T. Bakučionis. Į 2016-iuosius įžengus. Ar kada nors gyvensime geriau? (1)

Tomas Bakučionis | asmeninė nuotr.

Tomas Bakučionis | asmeninė nuotr.

Kadaise, gilų sovietmetį buvo populiarios ištisos politinių ir pusiau politinių anekdotų serijos – tikroji liaudies kūryba. Kalbėta, kad juos kurdavo kaip taisyklė žydų kilmės Maskvos inteligentai ir tai buvo bene vienintelis mažiausiai pavojingas būdas išlikti dvasinėje rezistencijoje prieš nežmonišką ir idiotišką sovietinę sistemą. Buvo populiari tokia serija, kurios kiekvienas anekdotas prasidėdavo „Armėnijos radijo klausiame: ….“ Kodėl būtent Armėnijos, gal istorikai žinotų? Tad ir paklausė kartą Armėnijos radijo tuometinė liaudis keletą fundamentalių klausimų: „kada gyvensime geriau ir ar bus trečiasis pasaulinis karas?“Į ką Armėnijos radijas atsakė – geriau mes jau gyvenome, trečiojo pasaulinio karo nebus, tačiau mes jau gyvename pokarinį laikotarpį.

Kaip keista, kad tas paikas sovietmečio anekdotas tapo aktualus šiandieninei Europai ir galbūt visai vakarų civilizacijai, kuri vis troško gyventi geriau. Europa 2015-aisiais susidūrė su tokiais iššūkiais, kurie kai kuriems Europos lyderiams, net ir grojantiems pirmaisiais smuikais, pasirodė sunkiai įkandami, nesuvokiant, o gal ir nenorint suvokti jų tikrųjų priežasčių, nes lyderiai negana to, kad pradėjo kovoti tik su pasekmėmis, tai dar ir kaitaliojo savo poziciją priklausomai nuo įvykių tėkmės. Šia prasme esminiai vektoriai yra pabėgėlių krizė ir santykiai su Rusija. Šioje linijoje savaip įsiterpia ir Islamo valstybės klausimas.

Vakarų Europos lyderiai nesuprato, o gal apsimeta, kad nesupranta esminio dalyko – sulig vadinamąją pabėgėlių krize prasidėjo musulmoniškos civilizacijos ir Rusijos tandemo karas prieš Europą. Dabar jau visiškai aišku, kad iš pabėgėlių krizės daugiausiai naudos turi Rusijos valdžia.

Kita vertus, ilgalaikė Rusijos politika artimuosiuose rytuose, t.y. Bašaro al-Asado režimo palaikymas kovoje su Sirijos opozicija, dviprasmiški veiksmai kare su Islamo valstybe byloja apie tai, kad Kremlius galėjo pabėgėlių krizę ir suplanuoti, savo veiksmais įtakodamas šimtų tūkstančių žmonių iš karo zonos pajudėjimą link Europos.

Tokių įvykių akivaizdoje Vakarų Europos lyderiai pamiršo, kad Vladimiras Putinas, sulaužydamas Budapešto memorandumą aneksavo Krymą, kad Rusija ir toliau remia bei kursto Ukrainos rytuose veikiančius separatistus. Matyt tokiu užmaršumu visus perspjovė Europos komisijos Pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker). Ne ką nuosekliau pasirodė ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

Apskritai vertinant Vokietijos poziciją tiek pabėgėlių, tiek darbo jėgos vidinės (ES ribose) migracijos klausimais, man kyla didelių abejonių dėl šios valstybės lyderių sąžiningumo ir moralės. Kai 2004 metais Lietuva tapo ES nare, 80 milijonų krikščioniška Vokietija nuo 3 milijonų krikščioniškos Lietuvos atsitvėrė vadinamojo pereinamojo laikotarpio siena darbo jėgos migracijai. Tačiau kai į Europą plūstelėjo migrantai iš musulmoniškų kraštų, tarp kurių ženkli dalis buvo ne karo pabėgėliai, o ekonominiai migrantai, neatmetant ir užsimaskavusių teroristų, Vokietijos Kanclerė visiems jiems motiniškai tarė „Wilkommen!“.

Kai Naujųjų metų naktį Vokietijos miestą Kelną sudrebino seksualinio smurto ir patyčių protrūkis iš musulmoniškų emigrantų pusės prieš šimtus moterų, vokiečių policija iš esmės nepadarė nieko, kad tai užkardyti. Tačiau kai toks Vokietijos valdžios neveiklumas papiktino vokiečius, Vokietijos policija nepatenkintų vokiečių demonstracijas ėmė malšinti vandens patrankomis. Ką čia bepridursi, tačiau Europos politikų kalbomis apie bendražmogiškąsias Europos vertybes darosi vis sunkiau patikėti. Matyt šio Europos politikų demagogijos „meno“ sėkmingai mokosi ir Lietuvos politinis elitas.

Lietuva į vakarus de jure grįžo prieš gerą dešimtmetį, tik skirtingai nei vakaruose, geriau gyventi pradėjo tik saujelė išrinktųjų. Kita Lietuvos dalis, įklimpusi į bankų ar greitųjų kreditų pinkles ir patikėjusi libertaristiniais bankų analitikų paistalais, vaizduojasi gerai gyvenanti, dar kita dalis, nepatikėjusi tais paistalais, susikrovė lagaminus ir iškūrė į ten, kur žmogus už tos pačios kokybės ir apimties darbą gauną atlygį, o ne ubago išmaldą, ir kur verslo magnatai bei tie patys bankų „ekspertai“, nutaisę protingas fizionomijas, nepučia miglų į akis apie tai, kaip nenašiai dirba mūsų darbuotojai už ubago išmaldą.

Dar viena Lietuvos dalis yra tie, kurie vis naiviai tikisi, kad gyvensime geriau ir dalyvaudami tragikomiškame farse, kuris Lietuvoje vadinamas „rinkimais“, renka vis tuos pačius veidus, kurie štai jau 20 metų kalba beveik tą patį. Tos kalbos yra iš esmės vieno žymaus politiko praeityje ištartos odiozinės frazės „Nusipelnėme gyventi geriau“ arba LSDP rinkiminio šūkio „Svarbiausia – žmogus“ variacijos. Anas politikas jau spėjo pakeisti ne vieną politinį postą, sudalyvauti ne viename farse (t.y. rinkimuose), pabuvoti bent keliose partijose, tačiau geresnio gyvenimo nuopelnų taip ir nepasimatė.

Kodėl galima manyti, kad geriau jau gyvenome. Todėl, kad mūsų tėvams ir seneliams bent jau buvo aišku, kur savi, o kur priešai. Dabar gi visiškai neaišku ir dėl to yra baisu. Ar suvokiame, kad tas (jau buvęs?) geras gyvenimas Europoje yra toks trapus, kaip Mingų dinastijos laikų porceliano vaza, nes dabar tie savi, net ir Tautos išrinktieji gali išduoti per vieną naktį. Išvakarėse kalbės, kad pabėgėlių nepriimsime, o pasivažinėję į Briuselį atgal parveš jau pabėgėlių kvotas.

Yra dar ir tokia Lietuvos dalis, kuri rausiasi šiukšlių konteineriuose, skandinasi pigiame alkoholyje ar tiesiog pasitraukia iš gyvenimo. Pirmųjų išrinktųjų ši grupė buvo ekvilibristiškai įvardyta – „priklausantys socialinės rizikos grupei“. Pirmieji išrinktieji manydami, kad dar ne visi gyvasties syvai iš šios valstybės ir tautos išsunkti, sugalvojo dar vieną sąvokų ekvilibristiką – naujasis socialinis modelis. Mat pirmiesiems prichvatizacijos proceso buvo negana. Reikia dar papildomų resursų. Vergovės laikais neišsemiami resursai buvo nemokama vergų darbo jėga. Dabar Pirmieji sugalvojo kažką panašaus padaryti su naujuoju socialiniu modeliu ir su imigracijos politika.

Kita vertus, socialinės rizikos grupėje labai lengvai gali atsidurti bet kuris padorus ir dirbantis, dargi ženkliai bendruomenei nusipelnęs žmogus. Tokį padorų, legaliai dirbantį žmogų į socialinės rizikos grupę gali nugrūsti mūsų valstybės teisėsaugos sistema. Pavyzdžių galima rasti daug. Prieš keletą mėnesių jau rašiau kai kurias labiau profesines įžvalgas apie rezonansine tapusią Bronislovo Burgio bylą.

Pasirodo, mūsų valstybės teisėsaugos sistema leidžia keliomis neaiškiomis medikų pažymomis, keliais iš konteksto ištrauktais posakiais ir įtakingų tėvelių įtakingomis pažintimis, savo darbui ir profesijai atsidavusį žmogų (beje ir pridėtinę vertę kuriantį beigi tai pačiai valstybei mokesčius tvarkingai sumokantį) įtraukti į ilgą teisminį procesą ir praktiškai sunaikinti.

Kad jau pasukome į teisėsaugos sritį, tai visiškai priešingas pavyzdys iš mūsų teisėsaugos veiklos – žymaus muziko Tomo Dobrovolskio nužudymo byla. Faktas aiškus, įtariamieji žudikai surasti ir aiškūs, tačiau tyrimas jau metus iš esmės stovi vietoje, priežastis ta pati – įtariamieji žudikai – įtakingų tėvelių vaikeliai. Tik šiuo atveju socialinės rizikos grupėje atsiduria našlaičiais likę Tomo Dobrovolskio vaikai ir jų mama, nes nėra mūsų valstybėje tokio teisinio ir praktinio mechanizmo, kad tokiais atvejais būtų tinkamai pasirūpinta aukos šeima. Visokie ten įkurti nukentėjusiųjų fondai yra veikiau pajuoka iš aukų, nei efektyvi pagalba.

2015-ieji buvo labai turtingi įvairaus rango ir poveikio įvykiais. Pats pirmasis – euro įvedimas Lietuvoje. Atsimenate patenkintus mūsų Premjero ir Lietuvos banko Valdytojo veidelius, kai pirmomis 2015-ųjų minutėmis jie prieš televizijos kameras it paaugliai džiaugėsi išsitraukę iš bankomatų po 10 eurų nominalo banknotus.

Prieš pat 2015-ųjų Kalėdas Premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad po euro įvedimo pusės prekių kainos sumažėjo, pusės – padidėjo. Anot jo, Lietuvai jau beveik metus būnant euro zonos nare, euro naudą pajuto tiek gyventojai, tiek verslas. Drąsus gi tas mūsų Premjeras…, nes jei prieš 2014-ųjų Kalėdas eglutė kainavo 25-30 litus, o po euro įvedimo – apie 20 Eurų, tai arba p. Vasiliauskas keitimo kursą supainiojo, arba Premjeras šiek tiek pamelavo. Deja, kalėdinės eglutės toli gražu ne vienintelės prekės, kurių kainos per metus taip drastiškai pakilo.

Jei iki Euro įvedimo tik nedidelė dalis lietuvių važiuodavo į kaimyninę Lenkiją nusipirkti maisto, drabužių, tai po euro įvedimo tokių link Lenkijos tiesiog eilės nusitęsia, ir kaip nenusitęs, kai dabar kai kurių maisto produktų ir net vaistų kainos Lenkijoje mažesnės nuo trečdalio iki keleto kartų. Tačiau esminiu dalyku Premjeras „nepasigyrė“, kad darbo užmokestis, socialinės išmokos ir pensijos tiek nekilo kiek kainos. Tad kyla rimtas klausimas, ar bus atlikti išsamūs ir objektyvus ekonominiai-socialiniai tyrimai apie Lietuvos ūkio, atskirų ūkio sektorių, rinkos kainų dinamiką, o svarbiausia šių veiksnių koreliacija su socialine sritimi po Euro įvedimo, ar vėl bus nueita primityviausiu – lozunginės propagandos keliu?

