M. Zasčiurinskas. Ar netaps Lietuva Baltarusijos provincija?

Ko gero pirmas kartas, kai džiaugiuosi, kad Lietuva tokia atsilikusi.
Nuvažiavo valdininkai į Graikiją pabėgėlių atsirinkti. Ir nustatytą priimamųjų kvotą vykdyti, ir gerą širdį parodyti. Su vienais kalba – jų giminaičiai jau Olandijoje, Vokietijoje, tad pagal Jungtinių Tautų konvencijas ir direktyvas dėl šeimų susijungimo, važiuos pas artimuosius. Kiti Lietuvos net negirdėjo ir toliau girdėti nenori.

Bando šnekinti Graikijos migracijos ir prieglobsčio departamento žmonės (ten departamento nesirengia naikinti), o pabėgėliai nesileidžia į kalbas. Darytina išvada, kad vis tiktai žino apie Lietuvą pakankamai, kad gražiuoju nesutinka. Įdomi detalė. Kaip skelbia žiniasklaida, mūsų viceministras su komanda ieško vienos, tik vienos! pabėgėlių šeimos. Ir – nulis rezultato.

Labai smalsu darosi, kaip Caritas sugebėjo kelis pabėgėlius atsivilioti? Kad krikščionys, gal nepilnas argumentas? Gal misionieriai, gal dar kokių kilnių, mums nežinomų tikslų vedini atvyko? Minčių ima kilti įvairių.

Dabar mūsų valdininkai „bandys laimę“ Italijoje. Keistokai čia viskas vyksta, tiksliau, nevyksta. Greitai rasis klausimas, o kiek kainuoja valdininkų grupės kelionės į pietines Europos valstybes, jei taip po vieną šeimą lesios? Jei manysime, kad šeimos po penkis žmones, tuomet kelionių nusimato virš dviejų šimtų. Panašu, net šitam darbui nepasiruošta.

O problemos gali būti rimtesnės, nei pradžioje įsivaizdavom. Matėme paklaikusias, nuo karo bėgančių žmonių mases, verčiančias tvoras, lekiančias laukais, miegančius šaltyje po atviru dangumi. Matėme dėl pakištos kojos nugriuvusį vyrą su vaiku ant rankų. Paskui jautėme moralinį palengvėjimą, kad po kelių dienų vyriškis „integravosi“ – pakviestas treniruoti futbolo komandą. Dar po kelių dienų išaiškėjo, kad teroristas…

Pasjansas po truputį ima aiškėti. Pabėgėliai, be abejo, nuo mirties gelbstisi, tačiau teisėmis ir laisvėmis Europą stato į kampą. Vaizdžiai kalbant, europiečių tolerancijos šalikėlį smaugiančia virve pavertė. To juodžiausiose sapnuose nematė nei vienos valstybės lyderiai ir piliečiai.

Nors ir be šitų pabėgėlių Paryžiuje tikrą prancūzą sutikęs galėdavai tempti prie Eifelio, kad du simbolius viename kadre nufotkintum. Vokietijos geriausias lakmusas – Eurovizija, kai vokiečiai balsuoja už Turkiją ir jos kaimynes. Visokie juokeliai apie Jungtinius Europos Emyratus gana tvirtai artėja prie… Na, bet jie turtingi, gal kaip nors išsikapanos. Nuoširdžiai to linkime. Net ir vardan mūsų.

Na, o kaip mes? Sutikome priimti 1105 pabėgėlius, išsiaiškinome, kad atsivežus šeimas būrys pagausės iki 3-4 tūkstančių. Lietuvos masteliu tai jau pusėtinas miestelis. Dabar sužinojome, kad pas mus jie nieku gyvu nenori, nes žino, Lietuvoje algos mažesnės nei Vokietijoje pašalpos. Vešimės jėga? Laikysime ir integruosime taip pat jėga?

Ar galima žmogų integruoti kalėjime? O panašu, kad varganoji Lietuvos žemė jiems taip ir atrodys. Jau iš anksto atrodo. Formuosime sau vidaus priešus? Kad paskui jų broliai giminaičiai atvyktų savo tautiečių ginti? Tokias kalbas iš vienų jau seniai girdime ir jos mums kelia pagrįstą šiurpą.

Kita vertus, kaip tai atrodys, saviškių žmonių neišlaikome, užsieniuose jiems vaikus atiminėja, o jie vis tiek nenori į gimtinę. Nes Lietuvoje jiems jokių galimybių. Tik graudžiose TV laidose paverkšlena – ir atgal, ten kur „blogai“. Jau net moksleiviai, studentai peticijas ėmė rašyti, nes nemato gyvenimo perspektyvų, nesijaučia gimtajame krašte saugūs ir reikalingi.

O mūsų darbdaviai svajoja apie dešimtis tūkstančių ukrainiečių ar baltarusių. Labai „dėsninga“, žinant, kad LDK, baltarusių manymu, buvusi jų valstybė.

Jau kelintą kartą klausiu: kas Lietuvoje kuria strategijas? Kur aukščiausio, kokio tik turime, lygio, profesionalų grupės, modeliuojančios įvairiausias potencialias situacijas? Kodėl gynyba susirūpinome, tik kai aplink pradėjo kanonados griaudėti? Kodėl jau kelintą kartą Europos institucijos, o neseniai ir Europos Komisija įspėja, kad esame sparčiausiai mažėjanti valstybė ES? Iki 2040 metų prarasime dar 35 proc gyventojų ir liks mažiau, nei du milijonai, o mes – nieko?

Kas galų gale pasakys, kokia mūsų valstybės strategija, kur mes einame ir ar einame? Dabartinė migracijos problema plačiąja prasme darosi panašį į Scilės ir Charibdės dilemą. Lietuviškai tai vadintųsi: į kairę keliausi – pražūsi, į dešinę pasuksi – gyvas neliksi. Kas laukia Lietuvos?

Autorius yra Lietuvos ekonomistas, politinis veikėjas, Seimo narys, buvęs LR socialinės apsaugos ir darbo viceministras.