J. Užurka. Politistorinė replika: Istorijos klastočių reanimavimas

 „Žmonės tvirčiausiai tiki į tai, apie ką jie mažiausiai žino“ – Mišelis Montenis.

Šiandien politkarinių įvykių Kryme akivaizdoje visomis įmanomomis informacinėmis priemonėmis iš Maskvos esame intensyviai skandinami propagandinio melo sraute. Nesunku ir pasiklysti.

Kremliui vis įžūliau peršant istorines klastotes apie Maskvos istoriją, apie „iskonnyje zemli“, nusprendžiau bent keliais istoriniais faktais viešai pasakyti: „Melagis nuogas“. Juo labiau, kad ne vienai ir mūsų tautiečių kartai buvo kalamos Dlugošo, Jekaterinos, Stalino, o dabar jau ir Putino, klastojamos istorijos, kad ir šiandieniniai Maskvos Putino ideologai ir vėl brenda savo praeities nešvariais istorijos klystkeliais. Nesiplėsdamas į paaiškinimus ir komentarus, pamąstymui pateikiu mūsų rytų kaimynų save nepelnytai išaukštinančių keletą istorinių klastočių.

Istoriškai vėlyvuoju laikotarpiu slavų gentys, asimiliuodamos kaimynus, apgaule ir jėga įsikurdamos ant vikingų, baltų, finų, ugrų pastatytų pilių, įsitvirtino tarp vikingų ir Bizantijos. Per du šimtmečius šios, klajojančios Kijevo ir Lietuvos žemių pakraščiais gentys, klasta išsikovojo viešpataujančią padėtį Suzdalės – Vladimiro žemių  baseine, įkūrė Maskvos tvirtovę. Maskvėnai niekada nevaldė Kijevo, tačiau vėliau jie klastingai save paskelbė vienintele teisėta Kijevo įpėdine. Šitaip, iš nebūties išnirusi plėšikaujanti gentis, pasisavino graikišką Kijevo Rusios vardą. Maskvėnai pradėjo save vadinti  graikišku Rusios vardu, o save – rusais.

Maskva mūsų Gedimino, Algirdo, Vytauto laikais – kelis šimtmečius  buvo totorių vasalė. Ir, tik užsitikrinusi Lietuvos palaikymą per Vytauto dukros Sofijos ir Maskvos kunigaikščio Vasyliaus Doniečio vedybas ir gavusi Vytauto globą, Maskva pradeda kilti ir stiprėti. Vis rečiau vadinasi maskvėnais arba abstrakčiai – slavais, vis dažniau ima vadintis rusais. O mūsų žemes vis atkakliau vadina, gviešdamiesi į jas, kaip į „iskonno russkije“.

Po Vytauto Didžiojo mirties Ivanas III gudrumu ir klasta pasiskolino (ir pamiršo gražinti) Romos imperijos Habsburgų dinastijos herbą – dvigalvį erelį.

Maskva, klasta ir gudrumu pasisavinusi Bizantijos ir mantiją, ir bizantiškąjį krikščioniškąjį tikėjimą, iškreipė, sumenkino jį, padarė valstybine ideologija. O per ilgus šimtmečius pasauliui įpiršo melą, kad Rusija visa tai teisėtai paveldėjo.

Poemą „Žodis apie Igorio pulką“ „netikėtai“ Spaso-Preobražensko vienuolyne suranda grafas Musinas-Puškinas. Tyrinėtojai nepaneigiamai įrodo, kad šis mistifikuojamas kūrinys  sukurtas ne XII a., bet …XVI amž. (apie 1795 metus, autoriai – archimandritas Bykovskis, istorikas Kamenskis). Poema sukurta todėl, kad Maskva ruošėsi žiauriai Lietuvos-Lenkijos okupacijai, pirmajam pasidalijimui, viešai formuojant Europos nuomonę į „iskonnyje russkije  zemli“ net ir prie Baltijos jūros. Viešai ir nepaneigiamai patvirtina, kad šis veikalas (kaip ir daugelis kaltų į galvas) – istorinė klastotė.

Verta prisiminti Gedimino žodžius savo sūnui Algirdui: „Žinok, sūnau, kad jeigu pas tave atvyktų maskvėnų pasiuntiniai, reiškia, kad pamiškėje jau stovi ir jų slapčia atvesta kariauna. Aš jų, Algirdai, lyg šiol nesupratau. Ne nuspėjami jie. Tu su jais kalbėkis jų darbų kalba…”

Pokario komunistinės Maskvos apgaule ir jėga sukurtą sovietinę imperiją civilizuotas pasaulis  deramai pavadino Blogio imperija. Netrukus ši imperija buvo fiziškai sugriauta, bet nesunaikinti jos ideologiniai nuodai bei represiniai metodai.

Ant negailestingai sugriautos sovietinės Blogio imperijos griuvėsių dabartinis Kremlius ir vėl, apgailėtinai šlykščiai meluodamas bei žiauriai represyviai elgdamasis, iš paskutiniųjų bando reanimuoti melo ir klastočių lavoną.

Kažin ar yra pasaulyje dar bent viena valstybė pastatyta ant panašaus klastingo istorinio melo.