D. Stancikas. Mūšis bus

Pirmoji ta, kad iki šiol vietos rinkimų kampanija, tegu ir neoficiali, dar nebuvo prasidėjusi taip anksti – prieš pusmetį iki rinkimų. Pirmąkart vyksiantys tiesioginiai merų rinkimai taip suaktyvino partijas, kad nuo rugsėjo pradžios veik kasdien girdime apie jų kandidatus ir net jau prasidėjusias mini dvikovas.

Ir dar kokius kandidatus: Liberalų sąjunga, siekdama galutinai sunaikinti savo vienintelį likusį priešininką liberaliame sparne

– Artūro Zuoko vedamus liberalius centristus, prieš ilgiausiai valdantį Vilniaus merą (10 metų) siunčia Seimo narį Remigijų Šimašių. Kitas liberalų Seimo narys Algis Kašėta kausis Varėnoje prieš kitą amžiną merą (jau 17 metų) Rimą Mikalauską, o liberalų parlamentaras Egidijus Gentvilas atsisakė gundymų grumtis Klaipėdoje, nes, pasak jo, „bijojo laimėti“. „Bijoti laimėti“ gali tekti ir visam Liberalų sąjūdžiui, jei jis ir toliau iš parlamentinio lygio į žemesnį taip mėtys savo partinį elitą: sėkmės atveju po savivaldos rinkimų dešimties žmonių Liberalų sąjūdžio frakcijos Seime galime neatpažinti.

Tuo tarpu konservatorių vadovybė Vilnių laimėti bando kitu, prezidento rinkimuose išbandytu būdu – prisidengdama nepartinėmis, gerai finansus skaičiuojančiomis kandidatėmis. Pradžioje tai buvo mažai kam žinoma „iš JAV parviliota investicijų specialistė“ Milda Dargužaitė, vėliau – finansų eksministrė Ingrida Šimonytė. Tačiau abi nepartines moteris, kaip suprantu, atbaidė partiniai vyrai, pareikalavę taip išgirtą vidinę partijos demokratiją taikyti ir apačiose, mat Vilniaus skyriai jau kadais savo kandidatu į merus pasirinko parlamentarą Mantą Adomėną. Sunku deramai suprasti, kodėl konservatorių partijos pirmininkas taip priešinasi M. Adomėno kandidatūrai, kad šis net rašo viešus laiškus („Partijos vadovybės nariai, paskelbdami kvietimą Prezidiumui „iš viršaus“ nuleisti Vilniui kandidatą į merus, turėtų prisiimti atsakomybę dėl to, kad viešai rodo nepasitikėjimą Vilniaus skyrių sprendimais ir skatina partiją tapti vidinių rietenų arena, kai būtina susitelkti rinkimų kovai“): A. Kubilius netiki M. Adomėno pergale? Bijo M. Adomėno pergalės Vilniuje, nes tai būtų jam naujas konkurentas partijos pirmininko rinkimuose? Bijo M. Adomėno populiarumo, nes yra numatęs kitą savo įpėdinį vadovauti partijai? Nepasitiki paties sukurta demokratija partijoje, kuri lemia, kad jau keturiuose rinkimuose jis perrenkamas pirmininku ir galo tam nematyti?

Klausimų daug, atsakymai neįtikina, todėl aišku tik tai, kad išgarsinta konservatorių vidinė demokratija veikia taip pat, kaip ir kitose – pagal dvigubus standartus. Taip pat aišku, kad galutinio konservatorių kandidato į Vilniaus merus vis dar nėra (vis dėlto spėju, kad tai bus M. Adomėnas) ir tai silpnina konservatorių jėgas mūšyje dėl Vilniaus. O mūšis bus stiprus: jei į Vilniaus merus dar kandidatuos ir europarlamentaras R. Paksas, kaip puse lūpų giriasi tvarkiečiai, bei Naglis Puteikis (jam prasmingiau būtų dalyvauti Klaipėdoje), tai Vilniaus rinkimai neabejotinai taps įdomesni už prezidento, kur, kalbėkim atvirai, vyko ne idėjų kova, ne partijų lyderių susirėmimai, o kažkokie nykūs partinio hipodromo išskaičiavimai – už kurį žirgą naudingiau statyti mąstant apie tolesnę partinę naudą.

Nemažai tokio partinio hipodrominio išskaičiavimo esti ir šiuose savivaldos rinkimuose (pvz., liberalai, keldami savivaldybėse Seimo narius, akivaizdžiai demonstruoja savo strateginį tikslą – kituose Seimo rinkimuose paveržti iš konservatorių dešiniojo sparno lyderio pozicijas), toks aukščiausio lygio partinis dėmesys savivaldos rinkimams ir jau prasidėję pasikumščiavimai ne tik tarp partijų, bet ir jų viduje, yra naudingi ir demokratijai, ir pačiai savivaldai.

Antra geroji naujiena savivaldos rinkimuose – pirmadienį Konstitucinis Teismas pripažino, kad Konstitucijai prieštarauja akivaizdžiai nesąžiningas ir žeminantis parlamentinių partijų sprendimas nepartinius susivienijimus į rinkimuos leisti ne su savo pavadinimais, o skiriant jiems, kaip kokiams kaliniams numerius, abėcėlės raides.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad „iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatos įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinamas demokratinių rinkimų principų laikymasis, be kita ko, rinkimų proceso skaidrumas, kandidatus rinkimuose keliančių kolektyvinių subjektų lygybė ir sąžininga konkurencija, taip pat rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumas. (…) Kandidatus rinkimuose keliančių kolektyvinių subjektų pavadinimas padeda rinkėjams ne tik juos atpažinti, atskirti nuo kitų kandidatus keliančių kolektyvinių subjektų, bet ir spręsti apie jų vertybes, idėjas, siekius ir pan., todėl kandidatus rinkimuose keliantys kolektyviniai subjektai turi turėti galimybę rinkimų procese dalyvauti ir prisistatyti rinkėjams savo pasirinktu pavadinimu“.

Kaip įprasta, Konstitucinis Teismas ir vėl išaiškino žymiai daugiau, nei sakoma pačioje Konstitucijoje, nes Konstitucinio Teismo minimoje 34 str. 2 dalyje rašoma tik tiek, kad „teisę būti išrinktam nustato Konstitucija ir rinkimų įstatymai“, todėl šiuo atveju, man regis, būtų tiksliau remtis 29 Konstitucijos straipsniu „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Vis dėlto po šio nutarimo atsirado vilčių, kad savivaldos rinkimuose lygiaverčiai su partijomis galės varžytis ir tų vietų bendruomenių nepartiniai židiniai, pasivadinę, tarkim Kaišiadorių, Gargždų ar Žvėryno bendruomenėmis, o ne komitetais A, B ar C, kaip buvo numatęs Seimas. Tokios išplėstos politinės varžytuvės tik stiprintų vietos bendruomenę, o tuo pačiu ir visą valstybę. Juk, sutikite, kokia bebūtų gera partija, jos nariai ar šalininkai paprastai elgiasi ribotai, kaip per kokias sporto varžybas iš anksto „sirgdami“ už saviškius, nepaisant geresnio priešininkų žaidimo – tai vadinama komandiniu patriotizmu. O partijos, kaip minėta, į savivaldos rinkimus žiūri ne kaip į tikslą pagerinti pačią savivaldą, o tik kaip į pirmą laiptelį kovoje dėl aukščiausios valdžios. Štai kodėl specialiai vietos rinkimams susibūrę tos bendruomenės aktyvūs nariai man atrodo patikimesni savivaldos kūrėjai, nei komandinio patriotizmo vedini iš Seimo ar Europos parlamento į savivaldos rinkimus sulekiantys politikai.

Tai suvokia ir pačios partijos, todėl jausdamos konkurencinę grėsmę ir bandė vietos bendruomenes uždaryti į niveliuojantį ir žeminantį bevardžių raidžių narvą, kuriame, beje, jas laiko iki šiol – Konstitucinis Teismas juk pasisakė tik dėl rinkimų į Europos parlamentą įstatymo nuostatų, tad formaliai Seimas gali savivaldos rinkimų įstatymo nekeisti iki tol, kol traukinys nenuvažiuos – kol baigsis kandidatų registracija.