Iš Rytų Lietuvos lenkinimo istorijos: J. Radziulis. Mano gyvenimo kronikos (3)

zmoniuknygos.lt nuotr.

(Lydos krašto lietuviai, II. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2002, p. 392–413). Ištraukos.

Jonas Radziulis gimė 1900.10.17 (30) Pelesoje, ūkininkų šeimoje. Pas daraktorę Viktoriją Čuikaitę pramoko lietuviškai skaityti. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo skaitė lietuvišką spaudą, daugiausia „Aušrą“ ir „Viliją“. Apie 1920 m. susituokė ir apsigyveno Pavalakėje. 1918 m. pradėjo organizuoti Rodūnios parapijos lietuvišką jaunimą tautiniam darbui. 1919 m. J. Radziulio suburti jaunuoliai veikė kaip lietuvių šaulių būrys. Gudrus, drąsus ir turintis diplomatinių sugebėjimų J. Radziulis buvo Lietuvos valstybės žvalgas, atliko nemažai Lietuvos valstybei naudingų darbų. 1921 m. J. Radziulis išvedė į nepriklausomą Lietuvą 32 šaukiamojo amžiaus jaunuolius, kuriems būtų tekę eiti į Lenkijos kariuomenę. Jis dažnai pereidavo demarkacijos liniją, nukeliaudavo į nepriklausomą Lietuvą, gabendavo įvairią spaudą ir atsišaukimus ne tik lietuvių, bet ir gudų kalbomis. Atneštą spaudą platindavo Rodūnios ir kituose valsčiuose. 1930–1934 m. vadovavo lietuvių Šv. Kazimiero draugijos Pavalakės skyriui, buvo jo pirmininku. Už lietuvišką veiklą 1920–1939 m. lenkų valdžios keliolika kartų baustas administracine tvarka. 1943–1944 m. ne kartą terorizuotas lenkų Armijos krajovos, sumuštas. Apie 1947 m. J. Radziulis užmezgė ryšius su Krokšlio ir Rudnios apylinkėse veikusiais Merkio Vytauto būrio partizanais. Apkaltintas organizavęs lietuvių pogrindžio grupę ir jai vadovavęs, rėmęs partizanus, platinęs antisovietinius atsišaukimus, turėjęs šautuvą, granatų. 1948 m. vasarą karo tribunolas jam skyrė 25 metus pataisos darbų ir 5 metus tremties. Bausmę atliko Karagandos lageriuose. Grįžęs, iš lagerių, J. Radziulis vėl apsigyveno Pavalakėje, organizavo prašymus, kad Baltarusijoje likę lietuviški kaimai būtų prijungti prie Lietuvos. Už reikšmingus asmeninius nuopelnus ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1992.10.14 J. Radziulis apdovanotas 5-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi. Mirė 1993.03.18 Pavalakėje. Palaidotas Pelesos kapinėse.

Ištraukos iš dienoraščio:

• 1913 m. Rodūnios bažnyčioje sulenkėję bajorėliai sukėlė kautynes su lietuviais giedoriais: mušė vyrus, moteris ir mergaites giesmininkes, neleido bažnyčioje lietuviškai giedoti ir sakyti lietuviško pamokslo. Kautynėms vadovavo kunigas Davidavičius. Mušeikoms lenkams – Kriucui, Bernackui ir Remualdui Nosovičiui iš Rodūnios miestelio – jis pasakė: „Eikite zakristijon, paimkite mano lazdą ir muškite lietuvius – vyrus, moteris, mergaites, visus iš eilės!“ Visus nurodymus mušeikos įvykdė.
• Iškėlus iš Rodūnios kunigą Davidavičių, netrukus atsikėlė kunigas Kochanskis. Klebonavo 1913–1914 m.; kilęs buvo nuo Merkinės. Jis tęsė antilietuviškus darbus, pradėtus kunigo Davidavičiaus. Surinko grupę lenkų mušeikų, kuriai vadovavo bajorėlis dvarininkėlis Bronislavas Henšelis, nors jo diedukas – buvęs Lietuvos pulko vadas. Toji mušeikų grupė per lietuvišką pamokslą bažnyčioje rūkė papirosus, sukėlė riaušes ir iššaukė policiją, kuri areštavo lietuvius vyrus ir moteris, bažnyčios giedorius, iš viso apie 10 žmonių. Suorganizuotoji lenkų grupė trukdyti lietuviškų pamaldų važinėdavo net į kitas parapijas: Nočią, Kalesninkus, Asavą, Eišiškes. Kunigas Kochanskis buvo didelis lietuvių ėdikas. Jo tikras brolis, nužudęs Merkinėje lietuvį kunigą Bakšį, keletą metų slapstėsi pas kunigą Kochanskį Rodūnios parapijoje: aš jį keletą kartų mačiau vaikščiojantį prie Rodūnios klebonijos pastatų ir kieme.
• 1919–1922 m. Antanas Geležinis, Tomašeko s., lenkų savanoris iš Dubinių kaimo, buvo pasienio sargybiniu Perlojos ruože. Jis gerai mokėjo lietuviškai, buvo vertėju lenkams: iš lietuvių kalbos į lenkų kalbą. Jeigu perlojiškiai priešinosi kuo lenkams, tarp savęs kalbėdamiesi lietuviškai, A. Geležinis išversdavo jų kalbą ir pradėdavo lietuvius mušti. Tada ir kiti lenkai pradėdavo mušti. Be jokio pasigailėjimo mušė.
• 1920 m. rudenį lenkai peiliais išpjovė iš bažnytinės vėliavos lietuviškus žodžius: „Karaliene aniolų, melskis už mus“ iš išmetė iš bažnyčios laukan. Šitą gėdingą darbą įvykdė kunigo Kochanskio suorganizuota grupė, prie to prisidėjo visokių rūšių šlėktos ir lenkų savanoriai (osadnikai), kurie 1919 m. kariavo su Lietuva.
• 1924 m. liepos 15 d. Bronislavas Enšelis, dvarponis, savo dvare sušaukė apylinkės lenkų savanorius ir šlėktas: Geštautus, Vilbikus, Valdonus, Janovičius ir kitus. Buvo pakviesti ir kunigai: Rodūnios kunigas Ščemirskis, Voverkos kunigas Piesčiukas ir Vosyliškių dekanas kunigas lietuvis Jamontas. B. Enšelis buvo susirinkimo vadovas. Jie agitavo žmones panaikinti Pelesos lietuvių bažnyčią ir prijungti Pelesą prie Valdonų lenkų parapijos. Per susirinkimą jie niekino lietuvių kalbą, vadino ją pagoniška, nieko neverta. O viena šlekcianka moteris balsiai rėkė taip: Litewski język pogański! „Lietuvių kalba pagoniška!“ Išgirdęs šiuos žodžius, Vosyliškių kunigas Jamontas rėkiančios šlekciankos paprašė taip: Pokażcie wy swój język, jaki jest twój język, pokażcie, pokażcie prędziutko „Parodykite savo liežuvį, koks yra tavo liežuvis, parodykite, parodykite.“ Po to lenkai susigėdino ir išsiskirstė. Į minėtą susirinkimą buvau atbėgęs ir aš, Jonas Radziulis.
• 1929 m. birželio 1 d. Rodūnios nuovados viršininkas Olševskis oficialiu šaukimu su antspaudu ir parašu pašaukė mane, A. Lingį ir M. Kanevičienę į nuovadą. Visi trys nuvažiavom į Rodūnios nuovadą. Aš einu pirmas. Padaviau šaukimą budėtojui, o jis nuvedė mane į kambarį, kur buvo viršininkas ir kažkoks civilis. Viršininkas pasakė man atsisėsti ir paklausė: „Kaip tavo pavardė?“ Aš atsakiau: „Radziulis Jonas, Jurgio sūnus“. Tada man viršininkas aiškino: „Valsčiaus knygose tavo pavardė Radziul, ne Radziulis“. Atsakiau: „Viršininke, kad manęs kaime nevadina Radziul, tiktai: Radziulis eina, dirba ir važiuoja“. Viršininkas aiškina man toliau: Pane Radziul, żijmy tak, jak żyslimy po unji Lublina „Pone Radziuli, gyvename taip, kaip gyvenome pagal Liublino uniją“. Atsakiau: „Liublino unija mums nedavė nieko gero, tiktai baudžiavą“. Tada viršininkas supykęs išsiėmė iš kišenės seną juodą nosinę ir, spardydamas ją po stalu, sakė: Litwa lachmanek! „Lietuva – skuduras!“ Dar keikė mūsų Lietuvos Vytį. […] administracija sudarė man bylą, ir gavau 6 mėnesius kalėjimo lygtinai. Taip buvau nubaustas.
• 1930 m. lenkai uždarinėjo mūsų lietuviškas mokyklas.
• 1932 m. lenkų administracija uždarė visas lietuviškas skaityklas ir vaikų darželius, atėmė visas lietuviškas knygas. Ji norėjo jaunąją kartą perauklėti, mus sulenkinti, kad jaunoji karta nieko nežinotų apie spausdintą lituvišką raidę. Norėjo iš lietuvių padaryti kotletą ir jį praryti. Ketino Lietuvos žemes Lydą, Gardiną, Baltstogę, Brestą ir Naujapilį paversti Lenkijos kolonija.
• 1935 m. lenkų policija uždarė religinę Šv. Kazimiero draugiją. Atvažiavo į Pavalakę policininkas ir nuovados viršininkas Olševskis, atsivežė raštą su nuovados antspaudu ir man, Pavalakės skyriaus pirmininkui, perskaitė, kad Pavalakėje uždarytas Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Pareikalavo vedamų knygų – narių knygos, kasos knygos, protokolų knygos, pajamų ir išlaidų knygos, pareikalavo Lietuvos etnografinio žemėlapio ir Šv. Kazimiero draugijos Pavalakės skyriaus antspaudo. Viską susikrovė, pasisavino ir išvežė. Aš priešinausi, kad esu atsakingas už šio Šv. Kazimiero draugijos skyriaus turtą. Nuovados viršininkas pasakė taip: „Pasakysi, kad viskas Rodūnios nuovadoje“. Lenkai skyrių uždarė dėl to, kad mes nešauktume susirinkimų ir neruoštume lietuviškų vakarėlių. Taip religinga Lenkija pasielgė su Šv. Kazimiero draugija.
• 1939 m. neprijungus Rodūnios prie Lietuvos, aš su savo bendraminčiais suagitavau Rodūnios valsčiaus lietuvius ir gudus rašytis važiuoti į Lietuvos Respubliką. Rašėmės dėl to, kad Rodūnios valsčius būtų prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Visi lietuviai rašėsi važiuoti į Lietuvą, taip pat ir Rodūnios apylinkės gudai. Tuo laiku Rodūnioj lietuviškai kalbančių žmonių buvo 75 procentai.
• 1939 m. Pelesoje mokytojas Varnialo, S. Skavinskis, senosios Pelesos dvarponis, ir kažin koks trečias Pelesoje nepažįstamas asmuo parašė raštelį ir prilipino prie didžiojo akmeninio tilto atramos. Minėtaisis raštelis lenkų kalba skambėjo taip: Litwini, jeszcie sało, pijcie mleko, bo jusz sowiet niedaleko, szykaicie groby, kopaicie doły dla siebie, bo jusz prsychodzi wam koniec życia na ziemi Polskiej. Wracaicie się do Polski i bęcie polakami na zawsze „Lietuviai, valgykite lašinius, gerkite pieną, nes jau netoli sovietai, ruoškitės karstus, kaskitės duobes, nes jau bus baigtas jūsų gyvenimas Lenkijos žemėje. Grįžkite prie lenkų, ir amžiais būsite lenkai.“ Taip lenkai baugino Pelesos parapijos lietuvius, gąsdino rusais, kad lietuviai taptų lenkais.
• 1943 m. lenkų partizanai iš Armijos krajovos pradėjo šaudyti lietuvius patriotus. 1943 m. balandžio 28 d. nušovė Pavalakėje Boleslovą Rusteiką. Po to lenkų partizanų vadas labai gailėjosi ir sakė taip: Szkoda tego człowieka, że my jego zabili, trzeba było zabić Radziula Jona „Gaila to žmogaus, kad jį užmušėme, reikėjo užmušti Radziulį Joną“. Šitaip vadas pasakė visų Pavalakės vyrų akivaizdoje, įsakė visiems skirstytis po namus ir sunešti, kas ką turi valdiškų daiktų. Aš parėjau namo, o du partizanai atėjo paskui mane į kluoną, labai mane sumušė ir šautuvo buože sulaužė man šonkaulį. Iš viso jie sušaudė 11 asmenų lietuvių: iš Naujųjų Druskininkų – Dominyką Pakulį, iš Senųjų Druskininkų – Joną Žukauską ir Anelę Mečiūnaitę, iš Piliūnų kaimo – Joną Kraunį, iš Pelesos – Vladą Stračinską ir Edmundą Stračinską, iš Dubinių – Leoną Lukaševičių, iš Kivonių – Juozą Adamonį, iš Mažeikų – Antaną Ruselevičių, iš Lydos miesto – Stasį Radecką. O aš likau gyvas kaip ant plauko.
• 1948 m. gegužės 15 d. gavau „kelialapį“ 25 metams į Sovietų Sąjungos „kurortus“. „Kelialapį“ paruošė antilietuviai S. Kanevičius-Marcelis su sūnum Julium ir dukra Jane.
• O, Lietuva, o, tėvyne mano brangioji! Išauginai mane, davei man drąsą lietuvišką. Nebaugino manęs demarkacinės sienos, takai, neįbaugino Merkio šaltieji vandenys, spygliuotų vielų tvoros, visokių spalvų raketos, šautuvo šūviai, mirtis. Nuo 1918 m. vasario 16 d. pergyvenau visokias baisenybes. Lydos krašte visur ir už visus brolius ir seseris, brangius lietuvius, stačiau aš savo krūtinę už numylėtą Lietuvą tėvynę. Labai labai apgailestauju, kad mano vargų svajonė neišsipildė…
• O, Lietuva, o, tėvyne mūsų brangioji, kreipiuos aš į visus Lietuvos sūnus ir dukras. Atkreipkite akis į Lydos, Gardino ir jotvingių kraštus, vargstančius lietuvius, gelbėkite mus. Mes, vargdieniai lietuviai, laukiam kiekvieną dieną ir valandą, kada mums skaisčioji saulutė patekės.