L.V. Medelis. Lietuva: Ar tu mane myli? Ir aš…

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius grįžo iš Lenkijos gyvas ir sveikas. Atrodo bendra kalba rasta. Tuo įdomiau pažvelgti į to vizito pas mūsų strateginę kaimynę aplinką trumpą tarpsnį prieš išvykstant, šykščią informaciją, kas ir kaip buvo aptariama ir nutarta vizito metu. Politikos apžvalgininkų ir mūsų žiniasklaidos „veidų“ šauksmus apie rėksnius, nacius, kaimiečius, gerokai sumenkintą raidės „w“ priešų dalį (tebus tai visų ir visaip nepatenkintųjų santykinis pavadinimas), nekalbėsim. Jie tebesipiktina, teberėkia, jų balsas stiprėja ir… ginčytis su jais beprasmiška.

Pirmas  parodė balsą „Jerzy Giedroyc dialogo ir bendradarbiavimo forumas“… Matyt, kažką svarbaus šitaip keistai ir svetimai pateikdami seną lietuvišką pavardę forumo steigėjai norėjo mums pasakyti. Apie forumo veiklą girdime mažai arba nieko, tačiau vasario penktos dienos vakarą paskelbtas kreipimasis į aukščiausius valstybės vadovus užmezgė tikrą intrigą. Jis pagarsintas užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui jau susiruošus vykti vizito į Lenkiją ir, žvelgiant naiviomis akimis, turėjo tapti karšta kelionei už apykaklės užkišta bulve, kad keliautojas neužmirštų, kur ir ko važiuoja.

Kreipimasis paskelbtas išvakarėse, tad, galima manyti, jog Lietuvos visuomenei sąmoningai nebuvo leista su juo deramai susipažinti. Pliusas prie šio darbelio, manykim, buvo padėtas ne Lietuvoje, juolab, kad teiginiai dėl santykių su Lenkija pagerinimo, pakankamai gerai žinomi, nė kiek nėra originalūs, apie juos seniai skelbiama Lenkijos žiniasklaidos bei Lietuvos tomaševskininkų lūpomis. Nauja yra fonas ir politinis angažuotumas.

Kaip gi pagerinti tuos seniai įšalusius santykius? Kreipimosi autorių nuomone, reikia labai nedaug (citatos pateikiamos kursyvu):

Lietuva ne kartą aukščiausiu lygiu yra deklaravusi siekį leisti Lietuvos piliečiams lenkams jų pavardes rašyti naudojant lenkiškas raides, tačiau iki šiol ši Lenkijos lietuviams jau seniai suteikta teisė Lietuvoje nėra įtvirtinta įstatymu.

Komentaras: koks tas aukščiausias lygis tebėra paslaptis, susitarimo forma (sutartis, kitas diplomatinis dokumentas) nežinoma; melas: naudoti lenkiškas raides iki šiol nebuvo žadama, buvo kalbama apie lotyniškas raides kitame paso puslapyje. Dvišalėje 1994 m. sutartyje sakoma (14 str.), kad tautinių mažumų atstovai susitariančiose šalyse turi teisę „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos skambesį“;  pusiau melas: Lenkijos lietuviams jau seniai suteikta teisė taip rašyti yra labai apsunkinta ir praktiškai neįgyvendinama.

Lenkijoje jau taip pat įgyvendinta teisė vietovių ir gatvių pavadinimus rašyti tautinės mažumos kalba… 

Komentaras: pusiau melas – valdžios leidžiama, bet įgyvendinti labai sunku, klausimas stipriai Lenkijos valdžios politizuojamas, todėl lietuviški pavadinimai kai kuriose vietovėse yra pakabinti lietuviams nepritariant.

Ragintume ir Vilniaus bei Šalčininkų rajonų savivaldybes, kurios, gavusios Seimo ir Vyriausybės patikinimus artimiausiu metu spręsti gatvių pavadinimų rašybos problemas, turėtų skelbti moratoriumą de facto egzistuojantiems lenkiškiems gatvių pavadinimams.

Komentaras: ką tai reiškia? Kuo Seimas ir Vyriausybė turėtų užtikrinti Šalčininkų savivaldybę? Ir ką reiškia skelbti moratoriumą – toliau nevykdyti teismų  valios? Gal tos dvi rajonų savivaldybės jau pasiskelbė autonomiją Lietuvoje?

