V. Stundys. Tautos istorinės atminties įstatymas – per sunki užduotis Seimui?

Pirmajame povelykiniame plenariniame posėdyje Seimas po svarstymo nepritarė Tautos istorinės atminties įstatymo projektui ir vos pakako balsų, kad jis būtų grąžintas iniciatoriams tobulinti, kad nebūtų atmestas.

Įstatymų leidėjo veikloje tai įdomus atvejis. Po bene trejus metus vykusių diskusijų Seimui buvo pateikta trečioji projekto redakcija, įvertinus visas pastabas ir pasiūlymus. Įstatymas įrašytas į Seimo šios sesijos prioritetinių projektų sąrašą, jam iš esmės pritarė Vyriausybė, vieningai projektui pritarė ir Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Ir staiga netikėtai, po svarstymo plenariniame posėdyje, už jį beveik sutartinai nebalsavo visa valdančioji koalicija (su viena kita išimtimi), Lietuvos lenkų rinkimų akcijos bei liberalų frakcijos. Diskusijose aršiausiai šio įstatymo būtinumą neigė Liberalų sąjūdžio atstovai.

Taigi kas nutiko? Ar tai apmaudus nesusikalbėjimas, nepasižiūrėjimas ar neįsigilinimas, nepakankamos diskusijos? Jei taip, gaila. O gal tokiu būdu pasiduodama įtakingų asmenų spaudimui? Gal tie įtakingieji neteisingai pašnibždėjo įtakingiems frakcijų atstovams? Kam tai naudinga? Kyla daug visai neretorinių klausimų sudėtingame dabarties informacinių įtakų fone.

Nuo pat pirmųjų viešų žinių apie šį projektą prasidėjo gerai organizuotas oponavimas ir neigimas, projektui primetinėjant nebūtus dalykus.

Didysis atgrasymo vėzdas – neva įstatymas siekia sukurti „vieno teisingo“ istorinio naratyvo mechanizmą, siekiama politizuoti istorijos mokslą ir pan. Žinoma, tai kelia nuostabą, nes įstatymas nesikiša į mokslinių tyrimų sritį ir to daryti negali – tokios užmačios prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintam akademinės laisvės principui. Beje, teisininkai, vertindami projektą, jokių neatitikimų Konstitucijai nenustato. Taigi problema ne čia, bet ji dirbtinai ir sąmoningai pučiama ir skleidžiama visais įmanomais būdais. Kam tai naudinga (irgi nėra tik retorika)?

Akivaizdu, kad pirmiausia pati istorikų bendruomenė susiskaldžiusi, neturi suformuotos aiškios istorijos politikos sampratos. Apskritai, atrodo, jai, t.y. jos daliai, ši tema dar per ankstyva, nors viešojoje erdvėje jau ryškiai matomi du kraštutinumai: liberalusis ir normatyvinis. Vieniems atrodo, kad istorinė atmintis yra kiekvieno asmens savivokos dalykas, kad institucijos čia negali kištis. Viena vertus, taip, bet įstatymo projektas visai apie ką kita. Kiti siūlo aiškiai apibrėžti institucijų galią formuojant istorijos politiką. Iš dalies taip, bet yra ribos.

Todėl įstatymo projektas, atmesdamas kraštutinumus, siūlo kiek kitokią koncepciją, kurios pagrindą sudaro Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkų 2012 m. paskelbtos „Lietuvos istorijos politikos gairės“. Neatkartosiu mokslinių tyrimų pagrindu parengtų rekomendacijų istorijos politikos formuotojams, tik atkreipsiu dėmesį į kelias šių gairių pozicijas: neturime dabarties iššūkius atitinkančios ir valstybės interesus atliepiančios istorijos politikos; istorinė atmintis sutelkia politinę bendruomenę, t.y. Tautą; nuo tiesioginių politinių ar administracinių sprendimų priklauso atmintinų vietų ir datų nustatymas, paminklokūra, iš dalies istorijos mokymo mokyklose turinys ir pobūdis, informacijos apie praeitį šaltinių įvairovė; „priemonės, kuriomis yra kuriama piliečių istorinė atmintis, naudojamos neapmąstant jų paskirties ir tikslų“… Nuosekli valstybės istorijos politika – „egzistencinis Tautos interesas ir valstybinės svarbos uždavinys“.

Tautos istorinės atminties įstatymo projektas yra pirmasis bandymas Seime įteisinti visuomeninę tarybą, kuri skatintų atviras diskusijas istorijos politikos klausimais, ekspertuotų valstybės švenčių, atmintinų dienų ir jubiliejinių metų iniciatyvas bei teiktų savo rekomendacijas, koordinuotų švenčių paminėjimo programas. Taigi jokios cenzūros ar politizavimo čia nėra, juolab komisijoje nebūtų nei vieno politiko, o jos daugumą sudarytų akademinių institucijų ir visuomeninių organizacijų deleguoti atstovai. Beje, iš esmės tik dėl tarybos sudėties buvo pateikta daugiausia pataisų ir tai suprantama, nes turi būti atstovaujama reprezentatyvioms institucijoms, susijusioms su šia tematika.

Nuoseklios ir kryptingos istorijos politikos būtinumas yra neabejotinas šių dienų sudėtingame geopolitikos ir informacinių karų kontekste, ji yra ne tik vidaus, bet ir mūsų užsienio politikos dėmuo. Neturėdami bent kiek sutarto ir koordinuoto tokio veikimo, viską paliekame atskirų iniciatyvų įvairovei, valstybės pareigūnų atsakomybei ir jų šios problematikos supratimui. Svarbu deramai ir oriai reprezentuoti mūsų valstybingumo raidos istoriją, skatinti visuomenės istorinę savimonę, telkti mūsų politinę bendruomenę spartėjant įvairovę naikinančiai globalizacijai bei stiprėjant mūsų gyvensenos pragmatiškumo ir vartotojiško nuostatoms. Netikiu, kad šios kadencijos Seimas yra nepajėgus sutarti, kad Tautos istorinės atminties įstatymas taptų mūsų valstybės istorijos politikos pradžios dokumentu.

Anot vieno autoritetingo istoriko, esant vertybiniam pakrikimui, reikalingos arba absoliučios tiesos (filosofija, meditacija), arba labai konkretūs atsparos taškai, kurių randame praeityje. Valstybės istorinės atminties politika turėtų aktualizuoti, įprasminti antrąjį sandą, nes pirmasis išimtinai asmeniškas, o ir antrąjį patiriame taip pat individualiai. Taigi jokių intervencijų, jokių cenzūrų, nes demokratinėje mūsų valstybėje jos neįsivaizduojamos, tik neišsilaisvinusi sąmonė tebegyvena nepagrįstų baimių nuojautomis ar valdoma skaudžių asmeniškų patirčių.