L. Šopauskas. Mero R. Šimašiaus kitakalbių lentelių politinė prasmė (39)

Laisvūnas Šopauskas | respublika.lt nuotr.

Laisvūnas Šopauskas | respublika.lt nuotr.

„Demokratinės“ Lietuvos „laisvoji“ žiniasklaida… paskelbti šio straipsnio nesutiko. 

Įvadas

Kaip pranešė žiniasklaida, š. m. rugsėjo 4 d. Vilniaus meras Remigijus Šimašius Varšuvos ir Rusų gatvėse atidengė gatvės pavadinimo lenteles lenkų ir rusų kalbomis. Lentelės Varšuvos gatvėje atidengimą lydėjo protestas. Lentelė Rusų gatvėje po kelių valandų buvo užtepta dažais. Jos suniokojimą R. Šimašius iškart pasmerkė ir savo feisbuko paskyroje parašė apie savo paties gėdos jausmą:

Žmogau, kuris tai padarei – tu esi šūdžius, kurstantis tautinę nesantaiką. Kai
atidengiant lenkų kalba užrašytą lentelę Varšuvos gatvėje kitoje gatvės pusėje keliolika žmonių skandavo „gėda“, man tikrai buvo gėda. Už juos, ir už tokius kaip tu. Jei manaisi esąs didis lietuvis, tai gal paklausyk mūsų tautos patriarcho Basanavičiaus, kuris barė lietuvių valdininkus, kad jie neleidžia iškabų kita kalba kabinti. Tačiau aš žinau, kad Vilnius yra draugiškų ir atvirų žmonių miestas. Ir toks bus. Neleisiu, kad būtų kitaip.

Pasipiktinti suskubo ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pasidalydamas savo mintimis apie tikrąjį patriotizmą ir visuotinį gėdos jausmą:

Smerkiu šį chuliganizmo aktą. Tikiuosi, kad bus atliktas tyrimas, o kaltieji surasti ir deramai nubausti. Labai apmaudu ir liūdna matyti tokį elgesį. Tikrasis patriotizmas turėtų pirmiausia sietis su pakantumu ir tolerancija, o Lietuva, ir ypač Vilnius, šimtmečiais garsėjo kaip tautų ir religijų laisvės vieta. Tai, kad mums visiems vienodai gėda dėl šio veiksmo, jau ir yra didelis žingsnis į priekį.

Plačioji visuomenė mero kitakalbių lentelių akcijoje ir jos sukeltuose įvykiuose įžvelgė kur kas turtingesnį politinių prasmių ir reikšmių rinkinį negu minėti politikai. Keletą pasiūlytų įžvalgų verta pristatyti.

Štai imta svarstyti, kokią žinią Vilniaus meras siunčia Lietuvos lenkams: ar tai yra žinia, kad Lietuvos lenkų sostinė yra Varšuva? Jei prisiminsime dar ir tai, kad prieš keletą dienų R. Šimašius mokyklų kuriose mokoma lenkų kalba klausimus aptarinėjo su Lenkijos ambasadoriumi, tektų pripažinti, kad meras tokio turinio žinią Lietuvos lenkų tautinei bendrijai siunčia jau ne pirmą kartą.

Kita įžvalga yra požiūris, pagal kurį Vilniaus meras turbūt kenčia dėl stipraus menkavertiškumo komplekso. Meras skaudžiai išgyvenąs dėl to, kad jam teko gimti ir gyventi varganoje, provincialioje ir neturtingoje Lietuvoje užuot kur nors pasaulio bamboje arba bent jau kokioje nors galingoje ir gausioje tautoje, kaip lenkų ar rusų. Todėl dabar sostinės meras visur, kur tik gali, stumia lauk gimtąją mužikų kalbą, o vietoje jos diegia „pažangesnę“ – anglų, arba bet kokią kitą. Tik ne lietuvių. Negalima nesutikti, kad ši interpretacija neturi faktinio pagrindo. Užtenka prisiminti, kad visai neseniai Vilniaus Vašingtono aikštėje buvo prikabinta angliška lentelė „Washington square“, o dar anksčiau Vilniaus meras kryžiumi gulėsi už tai, kad miesto viešajame transporte atsirastų angliškas užrašas „Airport“, o garsiniai pranešimai autobusuose ir troleibusuose būtų transliuojami anglų kalba. Ir ne tik siekė, bet ir buvo pasiekęs: važiuodavo troleibusas iš Savanorių prospekto į Pašilaičius arba iš Karoliniškių į Antakalnį, o keleiviai – moksleiviai, pensininkai, tarnautojai, visi – vietos gyventojai, būdavo priversti po keletą kartų išklausyti tekstą „Dear guests, welcome to our city …“.  Iš tiesų sunku patikėti, kad šitokiu būdu kankinti savo miestelėnus galėtų žmogus, kurio nekankina stiprus menkavertiškumo kompleksas.

Dar vieną įžvalgą perduoda vienas žodis: provokacija. Meras nesąs panašus į situacijoje visiškai nesusigaudantį naivuolį, kuris nesuprastų, kad jį kankinantys kompleksai ir meilė visoms kalboms, išskyrus lietuvių, yra būdingi ne visiems. Jis taip pat neatrodo toks naivus, jog nesuprastų, kad Vilniuje tikrai atsiras žmonių, kuriems lentelės keliomis kalbomis primins sovietmečio praktiką, kai lietuvių kalba buvo stumiama iš viešosios erdvės. O tai reikštų, kad  meras negalėjo nesusigaudyti, jog jo atidengtas lenteles kas nors greitai nuplėš arba suniokos ir jam iškart teks pasmerkti „tautinės nesantaikos kurstytojus“. Tačiau meras tas lenteles vis tiek atidengė. Kuo ne provokacija?

Dar viena įžvalga yra svarstymas, ar meras Šimašius savo lentelėmis nepažeidinėja valstybinės kalbos įstatymo? Daugelis prisimena, kad dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių prikabinėjo Lenkų rinkimų akcijos dominuojamos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės, o teismas nutarė, kad savivaldybės pažeidė įstatymą ir lentelės turi būti nukabintos. Vilniaus meras tą dvikalbių lentelių istoriją, be abejo, yra girdėjęs, todėl gali tikėtis, kad ir jo akcija gali būti panašiai įvertinta. Nejaugi Vilniaus merui nerūpi Konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymas ir teismų sprendimai?

Ir paskutinė girdėta įžvalga: dvikalbių lentelių kabinimas nebuvo niekaip derintas su Vilniaus taryba, kitaip tariant, tai yra ne savivaldybės, o  mero asmeninė iniciatyva. Šiaip jau lyg ir negali fizinis asmuo savo iniciatyva kur panorėjęs tvirtinti gatvių pavadinimų lentelių, net jei jis yra Vilniaus meras. O ypač įdomus aspektas yra tai, kas už šitą mero iniciatyvą užmokėjo: juk turbūt ne pats meras sumokėjo už lentelių pagaminimą ir ne pats gręžė sienose skyles bei prisukinėjo važtus? Turbūt visa tai buvo apmokėta iš miesto biudžeto lėšų. Čia verta prisiminti ir tai, kad ankstesnė mero kalbinė iniciatyva – skelbti anglų kalba pranešimus miesto transporte – irgi nebuvo Tarybos svarstyta ir patvirtinta, ir buvo įgyvendinta iš savivaldybės įmonės, t.y. iš miesto biudžeto. Minėtų iniciatyvų išlaidos nėra nedidelės (bet galinčios ženkliai išaugti tuo atveju, jei lentelės būtų niokojamos nuolat ir jas tektų reguliariai keisti arba jų apsaugai įrengti stebėjimo kameras), tačiau skolose skendintis miestas gal galėtų surasti ir geresnių būdų panaudoti biudžeto pinigus? Mero filologinių užgaidų realizavimas iš miesto biudžeto be jokio Tarybos pritarimo ir kontrolės atrodo įtartinai.

Visos šios įžvalgos yra vertos dėmesio, gerai pagrįstos ir laikytinos iš esmės teisingomis, tačiau neatskleidžia reiškinio esmės pakankamai giliai. Šiame straipsnyje pabandysiu atskleisti kiek toliau nuo paviršiaus nutolusią, todėl sunkiau pastebimą, bet kur kas fundamentalesnę mero Šimašiaus kitakalbių lentelių politinę potekstę. Apie šią potekstę turiu dvi tezes. Pirmoji: Šimašiaus kitakalbių lentelių akcija liudija kryptingai diegiamą multikultūrizmą, kuris tėra komunistinio internacionalizmo „europeizuota“ versija. Antroji: Šimašiaus kitakalbių lentelių akcija liudija kryptingai vykdomą identiteto politikos plėtrą. Pristatysiu šias tezes iš eilės.

Šimašiaus kitakalbės lentelės ir multikultūrizmas

Multikultūrizmas (angl. multiculturalism) yra skirtingų kultūrų (kurių nešėjai gali būti etninės bendrijos, religinės, socialinės ir kitokios grupės) skatinimo toje pačioje valstybėje politika. Požiūris į kultūras, būdingas multikultūrizmui, yra priešingas politinio tautiškumo (nacionalizmo) požiūriui. Pagal pastarąjį požiūrį, valstybė yra erdvė tos valstybės šeimininkės – politinės tautos – kultūrai skleistis; kitos kultūros turi būti toleruojamos ir gerbiamos, bet jas skatinti nėra jokio tikslo ir pagrindo. Multikultūrizmas ir nacionalizmas neapsiriboja vien požiūrio į skirtingų kultūrų vietą valstybėje formulavimu; tai yra politinės pasaulėžiūros, visiškai skirtingai traktuojančios tautą, valstybę ir politiką.

Pirmiausia pristatysime nacionalistinį požiūrį į tautą, valstybę ir politiką, nes šis požiūris yra atsiradęs ir įsitvirtinęs anksčiau, o multikultūrizmas iš esmės visur, kur jį pavyksta paskleisti, yra įdiegiamas išstumiant nacionalizmą.

Nacionalistinį požiūrį į tautos ir valstybės santykį galima išskaidyti į du – erdvinį ir istorinį – aspektus. Erdvinis aspektas gali būti perteiktas taip: valstybės teritorija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur tauta gali įsišaknyti ir realizuoti savo kūrybines galias; tautos santykis su šia žeme yra ypatingas, privilegijuotas, egzistencinis; tauta yra atsakinga už savo žemę, ji yra tikroji jos šeimininkė; trumpai tariant, valstybė, jos žemė yra tautos namai. Istorinis aspektas gali būti perteiktas taip: tauta yra likimo susaistyta žmonių bendrija, kuri ateina iš tolimos praeities ir turi savo žemėje ir valstybėje, t.y. savo namuose, egzistuoti amžinai; kitaip tariant, tauta, kartą tapusi politiniu subjektu, turi juo išlikti, kol tęsis žmogiškoji istorija.

Pristatytą požiūrį į tautos ir valstybės santykį atliepia požiūris į žmogaus santykį su tauta ir valstybe. Nacionalizmas yra egalitaristinė doktrina: ji kviečia kiekvieną tapti patriotu, t.y. susivokti esant politinės tautos nariu ir aktyviai įsipareigoti politinės tautos projektui. Nereikėtų suprasti, kad toks kvietimas adresuojamas tik tautiečiams arba kad šis kvietimas reiškia implicitišką kvietimą kitų tautų atstovams nutautėti – nieko panašaus! Nacionalizmo kvietimas visiems tapti patriotais reiškia raginimą kitų tautų atstovams asimiliuotis ne kultūriškai, bet politiškai. Tarkim, tam, kad etninis rusas taptų Lietuvos patriotu, jam nereikia atsisakyti nei kalbos, nei kultūros, nei ortodoksų tikėjimo; užtenka susivokti esant lietuvių politinės tautos nariu.

Nacionalistinės pasaulėžiūros numatomas visų valstybės gyventojų susitelkimas į vieną politinę tautą turi didžiulės reikšmės demokratijos funkcionavimui. Kad demokratija sėkmingai funkcionuotų, piliečiai turi būti susitelkę į moralinę bendriją ir tai bendrijai įsipareigoję. Tokia moraline bendrija ir tampa politinė tauta. Kitokių negu politinė tauta moralinių bendrijų, galinčių užtikrinti demokratijai reikalingą savo narių įsipareigojimą, nėra ir niekuomet nėra buvę.

Nacionalizmas yra įtakinga, nuosekli ir sveiką protą atitinkanti politinė pasaulėžiūra. Todėl nacionalizmo priešininkai retai bando nacionalizmą atakuoti atvirai ir argumentuotai; paprastai prieš nacionalizmą pasitelkiami propagandos ir agitacijos metodai. Jokios išimties nesudaro ir multikultūrizmo šalininkų kova prieš nacionalizmo pasaulėžiūrą. Turbūt dažniausiai taikomas ir efektyviausias metodas iš multikultūristų arsenalo yra akcentų sukeitimas. Šis metodas geba taip subtiliai daryti poveikį visuomenės mąstymui, jog vykstantį sąmonės formavimą aptinka tik akyliausi stebėtojai.

Multikultūristinė propaganda siekia paskleisti keletą paprastų teiginių. Vienas iš tų teiginių yra toks: šalis (Lietuva ar kokia kita šalis pagal propagandinės veiklos kontekstą) yra visų joje gyvenančių tautinių, religinių ir kitokių kultūrinių bendrijų namai ir Tėvynė. Ši mintis atrodo triviali: kas sakys, kad kažkiokios piliečių grupės turėtų jaustis svetimos savai valstybei? Be to, tokios minties skleidimas atrodo moraliai pagirtinas, nes tarsi yra nukreiptas į pakantumo, santarvės, taikos, humanizmo ir vienybės skatinimą. Dėl prima facie trivialumo ir moralinio nepriekaištingumo toks diskursas gali būti plėtojamas dešimtmečiais niekam nesukeldamas nė menkiausio įtarimo.

Ilgainiui toks diskursas paverčiamas ritualu, kuris atliekamas visomis įmanomomis progomis. Nuolatinis minties apie šalį kaip apie visų joje gyvenančių bendrijų Tėvynę kartojimas ilgainiui nustumia į antrą planą, o vėliau – ir išstumia iš žmonių sąmonės esminę nacionalistinės pasaulėžiūros poziciją, jog tarp valstybės, jos žemės ir titulinės tautos (mūsų atveju – tarp Lietuvos valstybės, Lietuvos žemės ir lietuvių tautos) egzistuoja ypatingas, egzistencinis santykis, kad valstybė ir jos žemė yra vienos politinės tautos namai ir Tėvynė, kad viena politinė tauta yra valstybės ir jos žemės šeimininkė, atsakinga už jų likimą. Praradusi tokią savimonę tauta tampa egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės, t.y. išvietinta arba deteritorizuota ir išvalstybinta.  Tapusi egzistenciškai atsaistyta nuo savo žemės ir valstybės tauta save ima suvokti kaip viso labo vieną iš toje teritorijoje įsikūrusių tautinių bendrijų, t.y. tauta įgyja tautinės mažumos (nors ir gausiausios) savimonę. Šio pokyčio padariniai yra fundamentalūs: politinei tautai įpiršta tautinės mažumos savimonė padaro politinį mąstymą beviltiškai ribotą, sugriauna efektyvios politinės saviorganizacijos, valdžios kontrolės ir demokratijos prielaidas.

Kitas multikultūristinės propagandos skleidžiamas teiginys yra toks: šalies (Lietuvos ar kokios kitos šalies pagal propagandinės veiklos kontekstą) kultūra yra visų jos tautinių, religinių ir kultūrinių bendrijų sąveikos ir bendradarbiavimo rezultatas. Ši mintis atrodo triviali: tam tikroje teritorijoje gyvenančios žmonių grupės neišvengiamai bendradarbiauja, išskyrus nebent tuos laikotarpius, kai vienos prieš kitas kovoja, o šalies kultūra neišvengiamai patiria įvairių joje gyvenančių grupių įtakas. Be to, tokios minties skleidimas atrodo moraliai pagirtinas, nes tarsi yra nukreiptas į pagarbos įvairioms gyventojų grupėms ir jų pasiekimams skatinimą.  Tačiau daugybę kartų kartojamas ir padarytas ritualu toks diskursas ima ištrinti esminę nacionalistinės pasaulėžiūros poziciją, jog tauta yra likimo susaistyta žmonių bendrija, kuri ateina iš tolimos praeities ir turi įsišaknijusi savo žemėje ir joje realizuodama savo kūrybines galias egzistuoti amžinai. Po pakankamai gausių multikultūristinės propagandos dozių tauta ima save įsivaizduoti nebe kaip savo likimo, kuriamo savo žemėje, šeimininkę, bet tik kaip kažkokiu momentu čia atklydusį atsitiktinį sambūrį, turintį ne daugiau teisių į šią žemę negu bet koks kitas čia įsikūręs ar įsikursiantis žmonių sambūris; tauta ima save įsivaizduoti kaip laikiną ir efemerišką, todėl neturintį ateities ir prasmės darinį. Taip įsivaizduojamos tautos nario netrikdo tautos išnykimo perspektyva dėl masinės emigracijos ar dėl masinės imigracijos, ar dėl ištirpimo ES elito kuriamoje europiečių tautoje. Tokius sąmonės pokyčius patyrusi tauta tampa nuistorinta, t.y. nebematančia savo vietos ir perspektyvos istorijoje tauta.

Nors multikultūrizmo propaganda visados yra dangstoma lygybės ir demokratijos lozungais, atidesnis stebėtojas nesunkiai gali įžvelgti, kad multikultūrizmo pobūdis iš tikrųjų yra elitistinis ir paternalistinis. Įtakingi multikultūrizmo skleidėjai retai būna įvairių tautinių, kultūrinių, religinių mažumų atstovai; kone visuomet įtakingi multikultūristai priklauso dominuojančiai kultūrai ir šalies politiniam arba intelektualiniam elitui. Tai turėtų priversti suklusti: kam reikia dominuojančiai kultūrai priklausantiems šalies elito atstovams nuolatos įkyriai pabrėžti įvairiausių mažumų reikšmę ir nuopelnus, nuolatos kone pamaldžiai kalbėti apie mažumas? Kodėl elito atstovams neužtenka to kasdienio ramaus ir pagarbaus santykio su mažumų atstovais, kuris būdingas paprastiems žmonėms?

Šiuos klausimus netrukus imsime analizuoti, o dabar atkreipsime dėmesį į tai, kad mero R. Šimašiaus kitakalbių gatvių pavadinimų lentelių akcija, jo kalbos lentelių atidengimo metu ir komentarai apie lentelės suniokojimą, taip pat ministro L. Linkevičiaus komentaras apie tą įvykį turi visus multikultūrizmo brukimo požymius. Štai jie: sostinės meras, politinio elito atstovas, tautinių bendrijų nei kviestas, nei prašytas, nei atsiklausęs, ar bendrijos pageidauja, atlieka kontroversišką veiksmą – kabina lenteles tautinių bendrijų kalbomis; kalba apie savo „gėdą“ dėl tų, kurie tokio žingsnio nesveikina, vartodamas vulgarius žodžius prakeikia piktadarius; aiškina, koks turi būti tikrasis patriotizmas;  nesustodamas kalba apie tautinių bendrijų nuopelnus, pabrėžia santarvės tarp tautinių bendrijų reikšmę ir prisiekia nenuilstamai kovoti dėl šios santarvės išsaugojimo. Ar tai adekvatus aktyvumas situacijoje, kai tai branginamai santarvei niekas negresia?

Multikultūrizmas ir komunistinis internacionalizmas

Paviršutiniškai žiūrint, multikultūrizmo brukimas Lietuvos visuomenei gali atrodyti naujas, iš Europos Sąjungos importuotas reiškinys. Tačiau iš tikrųjų multikultūrizmas Lietuvos visuomenei yra puikiai pažįstamas, nes tai, kas vadinama „multikultūrizmu“, iš tiesų yra komunistinio „proletarinio internacionalizmo“ „vesternizuota“ ir „europeizuota“ versija – komunistinio internacionalizmo ir liberalistinio kosmopolitizmo mišinys.

Kiekvienas, gyvenęs sovietmečiu, puikiai atsimena multikultūrizmo propagandos analogą – „internacionalinį auklėjimą“. „Internacionalinis auklėjimas“ buvo lemiamai svarbus komunistinio auklėjimo dėmuo, o jo paskirtis buvo paruošti tautas būsimam „suartėjimui“ ir „susiliejimui“ betautėje pasaulinėje komunistinėje visuomenėje. Panašiai dabar naudodamas multikultūrizmo propagandą ES elitas bando perauklėti ES valstybių-narių piliečius ir paversti juos kuriamos federacinės Europos betautės visuomenės nariais.

Praktiškai „internacionalinis auklėjimas“  buvo vykdomas „stiprinant brolišką tarybinių tautų draugystę“, t. y. auklėjant sovietinius piliečius tos „draugystės“ dvasia. Viena šio auklėjimo sudedamųjų dalių buvo milžiniškos pastangos visiems SSRS piliečiams primesti rusų kalbą kaip „internacionalinio bendravimo priemonę“. Lietuvoje taip pat netrūko raginusių kuo greičiau pereiti prie „didžiojo Lenino“ kalbos.

Šios pastangos davė rezultatų – nors daugelis lietuvių atkakliai laikėsi savo kalbos ir ją gynė, vis dėlto menkavertiškumo kompleksas ir servilizmas buvo įdiegti didelei tautos daliai. Buvo įprasta, kad besišnekučiuojančių lietuvių būrelyje pasirodžius vietiniam ir lietuviškai mokančiam ar bent gerai suprantančiam rusui visas būrelis demonstruodavo ,,toleranciją“ – jo „patogumui“ ir „iš mandagumo“  imdavo šnekėti rusiškai. Savivertės stoka ir savinieka buvo racionalizuojami ir teisinami būtent tokiais argumentais.

Slenkant okupacijos dešimtmečiams ištautinimas ir išvalstybinimas stiprėjo – gausėjo istorinės atminties, tautinės savigarbos ir valstybinės sąmonės neturinčių mankurtų-internacionalistų. Tokiais mankurtais pirmiausia tapo vėlyvojo sovietmečio komjaunimo aktyvistų karta, kuri faktiškai buvo pasiruošusi pabaigti tautos naikinimo darbą. Sąjūdis ir Nepriklausomybės atgavimas tai sutrukdė, bet įstojimas į Europos Sąjungą suteikė galimybę sukauptus sovietizacijos įgūdžius ir entuziazmą pritaikyti ir panaudoti aptarnaujant eurointegraciją ir europeizaciją – kitą kosmopolitinį, tautas naikinantį projektą. Tarnystę sovietinio proletarinio internacionalizmo idealams pakeitė tarnystė europinio multikultūrizmo idealui.

Būtent todėl ši karta, kurios tipiški atstovai yra Vilniaus meras R. Šimašius ir užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, tęsia tai, kas buvo daroma sovietmečiu. Lankstymąsi rusų kalbai pakeitė keliaklupsčiavimas prieš anglų kalbą. Jie sveikina multikultūrizmą ir imigraciją lygiai taip pat, kaip sovietmečiu sveikino proletarinį internacionalizmą ir iš „plačiosios tėvynės“ į Lietuvą plūdusių bastūnų minias. Sovietmečiu buvo labai mėgstamos bet kokios „internacionalizmo“ apraiškos ir „internacionalumą“ liudijantys simboliniai ženklai – dabar šitaip garbstomos ,,multikultūriškumo” apraiškos – svarbu žūtbūt parodyti, kad Vilnius yra internacionalinis / multikultūrinis miestas, į kurį lietuviai neturi jokių ypatingų istorinių ir politinių teisių.

Jokioje save gerbiančioje Europos šalyje nėra keliakalbių gatvių pavadinimų ir nesineriama iš kailio stengiantis viešojoje erdvėje įtvirtinti svetimas kalbas – tai daroma tik tiek, kiek tai iš tiesų būtina dėl grynai praktinių priežasčių. Todėl mero elgesys paprasčiausiai yra nesąmoninga sovietmečio komjaunuolio instinktų raiška – tai ne „europinio mąstymo“, ar „plataus požiūrio“ ženklas, bet nuo menkavertiškumo komplekso kenčiančio sovietinės imperijos vergo sąmonės recidyvas. Meilė anglų kalbai, kitakalbės gatvių pavadinimų lentelės – visa tai liudija, kad didžiausią „europietiškumą“ demonstruoja tie, kurie mentaliai tebėra įstrigę sovietinėje praeityje. Perfrazuojant garsiąją V. Putino frazę – „buvusių komjaunuolių nebūna“.

Šimašiaus kitakalbės lentelės ir identiteto politika

Multikultūrizmas brukamas ne todėl, kad jo norėtų ar jo reikėtų kažkokioms mažumoms, bet todėl, kad jis labai naudingas patiems multikultūristams. Kuo ir kaip ši ideologija naudinga, paaiškėja atkreipus dėmesį į tai, kad multikultūrizmo propaganda visuomet eina kartu su identiteto politika. Tiksliau pasakius, multikultūrizmo propaganda yra identiteto politikos dalis.

Identiteto politika (angl. identity politics) yra išskirtinių politinių aljansų formavimas, paremtas priklausomybe tam tikroms kultūrinėms grupėms (kultūrinės grupės gali būti sutelktos pagal tautinę, religinę, rasinę, regioninę priklausomybę, seksualinio elgesio preferencijas ir pan.). Šios politikos vykdymo schema yra iki primityvumo paprasta. Verta ją atskleisti išsamiau.

Visų pirma, tam tikros partijos politikai nusižiūri tam tikrą žmonių grupę ar grupes (tam tikrą mažumą ar mažumas), kurias ketina padaryti savo nuolatiniais rėmėjais. Po to pradedama nuolatinė kampanija, kurią sudaro akcijos, susidedančios iš trijų žingsnių.

Pirmas žingsnis. Išpažįstamas nuoširdus rūpestis ir begalinė meilė tai visuomenės mažumai, į kurią nusitaikyta (pvz. juodaodžiams, ispanakalbiams, kinams, žydams, musulmonams, imigrantams, homoseksualams ir pan.)

Antras žingsnis. Ieškoma incidentų, kurie kaip nors paliečia „mylimą“ mažumą ar asmenis, priklausančius tai mažumai. Vos tik toks incidentas įvyksta, tikrąja ir vienintele incidento priežastimi paskelbiama visuomenės daugumos netolerancija arba neapykanta mažumai.

Trečias žingsnis. Išplatinamos trys žinios: žinia mažumai apie visuomenės daugumą, žinia visuomenės daugumai apie ją pačią, žinia daugumai ir mažumai apie politiką ir jo partiją.

Žinioje mažumai apie visuomenės daugumą yra sakoma, kad visuomenės dauguma nekentė ir išnaudojo mažumą nuo neatmenamų laikų, kad toks daugumos požiūris yra giliai įsišaknijęs ir vargu ar kada nors iš esmės pasikeis, tačiau su tokia padėtimi taikstytis negalima, už savo teises reikia kovoti, o šioje nelygioje ir sunkioje kovoje politikas ir jo partija yra ištikimi nuskriaustos mažumos šalininkai.

Žinioje visuomenės daugumai apie ją pačią yra sakoma, kad visuomenės dauguma yra atsilikusi, tamsi ir necivilizuota, netolerantiška, turi jausi kaltę prieš mažumą ir tą kaltę išpirkti radikaliai pakeisdama savo nuostatą skriaudžiamos mažumos atžvilgiu; patikimiausiu ženklu, kad daugumos atstovas pasikeitė ir iš tamsaus tapo civilizuotu, būtų, žinoma, tapimas politiko ir jo partijos rėmėju.

Žinioje daugumai ir mažumai apie politiką ir jo partiją sakoma, kad politikas ir partija negailės jokių pastangų, kol visuomenėje neįsivyraus santarvė tarp daugumos ir visų įmanomų mažumų, kol valstybė netaps rojumi žemėje visiems.

Liaudiškai kalbant, tokio pobūdžio diskursas yra ne kas kita, kaip visuomenės kiršinimas. Tačiau atkreipkime dėmesį, kad visuomenės grupes kiršinantis politikas ir jo partija save pateikia kaip besirūpinančius santarve.

Šį trijų žingsnių ciklą identiteto politiką praktikuojantys politikai ir partijos kartoja nuolatos ir tokia permanentinė kampanija, jei tampa sėkminga, duoda labai apčiuoiamus rezultatus: mažumos yra supriešinamos su visuomenės dauguma ir susitelkia apie jas „mylinčius“ politikus ir partiją, tampa tų politikų ir partijos ištikimais rėmėjais. Šitokiu būdu sutelktas mažumų ir partijos politinis aljansas yra partijai ir jos politikams ypatingai vertingas, nes balsai būna garantuoti bet kokiu atveju, t.y. visiškai nepriklausomai nuo to, kokios yra politikų charakteristikos (tampa nebesvarbu, ar politikai kompetentingi, ar korumpuoti), ir nuo to, kokią politiką partija vykdo (tampa nebesvarbu, ar partijos atstovaujamos politinės nuostatos atitinka už ją balsuojančių asmenų politines nuostatas). Sutelkti apie save ir savo partiją tokį bet kokiu atveju paremiantį balsuotojų bloką, be abejo, yra kiekvieno neprincipingo politiko svajonė.

Pasaulyje egzistuoja tikrų identiteto politikos virtuozų. Tokią politiką praktikuojančios partijos geru pavyzdžiu gali būti Demokratų partija Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuri  jau senokai tapo įvairiausių mažumų koalicija. Šios partijos strategai ne kartą atvirai yra pripažinę, jog nekantriai laukia to momento, kada baltieji šalies gyventojai pagaliau taps mažuma, o Demokratų partija užsitikrins sau nuolatinę balsų daugumą. Demokratų partijos iškeltas JAV prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) – taip pat identiteto politikos meistras. Dažnas naivus šios šalies pilietis naiviai tikėjosi, kad išrinkus Obamą prezidentu pagaliau nutils nuolatinės kalbos apie juodaodžių diskriminaciją (kokia diskriminacija, jei prezidentas – juodaodis?), o bet kokių įtampų, kurios galėtų kilti rasiniu pagrindu, užgesinimui prezidentas panaudos visą savo autoritetą. Tačiau įtampų rasinių pagrindu ne sumažėjo, bet padaugėjo, o juodaodis prezidentas šias įtampas ne gesino, bet kurstė. Tik to, be abejo, ir galima buvo tikėtis žinant, kad tiek Demokratų partijos, tiek politiko Obamos esminis balsų šaltinis yra identiteto politika.

Identiteto politika nėra svetima ir Lietuvai. Čia taip pat yra politikų ir partijų, kurie visai sėkmingai suka savo politinį versliuką praktikuodami identiteto politiką. Iškiliausiais pasiekimais identiteto politikos bare gali pasigirti Valdemaras Tomaševskis, uoliai dirbantis, kad lenkų tautinė mažuma būtų kuo labiau susvetimėjusi Lietuvos visuomenės atžvilgiu. Reikia pripažinti, kad Tomaševskiui puikiai sekasi, ir jam pavyko suburti žmonių grupę, kuri balsuoja už jo partiją neatsižvelgdama į jokias tos partijos ir jos veikėjų charakteristikas. Todėl dabar Tomaševskis gali bandyti savo rėmėjų ratą išplėsti kiršindamas su Lietuvos visuomene dalį etninių rusų. Šiam tikslui Tomaševskis naudoja prosovietinę, prorusišką ir proputinišką retoriką, puošiasi Putino agresiją simbolizuojančia šv. Jurgio ordino juostele.  Normaliomis sąlygomis politikas, siekiantis gauti lenkų mažumos balsus, turėtų baimintis, kad dėl prorusiškos pozicijos praras nemažai balsų. Tačiau Tomaševskis į tai gali nekreipti dėmesio. Kodėl? Tik todėl, kad jo elektoratas yra sutelktas identiteto politikos būdu ir dėl to balsai iš esmės yra garantuoti kad ir ką jis iškrėstų.

Kitas vertas paminėti identiteto politikos Lietuvoje praktikuotojas yra Aušrinė Marija Pavilionienė. Ši politikė yra nusitaikiusi į seksualines mažumas ir karingąjį feminizmą. Pasiekimai ganėtinai kuklūs: nei sukelti galingesnio seksualinių mažumų judėjimo už jų „teises“, nei įtikinti Lietuvos moteris, kaip smarkiai jas skriaudžia ir išnaudoja nepažangūs Lietuvos vyrai, nepaisant įdėtų nemenkų pastangų kol kas nepavyko. Galima net abejoti, ar Pavilionienė socdemams, kurie visada ją įrašo rinkiminiame sąraše į „praeinamą“ vietą, atneša daugiau balsų, negu tų balsų ji pati atbaido savąja anticharizma.  Matyt, socdemų šulai įsitikinę, kad atneša daugiau.

Dabar sugrįžkime prie Vilniaus mero kitakalbių gatvių lentelių akcijos. Visi trys identiteto politikos ciklo žingsniai šioje akcijoje kaip ant delno: ir įkyrus meilės mažumoms deklaravimas, ir incidento kaip neapykantos mažumai interpretacija, ir trys žinios apie incidentą: mažumoms apie tai, kokia bloga dauguma, daugumai apie tai, kokia ji necivilizuota, ir mažumoms bei daugumai apie tai, kokia brangi santarvė merui ir jo partijai.

Sunku pasakyti, kokias viltis Vilniaus meras Šimašius sieja su identiteto politika. Mūsų vertinimu, jo ir liberalų partijos perspektyvos šiame bare nėra itin didelės. Jei labai pasistengtų, Šimašius ir liberalai galbūt galėtų patraukti savo pusėn seksualines mažumas ir gal dar vyrais nusivylusias moteriškes, t.y. tą kontingentą, kurį prie socialdemokratų siekia pririšti Pavilionienė. Sunku įsivaizduoti, kad Šimašius ir liberalai savo arsenale galėtų turėti kažkokius identiteto politikos triukus, kuriais galėtų patraukti etninius lenkus ar rusus. Turbūt net kitakalbių gatvių lentelių kabinimas kiekvienoje gatvėje, net jei skyles gręžtų pats Šimašius, duotų menkus rezultatus.

Bet svarbiausias dalykas, kuris riboja identiteto politikos galimybes Lietuvoje, yra ne politikų menka vaizduotė, o tai, kad joks politikas ar partija dėl dabartinio režimo pobūdžio negali pasitelkti tų instrumentų, kurie daugelyje kitų valstybių leido išplėtoti visuomenę griaunančias identiteto politikos galias. Šie instrumentai yra pašalpos ir imigracija. Iš esmės visada identiteto politiką praktikuojančios partijos tuo pat metu būna ir socialines pašalpas dosniai dalinančios partijos bei imigraciją skatinančios partijos. Pašalpų dalijimas leidžia dar tvirčiau pririšti „globojamas“ mažumas prie partijos, o imigracija leidžia nuolatos plėsti partijos šalininkų skaičių. Kitaip yra Lietuvoje. Visos įtaką turinčios partijos atstovauja stambiojo verslo (oligarchų) interesams, todėl nė viena įtakinga partija nėra ir negali tapti „pašalpų partija“. O be dosnių pašalpų, be abejo, neįmanoma prisivilioti ir imigrantų. Taigi, be pašalpų ir imigracijos, be to, esant tik negausioms ir palyginti gerai integruotoms tautinėms mažumoms, identiteto politika Lietuvoje bent kol kas neatveria didelių perspektyvų; Tomaševskis su Pavilioniene išspaudžia tai, ką įmanoma šiame bare nuveikti esamomis sąlygomis.

Išvados

Mero R. Šimašiaus kitakalbių gatvių pavadinimų lentelių kabinimo akcija yra šio politiko ir jo partijos vykdomo multikultūrizmo ideologijos brukimo ir siekio plėtoti identiteto politiką apraiška. Taip pat vertintina ir ministro L. Linkevičiaus retorika.

Identiteto politika ir ypač – multikultūrizmas – daro milžinišką žalą Lietuvos visuomenei. Multikultūristinės pasaulėžiūros brukimo, pradėto sovietmečiu ir pratęsto įstojus į Europos Sąjungą, poveikis tautos savivokai yra viena pagrindinių priežasčių, lemiančių tai, kad visuomenė negali susitelkti jokiam konstruktyviam politiniam veiksmui, nesugeba kontroliuoti valdžios, valstybė ir visuomenė sparčiai degraduoja. Atitinkamai viena iš pagrindinių visų sisteminių Lietuvos politinių problemų sprendimo sąlygų yra priešinimasis multikultūrizmo brukimui ir sugrįžimas prie tų nuostatų apie Tautą, valstybę, žmogų ir kultūrą, kurios išplaukia iš politinio tautiškumo (nacionalizmo) pasaulėžiūros.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

39 komentarai

  1. Kaunietis:

    Kad rusai bei gudai Lietuvoje gyvena nuo neatmenamų laikų, manau, niekas dėl to nepuls ginčytis, bet, kai gerbiami publikacijų autoriai ima rašyti apie lenkus Lietuvoje, tai kyla mintis, kad jie be savo opusų daugiau nieko ir neskaito… O be reikalo! Užtektų tik pasiskaityti akademiko Zigmo Zinkevičiaus ar gerb. Ryšardo Maceikianeco publikacijas apie tai, kokie “lenkai” gyvena Pietryčių Lietuvoje ir kaip jie čia atsirado, ir nereikėtų daugiau sąmoningai ar ne eskaluoti šitos “lenkų ant Lietuvos” (Polacy na Litwie) temos.

  2. 3 dešrelės už 2 kainą:

    edukologijos universitetui turėtų būti gėda turėti tokį siauraprotį lektorių iš Julijos Žemaitės laikų kaimo… Ar jo viduramžiškos pažiūros atitinka Alkas.lt pažiūras?

    • Pikc:

      Akivaizdu, kad L. Šopausko pažiūros tikrai neatitinka homunistinio jaunimo pažiūrų – o kultūros apskritai nėra ką lyginti, nes pas homjaunimą jos paprasčiausiai nėra.
      Beje, dėl šito l. Šopausko teiginio: “Nacionalizmas yra įtakinga, nuosekli ir sveiką protą atitinkanti politinė pasaulėžiūra. Todėl nacionalizmo priešininkai retai bando nacionalizmą atakuoti atvirai ir argumentuotai; paprastai prieš nacionalizmą pasitelkiami propagandos ir agitacijos metodai.” – aukščiau esantis komentaras įrodo, kad ir tiek toli gražu ne visi “internacionalistai” įstengia. 😉

  3. Alkas.lt redakcijos nuomonė neprivalo sutapti su autorių reiškiamomos nuomonėmis. O šis L. Šopausako rašinys ganėtinai rimtas ir išsamus bei pagrįstas šiuolaikinio liberalistinio kosmopolitizmo šaknų pjūvis. Dėl to, matyt, daug kam neparankus ir net gąsdinantis.

  4. Šis straipsnis, tai rimtas atkirtis R.Šimašiui ir visiems liberalams, kuriems nusispjaut į Lietuvą, jos kalbą ir kultūrą. Ir čia viskas aišku, bet nesuprantama, kaip sostinės gyventojai, bent dauguma, išsirenka tokius šimašius, zuokus į miesto valdžią? Ar vilniečiai tokie “pažangūs”, kad liberalams vis uždega žalią šviesą?
    O straipsnio autoriui ačiū už tiesos sakymą ir už drąsą šiais laikais.

  5. pensininkas:

    Dekoratyvines lenteles Simašius turi nukabinti pats už savo lėšas ir sumokėti baudas. Iniciatorius krienovas. Miesto Taryboje šis klausimas nebuvo svarstomas, kiek žinau.

  6. Jonas:

    Puikus straipsnis ir tiek, tik demokratija yra įdinga sistema ir su jos blogybėmis nepakovosi per jos rinkimų sistemą:(

  7. Ei:

    L. Linkevičius: “Tikrasis patriotizmas turėtų pirmiausia sietis su pakantumu ir tolerancija, o Lietuva, ir ypač Vilnius, šimtmečiais garsėjo kaip tautų ir religijų laisvės vieta.”
    Čia panašiai, kaip pasakyti, kad laisvė pirmiausia turi sietis su buvimu vergu, o Lietuvos Nepriklausomybė su buvimu kitos valstybės dalimi. Mane nuo šitų valdžios išsigimėlių jau pykina…

  8. Aiškiau negu aišku, kad moralais skurdžiadvasio liberalizmo nepaveikti. Tad užuot juos skaitęs autorius geriau paanalizuotų iš kur tokia koronė tenka Vilniui. Koronė Vilniui buvo meras Zuokas, dabar ja tapo meras Šimašius…
    Be to, tame rusiškų ir lenkiškų lentelių iškabinime įžvelgčiau ir piktybišką naudojimasi mero galiomis partiniais savanaudiškais tikslais – suaktyvinti lenkus ir rusus balsuoti už liberalus. Tai, kaip sakoma, gali būti panašu į tai, kai skęstantis ir už šiaudo stveriasi… Tačiau nejausti, kad čia yra spekuliavimas Lietuvai šventais dalykais, gali tik liberalas. Tad tegul šis lentelių įvykis būna geras testas suprasti žmonėms Lietuvoje kas praktikoje yra liberalas…

  9. Bartas:

    Vilniuje nieko naujo. Nebuvo lietuvišku miestu ir nebus . Vilniečiai , jei tokių yra , privalo išsivalyti nuo šiūkšlių . Nenorite – tada sostinė bus Kaunas. Va tep.

  10. Vytenis:

    Ačiū už paskelbtą nuomonę, bet jūsų antra išvada yra padiktuota jūsų išankstinės nuostatos, o ne tekste išdėstytos “analizės”. Sunku rimtai vertinti išankstinį nusistatymą prieš multikultūrizmą, kai skelbiama pozicija pati neskatina jokios konstruktyvios diskusijos. Tarsi dabar turėtume visi sutikti, kad lietuvių tautos kultūra yra pagrindinė, kuria šioje valstybėje reikia domėtis ir kuri yra skatintina, o domėjimasis kitomis kultūromis ir savo pažiūrų plėtimas negali egzistuoti net gatvės lentelės užsienio kalba būdu. Kodėl tekstas nukreiptas iš esmės prieš rusų ir lenkų tautas? Kodėl Islandijos g. pavyzdys netiko jūsų tekstui? Ar ne dėl to, kad šio multikultūrizmo atvejo menkinti neišeina dėl islandų drąsių politinių pažiūrų mūsų nepriklausomybės atkūrimo pradžioje?

    Tai dabar savęs paklauskime, ar lietuvių kultūra yra tokia silpna, kad ją saugoti reikia valstybėje “rezervato sąlygomis” ir kitokios kultūros apraiškos negali būti net skatinamos? Mano nuomone, siūlomu lietuvių kalbos “saugojimo” būdu daroma didesnė žala nei nauda. Bet kokie bandymai šį tekstą išaukštinti, kaip atskleidžiantį puikų dabartinės miesto savivaldos politikos pjūvį yra mažų mažiausiai nesąžiningi, nes pateikti argumentai yra selektyvūs.

    P.S. nepritariu daugeliu pozicijų šiai redakcijai. Papuoliau čia tik žmonių, kuriuos gerbiu dėka (per facebook’ą).

    • S:

      Taip, dabar lietuvių tauta reikia rūpintis kaip pagrindine, pirmiausiai, nes ji yra labiausiai nualinta Lietuvoj. Tų visų liberastų Šimašių ir Zuokų pastangomis Vilniuje lietuviai padaryti antrarūšiais. Pavyzdžiui, vaikų darželiai. Mano sūnus lietuviškam darželyje buvo du šimtai kažkelintas eilėje ir į jį nepateko, nors kaip daugiavaikei šeimai turėtų būti mums pirmenybė (na “pakilo” eilėje, bet to neužteko). O tuo tarpu į ruskių ir lenkų darželius jokių eilių nėra, jie ten net vaikų nesurenka. Tai kur čia lygybė ir iš kur bus lietuvių stiprumas? Kodėl “kultūra” nesirūpina, kad bent jau vaikiškus filmukus į lietuvių kalbą išverst? Iš naujesnių rusiškus vaikai žiūri… Ir kai tuo lietuviškumu nesirūpina, visaip ardo, tai todėl, kad pirmiausia žiūri, kaip tiems ruskiams, lenkams ar žydams įsiteikt. Kitas liberastų žingsnis žinoma bus darželiai musulmonams, arabų kalba, kažkuris jau šitą žadėjo.

      Ar dabar supranti, kokias nesąmones rašai, kai lygini islandus su ruskiais, lenkais? Rusai ir lenkai čia atsirado tik todėl, kad lietuvius naikino ir jų vietą bandė užimti. Islandai mus rėmė. Jauti skirtumą? Tai nuo to vaikų pažiūrų plėtimą apie kitas kultūras gal reikia ir pradėt? Šiaip, aš manau, kad mums nereikia jokių kitų kultūrų, kol lietuviai vaikai gerai neįsisavina SAVO lietuviškos prigimties. Kokia dar kultūra tų ruskių ir lenkų Lietuvoj? Kas ten, Muravjovas, kirilica, NKVD, Rainiai, Armija Krajova, nuo ko patarsi pradėt vaikams viską pasakot? O šitie išdavikai liberastiniai tai ir yra kalčiausi, naujos rūšies stribai.

      A, na tiesa, dar tamstai užmiršau padėkot, kad tokią valdžią mums nuolat išrenkat… 🙂 Vardas Vytenis… Greičiau, Multi-tenis, o ne Vytenis.

    • Pikc:

      Vytenio komentaras – tikrai labai gera L. Šopausko teiginio “Todėl nacionalizmo priešininkai retai bando nacionalizmą atakuoti atvirai ir argumentuotai; paprastai prieš nacionalizmą pasitelkiami propagandos ir agitacijos metodai.” iliustracija – skirtingai negu “3 dešrelės už 2 kainą”, Vytenis tą įstengia.
      Pažiūrėkim atidžiau.
      L. Šopauskas išdėstė teiginius ir juos pagrindė. Logiškai mąstant, kritika turėtų būti nutaikyta į autoriaus poziciją ginančius argumentus. Bet ką daro Vytenis? Užuot bandęs L. Šopausko poziciją kritikuoti argumentuotai, jis iškart prikabina “išankstinę nuostatos” etiketę ir atmesdamas bet kokius argumentus (atseit, čia “analizė”) ir pareikšdamas, kad autoriaus “skelbiama pozicija pati neskatina jokios konstruktyvios diskusijos”. Čia įdomus ėjimas – būtent pats komentatorius atsisako tos konstruktyvios diskusijos – bet kaltina autorių. Iš tikrųjų, nėra nuostabu, nes “progresyvai” tą “konstruktyvią diskusiją” paprastai supranta kaip “jūs acilikėlei/retrogradai/tamsolei/-fobaj etc.”.
      Žiūrim toliau. Ką gi komentaro autorius pateikia vietoj argumentų? Ogi “Tarsi dabar turėtume visi sutikti, kad lietuvių tautos kultūra yra pagrindinė, kuria šioje valstybėje reikia domėtis ir kuri yra skatintina, o domėjimasis kitomis kultūromis ir savo pažiūrų plėtimas negali egzistuoti net gatvės lentelės užsienio kalba būdu.” Realiai, tai reiškia, kad a) iš tikrųjų lietuvių tautos kultūra Lietuvoje NĖRA pagrindinė, kurie Lietuvoje lietuviams reikia domėtis ir kuri yra skatintina” (žr. L. Šopausko pateiktą internacionalistų/multikultūralistų naudojamos “akcentų sukeitimo” taktikos išaiškinimą) b) savo kultūros puoselėjimas reiškia atsisakymą domėtis kitomis kultūromis (plg. su kitu multi-kulti apologetų argumentu: “A, nenorit masinės imigracijos? Tai, reiškia, norite nuo viso pasaulio atsitverti, kaip Šiaurės Korėja???”); c) lentelių kabinimas svetimomis kalbomis plečia pažiūras (čia reikėtų padėkoti sovietams, plėtusiems mūsų pažiūras okupacijos metais bei “wannabe lugandon” tomaševskininkams, plečiantiems jas dabar).
      Apie palyginimo su islandais “adekvatumą” jau parašė S, tad nesikartosiu – nebent galiu dar kartą priminti, kad ne islandai nusiaubė ir sudegino Vilnių ir ne islandai jį okupavo.
      Galiausiai, komentaro autorius pasitelkia jau gerokai nuvalkiotą (nuo sovietinio internacionalizmo laikų) “argumentą”, kuris turėtų “įrodyti”, kad mūsų kalbą ir kultūrą saugoti ir puoselėti nėra jokios prasmės – t.y. “juk jai niekas negresia” (šiuo atveju, kiek prisimenu, komentaro autorius tiesiog “nulaižė” A. Smetonos “argumentus”, kad nėra reikalo puoselėti lietuvių kalbą). Čia vėl vyksta įdomus akcentų sukeitimas – tie, kam rūpi savos kultūros išsaugojimas, pavaizduojami praktiškai kaip jos priešai (nes ją “nuvertina kaip silpna” bei “daro didesnę žalą nei naudą”, tuo tarpu multi-kulti apologetai jau pristatomi kaip “geriečiai” – mat laiko kalbą ir kultūrą stipriomis (iš tikrųjų – kaip nereikalingomis jokios rūpinimosi, puoselėjimo). Na, o atmetus demagogijas – turbūt nereikia aiškinti, kas atsitiks, jei tauta nesaugos ir nepuoselės SAVO kalbos ir kultūros – bet labai rūpinsis SVETIMOMIS? 😉
      Išties, teisus L. Šopaustas, sakydamas, kad tie internacionalistai/multikultūralistai pasižymi itin stipriu nepilnavertiškumo kompleksu. Aš dar pridėčiau – ir provincialumu.

      • Kemblys:

        ‘Pikc’, rašai tu čia paklodes neva atsiliepimus – straipsnius rašyk!
        Gal tau labai norisi visokių ‘libkonų’, ‘homjaunimo’, ‘multi-kulti’, kurių negalėtum spjaudyti į savo straipsnius…

      • s.m.:

        šaunuolis, – gerai išrišai ir šitą trolį, ir žemiau jį dengiantį.

      • Vytenis:

        Ačiū už recenzijas mano komentarui 🙂 Tačiau daugiau girdžiu puolimą ad hominem nei rimtus argumentus diskusijai, kas kaip ir patvirtina mano anksčiau išsakytą mintį, kad savaime diskusija nėra keliama.

        Piktais riaumojimais prieš kitą nuomonę ar kitą kultūrą, jūs gerbiamieji, patys nekuriate lietuvių kultūros. Ar mūsų kultūra tapo piktų komentarų rašymo kultūra? Užsiimkite tuomet kultūros kūrimu ir taip ją puoselėkite bei netrukdykite kitiems to daryti. Tik nereikia čia įsivaizduoti, kad kas nors nepriklausomoje Lietuvoje gniaužia lietuvių kultūrą. Taip pat nereikia čia pasakot, kad tai darytų lentelės kita kalba arba kokios w raidės atsiradimas pasuose.

        Eikite kažką prasmingesnio nuveikti su savo gyvenimais. Geros dienos!

        P.S. darželių klausimai neturėtų būti plakami su šia tema.

        • Pikc:

          Kaip sako, žiūrim, ką turim: Vytenis į argumentuotą autoriaus nuomonę atsakė “internacionalistų/multikultūralistų” klišių rinkiniu, kurių nė vienos net nepabandė pagrįsti argumentais. Gavęs kritikos tokiai savo pozicijai, vėlgi net nebando pateikti kontrargumentų – tiesiog pareiškia, kad čia, atseit, “ad hominem” (gal Vytenis nežino, ką tai reiškia? :)), o “jūs visi netolerantiški, vat!”. Po to purkšteli debesėlį emocijų ir, papūtes lūpytes, išbėga, garsiai trinktelėjęs orlaide bei atsisveikinimui mestelėjęs dar vieną jutūbės karuose paauglių nuvalkiotą frazę. Lygis, tskant! 🙂
          P.S. Šimašiaus bučkių tomaševskinės neojedinstvos tolerantiškon vieton vertinimą kaip “kultūros kūrimą” – “užskaitau belekaip!”, kaip liaudyje sako. 😀

        • S:

          Darželiai ir mokyklos čia labai tinka, nes kultūra ir švietimas tiesiogiai susiję. Jei remsimės tavo argumentais-išvedžiojimais, tai kitataučių kultūrai Lietuva neturi skirti nė cento, o valstybines kitakalbių mokyklas ir darželius reikia uždaryti. Juk, pasak tavęs, negi ruskių ir lenkų kultūros yra tokios bejėgės ir silpnos, kad be paramos išnyks? Negi dabar tas užsieniečių kultūras reikia saugoti “rezervato sąlygomis”, kai jie turi užsienyje dar 30 ar 150 milijonų tautiečių? Taigi ta parama daro žalą, o ne padeda. 🙂 Va, susimesit su Šimašium savo asmeniniais pinigais už jų stiprinimą, ir nereiks inkšti, kad kitataučius gniaužia laisvoj Lietuvoj.

          • Vytenis:

            Visų pirma, R. Šimašiaus vadovavimas Vilniaus miestui jau rodo ženklų judėjimą į priekį ženklų: pravalyti nomenklatūrininkai iš savivaldybės, savivaldybės veikla tapo žymiai skaidresnė, skulptūros nukeltos, keliai tiesiami, nauji darželiai steigiami, žiūrint bendrą valdymo laikotarpį – miesto skola mažėja. Jei pavyks prastūmti daugiafunkcinio centro projektą nacionalinio stadiono vietoje – bus tobula kadencija. Tai, kad užsiimta ir papildomomis akcijomis, kad visiems būtų Vilniuje maloniau gyventi ir atsirado keturios naujos lentelės Vilniuje – nėra jokia lietuvių diskriminacija. Bent manęs jos nediskriminuoja 🙂 Palaukit keletą metų, gal pavyks reikšmingai pajudėti ir su darželių klausimu, bet pabrėžiu nauji darželiai yra steigiami, tai nereikia čia rėkauti, kad nieko nėra daroma ir tik griaunama – nebent čia kažkam širdį spaudžia, kad buvo nugriautos skulptūros nuo Žaliojo tilto ar sustabdytas jokio pelno nenešęs ir milžiniškas skolas atnešęs Air Lituanica?

            Visų antra, rašau komentarą, o ne atsakomąjį straipsnį. Kaip pats besisukantis akademinėje erdvėje, man koktu pasidarė perskaičius ilgos esės gale žodį išvados, parašytą mokslininko. Bet čia gal reikia tiesiog nuo mokslininkų atskirti puspročius verkšlenančius humanitarus. Taigi, komentaras ir buvo į tai orientuotas – tai nėra išvada, nes nuo pat esės pradžios diktuoja viską išankstinė pozicija, kuri akivaizdi nuo pačių pirmų teksto eilučių.

            Pikc, keliu skrybelę pačio/pačios sugebėjimui vaizdingai svaigti. 😀 Argumentais atsakau į rimtą klausimą, o ne poeziją, bet visai smagu skaityti. Tegyvuoja menas.

            P.S. manau, ad hominem ir pats pasigooglinti gali ką reiškia.

            • Pikc:

              Na, štai, ir išlindo homjaunuolis – ir suskubo parodyti, kad, nors teoriškai “ad hominem” atpažinti nesugeba (jam pagrįsta jo rašliavos kritika – “ad hominem”), užtat pats praktiškai panaudoti dar ir kaip moka (“rimčiausias argumentas” – kad straipsnio autorius yra “pusprotis verkšlenantis humanitaras”). Štai, kur liberastinė kultūra, štai, kur lygis! O kai kas dar stebisi, kad Šimašius “šūdžiais” taškosi. Čia stilius toks pas juos – “progresyvus”. 😀
              P.S. Ir, beje, vis dar NĖ VIENO argumento – nes o kam reikia? Grynai liberaliai-tolerantiškai oponentą kuo nors išvadini – ir ramu, nieko nereikia įrodyti. 😀

              • Kemblys:

                Pikc:
                ,,Na, štai, ir išlindo homjaunuolis…”
                Pikc:
                ,,Grynai liberaliai-tolerantiškai oponentą kuo nors išvadini – ir ramu, nieko nereikia įrodyti.”

                Rašai dieną-naktį nesuskaičiuojamus ‘atsiliepimus’ – pervargai, ‘Pikc’…

            • S:

              Mes čia ne disertaciją recenzuojame, kad kibti prie žodžio išvados. O stadioną Vilniuje panašiai stato jau nuo 1985 metų… Kaip supratau, tai “besisukantys akademinėje erdvėje” labai nuoširdžiai tiki tuo, ką liberalai žada? 🙂

  11. LosAngeles:

    Straipsnis idomus ir naudingas. Aciu autoriui…
    Vel ta pati istorija: vardai ir pavadinimai skiriasi, o darbai tie patys. Multikulturizmas, liberalizmas, tolerancija… Visas sias ‘ideologijas’ stumia tie patys veikejai, pasivadinantys pagal aplinkybes taip arba taip. Bet visu tikslas yra tas pats: sunaikinti tautines valstybes. Apie tai mirga taip pat ir visu komunisteliu bei bolseviku rastai. Vat ir kyla klausimas kuo jie skiriasi? ‘ateis vilkai aveliu kailiuose. pagal darbus juos pazinsite’… Panasu kad niekuo nesiskiria, nes darbai vienodi.
    Atskirai pakalbeti butu galima apie pati liberalizma… Kur palikta likimo valiai susireguliuoja kazkas be reguliuotojo, kas susitvarko be tvarkytojo? Is kur sita filosofija? Ji ydinga pacia savo esme. Liberalais gali buti dvieju tipu zmones: ‘verslininkai’ (siekia naudos kazkokios) arba ligoniai (jei tuo is tiesu tiki). Kuriai kategorijai priklauso meras nezinau, betkokiu atveju nieko gero tai nezada (darbai tai byloja).
    Ir dar apie geda… Geda tegali buti tik uz tokius ‘ministrus ir merus’ kuriems ypatingai svarbus visu, isskyrus Lietuva ir lietuvius, interesai. Besarmaciai… Koks jaudinantis susirupinimas del kitakalbiu (nors jau puikiai zinoma kaip jie atsirado!!) ir koks abejingumas savo tautai ir jos likimui. Kad ir cia:
    h t t p : / / alkas . l t /2016/09/10/f-kauzonas-detektyvas-ar-politine-diversija/
    Ir ka? Rupesteliai ir linkseviciai tyli. Nesimato nei mero nei ministerio snukiaknygese kazkokiu komentaru (nors tai jau ne pirmas straipsnis ta tema), cia gi sureaguota itin operatyviai… Na taip, nuorodoje kalbama tik apie galimai del Lietuvos laisves zuvusiuosius, negi palyginsi svarbumu su lentelemis (isiteikimu kitiems kitaip nepavadinsi). Tai jus sudziai ir jus reikia bausti, besarmaciai ir begedziai valdininkeliai, kurie is bendru musu namu (bent jau taip turetu buti) padarete savo ‘asmenine kontorele’ ir darote ka norite (veiksmai nederinti net su taryba pasirodo, kuo ne karalaitis? Manau turi buti taip, ir to uztenka!!). Tolerancija turi viena idomia savybe, kuri daug ka pasako apie jos skleidejus. Pazodziui ji vadinama ‘jokios tolerancijos netolerancijai’. Argi ne idomu… Vat ka as pasakiau, tai jus turetumete toleruoti, nes tai as pasakiau, bet ka jus sakote… ne ne, to negali buti ir tai neleistina!!! Tokia iskrypusi filosofija su patriotiskumu gali sietis tik ‘kiauroje’ galvoje

  12. Rimgaudas:

    Prisiminiau per radiją pasakytą maždaug tokią frazę: “rodos Čerčilis yra pasakęs, kad, jeigu kas 28 metų yra liberalas, tai jis yra beširdis. Jei 40 metų – dar liberalas, tai jis beprotis”. Net išsižiojau.

  13. Liberalizmas (jo principai) apskritai laikytinas socialiniu chuliganizmu ir tas yra akivaizdu iš ėmimosi lentelių iškabinimo…

  14. Žemyna:

    Pagalvoti, ką daro, neturėjo laiko – balsus reikia rinkti.
    Gaila, kad sugadino tai, ką galima labai elegantiškai padaryti. Tik nereikia to su politika maišyti, kaip vienas toks nerangus Vilniaus dramblys indaujoje padarė… Reikia atitinkamo projekto ir tikro, nepolitizuoto pagrindo. Bet kam jam domėtis? Jo interesas juk visai ne tas. Jo intereso net nepateisinsi klasikine fraze: „Norėjau, kaip geriau”. Jo interesas kuklus – kėdė Seime.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: