R. Karbauskis: Etnografiniai regionai – Lietuvos kultūros lopšys

Lietuvos Respublikos Seimas 2015-uosius metus paskelbė Etnografinių regionų metais. Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių judėjimo iniciatorius, „Naisių vasaros“ projektų sumanytojas ir mecenatas Ramūnas Karbauskis mano, kad būtent regionai yra kultūros lopšys, jiems reikia rodyti deramą dėmesį, parodyti juose sukauptus kultūrinius ir vertybinius lobius. R. Karbauskį kalbina Živilė Vyštartaitė:

– Naisiai 2015 metais Kultūros ministerijos paskelbti mažąja kultūros sostine. Esate šio projekto iniciatorius ir autorius. Kaip kilo mintis pradėti kultūros „revoliuciją” mažuosiuose šalies miesteliuose ir kaimuose?

Šiandieninis kaimas, rajonai išgyvena sodybų tuštėjimo metą ir tam procesui yra vienintelis priešnuodis – kaimų, regionų, rajonų centrų kultūrinio gyvenimo intensyvumas ir kokybė. Visuomenės poreikiai keičiasi, bet nekintama išlieka gyvenimo kokybės priklausomybė nuo kultūrinės aplinkos. Kaimai atgims ir į juos sugrįš jaunimas, jei bendruomenės gyvens pilnavertį kultūrinį gyvenimą.

Siekdamas kaimo, miestelių kultūrinio gyvenimo intensyvinimo, inicijavau mažųjų Lietuvos kultūros sostinių judėjimą. Šis judėjimas leis daug plačiau pristatyti regionų kultūrą, ten kuriančius žmones. Tautodailė, etnokultūra, saugomi architektūros, gamtos objektai, kulinarinis paveldas ir dar daug svarbaus Lietuvos kultūrai išsaugota kaimuose, miesteliuose.

Tai, jog pasirinktas kelias yra teisingas, įrodo Naisių pavyzdys Šiaulių rajone. Išsimokslinęs jaunimas lieka gyventi ir dirbti gimtame kaime, nes mato saugaus, atviro kaimo kultūros centro viziją. Vien 2014–2015 metais Naisių kultūros sferoje darbą surado 4 studijas baigę jauni žmonės. Beje, ir nekilnojamo turto kainos Naisiuose žymiai didesnės nei kitose vietose. Naisių mokykloje nei vienas vaikas nerūko ir nevartoja alkoholinių gėrimų.

– Kokių tikslų siekiama šia iniciatyva Lietuvoje ir Europoje?

Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių judėjimas paskatins bendruomenes parengti kaimų, miestelių ilgalaikio kultūrinio gyvenimo strategijas. Tikėtina, jog prie šių strategijų įgyvendinimo prisidės Lietuvos kultūros ministerija, savivaldybės, iš tų vietų kilę pasiturintys žmonės, pačių bendruomenių nariai. Nuo 2016 metų tokių mažųjų Lietuvos kultūros sostinių turėtų būti 10, po vieną kiekvienoje apskrityje. Kiekvienais kitais metais mažosiomis Lietuvos kultūros sostinėmis turėtų tapti vis kitos savivaldybės kaimas ar miestelis. Rotacija turi užtikrinti, jog mažosios kultūros sostinės atsiras visose Lietuvos savivaldybėse. Tas pats kaimas ar miestelis negalėtų pakartotinai tapti mažąja Lietuvos kultūros sostine artimiausius 15 metų.

Per 10 metų atsirastų 100 mažųjų Lietuvos kultūros sostinių žemėlapis, kuriame žmonės ras kaimus, miestelius, kurių bendruomenių projektai, pastangos, ambicijos, daro tas vietoves išskirtines bendrame Lietuvos kultūriniame kontekste. Regionai nėra ir niekada nebus kultūrinė provincija, tai – Lietuvos kultūros lopšys, tai dar labiau išryškins mažųjų Lietuvos kultūros sostinių judėjimas.

Kai kurie politikai, analitikai, ekspertai bando Lietuvos progresą matyti kuo greitesniame etninės kultūros sunaikinime ir įsiliejime į europinių „vertybių“ kontekstą. Tačiau nedaugelis iš jų būtų pajėgūs apibrėžti, kuo Vakarų ar Rytų kultūra yra geresnė už mūsų kultūrą, kuri savo šaknimis įaugusi į Lietuvos žemę, kurioje išaugo Lietuvos valstybė, buvo išsaugota kalba, tradicijos… Degtinė į Lietuvą atėjo iš Rytų, narkotikai iš Vakarų… Pabandykime įsivaizduoti jaunuolį, apsirėdžiusį tautiniais rūbais, šokantį ir dainuojantį, švenčiantį tradicines šventes, paskendusį alkoholizmo liūne ar vartojantį narkotikus. Neįsivaizduojame ir tai normalu. Turime puoselėti etnokultūrą kaip mūsų protėvių išmintį, kuri mus ugdytų gerais žmonėmis, apsaugotų nuo blogų įtakų.

Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių judėjimas turi paskatinti šeimas, bendruomenes, vaikų darželius, mokyklas daug aktyviau į savo kasdienybę įtraukti liaudies tradicijas, folklorą, kulinariją. Šis judėjimas turi atnešti į bendruomenes blaivių švenčių tradiciją, dalintis sveikos gyvensenos patirtimis, paskatinti dialogą tarp kaimo, miestelių, miestų bendruomenių.

Mažųjų Lietuvos kultūrinių sostinių judėjimas gali būti impulsas atsirasti tokiam judėjimui kitose Europos šalyse, kur regionų kultūra išgyvena ne mažesnius išbandymus nei Lietuvoje. Tai, jog šis judėjimas užgimsta Lietuvoje, šalyje, kurioje kultūra nėra valstybinės politikos prioritetas, rodo, kad mūsų kultūra pajėgi įveikti politinį abejingumą, globalizacijos volą, ekonomines negandas. Lietuvos kultūroje slypi neapsakoma jėga, kurią turime parodyti visam pasauliui.