D. Stancikas. Sveikas protas

„Jo byla teisme ėjo be didesnių keblumų. Nusikaltėlis tvirtai, tiksliai ir aiškiai palaikė savo pareiškimą nepainiodamas aplinkybių, nelengvindamas jų savo naudai. Paklaustas, kas gi jį privertė ateiti ir prisipažinti, stačiai atsakė, kad vien tiktai nuoširdi atgaila. Bet nuo čia jau prasideda nauja istorija, istorija apie tai, kaip žmogus pamažu atsinaujina, apie tai, kaip jis pamažu atgimsta, pamažu pereina iš vieno pasaulio į kitą…“

Ne, ši istorija ne apie buvusį liberalų vadą Eligijų Masiulį – čia citata iš F. Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“. E. Masiulis, deja, ir toliau rūpinasi ne savo sąžine, siela ar vidiniu atgimimu, bet išorinio kailio gražinimu, todėl jo žadėta „išpažintis“ nekvepia nei prisipažinimu, nei atgaila, nei tiesa (E. Masiulis iki šiol savo didžiausia klaida vadina ne tą dieną, kai apsisprendė nusidėti, o tą, kai buvo rasta jo slėptuvė).

Ta „išpažintis“ nekvepia ir jo propaguotu sveiku protu: kas patikės, kad patyręs verslininkas skolins perspektyviam politikui be jokių garantijų pinigus nesitikėdamas iš to jokios naudos? Koks sveikas protas patikės, kad tokios pinigų sumos prieš pat rinkimų kampaniją neturi nieko bendro nei su rinkimais, nei su partija, nei su politika? Tuo tiki ir kitus bando įtikinti tik pati „sveiko proto“ partija – liberalai, taip bandydami atsiriboti nuo savo vado, rodydami jį niekingu savanaudžiu. Ir net jei tai būtų tiesa, liberalų propaguojamas sveikas protas turėtų klausti: ar galima valstybės iždą toliau patikėti žmonėms, kurie visą dešimtmetį savo vadu rinko tokį veidmainį, diena dienon kartu dirbo, kūrė programas, kartu skaičiavo, dalino partijos ir valstybės pinigus, kartu žadėjo pažaboti korupciją, išgaudyti vagis, kartu iš tribūnų smerkė, moralizavo kitus politikus ir kartu nematė, kas vyksta jų pašonėje, jų vado piniginėje? Koks pasitikėjimas turi vyrauti partijoje, kurios vadas mieliau skolinasi iš svetimo verslininko, nei iš savo bendrapartiečių milijonierių?

O juk liberalų garsintas sveikas protas turėtų kankinti bent tokiomis dvejonėmis: kodėl šiemet tokia blanki, lyginant su ankstesniais rinkimais, liberalų agitacija, nors oficialūs pinigai juk panašūs? Negi ankstesnių rinkimų metu niekam iš liberalų nekilo abejonių, kad vis naujas pergales lemia ne tik jų modernūs veidai, bet ir turtingi globėjai (tokią globą gerai išmanantis dar vienas buvęs liberalų vadas Artūras Zuokas, teistas „už gerus darbus“ vienai Vilniaus šildymo bendrovei, E. Masiulio istoriją apibūdino taip: tais pinigais „MG Baltic“ koncernas padidino savo įstatinį kapitalą Liberalų sąjūdyje)?

Kodėl tuo metu, kai susiekimo ministras ir liberalų vadas E. Masiulis dalino kelių ir geležinkelių pinigus, teisingumo ministras (dabartinis liberalų vadas) Remigijus Šimašius taip dvilypiai traktavo teisingumą: reikalavo besąlygiškai laikytis pirmos instancijos teismų sprendimų vienose bylose ir siūlė būdus, kaip apeiti aukščiausių teismų nutartis, įpareigojančias griauti neteisėtus pastatus Kuršių nerijoje? Kodėl R. Šimašiui reikėjo taip rūpintis nežabota greitųjų kreditų „laisve“ – negi nežinojo, kiek buvo sužalota likimų dėl tokio laukinio liberalizmo?

Nenuoširdumas nėra vien liberalų problema. Konservatoriai, taip susirūpinę Darbo partijos juodąja buhalterija, nuolankiai tylėjo, kai praėjusiuose Seimo rinkimuose to paties „MG Baltic“ koncerno kitas viceprezidentas, partijai beveik nežinomas asmuo, tapo jų kandidatu, jų atstovu vienmandatėje apygardoje. Nors sveikas konservatorių protas juk turėjo kuždėti: už ką, kodėl, kaip tai suderinama su politikos ir verslo atskirtimi? Ir kodėl to kandidato – jei jis toks geras – nebėra šių metų sąrašuose?

Lietuviškose partijose nėra vidinės kontrolės, apačios nežino (ir nieko nenori žinoti) apie partines kasas, o nuogąstavimus reiškiantis koks drąsesnis partietis greitai nutildomas grėsmingais argumentais: trukdai savo partijai ateiti į valdžią ir išgelbėti Lietuvą nuo baisios korupcijos. Turbūt nereikia pridurti, kad toks nelojalus, (ne)sveiko proto įtarinėtojas niekada negaus nei geros vietos rinkimų sąraše, nei vienmandatės apygardos, nei apmokamo partinio posto.

Tačiau korupcija nėra vienintelė partinės sistemos blogybė. Neveikiant partijų vidinei kontrolei, partijose nebelieka ir pačios esmės – vertybinės tapatybės, skiriančios vieną partiją nuo kitos.

Štai socialdemokratai (darbininkų atstovai) parengia Darbo kodeksą, naudingą ne darbuotojams, o darbdaviams (kaip į tai reaguoja tūkstančiai eilinių socialdemokratų?). Konservatoriai, pamiršę savo esminius vertybinius pamatus – bendruomenę ir šimtametes tradicijas, beatodairiškai remia lietuviams pražūtingą, avantiūrišką eksperimentą – Europos liaudies kūrimą (daug eilinių konservatorių tam nepritaria, bet nuolankiai tyli). Liberalai (tiek to – kol nėra kolektyvinės kaltės įrodymų, patikslinkim – liberalų vadai), propaguojantys visiems lygias teises ir neiškraipytą rinką, ją baisingai kraipo savo neskaidriais sandėriais su pavienėmis verslo struktūromis. Darbo partijos vadai kažin ar patys žino, ką turi bendro su savo pavadinimu – partija labiau pagarsėjusi buvusio lyderio įpročiu savo gamyklų darbuotojų bei bendrapartiečių darbą vertinti atlyginimais vokeliuose (šia proga prisiminkim unikalią teisėjos išvadą Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje: „V. Uspaskich neturėjo tikslo nemokėti mokesčių. Jo tikslas buvo truputėlį kitas – nemokant mokesčių turėti pakankamai pajamų Darbo partijos reikmėms“). Valstiečiai – žalieji savo rinkimų sąrašo lyderiu, savo šešėliniu premjeru pasirenka profesionalų kelių policininką – suprask, jis geriausiai įgyvendins jų vertybes ir programą…

O kaip mūsų partijos vertina vieną aštriausių ES klausimų – gėjų šeimos (partnerystės) įteisinimą (pagal mūsų Konstitucinio Teismo išaiškinimą partnerystė yra viena iš šeimos formų)? Kol kas aišku tik tiek: liberalai tai pripažintų šeimomis, darbiečiai – ne. O kitur – visiškas vertybinis chaosas. Socialdemokratų lyderis sakosi besilaikantis Bažnyčios pozicijos, taigi nepritartų, kad du gėjai – tai šeima, tuo tarpu dauguma jo bendrapartiečių Seime kalba kitaip. Kuo tikėti? Jaunasis konservatorių pirmininkas pasisako už oficialią gėjų partnerystę („kaip tikras konservatorius, gavęs tokį klausimą, turėčiau išeiti, bet ne – aš pasisakau už partnerystę“), o štai jo pavaduotoja aiškina, kad partijos pirmininko kalbos prieštarauja partijos programai, kad jis neatstovauja partijai (suprask – nėra tikras konservatorius). Panašiai ir su valstiečiais: partijos pirmininkas ir pavaduotoja prieš, o partijos sąrašo lyderis, vykdysiantis partijos programą, – už.

Tad kuo toks socialdemokratų, konservatorių, valstiečių elgesys skiriasi nuo liberalų, kurie sakosi esantys neatsakingi už savo lyderį, veikusį partijos vardu?

Kodėl mes, ginčydamiesi dėl partijų, elgiamės kaip krepšinio varžybose – įsiaudrinę sergame už „saviškius“, nepastebėdami, kad mūsiškiai jau seniai nebeatstovauja nei mums, nei sau: ten nebėra nei tikros socialdemokratijos, nei konservatizmo, nei liberalizmo?

Sveikas protas sako: partijos nesikeis, kol nepasikeisime patys. Kai nustosim į partijas žiūrėti kaip į mylimą sporto komandą, kuriai viskas atleidžiama, nes tai „mūsiškiai“, kai korupcija susitepusi ar esmines savo vertybes praradusi partija nebeteks savo šalininkų pasitikėjimo – nepraeis 5 proc. barjero, partijose neišvengiamai keisis ne tik vadai, bet ir įsijungs savikontrolės mechanizmai. Atsidūrę už borto partijų nariai greitai suvoks, kad dabar vyraujantis prisitaikėliškas nuolankumas veda ne į asmeninę gerovę, o į kolektyvinį susinaikinimą, kad už partijos klaidas yra atsakingas ne tik vadas, bet ir kiekvienas partietis.

Štai tuomet gal ir prasidės, anot F. Dostojevskio, nauja istorija, kai pereinama iš vieno pasaulio į kitą…