V. Stundys. Kas vagia iš mūsų Kovo 11-ąją (15)

Valentinas Stundys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Valentinas Stundys | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Daugelis esame matę filmą ar skaitę istoriją apie tai, kaip atsiskyrėlis Grinčas vogė Kalėdas. Išvogė dovanėles, tikėdamas, kad taip išvengs kalėdinio triukšmo, kurio jis nepakentė. Tik suklydo – žmonės vis tiek šventė Kalėdas. Ir Grinčas suprato, kad Kalėdos yra kažkas daugiau nei tik dovanos. Taip supaprastintai apie svarbų dalyką – apie esmę ir prasmę. Tik kuo čia dėta Kovo 11-oji?

Kovo 11-oji – valstybės atgimimo šventė, mūsų lūkesčiai ir viltys gyventi laisvoje, demokratinėje valstybėje – savo namuose. Gyventi oriai ir išdidžiai. Žmonės ir tauta tik savo valstybėje išsiskleidžia, pajaučia savo vertę ir reikalingumą, o valstybė ir jos įstaigos yra mūsų laisvės ir teisių apginamumo įrankis, tačiau valstybė nėra valdžia.

Šiandien bene trečdalis mūsų visuomenės skursta, vos išgyvena; premjeras su finansų ministru neranda keliolikos milijonų mokytojų atlyginimams; beveik pusė dirbančiųjų tegauna minimalią algą ar mažiau… Valdžia skęsta skandaluose, įtarimuose prekiaujant poveikiu, skelbiami gluminantys Vyriausybės atstovų telefoniniai pokalbiai, panašūs į gaujos bendravimą… Bet čia pat koks Seimo narys išpyškina, kad toks pokalbių viešinimas, atseit, pažeidžia žmogaus teises. Sukluskim: o žmogaus teisių jau keleri metai valdžios palaikomas skurdas nepažeidžia? O valdžios neveikimas yra šventas? Vagia iš mūsų Kovą kaip Grinčas Kalėdas? Taip, yra ir stulbinančių pasiekimų, neįtikėtinų laimėjimų, bet žmogui svarbiausia, kaip jis gyvena.

Vieni savi, kiti – kitokie. Vieni pradeda atsirinkti savus, atėję kiti juos šluoja be paaiškinimų, ir taip be paliovos- amžinos Grinčo vagystės. Kas pirmas taip pradeda, tas ir pralaimi. O ir vienas žmogus, įgijęs galios ir visuomenės pasitikėjimo, gali sėti baimę ir klupdyti visus. Bet koks blogis pradeda kerotis, jei visi baiminasi dėl savo padėties, jei geri žmonės nieko nedaro, jei valdžios cinizmą nutyli ir priima kaip savaime suprantamą dalyką, jei įtiki, kad kieno valdžia, to ir galybė.

O mes – valstybės šeimininkai? Rašytojas J.Aputis vieną novelės dramatišką istoriją pabaigia klausdamas mūsų, kodėl tylime, kodėl baiminamės, kai be gailesčio brutalumas ir nepagarba žmogui kaip traktoriaus vikšrais lipa per mūsų nugaras ir jas drasko, o mes nuolankiai klaupiamės ir baiminamės, susitaikome, tikėdami, kad kažkas kitas sustabdys tą jėgą.

Sudėtingame Lietuvos istoriniame kelyje pati aktualiausia problema buvo valstybė, jos atkūrimas. Šimtmečius kovota dėl valstybingumo išsaugojimo. Suprantama: juk tik valstybė yra ta forma, kuri sukuria prielaidas, užtikrinančias Žmogaus ir Tautos ateitį. Tik demokratinėje ir nepriklausomoje valstybėje gyvuoja Tauta ir klesti Žmogaus kūrybos galia. Tautos, kurios istorijoje nesukūrė savo valstybių, išnyko, jas integravo stipresnės ir gausesnės bendruomenės, o ir Žmogus save realizuoja tik prigimtinės Tautos terpėje.

Iš čia kyla ir visos valstybinės sąrangos uždavinys – ji turi tarnauti Žmogui ir Tautai, turi puoselėti žmogiškumą ir tautiškumą. Tokia ir mūsų Kovo prasmė. Saugokime, kad jos nesunaikintų šiandieniniai grinčai. Ir švęskime savo Kovo iškilmę.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Šventės, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *