Č. Iškauskas. Kodėl Lietuva neišmoko demokratijos pamokų? (pirmadienio mintys) (9)

Česlovas Iškauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Praėjusi savaitė prasidėjo nuo sukrėtimo. Vieniems jis suteikė malonius įspūdžius, kiti ėmė šaukti apie demokratijos krizę Lietuvoje, o treti paspaudę uodegą susigūžė, kad ir su jais taip neatsitiktų.

„Lietuvos ryto“ vadovo sulaikymas ir apklausa, pareiškus įtarimus prekyba poveikiu (koks įmantrus terminas!), partijos „Tvarka ir teisingumas“ lyderio įvardijimas specialiuoju liudytoju sukėlė tokį ažiotažą, kad žiniasklaida nieko daugiau ir nepasakojo, o tik mėsinėjo atsitikimą sostinės Vilniaus gatvėje.

Bet problema skyla į keletą dalių.

STT problema. Specialiųjų tyrimų tarnyba, ko gero, žaidžia pagal savo jiems priskirtas taisykles, tačiau jose yra vienas „bet“: įtariamojo sulaikymas ir atvesdinimas apklausai primena J. Stalino laikus, kai „kagėbė“ žmogų suima tiesiog gatvėje, užlaužia rankas ir įkiša į juodą „Volgą“. Tik paskui teismas (ar grasiosios „trojkos“ – NKVD „ypatingieji pasitarimai“, sudaryti J. Stalino įsakymu Nr. 00192 1935 m. gegužės 27 d.) nuteisia ištremti arba tiesiog sušaudyti. STT agentai šįkart buvo mandagesni, tačiau viešas ir demonstratyvus įtariamojo sulaikymo būdas, taip iš anksto metant šešėlį ant žmogaus, demokratinėje visuomenėje nepriimtinas. Ar maža buvo precedentų?

Žiniasklaidos grupės problema. Gedvydo Vainausko – ilgamečio žiniasklaidos imperijos ir krepšinio klubo vadovo – įtarinėjimai galimai nusikalstamais ryšiais su verslu patvirtino ilgamečius tyrimus, kad mass media glaudžiai susijusi su verslo magnatais, ir tie ryšiai gali būti ne visada švarūs. Čia net nekalbama apie spaudos, televizijos, radijo, interneto portalų priklausomybę nuo verslo ir jo diktuojamas viešosios erdvės „madas“. Šie ryšiai verčia kalbėti apie visuomenės informavimo etiką.

Tai, kad būtent tą pačią vasario 29-ąją buvo priimtas atitinkamas etikos kodeksas (LŽS vadovas Dainiaus Radzevičius internetinės TV laidai „Savaitės pjūvis“ sakė, kad tai tik sutapimas), dar nereiškia, kad ta popierinė etika padės mums atsikratyti įtartinų žiniasklaidos sąsajų su „šešėliu“.

Politikų problema. Specialiuoju liudytoju apklaustas „Tvarka ir teisingumas“ partijos lyderis Rolandas Paksas į šuns dienas dėjo demokratiją Lietuvoje. Taip jis elgėsi ir po to, kai, prabuvęs šeštuoju Lietuvos Prezidentu tik 16 mėnesių, 2004 m. balandžio 6 d. po apkaltos buvo pašalintas iš šio posto. Kaip toje patarlėje: juokiasi puodas, kad katilas juodas… Bent jau artėjant Seimo rinkimams, TT lyderis turėtų vengti kaip nors kompromituoti savo partiją, kuri ir taip vargu ar išropos už 5 proc. rinkiminio barjero. Tarpininkauti atiduodant eksploatacijai kažkokį „Norfos“ pastatą Prienuose, pripažinkime, yra ne partijos lyderio ir europarlamentaro veiksmas.

Šios trys problemos, tarsi pajuodęs medis, išsišakoja į daugelį kitų: čia ir Prezidentės pozicija (arba jos nebuvimas), ir Vyriausybės nenoras gilintis į partnerės koalicijoje reikalus, ir kai kurių žiniasklaidos priemonių, kuriose dirbo vienas iš ankstesnių „Lietuvos ryto“ vadovų, dalyvavimas minėtoje operacijoje, ir t.t. ir pan.

Kiek daug dar demokratijos pamokų nesame išmokę! Skaudžiausia, kad ir nesimokome…

Su Kovo 11-ąja, mokiniai!