Pasirodo, tik tiek tereikia, kad Lietuvos-Lenkijos santykiai taptų puikūs. Kam nėra žinomas kreipimosi pasirašiusių sąrašas, galėtų suabejoti tų žmonių sveika logika, nes visi „patarimai“ yra užbraukiami mūsų įstatymų ir Konstitucijos. O kaip pavadinti žmones, einančius prieš valstybę? Ak, sakote, juk turi būti žodžio ir nuomonės laisvė. Kaip šitą problemą spręsti, galėtų papasakoti dvi pasirašiusios žurnalistikos pažibos V. Savukynas ir   R. Valatka. Tačiau nėra kalbos apie žodžio laisvę, kai dokumentas skelbiamas viešai, tapdamas savotiška šantažo, spaudimo priemone, nuoroda veiklai vieniems ir paskata priešintis įstatymams kitiems. Sunku patikėti, kad tokie žmonės kaip paminklosaugininkė  Gražina Drėmaitė, filosofas  Alvydas Jokubaitis, rašytojas Herkus Kunčius, signataras Vytautas Plečkaitis, diplomatas Vygaudas Ušackas, istorikas  Alvydas Nikžentaitis (praleistos tomaševskininkų pavardės) būtų tokie… nesusipratėliai. Oi, vertėtų jiems pavartyti kalbininko Vinco Urbučio brošiūrą pranašišku pavadinimu „Lietuvių kalbos išdavystė“. Nebent jie drąsiai spjauna visuomenei po kojomis, žinodami kažką daugiau nei mes.

LTV „Panoramos“ reportaže apie L.Linkevičiaus vizitą įspūdingi susitikimo fragmentai. Lenkijos respublikos užsieno ministras R. Sikorskis, mūsiškį pasitinka džiaugsmingai, tarsi Angelą  Merkel vertės politinę figūrą, lauke, prie durų, nekreipdamas dėmesio į sniegą, kaip seniai matytą bičiulį. Plati geraširdiška šypsena. Rankos mostas. Tvirtas delno paspaudimas. …Ir turėkim galvoje, kad R.Sikorskis nežinojo (nebent mūsų ministro tekstas buvo iš anksto suderintas), kaip atsiprašinės Linkevičius už tai, kad mūsų Seimas anąkart, prezidentui L.Kačynskiui lankantis Vilniuje,  neperžengė Konstitucijos.

Visa tai tik už pažadus nebediskriminuoti lenkų, palengvinti jų mokymąsi ir gyvenimą, įvesti lenkišką abėcėlę, rašyti pavardes, kad skaityti būtų malonu?

Visa tai, pamirštant abi tautas kiršinančius šmeižtus visame pasaulyje, spausdinant provokacinius leidinius su ikikarinio lygio istorijos iškraipymais,  vadovavimą ir finansavimą Lietuvos nepaliečiams, lenko kortą, Lenkijos vadovų vojažus, nesilaikant elementarios diplomatinės kultūros?  Ar kartais ne kažkas kitas turėtų atsiprašinėti?

Sunku būtų patikėti, kad panieka staiga išvirto geranoriškumu. Tiesą sakant, daug, arba viskas priklauso, kaip vertini save. Lietuvos kaime niekas negerbė šeimininko, kuris svetimiems galvijams neužkeldavo vartų.

Taigi, kaskimės giliau.

Buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys beveik prieš porą metų vieno savo straipsnio pavadinimu bene pirmasis garsiai klausė: „Ar Lenkija turi slaptą antilietuvišką strategiją?“ Jis netvirtina, bet klausia ir siūlo santykiams pagerinti:

1)    abiejų valstybių atitinkamos institucijos, dalyvaujant žiniasklaidai, turėtų, išnagrinėti ar abiejose pusėse neveikia organizuotos jėgos, inspiruojančios nedraugiškus veiksmus (pvz., kartais atrodo, jog „TV Polonija“ vykdo antilietuvišką politiką, skatina separatistines nuotaikas);

2)    ar gali ekstremistiškai nusiteikę žmonės (tokie, kaip Tomaševskis), pasisakantys prieš dviejų tautų ir dviejų valstybių santykių gerinimą, būti tikru Lietuvos lenkų teisių gynėju? Kodėl tokie žmonės palaikomi?

3)    ar lenkų politikai nepuoselėja Didžiosios Lenkijos planų, siejamų ir su Vilniaus kraštu? V. Tomaševskio veikla idealiai tinka šio plano, jei jis iš tiesų egzistuoja, schemai.

Jūsų nuolankus tarnas savo straipsniu  taip pat išdrįso paklausti (šauksmas tyruose): „Ar Želigovskis kartais nebuvo mūsų strateginis partneris?“  Pripažinkim – klausimai visai logiški, net žmogui specialiai nesidominčiam Lenkijos – Lietuvos santykių problematika. Klausimų galėtų būti gerokai daugiau, tad įdomu, ar R. Sikorskiui apie tokius dalykus buvo bent užsiminta? Atsakymai tilpo į vieną namolio grįžtančio l. Linkevičiaus lagaminą?

Peržvelgiant keletą praeities metų, be kita ko, atmintyje išplaukia ir palaipsniui į mozaiką dėliojasi gana keisti faktai.

