B. Rastenytė. Šis tas apie atspindį (veidrodį) (0)

Veidrodis, deivė su veidrožiu tikrai

Egiptiečių bronzinis veidrodis, reprezentuojantis Saulę ir jos dieviškąją šviesos galią |The book of symbols. Reflections on archetypal images. Koln: TASCHEN, 2010.

Atspindys priklauso seniausiųjų archetipų grupei. Tai universalus archetipinis įvaizdis, žinomas įvairių pasaulio tautų mitologijoje ir folklore (egiptiečių, Šiaurės Amerikos indėnų, kinų, keltų, graikų ir kt.), mąstytas tiek Rytų, tiek Vakarų filosofų (Platono, A. Šopenhauerio ir kt.), vėlesniais amžiais perimtas rašytojų ir poetų, kurie atspindžio temą interpretavo įvairiai, nelygu kokiai civilizacijai ir kultūrai priklausė, kokias vertybes teigė. Iš esmės šis archetipas veikia žmogaus pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, atskleidžia pagrindinius jo būties aspektus, estetiką, etiką ir idėjas bei Dievo sąvoką, ir tai yra vienas iš argumentų laikyti jį pakankamai svarbiu, kad būtų plačiau tyrinėjamas.

Apie atspindį gausu mitologinės ir literatūrinės medžiagos tiek pasižvalgius po lietuvių literatūrą, tiek po užsienio autorių kūrybą, iš kurių pasauliniu mastu ryškiai išsiskiria britų kūriniai.

Ši tema kol kas baltų mitologijos nėra tyrinėta. Mitologija yra visuomenės mąstymo atspindys, būtent iš jos mes galime atpažinti visuomenės mentalitetą, vyraujančias pamatines tendencijas. Dainius Razauskas atskleidžia Maironio poezijos mitologiškumą (D. Razauskas „Maironis – praamžės tradicijos dainius“, 2016); tarybiniais metais poetai atstatinėjo savo tautiškumą taip pat panaudodami mitologijos motyvus. Įdomu, kaip atspindžio archetipas atsiskleidžia tautiškumo, valstybiškumo aspektais, kokia yra mentalitetų, lyčių suvokimo bendrumai bei skirtumai.

Atspindžio tema lietuvių literatūrologijoje beveik netyrinėta, ir tuo atsiliekama nuo kitų Vakarų šalių, kuriose atspindžio archetipui teikiama daug daugiau dėmesio ir jis visuotinai daug plačiau yra vartojamas ir aptariamas ne vien akademinėje terpėje, bet ir plačiajai visuomenei skirtose medijose.

Angliškas žodis „mirror“ (veidrodis) kilęs iš lotynų kalbos „mirari“, kuris reiškia stebėjimąsi arba stebuklą. Lietuviškai jis skamba kur kas paprasčiau – rodantis veidą, nors tai yra naujadaras, anksčiau buvo vartojamas rusų kilmės žodis zierkalo, zierkalas. (Lie.veidrodis, neologizmas, pakitęs zerkolas, sudurtinis žodis iš veidas ir rodyti. Kitose kalbose šios reikšmės žodžiai dažniausiai etimologiškai kildinami iš žodžių, reiškiančių ‘žiūrėti’, ‘matyti’, ‘šešėlis’, ‘pavėsis’, ‘stiklas’ ir t. t. žr. zerkolas. Lie.zerkolas< rus. zerkolo= s. sl. zrĭcalo, s.-kr. zrcalo, č. zrcadlo, le. zwierciadlo, visi iš s. sl. zĭrěti ‘žiūrėti’ šaknies. žr. veidrodis) (Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė).

Veidrodžio gylis mums sako, kad mes galime pamatyti kur kas daugiau arba visai kitaip, nei matome savo realybėje.

Pavyzdžiui, kinų mitologijoje egzistuoja veidrodžių karalius ir yra tikima, kad visi vaizdiniai, kurie buvo atspindėti veidrodyje, atgims ir užkariaus visą pasaulį.

Apskritai istorijoje veidrodis buvo demonizuojamas (mitas apie Lilit, kruvinosios Merės istorija), siejamas su pomirtiniu pasauliu, vampyrais (jie neturi atvaizdo veidrodyje).

XIX amžiuje atspindžio tema prarado savo magiškumą ir buvo tikima, kad veidrodis atspindi tik tai, kas realu.

Na, o štai XX ir XXI amžiai – technologijų amžiai ir mes pranykstame virtualiame pasaulyje stebėdami gausybes atspindžių ( žr. http://hubpages.com/literature/The-Mirror-in-Literature). Visas šis mitologinis, semantinis suvokimas atsispindi literatūroje, rodydamas tiek žmonijos mentalitetą, tiek veidrodžio istoriją.

Keltų bronzinis veidrodis. Geležies amžius | The book of symbols. Reflections on archetypal images. Koln: TASCHEN, 2010.

Iš žodžio „miror“ lotyniškos kilmės „mirari“ “ mes galime matyti, kad semantiškai tai jau užkoduoja paties žodžio reikšmę – stebėjimąsi, arba stebuklą. Ir galima tikrai pastebėti, kad britiškojoje literatūroje veidrodis dažnai siejamas su stebuklingumu. Klasikinis pavyzdys –  L. Kerolo „Alisa stebuklų šalyje“, tačiau šias tendencijas atspindi ir kiti autoriai. 

Veidrodžio kaip objekto modifikacijas ir semantinę klasifikaciją yra aprašęs J. Levinas, Tartu  semiotikos mokyklai priklausantis mokslininkas, ir tai bene išsamiausia ir universaliausio pobūdžio publikacija, figūruojanti Lietuvos akademinių tyrimų lauke.

Be trumpų recenzentų pastebėjimų, kaip antai Marijaus Jonaičio knygos „Prakalbos upei“ recenzijoje išsakytos minties, kad Kornelijus Platelis sukuria nelengvai perprantamą, bet vidujai darnią savo poetinių ženklų sistemą, kurios teorinius metmenis yra išdėstęs knygos „Būstas prie Nemuno“ skyriuje „Būties ženklas poezijoje” (Jonaitis, 1996, 104–108), atspindžio tema  turime tik A. Peluritytės-Tikuišienės parengtą studiją „Dygstančios sėklos ritmu (Istorijos samprata Kornelijaus Platelio poezijoje). Kaunas: Darbai ir dienos (Naujoji lietuvių literatūra), 2005, Nr. 42.

Pavyzdžiui, lietuvių literatūroje vienas ryškiausių autorių, kurio kūrybą vienija atspindžio, veidrodžio tema, yra Kornelijus Platelis. Kornelijaus Platelio kūryboje žmogaus sąmonė yra esminis jo požymis, siejantis su pirmavaizdžiu, pagal kurį jis laiko save Kūrėjo atvaizdu Žemėje. Taigi žmogus yra ir atspindys, ir atspindintis, t. y. turintis kuriamųjų galių ir sugebantis suvokti šį pasaulį protu ir siela, pojūčiais ir jutimais. Atspindi siela, sąmonė, protas, pasąmonė, kalba, kūryba, istorija, mitologija. Būties prasmė – išlaikyti sakralų sielos lygmenį, kas būdinga tik žmogui.

Nagrinėjant N. Miliauskaitės, S. Pliaf (Silvia Plath) kūrybą, galima daryti prielaidą, kad vyrų kūryboje veidrodis labiau atsiskleidžia kaip protu suvokiamas darinys, o moterų kūryboje labai ryškus magiškasis, mitologinis lygmuo, moteris dažniau susitapatina su veidrodžiu, pažįsta jo gelmes, kontempliuoja dabartį, praeitį, ateitį ir nelabai susitelkia ties sąmonės kūrimo tematika, jos labiau yra linkusios tik atspindėti, stebėti ir kontempliuoti, joms artimiau yra pasąmonė, iracionalumas, laiko vaizdinio motyvas (praeitis, dabartis, ateitis). Moteriškoje kūryboje lyrinis „aš“ pats jaučiasi tarytum veidrodis.

Kultūrologijoje atspindys yra aptariamas kaip vaizdinys. Šiuo požiūriu įdomus filosofės Audronės Žukauskaitės straipsnis „Vaizdinio-laiko samprata“: Žukauskaitė, A. Vaizdinio – laiko samprata Gilles‘io Deleuze‘o kino filosofijoje, Athena, 2012.

Nagrinėjant veidrodį kultūriniu, istoriniu, antropologiniu metodu, mito kritika, galima stebėti, kaip mitologija, istorija atsispindi įvairių tautų mentalitetuose, kaip ji kinta laike, rasti bendrumus bei skirtumus, kokios mitologijos literatūroje turi didžiausią atšvaitą, kaip veidrodis atsispindi literatūroje kaip stebuklingas objektas, kieno rankose jis figūruoja ir kokios įmanomos atspindžio variacijos mitologijoje ir literatūroje. Remiantis fenomenologinio metodo pradininko E. Huserlio filosofija yra įdomu stebėti, kaip mitologijos kūrėjų sąmonėje ir grožinės literatūros kūrėjų buvo formuojamas veidrodžio archetipas, kaip šis suvokimas, archetipo formavimas kito laike, kas buvo „numatoma“ ir kokie yra pastovūs, nusistovėję atspindžio-veidrodžio įvaizdžiai; kaip, fenomenologiniu požiūriu, literatūroje ar mitologijoje buvo užfiksuota atspindžio-veidrodžio tipai bei esmė.

Įdomu atrasti, kas veidrodžio archetipe yra esminga ir nekintama. Viena aišku, kad veidrodis taip ir liko per visus laikus kaip savęs identifikavimo simbolis, atskleidžiantis išvaizdą, sielą, turintis maginių galių, siejamas su anapusybe, gebantis dauginti atvaizdus, tai tarytum mūsų sielos bei kūno kitimo atvaizdai. Nauja yra tai, kad atspindis siejamas su kūryba, esminiu priartėjimu prie pirminio šaltinio Dievo.

Taikant psichoanalizės metodą labai aiškiai atsiskleidžia, ką reiškia veidrodis-atspindys subjektyviai žmogaus sąmonei, kuri atsispindi kuriamoje literatūroje. Pagrindiniai šio metodo įkūrėjai yra Z. Froidas  (Z. Freud) ir K. G. Jungas (C. G. Jung) („Pasąmonės psichologija“, „Psichologiniai tipai“). Veidrodžio motyvas atskleidžia, kokia yra žmogaus gelmių psichologija suvokiant ir interpretuojant veidrodį, kaip interpretuoja veidrodį jo sąmonė, priešsąmonė ir pasąmonė, kokią simboliką, kuri glūdi pasąmonėje, dažniausiai įgyja veidrodis; kaip veidrodis atskleidžia id, ego ir superego; kaip, anot K. G. Jungo klasifikacijos, veikia veidrodžio archetipas kolektyvinėje pasąmonėje, kaip archetipai atskleidžia jausmą ir žinojimą apie vieną ar kitą archetipą, kurį mes atsinešame iš protėvių; kiek veidrodžio archetipas yra susijęs su animus, anima, šešėlio, savasties bei dievo archetipais.

Galima daryti išvadas, kad veidrodis yra savęs identifikacijos objektas – jis atspindi tiek išorę, tiek sielą, dvasią, taip pat turi maginių savybių – sąsajos su pomirtiniu pasauliu, kitais lygmenimis, paveiksle „Veneros veidrodis“ („The Mirror of Venus“) dailininkas Edvardas Bion-Džounsas (Edward Burne-Jones) nutapė, kaip Venera vandens telkinyje parodo moterims jų atspindžius. Tai stebuklas. Iki šiol jos nebuvo regėjusios, kaip jos atrodo.

Išvydęs savo atspindį tiek veidrodyje, tiek kitame žmoguje, kuris irgi yra kaip veidrodis, tiek pats atspindėdamas kitus, tiek būdamas stebimas Dievo akies, žmogus įgyja ir suformuoja savo identifikacijos kodą. Vandens veidrodis turi gylį, vadinamąjį užveidrodį, pasąmonę, todėl veidrodžio vaizdinys mums dažnai siejasi taip pat ir su pasąmone.

Tačiau turime ne tik gerų, pagerintų veidrodžių, į kuriuos įdėta sidabro ir aukso, turime ir kreivų veidrodžių, todėl galime sakyti, kad identifikacijos procesas, tarytum pirminis veidrodis – vanduo, nuolat raibuliuoja arba gali įgyti iškreipto veidrodžio poziciją, kuris gali būti tampomas tarytum laikrodžiai Salvadoro Dali paveiksle… Jis taip pat gali stimuliuoti mūsų ego ir jį sumenkinti.

Animus-anima motyvas irgi atsispindi veidrodžio motyve. Mylimas žmogus mums yra tarytum veidrodis, jis atspindi mus. Mes matome jame save. Įdomu, kad pasakose dažniausiai būsimą žmoną princesę karalaitis pamato atvaizdėlyje, taigi jis pamato taip pat tik atvaizdą, į kurį įsimyli. Dažnai būna paišomi princesės atvaizdai, kol jos atvaizdas, t. y. atspindys, krenta karalaičiui į širdį.

Žoržas de la Tūras (Georges de la Tour). Atgailaujanti Magdalena. 1638-1643.

Veidrodis, arba atspindys, – vienas archajiškiausių mitologijos, vėliau grožinės literatūros motyvų. Pirminis atspindėjimo šaltinis buvo vanduo ir akys, vėliau atsirado veidrodis. Sąmonė ir pasąmonė taip pat atitinka pirminio veidrodžio šaltinį – vandenį. Sąmonė, kuri atspindi ir pasireiškia veidrodžio lygmeniu, ir pasąmonė, pasireiškianti užveidrodžio lygmeniu, išsamiai išanalizuota Jurijaus Levino, Tartu semiotikos mokyklos atstovo (1).

Anot Levino, pirminis atspindys ir nepažinta gelmė – užveidrodis. Mūsų sąmonė nuolat ką nors atspindi. Akies tinklainė atspindi, protas atspindi ir kuria, todėl pasaulis pilnas atspindimos ir kuriamos informacijos.

Religijoje egzistuoja viską stebinti Dievo akis, tarytum įkūnydama mūsų visų akis. Kur yra galutinė ir tiksli informacija? Kur yra tikras atspindys? Ar jis yra nekuriamas? Ar jis objektyvus? Pavyzdžiui, Narcizo mitas – vandeny išvydęs savo atvaizdą, Narcizas save įsimyli. Tačiau tai tik atspindys, jis tolygus nekalbančio dvynio įvaizdžiui.

Anot Jurijaus Levino, viskas šiame pasaulyje aplink mus atspindi – net langas ar paprasčiausia bala, nuolat sukurdama dvynio įvaizdį, kai A lygu A ir kai A nelygu A. Galima sakyti, viskas, kas atspindi, – kuria ir yra nepažinta ties atspindimumo riba: akys atsitrenkia į vandens, veidrodžio ar tinklainės paviršių, matydamos tik atspindį.

Protas yra iš esmės nepažini gelmė, jei jo kuriamos mintys nėra išsakomos žodžiais.

Iš visų atspindinčių materijų tik vanduo turi gelmę, žmogus – mintis, tačiau, be abejo, yra gestų kalba, mimikos.

Sąmonė-pasąmonė prilygsta vandeniui ir jo gelmei. Akys fiksuoja, mintys kuria, todėl mes dažnai iš akių išraiškos galime pasitikrinti, ką atspindintis ir galvojantis žmogus mano būtent apie tave, tai yra vadinamasis veidrodžio prieš veidrodį principas. Mes esame ir stebimi, ir stebėtojai. Ir galų gale Dievo akis, kurios stebimi mes esame nuolat.

Užveidrodis, pasąmonė, yra tai, kas nepažinu. Sapnai taip pat atspindi, bet yra iracionalūs, nors turi įtakos tam, kas racionalu. Taigi iškyla dvi substancijos – atvaizdas ir mintis. Anot Šopenhauerio, regimybė ir neregimoji pusė.

Anot G. Deliuzo, mintis yra molekulinė (2). Mintis yra materiali ir tai  įrodyta mokslo, pvz., kad vanduo įsisavina informaciją – gerą ar blogą: jis nuo vienų ar kitų žodžių keičia struktūrą. Žmogaus didžioji organizmo dalis yra sudaryta iš vandens. Minties materialumą galima palyginti su vandens atspindžiu. Kaip vanduo gali būti sudrumsčiamas ir lygus jo paviršius gali prarasti stabilumą, taip mintis gali sudrumsti protą. Beje, vanduo – vienintelis atspindėjimo šaltinis, atstatantis pirminį vaizdą, nepažeidžiamas. Tai liudija minties materialumą ir jos daromą poveikį, apie ką sakyta jau senų senovėje, bet nebuvo įrodyta moksliškai. Plg. Šventojo rašto ištarmes apie žodžio galią.

Veidrodžio tema Kornelijaus Platelio bei Nijolės Miliauskaitės kūryboje

Kornelijus Platelis – poetas, kurio kūryba pasižymi nuoseklia ir pastovia poetine vaizdų ir filosofine idėjų sistema.

Veidrodžio tema Kornelijaus Platelio kūryboje reiškiasi kaip principinis jo poetinės filosofinės sistemos elementas, kaip esminis poetinio pasaulėvaizdžio mechanizmas, pagrindžiantis svarbiausių jo poezijos klausimų – sąmonės, būties, kalbos, kūrybos, istorijos, laiko, meilės – raišką: turinį ir išraiškos formas.

Veidrodžio tema Platelio poezijoje – tai atspindžio principas, kuris hierarchiškai sieja  aukščiausius  aspektus ir daugiasluoksnės bei daugiareikšmės juos skleidžiančios poetinių priemonių sistemos žemiausias grandis (pavyzdžiui, nuo temos iki motyvo ar vienintelės metaforos).

Būdama pasaulėjautos principu, atspindžio tema vienija, kaip minėjau, sąmonės, būties, kalbos, kūrybos, istorijos, laiko, meilės sampratas  pirmavaizdžių egzistavimu ir jų atspindžiais žmogaus sąmonėje. Būdama susijusi su veidrodžio kaip objekto teikiamomis semantinėmis potencijomis, ši tema vienaip ar kitaip jas ir atskleidžia.

Kadangi Platelio poetinė filosofinė sistema remiasi pirmavaizdžių egzistavimu,  jų atspindžiai žmogaus sąmonėje virsta metafizinės tikrovės egzistavimo ženklu. Atspindžių gausa ir jų pobūdis liudija, kad Platelio poezijai būdingas regimojo suvokimo modelis. Atspindys yra kūrybos modelis.

Naudojantis veidrodžio nepraeinamumu ir jo savybių panaikinimu, Platelio poezijoje modeliuojamos tiek tikrovės nepažinumo (metafizinės tikrovės atžvilgiu), tiek pažinumo (žmogaus sąmonės ribose) kategorijos. Turint omeny veidrodžio dvimatiškumą ir neapčiuopiamumą, galima konstatuoti, kad Platelio poezijoje šios savybės eksplikuojamos kaip matomybės ir esmės priešpriešos, tik retkarčiais, kūrybos ir meilės akto metu, t. y. gyvybės teikimo metu, leidžiant jas sulieti į vienį.

Platelio kūrybos pagrindinės temos tapačios savo pirmavaizdžiams, bet ir netapačios – pirmavaizdžio ieškoma, juo norima sekti, su juo siekiama susilieti, ir šis procesas sukuria tapatybės paradoksą. Galimybė atspindėti ir atsispindėti išskleidžiama įvairiomis semantinėmis potencijomis:  pavidalų dvigubinimusi ir dauginimusi, savirefleksija, išorės ir vidaus priešprieša. Sąmonės geba atspindėti ir kurti atspindžius implikuoja meninės tikrovės kūrybą, vaizduotės žaismą, nerealios, poetinės tikrovės egzistavimą.

Atspindys Platelio poezijoje figūruoja ir kaip žinia, pranešimas įvyksiant kokį nors veiksmą (pvz., mitinio meilės akto, kūrybos akto, mirties).

Šešėlis, kaip veidrodinio atspindžio koreliatas, ypač gausiai vartojamas išorinei tikrovei ar sielos negyvumui išskleisti.

Kadangi Platelio poezijoje atspindžiai kuria atspindžius (pavyzdžiui, žmogus kaip Dievo atspindys kuria savo atspindžius šioje žemėje, o šie, savo ruožtu, atšoka tolesniais atspindžiais ir t. t.), susiduriame su būdinga veidrodžiui begalybės ir pačios begalybės idėjos semantika.

Platelio poezijoje pasireiškia visos veidrodžio kaip tokio modifikacijos: skaidrus veidrodis stiklo, vandens, akies ir pan. pavidalais;  neskaidrus veidrodis kaip žmogaus sąmonė ir siela; kreivas veidrodis kaip tikrovės faktų iškraipymas kūrybos aktu ir rezultatais.

Atspindžio sinchroniškumo praradimas atveda Platelio poezijoje prie idėjos esmės svarstymų, pavyzdžiui, kas yra istorija, laikas, kalba, nukelia į praeitį ir ateitį, stabdo ir keičia laiką ir pan.

Platelio poezijoje, pažeidus veidrodžio neapčiuopiamumą ir nebylumą, persikeliama į vadinamąjį užveidrodį, savitą antipasaulį  – pasąmonę, kūrinio erdvę, kaip autonomiškus žmogaus atžvilgiu, ir susiliejama su juo.

Žmogaus sąmonė yra esminis jo požymis, siejantis žmogų su pirmavaizdžiu, pagal kurį jis laiko save Kūrėjo atvaizdu Žemėje. Taigi žmogus yra ir atspindys, ir atspindintis, t. y. turintis kuriamųjų galių ir sugebantis suvokti šį pasaulį protu ir siela, pojūčiais ir jutimais.

Šiuolaikinio žmogaus sąmonė Platelio poezijoje vaizduojama kaip fragmentuota, nebesugebanti atspindėti vientiso vaizdo postmoderni sąmonė. Fragmentuota ne tik sąmonė, bet ir jos „šešėlis” – pasąmonė. Pasąmonė dažnai nepažini, neįvardijama, nepasiekiama sąmonei. Sąmonės raiška – protu pažinti pasaulį ir jį atspindėti sąvokomis, įvardyti ir iškalbėti, tačiau sąmonės galios ribotos, ji atspindi iki tam tikrų ribų, o už jų pasaulis jai lieka nepažinus. Žmogus savo sąmonės galia stengiasi priartėti prie pirmavaizdžio, tačiau metafizinis pasaulis jo protui neprieinamas. Vienas iš pasaulio suvokimo būdų yra regėjimas, kurio dėka išsiskleidžia atspindimų daiktų ir minčių grandinė, tačiau esmines būties paslaptis žmogus užčiuopia siela, vidiniu savo pasauliu. Hierarchijos požiūriu, siela Platelio poezijoje turi aukštesnį statusą, nes tiesiogiai susijusi su metafiziniu pasauliu ir imlesnė pasaulio esmių pažinimui. Nutrūkęs ryšys su dievų pasauliu  Platelio poezijoje sąlygoja sielos skilimą, kuris suardo pasaulio dermę.

Esminė sąmonės raiška ir atspindys yra kalba ir kūryba. Kalba taip pat atsiskleidžia kaip fragmentuota ir postmoderni. Kalbos aktas laikomas itin reikšmingu, tai – tarsi bandymas grįžti į pradžių pradžią būnant šiuolaikinėje erdvėje. Kalba laikoma Dievo dovana, todėl sakralia, tačiau, būdama atspindžiu, turi ribotas galias. Iki žodžių esti bežodis suvokimas, pojūčių tiesa, kuri kartais kur kas labiau priartina žmogų prie pirmavaizdžio negu kalba.

Kita ypatinga sąmonės ir sielos raiška – kūryba, traktuojama kaip atspindžio atspindys, galintis atsispindėti skaitytojo sieloje. Kūrybos aktas laikomas teikiantis gyvybę (kūrinio atžvilgiu) ir numarinantis, sustingdantis (gamtos, tikrovės pavidalų atžvilgiu). Pirmenybė Platelio poezijoje nuosekliai teikiama pirminiam, natūraliam tikrovės pavidalui.

Būtis yra esminis Platelio poezijos apmąstymų bei išgyvenimų objektas. Objektyvi tikrovė yra tik sąlyginai pažini. Pažinimas sąlygojamas kiekvieno žmogaus gebėjimo suvokti. Iš esmės žmogaus gyvenimas yra ėjimas būties suvokimo link. Būtis suvokiama sąmone ir siela. Atitinkamai ji skirstoma į išorinę ir vidinę tikrovę.

Kadangi žmogaus suvokimas subjektyvus, tai gali egzistuoti daug „tikrovių”, nelygu suvokiančiųjų kiekis. Nesuvokta, neišgyventa išorinė tikrovė vadinama šešėliais, tiesiog pavidalais, nes tikrasis pasaulis, tikroji tikrovė yra vidinis sielos gyvenimas. Tarp jų yra tam tikra priešprieša. Būties prasmė – išlaikyti sakralų sielos lygmenį, kas būdinga tik žmogui. Būties ir žmogaus santykių požiūriu, Platelio poetinė filosofinė sistema artima Platono filosofijai, pagal kurią žmogus yra tik idėjų atspindys.

Apmąstant būtį ir tikrovę, Platelio poezijoje plėtojama ribos tema: erdvė, laikas skirstomi į „šiapus” ir „anapus”. Perėjimas į „anapus” galimas tik sielos ir meno kūrinio lygmeniu. Erdvėje „anapus” labiausiai priartėjama prie pirminio pasaulio vaizdo.

Istorija Platelio poezijoje yra atspindys, simbolis arba ženklas, kad kažkur glūdi jį palaikantis archetipas. Šio archetipo paieškos – esmingiausia poetinių paieškų ašis. Istorija, būdama žmogaus sąmonės projekcija, įgauna atspindžio savybių.

Platelio poezijai artimas ciklinio laiko supratimas, kuomet istorija, kaip ir kultūra, suvokiama lyg gamtos ciklo ritmas, kartojimasis, taip pat kaip nesiliaujantis kismas, evoliucijos eiga. Laikas suvokiamas kaip istorinis (linijinis, su krikščionybės atėjimu įsitvirtinusi laiko samprata) ir neistorinis (tekantis ratu, archajinę žemdirbių pasaulėjautą atspindintis laikas). Tarp šių viena kitai priešingų laiko sampratų visada egzistuoja amžinasis „dabar”  ar sakralusis sielos laikas, turtingiausias galimybių: laiką sustabdyti, sulieti kelis laikus į vieną, keisti juos, projektuoti į ateitį. Universalusis laiko matmuo pilniausiai atsiskleidžia meno kūriniuose ir jų dėka. Laiko sąvoka Platelio poezijoje traktuojama kaip subjektyvi, priklausanti nuo požiūrio, įsivaizdavimo, tikėjimo.

Paauglė stebi save veidrodyje

Baltazaras Klosovskis-de Rola, Balthus. Prie veidrodžio. 1981-1983. Prancūija |  The book of symbols. Reflections on archetypal images. Koln: TASCHEN, 2010.

Meilės ir erotikos tema Platelio poezijoje kyla iš archetipo, mitinio akto provaizdžio, yra įvairios jo projekcijos žemiškoje tikrovėje, atspindžiai. Tad, nuosekliai, poetinėje tikrovėje siejami su įvairiausiomis šviesos šaltinių raiškomis, šviesos metaforomis perteikiant gyvybės ir pilnatvės patirtį. Tokiam Platelio poezijos pasaulėvaizdžiui atliepia graikų mitai ir senovės baltų mitologijos personažai. Meilė meno kūrinio personažui implikuoja tolesnę kūrybą, t. y. tolesnius atspindžius.

Taigi veidrodžio tema Kornelijaus Platelio poetinėje filosofinėje sistemoje užima reikšmingą vietą, teigdama atspindžio nuo pat pirmavaizdžio iki pat žemiausių grandžių universalumą, yra lyg vienijanti ašis, ant kurios suveriamos kitos poetui svarbios kalbos, kūrybos, būties, istorijos, laiko, meilės temos, jas vienijantis principas. Archetipų buvimas ir objektyvios tikrovės, žmogaus ir jo kūrybos antrumas jų atžvilgiu leidžia laikyti poeto pasaulėjautą idealistine ir iš tiesų – klasicistine (3).

Nijolės Miliauskaitės kūryboje veidrodis visai kitoks – jis turi maginį lauką, tad galima svarstyti apie moteriškos ir vyriškos sąmonės panašumus ir skirtumus.

Viktorija Daujotytė pastebi, kad „svarstant moterų literatūros istorijos galimybę, jau pirminėse minties prieigose turi būti specialių siekimų atskleisti moterų kūrybos savitumą, kitoniškumą“.

„Literatūra, sukurta moterų, atskleidžia tą patį žmogaus kosmosą, bet atskleidžia kitaip, kitaip suklosto prasmes ir reikšmes, atkreipia dėmesį į tai, kas vyrų apeinama, nepastebima, neakcentuojama. Vienos lyties žmogus (be nedidelių išimčių) nėra visas, jis reikalauja kito, kitos.“

Kalbama apie tai, kad žmogui būdingas bendrumas, bet nepaneigiamai yra ir skirtumai, kurie išreiškiami sąmoningajame lygmenyje ir pasireiškia pasąmonės lygmeny. Literatūra sugretinama su žvilgsniu veidrodyje. Moterų literatūra – „moteris savo pačios veidrodyje žiūrinti ir į save ir save pačią matanti“ (4).

Pavyzdžiui, čia galima būtų pacituoti Silviją Pliaf (Sylvia Plath): „I am silver and exact. I have no preconceptions. / Whatever I see I swallow immediately / Just as it is, unmisted by love or dislike.“ A woman gazes intro this glass (…) „In me she has drowned a young girl, and in me and old woman / Rises toward her day after day, like a terrible fish“ (Aš esu sidabrinė ir tiksli. Aš neturiu išankstinių nuomonių. / Ką aš tik pamatau, tą praryju bematant / Taip, kaip jis yra neaprasojęs iš meilės ar neapykantos.“ Moteris žiūri į save veidrodyje (…). „Manyje ji nuskandino jauną mergaitę, ir manyje seną moterį / Veržiasi link jos diena po dienos, kaip baisi žuvis“) (5). Čia matome, kaip lyrinė veikėja susitapatina su veidrodžiu. Aš esu veidrodis. Žiūrėdama į save veidrodyje, ji mato ir jauną mergaitę, ir seną moterį.

Veidrodis yra skaidrus ir tikslus. Veidrodis yra galimybė pamatyti save, jis atspindi sielos būseną, nes kitu atveju veidrodžiai yra žmonių akys, žmonių, kurie niekada nebus tokie besąlygiškai tikslūs kaip veidrodis. Žmogus turi prašnekti, jei nori būti pažinus, be to, jis gali meluoti, be abejo, yra ir meluojančio veidrodžio vaizdinys – kreivas veidrodis. Jauna mergaitė ir sena moteris pavirsta žuvimi, taip atskleisdamos pirminį veidrodį – vandenį, kuris atspindi ir pirminį veidrodžio archetipą. Vanduo gali panaikinti atspindimą pavidalą, tačiau jis turi gylį. Moteris žiūrėdama į save veidrodyje ir yra veidrodis, su juo susitapatina, ir atspindi, ir yra atspindima, ir į jį panyra, virsta žuvimi, taip nustumdama sąmonę ir panirdama į pasąmonę.

Veidrodis, kaip ir sąmonė, yra priverstas viską matyti, suvokti, jis negali nusukti akių, „nepagauti“. Veidrodis yra ir sąmonė, ir pasąmonė, vadinamasis, pagal rusų semiotiko J. Levino klasifikaciją, užveidrodis. Kaip vanduo turi atspindinti paviršių ir turi gelmę su visa savo hierarchija, sudėliojančia viską į savo vietas. Šiame Silvijos Pliaf eilėraštyje „Veidrodis“ („Mirror“) yra trys atspindėjimo šaltiniai – moteris,  veidrodis, kuris yra mažoji dievo akis, ir ežeras, pirminė atspindžio substancija, turintį gylį, atstatantį raibuliuojantį paviršių. Taip pat šiame eilėraštyje atsiskleidžia, kaip svarbu veidrodžiui yra šviesa, jis turi būti apšviestas, saulės arba mėnulio, taip pat jis yra objektyvus.

Nijolės Miliauskaitės kūryboje ryškūs praeities reflektavimo, atgaminimo, atspindžio motyvai: ji atsispindi veidrodžiuose, fotografijose, upėse. Kartais pats lyrinis „aš“ yra kaip veidrodis, galima lyginti su Sylvija Pliaf. „Esi tik veidrodis, kuriame atsispindi dienos ir gėlės, parvežtos dviračiu ir laukų ir rankų“ („Esi tik veidrodis“). Mergytė, vaikystė slepiasi veidrodžiuose. Sielos būsenos atspindžiai – nematerialiuose ir materialiuose dalykuose. Sielos veidrodis – tarytum vanduo, jis susidrumsčia, nėra stabilus.

N. Miliauskaitės kūryboje gausu magiškų, ritualinių įvaizdžių, archetipinių poteksčių, vienas jų – stiklinis magiškasis rutulys (šis vaizdinys kilęs iš druidų okultinių apeigų maždaug 2000 m. pr. Kr.), taip pat veidrodis, kuriame matoma dabartis, ateitis. Veidrodyje atsispindi ir siela. Stiklinis magiškasis rutulys – tarytum likimas Dievo rankose, žemės rutulys, kuriame yra žmogus. Magiškasis rutulys – ir pasaulio, žemės bei įsčių įvaizdis, jame užgimsta nauja gyvybė. Kaip atspindžio variantas N. Miliauskaitės kūryboje fotografija užfiksuoja praeitį. (Pvz., eil. „Tai nebuvo Alisa“ ir kt.) (6).

13411864_794032087362935_7476211030871946902_o

Edvardas Bion-Džounsas (Edward Burne-Jones). Venera parodo vandens veidrodį moterims.

Taigi, pirminiais duomenimis, galima daryti prielaidą, kad vyrų kūryboje veidrodis labiau atsiskleidžia kaip protu suvokiamas darinys, moterų kūryboje labai ryškus magiškasis, mitologinis lygmuo, moteris dažniau susitapatina su veidrodžiu, pažįsta jo gelmes ir kontempliuoja dabartį, praeitį, ateitį. Jos nelabai susitelkia ties sąmonės kūrimo tematika, jos labiau yra linkusios atspindėti, stebėti ir kontempliuoti, joms artimiau yra pasąmonė, iracionalumas, laiko vaizdinio motyvas (praeitis, dabartis, ateitis), moteriškoje kūryboje lyrinis „aš“ pats jaučiasi tarytum veidrodis. Apskritai lietuvių autoriams yra artima graikų bei keltiškoji mitologija.

Galima daryti išvadą, kad veidrodžio motyvas yra bene vienas archajiškiausių ir esminių žmogaus būties bei etikos motyvų.

Atspindžio temos ištirtumas

Veidrodžio semantinis laukas Jurijaus Levino klasifikacijoje

Plačiąja prasme, veidrodis traktuojamas kaip kultūros semiotikos fenomenas, vadinasi, būtina omeny turėti kontekstą (simetrijos problemos, įmanomų pasaulių logika, mitologija). Veidrodis suvokiamas kaip riba tarp „savo“ ir „svetimo – kito“ pasaulių. Savas – svetimas pradedant „aš – tu“ iki „šis – pomirtinis gyvenimas“. Paprasčiausi veidrodiniai efektai: dešinės ir kairės, vidinio ir išorinio (tai, kas yra už nugaros, atsiranda prieš akis) kaita. Veidrodis iškyla kaip svetimos struktūros aprašymas. Dėl to jis taip parankus aprašyti loginius žaidimus ir mitologines variacijas.

Veidrodžio kaip objekto modifikacijas ir semantines potencijas yra aprašęs ir suklasifikavęs  J. Levinas  (7).  Anot jo, pagrindinės veidrodžio modifikacijos yra šios: 1) neskaidrus veidrodis; 2) skaidrus veidrodis (stiklas tam tikromis optinėmis sąlygomis); 3) kreivas veidrodis.

Semantinės veidrodžio potencijos:

  • Atspindžiai, atspindintys originalą, gali tarnauti kaip ženklo modelis.
  • Atspindys kaip suvokimo modelis, ypač regimojo.
  • Iš dalies atspindys gali būti kūrybos, kuri gali būti realistinė arba nesąmoningai deformuojanti realybę, modeliu.
  • Veidrodžio nepraeinamumas (ir jo savybių panaikinimas, kai stengiamasi pažeisti tą nepraeinamumą), nebylumas ir atvaizdo neapčiuopiamumas susieja atvaizdą su sapnais, šmėklomis ir apskritai su kitu, anapusiniu pasauliu. Panašiai suvoktina ir atvaizdo pusių kaita.
  • Ta aplinkybė, kad atvaizdą mes matome, bet negalime paliesti, tai yra jo dvimatiškumas ir neapčiuopiamumas, daro veidrodį melo, apgaulės modeliu arba, filosofiniu lygmeniu, matomybės ir esmės priešpriešos modeliu.
  • Atvaizdas tapatus originalui ir tuo pačiu skiriasi nuo jo, rezultatas – tapatybės paradoksas: A=A ir (A¹A).
  • Veidrodis žmogui suteikia unikalią galimybę matyti save, savo veidą, savo akis, ir sudaro sąlygas dialogui su pačiu savimi. Iš čia kyla daug svarbių semiotinių potencijų: 1) atsiranda dvynio tema, ypač turtinga savo pačios galimybių; 2) atspindys siejasi su „refleksija”, su savivoka; 3) atsiranda opozicija: žiūrėti į savo vidų / žiūrėti į savo išorinį pavidalą. Pirmasis opozicijos narys suteikia galimybę suvokti savo paties unikalumą. Tai, kas tavyje yra dieviška, neapribota. Antrasis narys panaikina tą unikalumo jausmą. Aš, pasirodo, panašus į kitus. Su žiūrėjimu į savo išorę iš šalies gali būti susijusios įvairios implikacijos, nuo narcicizmo iki pasibjaurėjimo savo atvaizdu. Paskutinioji implikacija aiškinama tuo, kad atvaizdas uždarytas savyje, jis neprocesinis, visiškai numatomas (kai žmogus daro prieš veidrodį grimasas, jis bando nugalėti šitą numatomumą), žodžiu, tai kažkokia aklavietė. Tai yra priešingybė tam, kaip žmogus normaliai suvokia savo „aš“.

Žiūrėdami į veidrodį iš dalies mes matome tai, kas tiesiogiai mūsų žvilgsniui neprieinama; iš čia kyla jo prototipiškumas įvairių stebuklingų optinių įrenginių atžvilgiu, nuo stebuklingojo pasakų veidrodėlio iki Borcheso Alefo.

  • Kadangi šviesos šaltinio atspindys yra pats šviesos šaltinis, tai atitinkamai veidrodžio judėjimui atsiranda galimybė panaudoti jį kaip pranešimo perdavėją (saulės zuikučių laidymas) ir, atitinkamai, veidrodis gali tapti žinianešio modeliu.
  • Aidas (garso atspindys) ir šešėlis (tam tikras antiatspindys) kaip veidrodinio atspindžio koreliatai (palyginti veidrodžio ir aido motyvus mite apie Narcizą).
  • Veidrodyje gali atsispindėti bet koks matomas daiktas, iš dalies ir kitas veidrodis su savo atspindžiu. Iš čia du veidrodžiai kaip paprasčiausias įrenginys, pagimdantis begalybę, tiek jos idėją, tiek ir matomąjį modelį, dėl to, kad šviesa yra sugeriama, atspindys pasidaro neryškus ir tai asocijuojasi su ateities ar praeities neaiškumu, su
  • Skaidrus veidrodis gali būti metasemiotiniu modeliu, nes viename paviršiuje gali atsispindėti du savarankiški pranešimai (atspindžiai). Begalinė galimų šių pranešimų santykių įvairovė turi daug semiotinių potencijų. Iš dalies matomo per ir atspindėto opozicija gali būti interpretuojama kaip tikrovės-iliuzijos, savo-svetimo, išorės-vidaus opozicijos.
  • Tam tikruose kontekstuose medžiaga, iš kurios padarytas veidrodis, gali tapti relevantine, ir jos konkretizavimas gali sukurti savarankiškų semiotinių potencijų: 1) metalinis veidrodis gali būti siejamas su skydu, tuo pačiu gali atlikti stebuklingos priemonės, saugančios nuo pavojaus, funkciją, pvz., Persėjo skydas; 2) stiklinis veidrodis pasižymi trapumu, veidrodžiui sudužus, sudūžta tarytum atspindys – su akivaizdžiomis implikacijomis; 3) vandens veidrodis turi ypač daug galimybių, jis lengvai suardomas, tačiau, skirtingai nuo stiklinio, greitai atstato savo veidrodines savybes, jis turi „gylį”, t.y. jis turi savo specifinį užveidrodį (plg. su skaidriu veidrodžiu), jis horizontalus, atspindi dangų (kuris tarytum puola į gylį ) ir orientuoja pasaulį pagal opoziciją viršus-apačia bei kontaminuoja tos opozicijos narius.
  • Originalo atspindžio sinchroniškumo praradimas atveda prie veidrodžio, kuriame galima matyti praeitį ir ateitį, idėjos (taip pat prie atspindžio įtvirtinimo), kitas, paprastesnis stebuklingo veidrodžio tipas, susijęs su originalo ir veidrodžio erdvės sąsajomis, – kai veidrodis gali atspindėti tai, ko nėra jo matymo lauke (pvz., Alefo veidrodis, atspindintis visą visatą). O jeigu pažeisime tą atspindžio paprastumą, tai iš dalies prieisime prie veidrodžio, kuris atspindi ne išorę, o idėjos esmę arba prie tokio veidrodžio, kuris netgi pakeičia atspindį, pvz., burianti mergaitė išvysta savo sužadėtinį veidrodyje.
  • Jeigu pažeisime tokias veidrodžio savybes kaip neapčiuopiamumas ir nebylumas, turint omeny aukščiau minėtus atspindžio priklausomybės nuo originalo pažeidimus, prieisime prie dvynio idėjos, kuris yra autonomiškas originalui, dar plačiau prie užveidrodžio idėjos, kuris yra autonomiškas mūsų pasaulio atžvilgiu, t.y. savitas antipasaulis: sukeičiamos vietomis kairės dešinės opozicijos (horizantalaus veidrodžio viršaus – apačios) gali implikuoti ir kitų bazinių opozicijų perkeitimus, kurios tvarko fizinį ir moralinį pasaulį. Prie atvaizdo autonomiškumo idėjos gali privesti ir tas faktas, kad atspindys priklauso nuo žiūrėjimo kampo, ir iš to kylantis klausimas, kas gi atsispindi veidrodyje, kai nėra stebėtojo. Jeigu pažeisime veidrodžio neapčiuopiamumo aksiomą, tai prieisime prie to, kad žmogus gali pakliūti į kitą pasaulį ir apskritai prie tos minties, kad du pasauliai gali susiliesti. Atkreipiame dėmesį, kad žmogų supa labai daug veidrodžių, t.y. atspindinčių paviršių – nuo tikrų veidrodžių ir langų iki ežerų ir balų, snaigių, akmens anglies gabalėlių ir t. t. Visi jie sukuria matomo pasaulio daiktinio audinio įtrūkius, o mitologiniu planu gali būti suvokiami kaip langai į kitą pasaulį  (8). 

Kaip minėjau, kultūrologijoje atspindys yra aptariamas kaip vaizdinys. Kalbėdama apie kiną, filosofė Audronė Žukauskaitė savo straipsnyje „Vaizdinio-laiko samprata“ aptaria tai, kad laikas bei garsas taip pat yra vaizdiniai. Pavyzdžiui, praeitis dabartyje yra subjektyvus laikas. Atspindys yra tai, ką mes dar apčiuopiame materialiai, vėliau jis laiko skalėje tampa vaizdiniu, dabartis prisimena praeities vaizdinį ir perkuria. Garsas – taip pat vaizdas. Kai vaizdinys nėra pajungiamas judesiui, visiškai pasikeičia erdvės suvokimas – ji tampa fragmentiška arba tuščia. Mikelandželo Antonionio filmo „Nuotykis“ (L‘Avventura, 1960) herojai nieko neveikia, tik pasyviai liudija praeinantį laiką.

Vaizdinys-laikas sutrauko natūralius vaizduojamus tikrovės ryšius ir juos iš naujo surenka arba net išranda. (9). Deliuzas teigia, kad smegenys yra ekranas: „man atrodo akivaizdu, kad vaizdinys nėra dabartyje. Tai, ką vaizdinys „reprezentuoja“, yra dabartis, tačiau nėra vaizdinys (…) Vaizdinys padaro laiko santykius – santykius, kurie negali būti redukuojami į dabartį, – jusliškai suvokiamus ir matomus“ (cit. iš 9).

Taigi galime suvokti, jog vaizdinys-laikas, perteikdamas laiko santykių derinius, visada yra daugialypis ir daugiasluoksnis, be to, jis neatspindi jau duoto tikrovės momento, bet aktyviai  tą tikrovės momentą perkuria. Taigi Deliuzo vaizdinys-laikas yra toks vaizdinys, kuris sujungia tikras ir įsivaizduojamas, fizines ir mentalines, objektyvias ir subjektyvias savybes. Svarbiausia čia yra tai, kad vaizdinys-laikas apima šias skirtingas prigimties savybes ir sujungia jas tokiu mastu, kad jos tampa sunkiai atskiriamos. Kristalinis aprašymas yra laikinas ir atsitiktinis. Jis pakeičia objektą, nuolat ištrindamas ir sukurdamas jį iš naujo, leisdamas atsirasti kitiems, lygiai taip pat svarbiems aprašymams, kurie galėtų pakeisti ar net paneigti prieš tai buvusius. Vietoje organiško vaizdo ir objekto sulyginimo „dabar pats aprašymas sukuria išardytą ir padaugintą objektą“ (Rodowich 1997:90) Tai, kas tikra, ir tai, kas įsivaizduojama, tampa nebeatskiriama. Nesuderinama dabartis ir praeitis – jos ne skirtinguose pasauliuose (kaip teigia Leibnizas), bet simultaniškai koegzistuoja tame pačiame universume (9).

Dešimt įsimintiniausių veidrodžio vaizdinių literatūroje yra aptaręs John Mullan  (John Mullan, Saturday 30 October 2010 00.07 BST, „The Guardian“) (10).

Kaip jau minėjau pradžioje, be trumpų recenzentų pastebėjimų, kaip antai Marijaus Jonaičio knygos „Prakalbos upei“ recenzijoje išsakytos minties, kad Kornelijus Platelis sukuria nelengvai perprantamą, bet vidujai darnią savo poetinių ženklų sistemą, kurios teorinius metmenis yra išdėstęs knygos „Būstas prie Nemuno“ skyriuje „Būties ženklas poezijoje” (Jonaitis, 1996, 104–108), turime tik A. Peluritytės-Tikuišienės parengtą studiją „Dygstančios sėklos ritmu. Istorijos samprata Kornelijaus Platelio poezijoje“ . Anot šios studijos autorės, „iš esmės filosofiniai istorijos ir laiko, žmogaus sąmonės ir pasaulio, laisvės ir tiesos klausimai formuluojami įtikinamai ir raiškiai, tačiau netiesiogiai, bet pasitelkus meno ir mito prizmę. Platelio kūryboje svarbi meno poveikio, meno fenomeno idėja ne tik svarstoma viename kitame eilėraštyje, bet ir projektuoja svarbų Platelio kūrybos ir pasaulėžiūros principą: menas nėra tik žaidimas, nors yra ir jis, bet svarbiausias žmogiškosios sąmonės ir pasaulio tarpininkas, pajėgus pertvarkyti, perkeisti, į aukštesnį lygmenį pakylėti žmogaus ir pasaulio santykį (…) Istorija, pagal Platelį, sutampa su pasauliu, su jo stichijomis ir materija, su gamtiškomis gyvybės formomis, o meno dėka už tokio istorijos pojūčio atsiveria kita laiko dimensija, kita patirtis, leidžianti žvelgti anapus laiko. Meno patirtis yra esminė, ne tik mėginant suvokti istorijos ir laiko klausimus, bet ir dėl ypatingos paskirties kaupti ir atspindėti žmogaus ir pasaulio santykį. Ir nors istorija kaip sapnas kartojasi kasdien ir per amžius, meno kūrinių ir kūrybos apskritai dėka kartojasi ne mechaniškai, telkdama ypatingą patirtį, evoliucionuodama” (11).

Veidrodžio simbolika

Veidrodžio simbolikos tyrinėtojai atveria simbolio reikšmių skalę. K. G. Jungas juos įvardija archetipais, kurie figūruoja sąmonėje, pasąmonėje ir kolektyvinėje pasąmonėje bei mene, religijoje. Veidrodžio pagrindinis atspindėjimo šaltinis yra šviesa. Veidrodis yra susijęs su paslaptimi, savęs pamatymu, savęs pažinimu, nes mūsų akys mato tik kitus ir pažinti mes galime save tik iš kitų. (Veidrodis prieš veidrodį.)

Veidrodis yra siejamas su magija. Kaip jau minėjau, pirminė veidrodžio apraiška yra vanduo. Jis visada egzistavo prieš tai, kai buvo pagaminamas iš metalo, o vėliau iš stiklo ir sidabro.

Iki šiol kai kuriose pirmykštėse gentyse tikima, kad veidrodis gali pavogti sielą.

Veidrodžio svarba yra perimta iš Egipto laikų. Veidrodžio simbolis – gyvenimo esmė. Veidrodis yra siejama su dievybe Hathor, kuri yra gausos, džiaugsmo, muzikos, šokio, grožio dievybė, ir visos šios sritys padeda pasiekti harmonijos ir priartėti prie dieviškumo.

Veidrodžio gylis mums sako, kad mes galime pamatyti kur kas daugiau arba visai kitaip, nei matome savo realybėje. Pavyzdžiui, kinų mitologijoje egzistuoja veidrodžių karalius ir yra tikima, kad visi vaizdiniai, kurie buvo atspindėti veidrodyje, atgims ir užkariaus žmoniją. Iš tikrųjų veidrodis suteikia mums unikalią galimybę pamatyti savo nuolat besikeičiantį atvaizdą konkrečią akimirką (12).

Dėl pasakų, tai, anot V. Propo (V. Propp), veidrodis yra vienas iš magiškųjų daiktų, kurį turi vienas iš pagrindinių veikėjų, herojų. Tačiau pasakose veidrodį dažniausiai turi pikta karalienė arba ragana, kuri pavydi grožio kitai mergelei. Veidrodis sako tiesą. Teikdamas, kad kita yra gražesnė, jis yra objektyvus, jis nemeluoja. Tai ne kreivas veidrodis. Kaip atspindžio motyvas labai ryškus yra princesių seserų-kopijų motyvas. Tai ir princesės gulbės, kurios palieka prie ežero savo plunksnas, kad galėtų atvirsti į merginas ir išsimaudyti, ir kt. Literatūroje – užburtos gyvačiukės Serpentinos (E. T. A. Hofmanas, „Aukso puodas ir kitos istorijos“). Pasakos herojus visada turi įveikti išbandymus, norėdamas įgyti savo žmoną princesę. Bet paskutinioji jo užduotis būna atpažinti savo nuotaką iš dešimt vienodų seserų, panašių kaip vandens lašai. Dažniausiai jos perspėja savo jaunikį, kad duos kokį ženklą, kad tik jis ją atpažintų, kad, pavyzdžiui, mirktels jam akimi, nors jos visos yra panašios kaip atspindžiai, tačiau viena yra stipriausia, išskirtiniausia ir pirminė.

Mite apie pirmąją Adomo žmoną Lilit taip pat sakoma, kad ji atsigabeno veidrodį į namus.

Psichologijoje egzistuoja narcisizmo diagnozė. Sveikas narcisizmas, psichologų nuomone, yra būtinas sėkmingai asmenybei. Pasitaiko ir psichinis sutrikimas, kai žmogus negali pakęsti savo atvaizdo (Virginijos Vulf (Virginia Woolf) pavyzdys) . 

Veidrodis filosofijoje

Iracionaliosios filosofijos atstovas Artūras Šopenhaueris (Arthur Schopenhauer) teigia, kad žmogui pasaulis duotas kaip vaizdinys, o neregima – valia. Tai, ką mes vadiname tikrove, yra regimybė, nes egzistuoja tik mūsų vaizdinyje. Anot jo, tikras pasaulis yra valios pasaulis. „Kiekvienas regi save tokį, koks iš tikrųjų yra“. Mano manymu, čia galima prisiminti kreivo veidrodžio motyvą, kuris iškraipo tikrovę. Būdami vieni patys su savimi, su savo mintimis, jausmais, pojūčiais, įsivaizdavimais,  mes esame patys savimi, nes patekdami į išorę – visuomenę, sutinkame daug minčių, daug įsivaizdavimų, kurie gali ir iškraipyti mūsų esatį. Žmogui pasaulis duotas kaip vaizdinys, objektai – kaip juos sąlygoja subjektai. Pasaulio vidinė esmė atsiskleidžia subjekto savęs patyrime. Save patiriame ir kaip vaizdinį, ir kaip valią. Kūno veiksmai yra tik objektyvuoti valios aktai, taigi, giliausia esmė yra iracionalizuota valia. Valia yra nepažini realybė, pirminis pasaulio pradas, proto ir tvarkos priešingybė. Pasaulis yra vientisas, bet turi dvi puses ir mąstančiam žmogui jas atveria: regimąją ir neregimąją. Regima pusė yra vaizdinys, o neregima – valia. Tai, ką mes vadiname tikrove, yra regimybė, nes egzistuoja tik mūsų vaizdinyje. Anot A. Šopenhauerio, tikras pasaulis yra valios pasaulis. Pasaulis savaime vientisas, bet mąstančiam žmogui atveriantis dvi puses – regimąją ir neregimąją. Regimoji pasaulio pusė vadinama vaizdiniu, o neregimoji – valia.

Anot Platono „Olos alegorijos“,  mes galime šešėlius laikyti už tikrą daiktą, užmiršdami jų esmę, tai, kas juos meta. „Iš pradžių jam būtų lengviausia matyti šešėlius, paskui žmonių ir daiktų atspindžius vandenyje, o vėliau ir pačius daiktus.“ „Regimasis pasaulis yra panašus į gyvenimą kalėjime, o liepsnos šviesos – į saulės galią, iškopimą aukštyn ir viršuje esančių daiktų stebėjimą palyginęs su sielos pasikėlimu į protu suvokiamu dalykų pasaulį, įspėsi mano viltingą mintį, nes tu nori ją sužinoti. Dievas žino, ar ta mano mintis yra teisinga. Kad ir kaip būtų, man atrodo, jog pasaulio, kuri galima pažinti, riba yra gėrio idėja. Ji sunkiai įžiūrima, bet kai ją pamatai, turi padaryti išvadą, kad ji yra viso to, kas gera ir gražu, priežastis.

Regimajame pasaulyje ji pagimdė šviesą ir šviesos valdovą, o protu suvokiamame pasaulyje ji valdo ir teikia tiesą ir supratimą. Jos turi žiūrėti tai, kuris nori sąmoningai elgtis privačiame ir visuomeniniame gyvenime. (…) Dabartinis mūsų svarstymas rodo, kad kiekviena siela turi sugebėjimą mokytis ir įrankį, padedantį žmogui mokytis. Bet kaip akies negalima pasukti nuo tamsos į šviesą kitaip, kaip tik pasukant visą kūną, taip visa siela reikia nusukti tą įrankį nuo išnykstančių dalykų, kol siela pagaliau įstengs pakęsti būties ir šviesiausios jos dalies – tai mes vadiname  gėriu – vaizdą. Ar ne taip? – Taip“ (13).

Taigi atspindys yra viena esminių žmogaus būties savybių, žmogaus būties esmė, aptarta filosofų dar antikoje ir gvildenama vėlesnių laikų. Tai yra žmogaus pagrindiniai dalykai – egzistenciniai, suvokiamieji, pažintiniai ir etiniai dalykai. Atspindys yra tai, ką mes matome. Protas, mintys – tai, ką mes įvardijame, ką matome, suvokiame ir kuriame, ir kaip mes valdome savo mintis bei poelgius. Šie du filosofai – Platonas ir A. Šopenhaueris – kalba apie atspindį. Šešėlis – pirminio vaizdo atspindys, matomas uoloje ir idėjos tema, A. Šopenhaueris išskiria regimąją ir neregimąją būties puses. (Išorinis pasaulis, atspindimas, matomas, ir vidinis, dvasinis pasaulis, nematomas, vadinamoji valia). Pavyzdžiui, Oskaro Vaildo (Oscar Wild) „Doriano Grėjaus paveikslas“ puikiai atskleidžia išorinio regimojo ir vidinio etinio pasaulio konfrontaciją.

Taigi galime daryti išvadą, kad veidrodžio motyvas yra bene vienas archajiškiausių ir esminių žmogaus būties bei etikos motyvų.

Nuorodos:

  1. Левин, Ю. И. Зеркало как потенциальный семиотический объект. Зеркало. Семиотика зеркальности: Труды по знаковым системам, XXII. Тарту, 1988.
  2. Žukauskaitė, A. Vaizdinio-laiko samprata Gilles‘io Deleuze‘o kino filosofijoje. Athena,
  3. Rastenytė, B. Veidrodžio tema K. Platelio kūryboje. Magistro darbas. VU, 2005.
  4. Daujotytė, V. Parašyta moterų. Vilnius, 2001.
  5. Mullan, J. The Guardian. Saturday 30 October 2010. 00.07 BST.
  6. Rastenytė, B. Moteriškasis N. Miliauskaitės pasaulis. VU, 2003, pildyta 2016. Žr. Saulės arkliukai, www. alkas.lt Prieiga per internetą http://alkas.lt/2016/04/02/moteriskasis-nijoles-miliauskaites-kurybos-pasaulis/
  7. Левин, Ю. И, Зеркало как потенциальный семиотический объект. Зеркало. Семиотика зеркальности: Труды по знаковым системам, Тарту, 1988.
  8. Ten pat.
  9. Žukauskaitė, A. Vaizdinio – laiko samprata Gilles‘io Deleuze‘o kino filosofijoje. Athena, 2012.
  10. Mullan, J. The Guardian. Saturday 30 October 2010. 00.07 BST.
  11. Peluritytė, Audinga. Dygstančios sėklos ritmu. Istorijos samprata Kornelijaus Platelio poezijoje. Darbai ir dienos (Naujoji lietuvių literatūra), 2005, Nr. 42.
  12. The book of symbols. Reflections on archetypal images. Koln: TASCHEN, 2010.
  13. Platonas, Valstybė.
Kategorijos: Iš mokslo tyrimų, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *