio yra atsiradę Paneriai, vėliau iškreiptai pavadinti Ponarais. Ir apskritai, šalia visokių Aukštagirių, Šeškinės kalnų turime Šnipiškes (Sznipiszki), Saltoniškes, Lukiškes (Lukiszki), Kučkuriškes ir panašius „iškius“, gausius Vilniaus priemiesčiuose, kurie yra tikri senovės lietuviško miesto paminklai. Juk visi vardai su priesagomis „išk“ yra lietuviški.

Jeigu lietuviškų vardų randame pačiame mieste (pvz., Antokol – Antakalnis, Lotoczek – Latakas, Bakszta – Bokštas, Wingry – Vingriai), tai ką jau kalbėti apie Vilniaus apylinkes, čia pat už miesto ir toliau. Vis tiek, į kurią pusę bepasisuktume – į šiaurę ar į pietus, į vakarus ar rytus – visur sutiksime daug vietovių lietuviškais vardais, tokių kaip Bołtupie (Baltupis), Wanaginia (Vanaginė), Gulbiny (Gulbinai), Blusino (Blusinė), Szylany (Šilėnai), Poszełajcie (Pašilaičiai). Netoli nuo Vilniaus (vos už keleto kilometrų) yra kaimai: Gielaże (Gelažiai), Zujuny (Zujūnai), Gudele (Gudeliai), Eżerele (Ežerėliai), Żwirble (Žvirbliai), Sodele (Sodeliai), Kojrany (Kairėnai), Mickuny (Mickūnai), Waidaty (Vaidotai), Grigajcie (Grigaičiai), Karweliszki (Karveliškė), Żydiszki (Žydiškiai), Strakiszki (Strakiškė) ir t. t. Pakanka tik žvilgterėti į smulkesnį Vilniaus krašto žemėlapį, kad įsitikintum, jog visas tas kraštas sėte prisėtas lietuviškų vardų. Tie vardai rodo, kad neseniai čia dar skambėjo lietuvių kalba, gyveno lietuviai ir savo sodybas lietuviškai vadino. Lietuviški vietovardžiai yra tartum paminklai su lietuviškais užrašais, kurie rodo, kieno čia gyventa ir kuria kalba kalbėta. Tačiau vienos kalbos iškeitimas į kitą nekeičia žmogaus prigimties. Tėvų ir protėvių kraujas teka vaikų ir vaikaičių gyslomis.

„Tuteišių“ tarmė ir jos santykis su lietuvių kalba

Patys lenkų mokslininkai sutinka su tuo, kad „Vilniaus tarmė nesusisiekia su grynai lenkiška teritorija, bet sudaro „salą“, iš visų pusių apsuptą baltarusių ir lietuvių“ (Turska, H. Język polski na Wilenszczyznie). Vietiniam piliečiui gal niekuomet ir nesisapnavo, kad jis savo kalboje vartoja nemažai lietuviškų žodžių. Tie žodžiai, aišku, neatkeliavo nei iš Krokuvos, nei iš Liublino, bet yra kilę iš tų apylinkių, kuriose dabar žmonės lieuviškai nebemoka, bet netolimoje praeityje dar mokėjo. Kad taip iš tikrųjų yra, matome iš Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesoriaus Jono Otrembskio (Jan Otrębski) mokslinio straipsnio, išspausdinto žurnale „Język polski“ (XVI.3, 1931 m. gegužės–birželio mėn.). Tas žurnalas buvo lenkų kalbos mylėtojų draugijos (Towarzystwo milosników języka polskiego) organas. Leiskite pacituoti čia esantį vieną straipsnį, kuris remia mūsų teiginius. Taigi 80-ame puslapyje straipsnyje „Žodyno lituanizmai Vilniaus krašto lenkų tarmėje“ („Lituanizmy słownikowe w djalekcie polskim na Wilenszczyznie“) autorius teigia: „Lenkų tarmė Vilniaus krašte ir apskritai šiaurės rytų plotuose, ta, kuria kalba liaudis kaime ir žemesnieji miestiečių sluoksniai, yra labai įdomus lenkiškumo variantas. […]. Įdomus jis yra savo kilme: kai kitos lenkų tarmės atsirado daugiausia etniškoje lenkų teritorijoje, Vilniaus krašto lenkų tarmė išaugo svetimoje teritorijoje, kurioje gyveno daugiausia lietuviai. Šie sulenkėjo arba, ir tai dažniausiai, subaltarusėjo.“

„Svetimieji elementai, – teigia J. Otrembskis, – Vilniaus krašto lenkų kalboje […] yra kilę (bent jau dauguma jų) būtent iš tų laikų, kai Vilniaus krašte, kur dabar kalbama lenkiškai ir baltarusiškai, skambėjo lietuvių kalba“. Savo teiginiui paremti profesorius duoda daug pavyzdžių, pažymėdamas, kad jo pavyzdžiai „yra tik maža dalis to, kas gali ir turi būti padaryta, kad būtų pavaizduotas dabartinės Vilniaus krašto kalbos lietuviškasis pagrindas“. Su kai kuriais siūlau susipažinti:

arudaruodas; berlabėralas (nevėtyti, su pelais grūdai); bitnikbitininkas; dyrwandirvonas; gobaguoba (medis); jaurajaura (nederlinga žemė); krapsztaćkrapštyti; kulszakulšis; kumpiakkumpis (kiaulės); kumpieliekkampelis (duonos); lupylūpos; obżergaćapžergti; parsiukparšiukas; podpadas (kluone); podynkapuodynė; poszorpašaras; razgini, razginierezginės; rogojszragaišis; rojstraistas; ortajartojas; rougieniaraugienė (gavėnios patiekalas iš ruginių miltų); rupirūpi, rūpėti; samanicasamanyčia, samanos; skierdzskerdžius (vyr. piemuo); skierstunyskerstuvės; skrytulskritulys; swirensvirnas; szakalšakalys; szałtanosyšaltanosiai (patiekalas arba grybų rūšis); szarzyćšerti; szeszekšeškas; szułašulas (kluono vidaus ramstis); torptarpas; warżavarža (žuvims laikyti vandenyje); ważyniaćvažinėtis; wikswaviksva (tokia žolė); żagaržagaras; żagaryžagarai; żaginžaginys (nekapotomis šakomis medis); żłukta, żłuktožluktas (pamerkti skalbti skalbiniai).

Vilniaus ir Vilniaus krašto piliečių pavardės

Vilniaus krašto piliečiai dažnai turi gražias lietuviškas pavardes, kurios dažniausiai iškraipytos, su nukapotomis galūnėmis. Kas moka lietuviškai, gali tai lengvai pastebėti. Mokantis lietuviškai, pirmą kartą išgirdęs tipišką pavardę Gojdz, tai tikrai nusišypsos, nes aišku, kad paprastas lietuviškas Gaidys pavirto Gojdzu. Panašiai yra ir su pavardėmis Kodz – Kuodys, Podz arba Podziewić – Puodžius ir pan. Vilniaus krašte galima aptikti visai lietuviškų pavardžių, kurių savininkai, nemokėdami lietuviškai, nesupranta jų reikšmės. Tai tokios pavardės kaip Kelmutis, Banel – Banelis, Syrwid – Sirvydis, Naruniec – Noriūnas, Bujwid – Buivydas, Grygian – Grigonis, Kruminia – Krūminis, Kontrym – Kontrimas, Juraniec – Jurėnas, Zwierełło – Žvėrelis, Drąseiko – Drąseika, Oksztul – Aukštuolis, Kacinel – Katinėlis, Wedor – Vėdaras, Jodkajło – Juodkailys ir pan. Tai viešos lietuviškos iškabos, kurios išduoda, kas buvo tų visų Žvėrelių, Drąseikų, Katinėlių protėviai. Tiesa, jų palikuonys nieku būdu neprisipažįsta, jog spirti iš lietuvių kelmo, naiviai teigia, kad jie neprisimena, kad kas iš jų senelių kada nors būtų kalbėjęs lietuviškai. Gaila, kad žmogaus amžius per trumpas, o atmintis dar trumpesnė, ypač kai norima bet kokia kaina paneigti savo kilmę. Šiaip ar taip kalbėsime, toks noras nėra nei kilnus, nei kultūringas.

Lenkų valdžia ir kultūra

Lenkų valdžios metais visos tautinės mažumos, kurios sudarė 1/3 Lenkijos piliečių, o ypač lietuvių mažuma, buvo kaip piktos pamotės podukros. „Ką lietuviai? Kiek gi jų čia yra? Tik saujelė. Ir ko gi jie nori? Vilnius yra grynai lenkiškas miestas ir negali būti jokios kalbos apie keistas ir neprotingas tos užsispyrusios nykštukų tautos pretenzijas.“ Taip kalbėjo paprastas žmogelis, taip rašė spauda, taip galvojo ne vienas Vilniaus universiteto profesorius.

Lenkų okupacijos metais Vilniuje ir Vilniaus krašte nuolat buvo kalbama apie šio krašto lenkiškumą, jo lenkišką kultūrą, apie neginčijamas lenkų teises į Vilnių ir Vilniją, o spaudoje nuolat buvo rašoma apie lenkų kultūros platinimo reikalingumą ir vis buvo raginami tikrieji lenkai dažniau lankytis „lenkiškame Vilniuje“. Tuomet lietuviai vienas kitą klausdavome, kam gi lenkiškos kultūros kraštui dar kartą piršti lenkų kultūrą. Atsakymai buvo vieninteliai: tas kraštas nėra ir niekuomet nebuvo lenkiškas. Žinojome, kad tai iš dalies supranta ir patys šviesesnieji lenkai.

Vadinamieji Vilnijos lenkai – tai ne kokie kolonistai, senovėje atvykę į Lietuvą ar kokie karo belaisviai. Versiją, kad Lietuvos lenkai kilę iš senovės belaisvių, paimtų Lenkijoje, patys lenkai sukūrė (kun. J. Fijalek) ir patys sugriovė (Lowmiański, H. Studja nad początkami społeczeństwa i panstwa litewskiego, 1931–1932), nes per unijas visi belaisviai buvo grąžinti. Kalbant apie Lietuvos lenkų kilmę, dėmesio verta prof. Mykolo Rėmerio (Römer) pastaba, paimta iš jo plataus dienoraščio (40 tomų), kuris taip teigia: „nežinia, a tie žmonės lietuviški lenkai, ar lenkiški lietuviai“.

Taigi dauguma Vilnijos gyventojų ne kokie nors slavai ir ne lenkai, kaip jie save bevadintų, nors jų kalba ir panaši į lenkų (čia turiu galvoje tuos žmones, kurie nėra baigę dabartinių Lietuvos lenkiškų mokyklų).

Suvalkų sutartis

XX a. pradžioje pati Lenkijos vyriausybė buvo pripažinusi Lietuvos teises į Vilnių. Tai buvo 1920 m. spalio 7 dieną Suvalkuose, kur Lenkijos vyriausybės atstovai ir Lietuvos delegacija pasirašė sutartį, pagal kurią Vilnių su jo apylinkėmis pripažino Lietuvai. Derybose dalyvavo Tautų Sąjungos komisija. Tačiau Lenkijos vyriausybė tą sutartį kitą dieną po jos pasirašymo sulaužė, o tų pačių metų spalio 9 d. gen. L. Želigovskis (Żeligowski), atimdamas Vilnių, suvaidino „sukilimo“ farsą. Lenkai nenoromis kalba apie Suvalkų sutartį ir dažniausiai apei ją nieko nežino. Nerašo apie tai vadovėliai, tyli spauda. Prispirti prie sienos jie teigia, kad ši sutartis buvusi laikino pobūdžio ir neratifikuota, taigi neprivaloma. Toks aiškinimas neįtikina, nes sutartys ne tam pasirašomos, kad jos kitą dieną būtų laužomos. Lenkijos vyriausybė vis dėlto stengėsi būti nuosekli. L. Želigovskio užimtą Vilnių ir Vilniaus kraštą paskelbė neva nepriklausoma nuo Varšuvos „Vidurine Lietuva“ (Litwa środkowa) – kodėl ne Vidurine Lenkija?

Iš to, kas pasakyta, galima apibendrinti, kad lenkai, varžydamiesi su Lietuva dėl Vilniaus, sunkesniais politiniais momentais (1920 metų bolševikų puolimas prieš Lenkiją) patys pripažindavo lietuviams teisę į Vilnių, tik būdami stipresni už Lietuvą nenorėjo skaitytis su ja ir ką pasirašydavo viena ranka, užbraukdavo kita.

Lenkų dvasininkija ir lietuvių kalba

Žlugus 1863 metų sukilimui, 1864–1865 m. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas sumanė drausti, o jo įpėdinis K. Kaufmanas uždraudė spausdinti lotyniškomis raidėmis lietuviškus raštus. Nuo to laiko lieuviams buvo draudžiama leisti net maldaknyges lotynišku šriftu. Ilgus metus, neturėdami lietuviškų maldaknygių, palikti lenkiškos dvasininkijos globai, nepasiduodami pravoslavijai, noromis nenoromis lietuviai rinkosi nepersekiojamą lenkiškąją maldaknygę. Taip daryti ragino lenkų dvasininkai, kurie rūpinosi daugiau nutautinimu negu religijos mokymu. Kad šitokia veikla buvo įprastas reiškinys, yra daugybė pavyzdžių. Lietuvių šviesuomenės, kuri būtų galėjusi pasipriešinti tokiai politikai neturtingame Vilniaus krašte, buvo maža, o lietuvių kunigai buvo siunčiami į nelietuviškas parapijas. Kaip lenkų dvasininkija apaštalavo lietuviškose parapijose, liudijo seneliai, nemokėję nė žodžio lenkiškai, bet kalbėję lenkiškus poterius. Kai ilgainiui lietuviai pradėjo priešintis lenkinimui per bažnyčią, prasidėjo žiauri kova dėl lietuviškų pamokslų ir maldų. Ta kova primena savo metu siautusius katalikų ir protestantų religinius karus. Tik tų karų tikslas čia buvo kitas – ne religija, bet kalba. Yra žinoma, kad lenkiškoji lietuviškų parapijų dvasininkija kurstė brolį prieš brolį ir palaikė bažnytinius sąmyšius, organizuojamus lenkų naudai. Tose suirutėse kovojo tie patys lietuviai, kurių vieną dalį kunigija jau buvo aplenkinusi, kitos dar nespėjusi.

Lenkų dvasininkija Vilniaus krašte visuomet siejo katalikybę su lenkybe. Iki šiol kalbama apie „lenkų religiją“.

Spaudos draudimo metais rusišku alfabetu caro valdžia norėjo stiprinti savo pozicijas ir kovoti prieš lenkų įtaką, tačiau tokia politika tik padėjo lenkinti kraštą. Žinoma, rusinimo pėdsakai liko įstaigose, mokyklose, kariuomenėje. Vilniaus krašto visuomenės dalis priversta atsisakyti savo gimtosios kalbos bažnyčioje, viešose įstaigose, pasirinko kompromisinį kelią – pasidavė savo artimiausių kaimynų baltarusių įtakai. Pastarųjų kalba buvo lyg ir lengvesnė, pagaliau, anot žmonių, „paprasta“. Ir ta šneka buvo galima susikalbėti su rusais ir su lenkais. Tose vietose, kur katalikiškoji Vilniaus krašto liaudis kalba baltarusiškai, iki šiol pamaldos vyksta tik lenkiškai ir, gink Dieve, ne kitaip. Lengva įsivaizduoti, kiek būtų triukšmo, jei kas pamėgintų vietos kalba sakyti pamokslus ar melstis. Taigi baltarusių lenkinimas per bažnyčią vyksta iki šiol.

Pacituosiu poterius, paimtus iš lietuvių apylinkių, kur dvasininkai išmokė žmones poteriauti lenkiškai. Citata, iš kun. kanauninko Kaziemiro Prapuolenio knygos „Polskie apostolstwo w Litwie“ („Lenkų apštalavimas Lietuvoje“), išleistos 1913 metais: „Wina ojca i Sina i Duka. Omin. Jėzau Kristau, ojče naš, kuri jest niebie, senci imin toja, boc volia stoja ojce niebia, tak i žiame!“; „Dziesiencioro Boga prikazame prikazam šikarania. Jam jest Bog towaj šudzia ktorsim w imie ziemie ribska z domu nievolia, bogul cudul“.

Kokią misiją atliko lenkų dvasininkai, išmokiusieji žmones tokių poterių? Lenkai apie tai nenori kalbėti. Tokie krikščionybės platinimo metodai lenkams garbės nedaro. Pats lenkų profesorius A. Briukneris (Brückner) savo veikale „Starożytna Litwa“ patvirtina žinomą istorinį faktą, kad lenkų misionieriai Lietuvoje kalbėjo su žmonėmis per vertėjus – nemalonėjo kitų kraštų misionierių pavyzdžiu išmokti žmonių kalbos.

Lietuvių nutautinimo akcijoje, be lenkų dvasininkų, daug pasidarbavo (ypač XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje) šio krašto magnatai, visokie Houvaldai (Houwald), Zajančkovskiai (Zajączkowski) ir panašūs į juos, kurie žiauriai persekiojo lietuvių kalbą. Yra žinių, kad ten, kur buvo daugiau ponų dvarų, lietuvių liaudis greičiau buvo priversta atsisakyti savo kalbos. Kitas „ponų“ židinys buvo užusieniai, vadinamosios šlėktų „akalicos“. Aišku, ten, kur tokių „akalicų“ buvo daug, lenkiškoji šlėktų kalba veikė ir liaudies kalbą.

Lenkų kalba ilgainiui paplito kaip kasdieninė kalba. Prof. K. Ničas (Nitsch), panašiai kaip ir kiti istorikai, mano, jog lenkiškos „salos“ Vilniaus krašte yra nesenos – jos atsirado ne anksčiau kaip XX amžiuje.

Tačiau nereikia manyti, kad Vilniaus apylinkių visuomenė pati savo noru sulenkėjo, kaip kad dažnai tvirtina lenkai. Apie tariamąjį savanoriškumą istoriniai faktai kalba kiek kitaip. Vyresnės kartos lietuviai puikiai atsimena, kaip mokyklose ir mokyklėlėse XIX a. vaikams už lietuvių kalbą buvo kabinama ant kaklo paniekos lenta, vadinama „notalinga“ (lot. kalbos ženklas – gėdos dėmė), kurią lietuviai praminė „metelinga“. Taigi negalima kalbėti apie savanorišką, gaivališką lietuvių lenkėjimą. Labiau reikia stebėtis, kaip lietuvių visuomenė per ilgus amžius išlaikė persekiojamą ir visaip niekinamą savo tėvų kalbą.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *