Vilniaus Romuva ir jai prijaučiantys vilniečiai keliautojai, moksleiviai, Pavilnio bendruomenė praėjusį sekmadienį ant Pučkorių piliakalnio atšventė Pavasario Lygiadienio šventę ir pasveikino tamsą įveikusią Saulę pagal senuosius baltų papročius.

Šventės dalyviai dainomis, rateliais, pavasario žaidimais budino sustingusią žemę, prausėsi prieš Saulę tekančiu šaltinio vandeniu, atliko apeigas, skirtas protėvių Vėlėms ir Dievams. Buvo smagu vaišintis suneštinėmis vaišėmis, šokti, dainuoti ir tiesiog smagiai kartu su savais pasibūti pavasarėjančioje gamtoje.

Į šventinę sueigą sugužėjusius pasitiko šimtametis ąžuolas, kaip ir žmogus, kaip pasaulis laukiantis pavasario virsmo ir Dausų parlekiančių paukščių, meilę parnešančių gandrų.

Ragai iškilmingai paskelbė šventės pradžią.

Apeigų folklore grupė Kūlgrinda senosiomis protėvių giesmėmis pagarbino vandenis, ir miškus.

Šventėn sugužėjo gausybė baltų tikėjimą puoselėjančių svečių.

Kasdienius ir senus rūpesčius švenčiantieji nusiplovė prausdamiesi šventu, lygiadienio Saulės palaimintu, iš rytų tekančio upelio vandeniu. Upelis buvo papuoštas pumpuruotų jaunų žilvičių šakelėmis, kurios netrukus išsprogs kartu su atsinaujinusia gyvybe – pavasario jore.

Virš medžių viršūnių šventės dalyviai kopė į aukštą kalną, arčiau Tėvo dvaro, kurio vartuose teka Saulė, leidžias Mėnuo ir žėri žvaigždės.

Galingi būgnų trinksmai aidėjo giriomis žadindami Motiną Žemyną ir ragindami išleisti jaunus želmenis.

Šventės svečiai susibūrė apie šventos Ugnies Gabijos židinį. Gabija pamaitinta druska ir gintaro dulkėmis pasižadėjo perduoti linkėjimus ir palabinimus dievams.

Krivis Jonas Trinkūnas nuliejo pirmąjį giros gurkšnį Žemėn ir giesme pagerbė didįjį dievą Perkūną, kuris netrukus sudrebins Žemę apvalydamas nuo žiemos gaivalų ir išlaisvins vandenis.