Paklauskim savęs, kaip čia atsitinka, kad beveik nieko nežinome apie Šalčininkus arba Vilniaus rajoną. Kaip ten gyvena žmonės, kuo jie domisi, kaip grąžinama žemė, kaip dirba valdžia… Kartas nuo karto įvairiems veikėjams išsprūsta, kad Šalčininkų reikalai Lietuvoje sprendžiami per Varšuvą. Kažkodėl mūsų spaudai, juolab, nacionaliniam transliuotojui, šie klausimai visiškai nerūpi, o juk rajonas gana problematiškas  – kaip ir Vilniaus. Mes nematėme ir nematome, kaip harcerai deda gėles ant Juozo Pilsudskio, šio tragiškos lemties lietuvio (sako M. Riomeris) širdies kapo, kaip atiduoda pagarbą AK veteranai arba   Lenkijos kariškiai, dalyvaujant ekscelencijai Lenkijos ambasadoriui, kaip statomi paminklai lietuvių „nacionalistų aukoms“ ir tiems paties AK „didvyriams“.

Kodėl staiga mūsų žiniasklaidoje taip padaugėjo informacijos apie Lenkiją (Latvija juk toliau lieka nežinoma žemė), net atsirado lenkiškų internetinių priedų (pvz., delfi.pl), kurie, atrodytų, finansiškai visiškai beviltiški.

Kai kas prisimena, kaip seniai labai seniai  ministras A.Ažubalis pasidomėjo, kodėl iš mūsų kaimynų girdisi tiek antilietuviškos propagandos ir aiškaus lenkų visuomenės nustatinėjimo prieš Lietuvą. Atsakymas, vėl M. Riomerio žodžiais: pakilo kaip erelis, leidosi kaip višta, ir daugiau balso nekėlė.

Kažkodėl niekam neįdomi pasirodė, berods, praėjusių metų vasarą prezidento B.Komorovskio mesta frazė, kad lietuviškos problemos išsispręs su naujo Seimo rinkimais. O juk pataikė kaip pirštu į akį,  net nežinodamas (žinodamas?), kas laimės rinkimus.

Kas dabar gali paaiškinti, kodėl prabilus apie Vyriausios rinkimų komisijos vadovo Z.Vaigausko pakeitimą prieš Seimo rinkimus, staiga paaiškėjo, kad tokio žmogaus nėra kuo pakeisti, tedirba toliau. Ir jau toli užmarštin nuplaukė pasvarstymai, kad Tomaševskio blokas privalėjo peržengti ne penkių, o septynių procentų rinkiminį barjerą, vadinasi, valdžioje atsirado neteisėtai.

… Kol Linkevičius šnekučiuojasi su R. Sikorskiu, Lietuvos premjeras su visa Tomaševskio  bloko į vyriausybę deleguota viceministrų svita lankosi Solečnikuose. Didi pagarba – sakoma – lenkiškam rajonui. Ir žinoma, moralinė parama L. Linkevičiui bei paskata R. Sikorskiui Varšuvoje. Dirbam, taip sakant, žengiam koja kojon, nors ir per atstumą.

Niekam neužkliūva, kad tomaševskininkai po rinkimų staiga išdygsta visur, svarbiausiuose valstybės veiklos baruose: Seime, atrodo, net šešiose ministerijose. Gink, dieve, neturiu nieko prieš lenkus (šitai derėjo pažymėti rašinio pradžioje), bet beveik visų specialistų išmanymas abejotinas, o tokiems sunkus darbas gali virsti trauma.

Dabar galima juokauti, kad Lenkijai Lietuvoje žvalgybos nebereikia, nes svarbiausiuose postuose savi. Juokai juokais, tačiau nepatikėsiu, jog ne visi Tomaševskio bloko atstovai turi lenko kortą su įsipareigojimais strateginei kaimynei.  Ir ką čia gali pasakyti. Keistoka – juk net paprasto kioskelio savininkas kitam kioskininkui, geriausiam kaimynui nerodo, kur slepiami per dieną uždirbti pinigai…

Galimas daiktas, visos šios teorijos neturi jokios vertės. Juolab, kad R. Sikorskis pakvietė Lietuvos lenkus būti lojaliais savo gimtinei, pranešė, kad viena ministerijų imasi leisti (šis žodis nuskambėjo LRT žiniose) Lenkijos lietuvių „Aušrą“ (nejaugi leidinys taps valstybiniu?) ir net leis prisijungti prie pigesnių dujų.

Jeigu šiuo rašiniu pateikta nuomonė bent dešimtadaliu atitinka tikrovę, derėtų kalbėti, ne kalbėti – šaukti apie šalies išdavystę, bandyti suprasti ir rasti, kas diriguoja šitos šutvės (vėl M. Riomerio žodis) chorui?

Ak, nesinervinkim. Manykim, jog mūsų prezidentei, kartu su vyriausybe vykdančiai užsienio politiką, klausimai žinomi ir su ja dar prieš vizitą į Varšuvą, L. Linkevičius buvo palaimintas, ir prezidentė mato toliau, nei mes. O premjeras su savo vyriausybės nariais susitvarkys. Jis daro protingo, inteligentiško, Tėvynei ištikimo žmogaus įspūdį. Nors, bala žino, gal taip yra tik dėl akinių.

Ką gi, kaip sakydavo vienas arkliavagis, reikalaudamas atlygio už jo apšmeižimą: viską valdžia išaiškins.