Panevėžio romuva paminėjo Krivį Jaunių (nuotraukos)

Sausio 23 dieną Panevėžio Romuva paminėjo antrąsias  Krivio  Jauniaus – Jono Trinkūno (1939–2014) mirties metines. Minėjimas vyko Panevėžio rajone Tarnagaloje prie Lizdeikos paminklo Vidmanto Kartano sodyboje, šiais metais pripažinta gražiausiu vienkiemiu Panevėžio rajone.

Susirinkusius svečius sutiko vaidilutės, pakvietusios visus į šventės vietą nusiprausti, apsivalyti vandeniu ir ugnimi sakydamos: „Sveikiname geru žodžiu, plauname gyvu vandeniu“.

Į Krivio Jauniaus pagerbimo apeigą atvyko Senovės baltų religinės bendrijos – Lietuvos romuvos Krivė Inija Trinkūnienė, Kauno, Vilniaus bei Titnagų romuvų vaidilos, Kupiškio romuviai, giedotojų grupė iš „Kupkiemio“ ansamblio. Šventą ugnį įkūrė vaidila Laimutis Vasilevičius, Krivė I. Trinkūnienė pagerbė deivę Gabiją senoviniu papročiu aukodama druską, giedodama giesmę ugnies deivei Gabijai, kurios žodžius susirinkusieji atkartojo.

Vaidila Laimutis Vasilevičius palabino susirinkusius sakydamas:  „Dėkui Dievams, kad mus sveikus laikėte ir dovanom apdovanojote, laba, laba, laba“.

Skambant kanklėms pagerbti dievai ir vėlės, prieš du metus į protėvių šalį iškeliavęs Krivis Jaunius. „Krivis Jaunius ėjo protėvių keliu ir vedė mus. Jo įmintos pėdos tokios gilios, kad neleis mums pasiklysti. Lai ugnis sustiprina Jauniaus vėlę ir  padeda jai kelionėje į dausas“, – sakė vaidila Laimutis. Pagal senovinį paprotį vaidila sutrynė tarp rankų rugio varpą ir išpūtė pelus, sakydamas: „Lai atsiskiria pelai nuo grūdų. Kaip pasėti grūdai pavasarį atgimsta, taip tegu ir Jaunius atgimsta šioje žemėje. Kviečiu visus pasimelsti už krivio Jauniaus vėlę, kad ji keliautų baltuoju Vėliu taku į šviesą ir pasiektų Dievo namus“.

Susirinkusieji, užsidegę žvakeles apėjo aplink aukurą Vėlių taku, žvakeles palikdami prie Lizdeikos paminklo.

Po apeigos sodybos šeimininkas pakvietė svečius į savo sodybą prie vaišių stalo. Krivio Jauniaus vėlei ant stalo uždegta vaškinė žvakė, padėta lėkštelė, į lėkštelę kryžmai sudėtos dvi rugio varpos, šalia pastatytas puodelis su gira.

Giedotojai  iš „Kupkiemio“ pagiedojo protėviams skirtų sutartinių, skambėjo Jono Trinkūno atliekamos „Kūlgrindos“ plokštelėse įrašytos giesmės.

Susirinkusieji romuviai dalinosi prisiminimais apie Krivį Jaunių. Laimutis Vasilevičius papasakojo apie 2002 m. jųdviejų kelionę į Protvos Galindą, kur Kalugos bendruomenei švenčiant Kalėdas, Trinkūnas kiekvienam jų atliekamam šventiniam veiksmui pritaikydavo po lietuvišką giesmę.

Audrius Daukša pasakojo, kaip tautosakos ekspedicijoje su Jonu Trinkūnu užrašinėjo liaudies dainas, kaip iš Jono jis pirmą kartą išgirdo apie senąją Lietuvos istoriją. Eglė Plioplienė Joną Trinkūną prisiminė kaip žmogų, kuris įkvėpė, pažadino ją ir daugelį kitų etnokultūrinei veiklai.

Inija Trinkūnienė papasakojo apie mažiau žinomą Jono Trinkūno veiklos pusę: 1998 metais jo iniciatyva buvo įkurtas Pasaulio etninių religijų kongresas.

Po to Krivė Inija Trinkūnienė plačiau pasidalino įspūdžiais apie Lietuvos Romuvos vaidmenį vienijant Europos prigimtinių religijų atstovus ir savo dalyvavimą didžiausiame pasaulio religijų forume – Pasaulio religijų parlamente bei pasakojo įspūdžius iš savo kelionės po Indiją.

Baigiantis vaišėms Vaidila Laimutis Vasilevičius supažindino su 2016 metų Panevėžio Romuvos veiklos kalendoriumi.

Graži ir prasminga šventė suvienijo visus romuvius, įkvėpė tęsti pradėtus darbus.

Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Jaunius Trinkūnas (1939–2014).

Jonas Trinkūnas gimė 1939 m. vasario 28 d. Klaipėdoje. Vidurinę mokyklą baigė 1957-aisiais Kaune. 1965 m. Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete baigė filologijos studijas, įgijo filologo specialybę. 

1967 m. J.Trinkūnas su bendražygiais surengė pirmąją Rasos šventę Kernavėje, sukėlusią  galingą dainuojančios revoliucijos bangą. Tik po trejeto metų atsikvošėję KGB agentai bandė ištrinti iš tautos atminties Kernavės Rasas, tačiau jau visuose Lietuvos kampeliuose suskambo folklorinių ir etnografinių ansamblių balsai, nušvito Rasos švenčių ugnys, Vėlinių liepsnelės, ėmė rastis kiti tautos gyvasčiai svarbūs ženklai.

J.Trinkūnas buvo vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuvos kūrėjų. Tautosakos tyrimai, žygiai per Lietuvos kaimus su šimtais studentų, užrašinėjančių gyvąją tautos kultūrą, jos dainas, giesmes ir papročius, pažadino iš sovietmečio letargo miego širdis ir  sielas tų, kurie save iki šiol vadina ramuviais ir žygeiviais.

Nuo 1969 iki 1973 m. J.Trinkūnas dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantu ir dėstytoju.

1973 metais J.Trinkūnas už politinę tautinę veiklą  iš Universiteto buvo pašalintas. Iki pat 1988 metų jam buvo uždrausta bet kokia tiriamoji mokslinė veikla ir darbas pagal specialybę.

Kilus Sąjūdžiui vėl grįžo į universitetą, dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos skyriaus asistentu. 1990–1993 m. ėjo Kultūros ministerijos Etninės kultūros skyriaus vedėjo pareigas. Nuo 1994 m. dirbo Filosofijos ir sociologijos instituto Etikos ir etnosociologijos skyriaus moksliniu darbuotoju, Vilniaus Pedagoginiame Universitete dėstė etninę kultūrą.

1992 m. kartu su pasekėjais J.Trinkūnas įregistravo Romuvos religinę bendruomenę, kuri vėliau aprėpė visos Lietuvos bendruomenes ir tapo Senojo baltų tikėjimo religine bendrija, dažniausiai vadinama tiesiog Lietuvos Romuva. 1998 metais Vilniuje sušauktame Pasaulio etninių religijų kongrese (WCER) J.Trinkūnas buvo išrinktas šios organizacijos pirmininku.

2002 m. J.Trinkūnas buvo įšvęstas į Romuvos Krivius ir gavo protėvių tikėjimo atgimimą simbolizuojantį dvasinį vardą Jaunius.

1997 m. J.Trinkūnas kartu su bendražygiu Venantu Mačiekumi už Ramuvos kultūrinio sąjūdžio veiklos organizavimą buvo apdovanoti Valstybine Jono Basanavičiaus premija.

2013 m.Valstybės dienos proga už aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą Lietuvos prezidentė J.Trinkūnui įteikė valdovo Gedimino ordino Riterio kryžių.