2015-ųjų gruodžio pradžioje „Vilniaus energija“ pareiškė kad 25 procentais kils šildymo kaina, nes anie brangiau prisipirko dujų iš terminalo „Independence“. Apie „Vilniaus energiją“ prikalbėta ir prirašyta daug, tačiau dalykas iki skausmo paprastas – jei 2002-2003 metais Vilniaus valdžioje buvusios partijos (liberalai, konservatoriai, kai kurie socdemai) būtų atstovavusios vilniečius, o ne tuometinį „Rubikoną“, tai šiandien visų šių nesąmonių nei girdėtume, nei skaitytume.

Jau metai laiko veikia ir SGD terminalas, bet visiškai akivaizdu, kad šis projektas visų pirma – politinis, deja, prasilenkiantis su ekonomine logika. Ir kaip čia neprisiminus, kad a.a. Bronislovas Lubys siūlė dujų terminalą statyti gerokai mažesnį (realiai atitinkantį Lietuvos poreikius), o svarbiausia – pigesnį. Sakytum jau tada, prieš penketą metų B.Lubys numatė, kad keičiantis technologijoms dujų poreikis neišvengiamai mažės. Paskutiniame interviu, kuris nuskambėjo tarsi jo testamentas Lietuvai, 2011 metų spalio mėnesį B.Lubys užsiminė apie atsinaujinančių išteklių energetiką. Bet tada, pirmąją Dalios Grybauskaitės kadenciją patarėjai Daukanto aikštėje „kovojo“ su oligarchais, tad B.Lubys matyt buvo nepalanki persona to laikotarpio kovoms. Bet ir ne tai esminis dalykas.

Esmė dar ir ta, kad jei naujos Visagino atominės elektrinės statybos atveju valdžia bent formaliai atsiklausė Tautos nuomonės, tai papildomus terminalo kaštus (tuos, kurie kilo iš ekonominio avantiūrizmo) valdžia užkrovė ant dujų vartotojų, net nemanydama atsiklausti Tautos nuomonės, o tai jau prasilenkia ir su morale.

Bet apie ką aš čia? Juk tik prieš keletą metų minėtas p. Vitas Vasiliauskas pareiškė, kad etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos. Iš tiesų, moralės sąvoka šiandieninėje politikoje (o ir versle) buvo pakeista racionalumu ir pelno siekiu, taip, kaip politikoje idėjų konkurenciją pakeitė rinkimų kampanijos pinigų kiekis, o ideologinius principus – viešųjų ryšių instrumentarijus.

Štai 2015-ųjų Vilniaus savivaldos rinkimuose Remigijaus Šimašiaus vedami liberalai apsiribojo iš esmės vienu vieninteliu šūkiu -„Viskas bus gerai“, bet svarbiausia tai, kad prie šio šūkio pridėjo kone solidžiausią iš visų partijų rinkimų kampanijos biudžetą, rezultatą žinome. Tačiau bėda ta, kad politika ir politikai, teisė ir teisėsaugininkai be moralės vertybių iš pagrindų griauna tai, ką vakarų civilizacija statė daugel amžių – demokratinę valstybę. Ir baikim vieną kartą tuos tuščius paistalus su epitetais „šiuolaikinė“ arba „nebrandi“! Demokratija tiesiog yra arba jos nėra.

Demokratinė santvarka yra sukuriama visos Tautos sąmoningomis pastangomis arba ji yra prarandama, kaip taisyklė dėl per dideles galias įgavusios vienos socialinės ar politinės grupuotės veikimo. Jei 2014-aisiais LR Konstitucinis teismas suvaržė pagrindinį tiesioginės demokratijos institutą – referendumo teisę (o pati tikriausia demokratija yra būtent tiesioginė, o ne atstovaujamoji), tai Tauta Lietuvoje praranda savo suverenias galias, vadinasi demokratija mūsų valstybėje nyksta.

Prisiminkite, kaip įvairūs žiniasklaidos šulai ir politikai viešai tyčiojosi iš referendumų dėl žemės nepardavimo ar dėl euro iniciatorių? Prisiminkite, kaip po 2012-ųjų referendumo, kai Tauta Visagino atominės projektui pasakė „NE“, vaipėsi Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareikšdama, kad referendumas nieko nereiškia. Prisiminkite, kaip 2013-ais tuometinis Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis purvais drabstė Žygaičių bendruomenę vien už aiškią pilietinę poziciją – už pasipriešinimą skalūnų dujų paieškoms. 2014-ais V.Mazuronio estafetę perėmė tie patys žiniasklaidos šulai, įvairūs degradavę grafomanai ir kiti politikai.

Atsakykime sau sąžiningai, ar 2015-ais kas nors iš esmės politikų santykiuose su Tauta pasikeitė? Štai driokstelėjo Viešojo saugumo tarnybos (VST) skandalas, paaiškėjus, kad dalis ten dirbančių ir gaunančių algą darbe apskritai nepasirodo (ir net nelabai žino, ką dirbą), ir kad nemaža dalis ten dirbančiųjų susiję nepotistiniais ryšiais, pradedant buvusio tarnybos vado gen. Sergejaus Madalovo gimine ir baigiant eiliniais.

Na, o paviešintos kai kurių VST pareigūnų socialinių tinklų paskyros labiau panašėjo į užkietėjusių Rusijos imperijos omonininkų, o ne į Lietuvos pareigūnų paskyras. Žiniasklaidos šulai suskubo reiškinį įvardyti „madalovščina“. Kai šias (jau daugelį metų buvus vieša paslaptimi) piktžaizdes 2015-ųjų rudenį visuomenei atskleidė dabartinis VST vadas Ričardas Pocius, jį užsipuolė Prezidentė, konservatorių politikai su prof. Vytautu Landsbergiu priešakyje, o štai Andrius Mazuronis televizijos laidoje naująjį VST vadą apkaltino politinio turinio pareiškimo paskelbimu (t.y. politikavimu). Tos peripetijos, kaip specialių įstatymų pagalba buvo pratęsta buvusio vado S.Madalovo tarnyba, kaip S.Madalovui buvo įtektas valstybinis apdovanojimas jau paaiškėjus skandalingiems faktams apie valstybės lėšų švaistymą, dokumentų klastojimą, galimai neteisėtą S.Madalovo giminės praturtėjimą ir ši politikų reakcija į Tarnybos vado Ričardo Pociaus pareiškimą, yra rimtas ir pavojingas signalas apie kai kurių Lietuvos politikų (taip pat ir užimančių aukščiausius postus) antidemokratinį mentalitetą.

Kyla dar vienas klausimas – kas apskritai yra VST ir kokia jos tikroji paskirtis, jei materialinis-techninis aprūpinimas buvo toks apgailėtinas, kad „žaliųjų žmogeliukų“ invazijos atveju apie jokį visuomenės saugumo užtikrinimą ar efektyvų pasipriešinimą neverta net svajoti. Vadinasi VST yra visų pirma vadinamoji riaušių policija, skirta Tautos nepasitenkinimui numalšinti (kas ir buvo pakankamai negrabiai padaryta 2009-ųjų sausį), ir ne daugiau, nes kitokios paskirties valdžia jai ir nenumatė.

Kitaip tariant – asmeninė valdžiažmogių gvardija, skirta gintis nuo savų nepatinkintų piliečių? Suprantama, kad tam ypatingai modernios įrangos nereikia – pora „chruščiovinių“ šarvuočių, pora vandens patrankų, na ir gal kokia psichotroninė akustinė patrankėlė, ir tvarka bus įvesta. Kiek čia tų aktyvistų Lietuvoje belikę. Beje, taip ir negirdėti, kad naujojo VST vado atskleisti skandalingi faktai tarnyboje kaip nors sudomintų, pavyzdžiui, Specialiųjų tyrimų tarnybą, nes juk kalbame apie korupcinių ir kitokių nusikalstamų veikų požymius. Kapų tyla. Tačiau kai Nacionalinės Žemės Tarnybos direktorė D.Gineikaitė galimai girta įkliuvo už vairo ir pateikė blaivumo „pažymą“ iš vienos Kauno medicinos įstaigos, STT visu smarkumu puolė purtyti Kauno medikus. Atrodo, kad specialiųjų tarnybų veiklos prioritetas turėtų būti ten, kur kyla didesnės grėsmės visuomenei ir valstybės saugumui. Bet šiuo atveju išeina taip, kad STT veiklos prioritetas yra ten, kur yra lengvesnis „grobis“…

Taip atrodė 2015-ieji Lietuvoje. Paguodos teikia nors ir vėluojančios, bet pagaliau paleistos elektros jungtys su Švedija ir Lenkija. Turiu omeny tai, kad šis projektas turėjo būti įgyvendintas ne 25-aisiais mūsų valstybės gyvavimo metais, o bent dešimtmečiu anksčiau. Galbūt tuomet kitaip klostytųsi geopolitinė padėtis mūsų regione ir prie Rusijos sienų? Paguodos teikia ir Nacionalinių premijų komisijos atsigręžimas į tikrąsias kultūros vertybes. Išrinkti Nacionalinių premijų laureatai teikia vilčių, kad dar ne viską valdo libertarai ir ne visos kultūros vertybės bus nuleistos į surūdijusį vamzdį Neries krantinėje. Paguodos teikia ir tai, kad Seime pagaliau radosi kažkokios politinės valios ir alkoholis buvo pagaliau išgrūstas iš degalinių.

2015-ieji buvo skaudžių netekčių metai. Vienas po kito, per pačias Velykas Anapilin išėjo du signatarai, tikri politikos grandai – Algirdas Patackas ir Romualdas Ozolas. Politikoje jie buvo tie, kuriuos drąsiai galima vadinti gyvąją Tautos sąžine.

Deja, įžengus į 2016-uosius baugina tai, kad viešas politikų melavimas ir savo ištartų žodžių išsižadėjimas beveik tampa visuomenės toleruojama norma. Kai iš karto po Naujųjų šalį supurtė Kėdainių rajono Saviečių kaimo tragedija, Prezidentė pareiškė, kad būtina steigti instituciją – vaiko teisių apsaugos inspekciją. Kai šis Prezidentės siūlymas sulaukė gausios ir matyt pagrįstos kritikos, jau po kelių dienų Prezidentė savo žodžių išsižadėjo, pareikšdama, jog ji nekalbėjusi apie naujos institucijos kūrimą.

Problema ne tai, kad Prezidentė galėjo pakeisti nuomonę (ir tai yra normalu), nenormalu tai, kad Prezidentė savo viešųjų ryšių leksikoje apskritai nevartoja tokių sąvokų ir sakinių – „atsiprašau, aš klydau“ arba bent jau – „atsiprašau, tai buvo skubotai išsakyta nuomonė“. Patikėkite, Tauta tai tikrai suprastų. Bet kai Prezidentė ne tik išsižada aiškiai pasakytų žodžių, bet dar ir užima tokią arogantišką poziciją, kad 20 žurnalistų spaudos konferencijoje, surask – „kvailiai ir nesupranta, ką aiškina Prezidentė“, tai jau yra elementari nepagarba visuomenei ir nesuvokiamas cinizmas.

Ar gali 2016-ieji atnešti teigiamų pokyčių bent jau politinėje sąmonėje ir politinėje kultūroje? Nepaisant to, kad kaip jau minėjau, dabartinis politinis ir teisinis elitas visais įmanomais būdais stengiasi suvaržyti Tautos suverenias galias; nepaisant to, kad rinkimus įvardijau farsu, kur viską lemia rinkimų kampanijos biudžetas, tikri demokratiniai rinkimai Lietuvoje dar gali įvykti. Tai yra vienintelis šansas Lietuvai ir šis šansas yra rinkėjų rankose (žinoma, jei nebus imtasi tokių rezultatų klastojimų, kokie daromi totalitarinėse valstybėse).

Nors ir skeptiškai vertinu skelbiamus reitingus ir „visuomenės apklausas“, vis dėl to tam tikrus Tautos politinės sąmonės blaivėjimo požymius galima pastebėti, bent jau pagal tai, kad į reitingų viršūnėles kyla ne tik etatinės kalbančios televizijų galvos…. Taigi, tautiečiai, blaivėkime visomis prasmėmis ir turėsime daug daugiau šansų Lietuvą pakeisti.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 komentaras

  1. Dronas:

    Puikus straipsnis, nors ir ne su visom autoriaus mintim sutikciau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: