D. Urbanavičienė: Europa seniai galėjo mokytis iš Lietuvos (1)

D.Urbanavičienei įteikta Basanavičiaus premija | lrkm.lt nuotr.

Šiandien, Jono Basanavičiaus gimimo dienos išvakarėse, valstybinė jo vardo premija bus teikiama etnomuzikologei, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkei, Muzikos ir teatro akademijos docentei Daliai Urbanavičienei. Už reikšmingą visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje, tradicinių šokių tyrinėjimą, puoselėjimą ir sklaidą.

– J.Basanavičiaus premijos prestižas dar 2003 metais kėlė nerimą šviesaus atminimo Marcelijui Martinaičiui: jau tada ji buvo sumenkusi kone iki Kultūros ministerijos lygmens, teikiama nebe prezidentūroje ir nebe Vasario 16-ąją. Jūsų vadovaujama Etninės kultūros globos taryba prieš porą metų buvo pateikusi Vyriausybei nacionalinės J.Basanavičiaus premijos projektą. Kodėl viskas po senovei?

– Iš tikrųjų mums pusiau pavyko: Kultūros ministerija sutiko, kad reikia keisti premijos statusą, ir savaip parengė nuostatus, atmesdama mūsų siūlymus sudaryti atskirą J.Basanavičiaus premijos ekspertų komisiją bei premijos įteikimo data nustatyti Vasario 16-ąją. Data užkliuvo tuo, kad tądien mirė J.Basanavičius, o kad tądien jis vadovavo Lietuvos tarybos posėdžiui, priėmusiam sprendimą dėl Nepriklausomybės, pasirodė mažiau svarbu. Kiek žinau, Seime jau užregistruotas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pataisų projektas, kur valstybinė J.Basanavičiaus premija įvardijama kaip nacionalinė.

– Jums nekyla abejonių, ar šiandien žmonėms, esantiems tiek valdžioje, tiek po valdžia, pakankamai aišku, kas Lietuvai yra J.Basanavičius?

– Be abejo, ypač pastaruoju metu, kai girdžiu sakant, kad J.Basanavičius buvo toks truputėlį keistuolis, kuris nevertas tokio garbinimo. Kokio garbinimo – juk sostinėje iki šiol jam nėra paminklo! Kartais man susidaro įspūdis, jog kokiam Zapai pastatyti paminklą daug lengviau ir be didelių diskusijų visuomenėje negu vienai svarbiausių asmenybių, prikėlusių Lietuvą.

– Jeigu iki šiol J.Basanavičius neretai įvardijamas pirmiausia kaip tautosakininkas, matyt, verta paaiškinti, kad ir etninė kultūra – ne tik koncertas „Duokim garo“ per televiziją…

– Mes visi gyvename etninės kultūros lauke, o ryškiausios jo formos yra kalendoriniai ir bendravimo papročiai, tradicinis menas, maistas, drabužiai, kultūrinis kraštovaizdis ir pan. Ji kaip buvo, taip ir iki šiol yra kertinis tautinės savimonės dėmuo, perduodamas iš kartos iš kartą. Etnokultūrinis ugdymas tarsi išskiria Lietuvą iš kitų šalių, nes ji yra paskelbusi siekį išugdyti brandžią tautinės savimonės asmenybę ir deklaravusi jį įvairiuose teisės aktuose, netgi saugumo įstatyme, nekalbant apie atskirą Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą. Tačiau tai daugiau deklaracija. Šit Švietimo ministerija yra patvirtinusi bendrąsias etninės kultūros ugdymo programas, tačiau tikrovėje jos nuvertintos iki žemiausio lygio, pagal dabartinius bendruosius ugdymo planus mokyklos gali jas integruoti į mokymo programą, gali ir neintegruoti, nes tai rasi nebūtina.

Dr. Dalia Urbanavičienė | respublika.lt, I. Sidarevičiaus nuotr.

– Vadinasi, etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas nevykdomas?

– Taip, tai reiškia, kad praktiškai nesilaikoma teisės aktų. Prieš porą savaičių Biržuose dalyvavau viename seminare, kuriame kalbėjau apie etnokultūrinį ugdymą, na, ir paaiškėjo, kad pedagogai nieko negirdėję apie tokias programas, kurios ministro įsakymu privalo pasiekti kiekvieną Lietuvos mokyklą. Ar ministerija jų nepaskleidžia, ar švietimo skyrius ignoruoja, ar direktorius į stalčių padeda? Tačiau ir tose mokyklose, kurioms žinoma ši programa, – uždaras ratas: vadovai sako negalintys įtvirtinti etninės kultūros disciplinos, nes trūksta mokytojų – šios srities specialistų, o jie nerengiami aukštosiose mokyklose, nes mokyklų tvarkaraštyje nėra tokios disciplinos. Mūsų siūlymas rengti dviejų specialybių mokytojus (pvz., geografija ir etninė kultūra ir t.t.) nebuvo išgirstas.

– Turbūt tai ne vienintelė aplinkybė, kuri silpnina tautinį imunitetą?

– Tai nelemta savinieka, ji labiausiai silpnina, ko gero. Gal dabar daugiau atsirado dėmesio etninei kultūrai, bet buvo laikas, kai buvo vos ne tyčiojamasi iš jos apraiškų, sakysim, reklamoje, kai tarmės buvo pateikiamos kaip netašyto kaimiečio įvaizdžio dalis. 2013 metais įsiūlėm Tarmių metus vildamiesi, kad tarmės galų gale bus suvoktos kaip kultūros vertybė, ir manau, kad mums pavyko šiek tiek kilstelėti jų prestižą. Paskui inicijavome Etnografinių regionų metus, nes regionai pradėjo niveliuotis ir dėl administracinio suskirstymo (kai kurios apskritys apima kelis regionus, pvz., Kauno – visus keturis iš penkių), kai senosiose Europos šalyse administracinio suskirstymo pagrindas yra kultūriškai istoriškai susiformavę regionai su savo sostinėmis. Tai padeda išsaugoti savitumą, kurį sumaniai pateikiant per turizmo srautus galima tikėtis net ekonominės naudos.

Dar etninę kultūrą menkina kičas. Tyrinėdama tradicinius šokius pastebėjau, kad viena yra profesionalių menininkų sukurtas autorinis „liaudies“ šokis, ir visai kitoks šokis, kuris vyravo kaimo seklyčiose. Menininkų kūryba, žinoma, gerai, bet nuo autentikos ji dažnai gana toli. Atsimenu, kai folkloro koncerte dėdė Juozas (Averka) iš Marcinkonių sakė: „Negaliu žiūrėt, vaikeli, jie gi nejaučia tos dainos, žodžius beria kaip žirnius, mes ne taip dainuodavom, mes eidavom į mišką ir mūsų širdis dainavo.“ Tiesą sakant, matau ir labai gražių sceninių pavyzdžių, bet būtent tas sceniškumas ir atima gyvybę iš folkloro. Užtat kartais negali žmonių ir kaltint, kai sako nemėgstantys tradicinių šokių ar dainų. Jiems, ko gero, kaimas – vien kaimo turizmo sodyba, jie nebeturi tokių vasarų, kaip turėjome mes, ten augdami…

– Kokios buvo jūsų vasaros?

– Nuo mažens važiuodavau pas tetą į Šakališkių kaimą netoli Igliaukos. Kaimą atsimenu dar be elektros, su žibaline viršum stalo, po ja kabinom iš vieno dubens bulvių košę, po to kortom lošdavom po ta lempa (kartu – ir suaugę, ir vaikai), sueidavo kaimynai ir taip dainuodavo, kad įsijungus Antanui Gustaičiui būtų gesusios žvakės (jis tokį stiprų balsą turėjo). Prisiminimų daug: kaip lėkdavom laukais rogėmis per Užgavėnes, kaip su tėvu šokdavome valsus ir polkutes… Man visad buvo smalsu, kaip žmonės gyveno, kol manęs nebuvo, kokie buvo jų papročiai…

– Buvot taip auklėjama?

– Tiesiog visame tame buvau. Man niekas nesakė, kad turiu tuo domėtis, mane kaimas traukė, nes ten buvo be galo daug kūrybiškumo. Kadaise žmonės vietoj susėdę spektaklį galėjo sugalvot, taigi mūsų klojimo vakarai tokie buvo. Kiek kaime mačiau energijos, kiek šviesos ir pasaulio pajautimo. Koks gyvas sveikas žmonių tarpusavio bendravimas su „pašpilkavimu“ ir garsiu pakalbėjimu… Esu tikra, jog prigimtinių dalykų kaip savo gyvenimo dalies pajautimas ir traukia prie etninės kultūros. Nuo mažens daug skaičiau, daug mokiausi ir mokausi, daug ieškau, paskui pradėjau tyrinėti tautinius šokius… Jei ką nors pavyksta rasti, apie ką lig tol nieko niekas nerašė, nekalbėjo, norisi pasidalyti su kitais. Sakysim, rengdama mokslinį darbą apeiginės choreografijos tema atradau ir vestuvių, ir net laidotuvių šokius; jie, pasirodo, ne taip seniai, prieš Antrąjį pasaulinį karą, gyvavo Biržų krašte… Iš pradžių galvoji, kad tai neįmanoma, bet kai netyčia išlenda tos žinios, kai sumeti, jog apeiginis šokis yra baltų senosios pasaulėžiūros atspindys, norisi šias žinias persakyti ir kitiems. Dalijantis prasmingiau gyvent.

– Šeimos nuvertinimo vajus galėtų paveikti tautinę savimonę?

– Būdama Etninės kultūros globos tarybos pirmininke priešinausi peršamai Stambulo konvencijai, kurios nuostata prieš smurtą šeimoje skamba labai gražiai, o iš tikro yra tik genderizmo stūmimas, naikinant tradicines pažiūras į moterį ir vyrą. O mūsų tradicijoje būtent buvo išaukštinamos gražiausios vyro ir moters ypatybės, šeimos pasaulis lyginamas beveik su kosmosu (motina saulelė, tėvas – mėnuo ir t.t.). Sakyčiau, Europa seniai galėjo mokytis iš Lietuvos, nes kai viduramžiais daugelyje Europos šalių moterys buvo nevertinamos, mūsų Statutas (pirmieji statutai rėmėsi paprotine teise) už moters nužudymą numatė dvigubai didesnes bausmes negu už vyro nužudymą, moteris, pavyzdžiui, netgi galėjo turėti savo turtą, net galėjo išeiti iš vyro su savo turtu, jai tai buvo leidžiama.

– Ar lietuvių imunitetas yra pakankamas, kad atsispirtų prieš svetimą kultūrą?

– Sunku pasakyti. Mes juk matome, kaip lietuviškus pavadinimus išstumia svetimžodžiai, kaip lengvai dalis jaunimo persiima Vakarų civilizacijos atmatomis. 2002, 2004 metais Etninės kultūros globos tarybos organizuotos apklausos parodė, kad mokyklose, kur yra etnokultūrinis ugdymas, vaikai auga patriotiškesni, jie nenori išvykti iš Lietuvos, didžiuojasi esą lietuviai, skirtingai negu ten, kur tokio ugdymo nėra. Savo šaknis pažindamas, suvokdamas, kas yra savita, kas yra galbūt bendra su kitais, pradedi gerbti ir kitus už tai, kad jie turi ir savitų dalykų, ir kai ką bendra su mumis. Paprastai tie, kurie gilinasi į etninę kultūrą, ir yra didžiausi mylėtojai įvairių tautų kultūrų.

Etninė kultūra žmogui pasufleruoja, kaip reikia gyventi, nurodo jam orientyrus, o šiandien pastebiu, kaip smarkiai yra bukinamas žmogus. Sakysim, televizijos laidos kartais būna tokios pigios. Daugiau reikėtų kalbėti apie gilesnius, egzistencinius dalykus, kokia gyvenimo prasmė…

– Kokia valstybės prasmė…

– Ir kokia valstybės prasmė.

– Labai gražiai kažkada įvardijot.

– Nebeprisimenu, bet esmė ta, kad valstybė – tai Tėvynė, vienintelė vieta, kurią mes turim, juo labiau mums reikia ją saugoti, negalim jos leisti išdraskyt, išparceliuot… O ką aš tada sakiau?

– Kad valstybės tikslas – rūpintis lietuvių tautos likimu.

– Būtent. Būtent valstybė turi užtikrinti lietuviams, kad jie išliktų ir jaustų bendrystę per valstybę kaip tauta. Kad tautos suvoktį išsaugotų.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“