V. Juozapaitis: Mylėkime Lietuvą savyje, o ne save Lietuvoje

„Žinoma, buvo ir klaiki fiziologinė baimė, kai supratome, kad tie sovietiniai išgamos pasiryžę žudyti… Bet virš tos baimės buvo kita baimė – likti tų išsigimėlių vergijoje, kurioje ateities neturėtume nei mes, nei mūsų vaikai. Tad trauktis nebuvo kur… Verkėme iš nevilties, bet tikėjome ir tikėjomės, kad Tiesa bus mūsų pusėje“, – lemtingosios Sausio 13-osios akimirkas prisimena iš Radviliškio rajono kilęs Seimo narys Vytautas Juozapaitis, kuris tąnakt kartu su kitais žmonėmis gyvais žiedais apjuosė televizijos bokštą.

Nors nuo šių mūsų šaliai lemtingų įvykių pralėkė jau 25-eri metai, tačiau atsipalaiduoti nevalia, nes vis dar yra įvairiausių niekšelių, kurie bando kaišioti mūsų valstybei pagalius į ratus ir mėgina sujaukti žmonių protus. Apie tai – nuoširdus ir atviras pokalbis su Seimo nariu Vytautu Juozapaičiu.

– Atvertėme dar vieną švarų 2016-ųjų metų puslapį. Kuo Jums išskirtiniai šie metai?

– Šiemet sausio 13-ąją sukanka 25-eri metai nuo tos dienos, kai Lietuva, ilgus dešimtmečius parklupdyta kentusi sovietų okupaciją ir patyčias, pakilo į lemiamą gynybinę kovą ir įrodė sau bei pasauliui esanti laisva ir garbinga valstybė. Tad vien šios datos paminėjimas yra pagrindas 2016–uosius pavadinti išskirtiniais tiek tautai, valstybei, tiek ir kiekvienam iš mūsų atskirai, nes be šio mūsų valstybės istorijos puslapio šiandiena nebūtų įmanoma.

– Ką Jums asmeniškai reiškia Sausio 13-oji? Ką Jūs veikėte prieš 25-erius metus?

– Šiandien Sausio 13-oji – tai diena, tapusi vienybės ir ištikimybės Lietuvai simboliu, ant kurio aukuro savo gyvybes padėjo mūsų sesuo Loreta ir trylika geriausių mūsų brolių. Mūsų vaikams ir anūkams ši istorija – lyg praeities aidas, sugrįžtantis iš praėjusio amžiaus tamsybės, atnešęs šviesą ir taip ilgai lauktą laisvę, be kurios šiandien niekas negali net įsivaizduoti savo gyvenimo.

O štai mums, to meto liudininkams, betarpiškai išgyvenusiems tas lemtingas valstybei dienas, sausio įvykiai yra neatsiejama gyvenimo dalis, kuri kiekvienam iš mūsų tapo savotišku išbandymu akistatoje su sąžine ir Tėvyne.

Tomis sausio dienomis, būdamas jaunu Operos teatro solistu, drauge su žmona Egle po vis dar vykstančių operos spektaklių kiekvieną vakarą iki paryčių budėdavome prie Aukščiausios Tarybos, kurią ginti nuo gresiančio pavojaus buvo pasiryžusi visa Lietuva. Sausio 13-osios naktį sugrįžome į savo namus Lazdynuose trumpam poilsiui, kurį sutrikdė tankų griausmas, tad prie televizijos bokšto atsidūrėme po 10 minučių… Bokštą apjuosėme trimis gyvais žiedais susikibusių žmonių, kurių lūpose buvo tik vienas žodis – Lietuva.

Žinoma, buvo ir klaiki fiziologinė baimė, kai supratome, kad tie sovietiniai išgamos pasiryžę žudyti… Bet virš tos baimės buvo kita baimė – likti tų išsigimėlių vergijoje, kurioje ateities neturėtume nei mes, nei mūsų vaikai. Tad trauktis nebuvo kur… Verkėme iš nevilties, bet tikėjome ir tikėjomės, kad Tiesa bus mūsų pusėje.

– Ar tikite, kad Lietuvos žmonės ir šiandien išliktų tokie pat vieningi ir eitų ginti Parlamento rūmų?

– Nors Seimo dauguma 25-ųjų Sausio 13-osios metinių „proga“ skėlė akibrokštą, nusprendusi neskirti profesoriui Vytautui Landsbergiui Laisvės premijos, aš tikiu tautos išmintimi ir žinau, kad net patys aršiausi mūsų nepriklausomybės priešai ir nedraugai pripažįsta šio žmogaus neginčijamus nuopelnus Lietuvos nepriklausomybei. Būtent šis neginčijamas autoritetas, nepaisydamas realaus pavojaus pralaimėjimo atveju būti sušaudytam, savo pavyzdžiu įkvėpė šimtus tūkstančių tautiečių, stojusių ginti savo šeimų ir valstybės.

Ar šiandien Lietuvos žmonės stotų ginti savo valstybės? Net neabejoju. Nepaisant to, kad per 25-erius metus Parlamento simbolis buvo ne kartą niekintas ir menkinamas. Tačiau žmonės liko tie patys, kaip ir laisvės troškimas liko toks pat.

Nors tie nepriklausomybės neprieteliai, kuriems mūsų valstybė yra lyg ašaka gerklėje, daro viską, kad nepasitikėtume patys savimi ir savo laisva valia rinkta valdžia, visaip šmeiždami ir įdėdami į lūpas niekada nesakytus žodžius arba tiesiog be jokių skrupulų pildami pamazgas, užuot patys prisidėję prie jaunos ir gležnos valstybės statybos. Bet aš esu ramus, nes mūsų valstybės pamatai buvo padėti žmonių, kurie statė ne šiaip statinį, o šventovę, kurios pagrindas – šimtmečiais puoselėta Lietuvos idėja.

– Kai Rusija vis labiau žvangina ginklais, valstybės gynimo tema tampa vis aktualesnė. Džiugu, kad mūsų jaunuoliai savanoriškai ir labai aktyviai pareiškė norą atlikti būtinąją tarnybą valstybės kariuomenėje. Tačiau vis dar kyla daug diskusijų dėl krašto apsaugos savanorių ir šaulių, kad jie galėtų namuose laikyti kovinius ginklus. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Savanoriškosios krašto apsaugos pajėgos oficialiai buvo įkurtos tų pačių 1991-ųjų sausį ir šiais metais švenčia 25-ąsias metines, o šių metų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų inicijuota „Neužmirštuolių“ akcija skirta būtent Savanoriškosioms krašto apsaugos pajėgoms paremti: kiekvienas „Lietuvos spaudos“ kioske įsigytas „neužmirštuolės“ ženklelis, kainuosiantis 1 eurą, taps labai konkrečiu įnašu kiekvieno iš mūsų saugumui.

Labai džiugu, kad sukarinta visuomeninė organizacija Šaulių sąjunga, siekianti pirmosios Lietuvos Respublikos ištakas, vienija vis daugiau mūsų šalies sūnų ir dukterų, besiruošiančių ne tik žodžiais, bet ir realiais veiksmais apginti savo valstybę. Savaime suprantama, plikomis rankomis to padaryti nepajėgs net ir stipriausi patriotai, tad ginklų laikymo ir panaudojimo klausimas turėtų būti sprendžiamas, atsižvelgiant į valstybės gynybos poreikius.

Atkreipiu dėmesį, kad visą amuniciją šauliai perka išskirtinai savo lėšomis, tad ir jų nuomonės taip pat turėtų būti paisoma. Tačiau svarbiausia, kad visos gynybinės struktūros būtų organizuotos ir koordinuojamos vieningo centro, t. y. kariuomenės vadovybės. Tad ir ginklų unifikavimo, įsigijimo, laikymo ir kitos sąlygos turėtų būti derinamos mano paminėtų institucijų bendru sutarimu, kuris tikrai bus pasiektas.

– Rusijos propagandinis karas su Lietuva, panašu, jau vyksta. Bet ar jis iš tikrųjų kelia pavojų Lietuvai? Juk mes jau ketvirtį amžiaus gyvename laisvoje šalyje, galime laisvai keliauti po pasaulį, turime laisvą žiniasklaidą ir galime laisvai reikšti savo nuomonę, kritikuoti valdžios sprendimus ir nebūti už tai pasodinti už grotų. Negi mūsų žmonės nesugebės atskirti grūdus nuo pelų ir patikės Rusijos skleidžiama dezinformacija?

– Taip, mūsų žmonės yra pakankamai budrūs ir pajėgūs atskirti pelus nuo grūdų, tačiau su sąlyga, jeigu jie naudojasi įvairių žiniasklaidos priemonių skelbiama informacija. Tik išanalizavus keletą šaltinių galima susidaryti daugiau ar mažiau objektyvų vaizdą.

Gilias demokratijos tradicijas turinčiuose Vakarų Europos šalyse kai kurie laikraščiai yra leidžiami daugiau nei šimtą metų ir jie, nenorėdami prarasti skaitytojų pasitikėjimo, už jokius pinigus nesutiks parsiduoti ir skleisti priešiškai nusiteikusios šalies propagandą. Deja, mūsų jaunos demokratijos valstybėje retsykiais randasi labai subtiliai užmaskuotų leidinių, kurių pagrindinis tikslas ne telkti ar bent objektyviai informuoti, o sąmoningai skleisti dezinformaciją, viešinant jokiais šaltiniais ar įrodymais nepagrįstą atvirą melą.

Mūsų šalyje kai kurios žiniasklaidos priemonės tėra tik priemonė priešiškai propagandai skleisti ir pasipelnymo šaltinis jų leidėjams, todėl jie be jokių skrupulų parsiduoda Rusijos propagandistams ir bando sujaukti žmonių protus. Beje, kai kurias iš tokių žiniasklaidos priemonių viešai įvardijo ir mūsų šalies Valstybės saugumo departamentas.

Labai liūdna, bet tokių „pavyzdžių“ toli ieškoti nereikia: antai ir visiškai šalia turime smulkių niekšelių, sukūrusių laikraštį, kurio puslapiuose nuolatos dergia savo lizdą ir žmonių besąlygišką pasitikėjimą turinčius savivaldos politikus vien todėl, kad jie nepasiduoda tokių veikėjų provokacijoms ir šantažui.

Tačiau kai tie menkystos nesigėdydami Sausio 13-osios išvakarėse apjuodino profesorių Vytautą Landsbergį, šmeiždami ir apkaltindami jį nebūtais dalykais, belieka tik skėstelėti rankomis ir pasikliauti Dievo gailestingumu, nes jie paprasčiausiai nežino, ką daro… Tai geriausiu atveju. Bet realiausia tokio juodo veikimo priežastis – menkinti Lietuvos nepriklausomybę ir plauti mūsų valstybės pamatus, o tai ir yra pagrindinė Rusijos propagandos užduotis.

– Dažnas radviliškietis, nusivylęs gyvenimu, piktinasi, kad ne už tokią Lietuvą kovojo. Ar jūs kovojote už tokią Lietuvą, kokia ji yra dabar? Ką, Jūsų manymu, reikia keisti, kad nusivylusių žmonių būtų kuo mažiau?

– Prieš 25-erius metus atsikratę nekenčiamų išorės priešų, mes, deja, pamiršome apie pavojų, tykantį mūsų kiekvieną dieną iš vidaus: melas, patyčios, pavydas, chamizmas, nejautrumas, korupcija, išdavystė, girtuoklystė ir daugelis kitų ydų negailestingai naikina mus kiekvieną dieną. Taigi, kova už Lietuvą – tai nuolatinė būsena, nuo kurios nuoširdumo ir priklauso, kokioje Lietuvoje gyvename.

Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę turime būti budrūs ir neleisti šalia savęs keroti toms niekšybėms. Ir kol mes patys to nesuprasime bei nepajausime širdimi – jokia valdžia ir jokios tarnybos nepadės.

Netgi tie, kurie sakosi, kad tarnauja žmonėms, nepadės… Nes svarbiausia – ne tarnauti žmogui, o pačiam būti žmogumi, gebančiu išjausti šalia esančio skausmą, išpažįstantį sąžinės ir padorumo sąvokas. Lietuva yra tokia, kokią ją nešiojamės savo širdyje, arba ji yra tokia, kokie mes patys esame… Tad mylėkime Lietuvą savyje, o ne save Lietuvoje ir pykčio bus mažiau…

Kalbėjosi Jonas Marcinkus