Kovo 10 d., Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Valdovų rūmų muziejus pristatė parodą, kurioje galima išvysti svarbiausią valstybės simbolį – Lietuvos herbą Vytį.
Tarptautinėje parodoje „Verdiūros su Vyčiu. Kunigaikščių Višnioveckių ir Sanguškų gobelenai iš Vavelio“ rodomos išskirtinės lituanistinės vertybės – meno audiniai, laikomi neįkainojamomis Lenkijos ir Lietuvos istorijos relikvijomis. Gobelenai atvežti iš Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių (Krokuva, Lenkija).
Verdiūros (gobelenai, kuriuose vaizduojami gamtos peizažai, miško vaizdai ir laukiniai gyvūnai) su Lietuvos simboliu Vyčiu liudija sudėtingą bei intriguojančią Abiejų Tautų Respublikos ir didikų giminių istoriją. Meno audiniuose pabrėžiama giminės garbinga kilmė ir siekis įtvirtinti savo statusą Lenkijos ir Lietuvos valstybėje.
XVII a. antroje pusėje Lenkijos didysis etmonas ir Krokuvos kaštelionas kunigaikštis Dmitrijus Jurgis Kaributas Višnioveckis (Dymitr Jerzy Korybut Wiśniowiecki) užsakė herbinių gobelenų seriją (iš viso septynis audinius).
Svarbiausiu audinių bruožu pasirinktas jungtinis herbas, besipuikuojantis gobelenų viršutinio bordiūro centre. Herbo širdyje yra Vytis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolis, rodantis Višnioveckių kilmę iš kadaise Lietuvą valdžiusios Gediminaičių dinastijos – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino vaikaičio Kaributo Algirdaičio.
Šie herbiniai audiniai, išausti greičiausiai Prancūzijos (Bovė) arba Flandrijos dirbtuvėse iš vilnos ir šilko, priskiriami verdiūrinių gobelenų grupei.
Žodis „verdiūra“ kilęs iš senosios prancūzų kalbos žodžio „verdure“, reiškiančio žalumą. XVII a. – XVIII a. pirmoje pusėje verdiūros atliko pristatomą, puošybos ir praktinę funkcijas. O niūresniu metų laiku buvo tarsi vaizdas į žiemos sodą ar langas į gamtą. Lietuvos didikai labai vertino verdiūras.
Po Višnioveckio mirties gobelenų kolekciją paveldėjo jo žmona. Vėliau gobelenai, kaip jų palikuonių kraitis, atsirado Sanguškų rinkinyje. Beje, Vytis puikiai pristatė ir Sanguškų, save taip pat kildinusių iš Gediminaičių, herbą. Būtent dėl šios priežasties šie audiniai buvo svarbūs ir Sanguškoms, o kai kurie tyrinėtojai klaidingai juos priskirdavo šiai giminei.
Nuo Antrojo pasaulinio karo audrų besitraukiantis Romanas Vladislovas Stanislovas Andrius Sanguška (Roman Władysław Stanisław Andrzej Sanguszko) istorinius gobelenus išgabeno į San Paulą Brazilijoje.
Šešis verdiūrų seriją sudarančius gobelenus Vavelio karališkoji pilis 2022 m. įsigijo iš paskutinio kunigaikščių Sanguškų giminės palikuonio Povilo Sanguškos (Paweł Sanguszko). Parodoje Valdovų rūmų muziejuje eksponuojami trys geriausios būklės gobelenai iš Vavelio karališkosios pilies rinkinių, likusieji dar laukia restauratorių dėmesio.
Parodos sumanymo autoriai
Prof. habil. dr. Andžejus Betlejus (Andrzej Betlej), dr. Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka. Parodos kuratorės: dr. Magdalena Ozga (Magdalena Ozga), dr. Živilė Mikailienė.
Parodos mokslinės konsultantės
Magdalena Ozga, dr. Ieva Kuizinienė.
Valdovų rūmų muziejuje paroda veiks iki liepos 12 dienos.
Kartu muziejaus Parodų centro pirmame aukšte galima susipažinti su Valdovų rūmų muziejaus įsigytais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų, didikų portretais, kitais tapybos paveikslais, kurie per pastaruosius aštuonerius metus papildė Valdovų rūmų muziejaus rinkinius.
Parengtas pagal Valdovų rūmų muziejaus pranešimą
Jeigu paroda žymima Vyčio simboliu, tokiu atveju ji laikytina Lenkijos istoriją propaguojančia paroda. Kadangi Vytis yra valstybiškai Lenkijai priklausančios LDK simbolis. Tai suverenumo neturinčio subjekto, karių (bajorų) luomo ženklas. Tokiu atveju manytina, kad Valdovų rūmai Lietuvos biudžeto lėšomis propaguoja valstybinio lenkizmo istoriją Lietuvoje, o per tai – ir lenkizmą dabartinėje Lietuvos elito, visuomenės sąmonėje. Tokia Valdovų rūmų muziejaus veikla neturėtų likti nepastebėta Lietuvos valdžių ir visuomenės kaip vertybiškai ir suvereniškai abejotina.
Tai tik tavo interpretacija. Manau, neteisinga.
Manymas be argumentų – nieko vertas. Interpretacija pagrįsta istorijos vyksmo duomenimis ir tai reguliavusios teisės nuostatomis.
Vytis – Lietuvos Respublikos herbas, nuo 1918 metų. Tai kokia dar vasalinė priklausomybė nuo Lenkijos? O šiuo metu Lietuvos respublika negi yra Lenkijos vasalė?
Kas ten buvo 14-15 amžiuje nieko labai tvirtai nežinome, o visos vasalystės tik lenkiškais šaltiniais paremtos.
Taip. Vytis ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Lietuvos valstybės seniausias herbas.
Na, ne visa taip. Kalba eina apie simbolių (Vyčio) teisinio nuosavumo pusę istorijoje.
Vasario 16-osios akto signatarai žinojo tų valstybinių ryšių su lenkais (Lenkijos karalyste) esmę, todėl Nepriklausomybės akte deklaravo, kad atkurtą Lietuvos valstybę atskiria nuo visų istorinių valstybinių ryšių turėtų su kitomis tautomis, t.y. atskiria ir nuo valstybingumo su Lenkijos karalyste. Vytis kaip pagrindinis taptumo simbolis buvo ne suverenios Lietuvos, o Lenkijos karalystei priklausiusios LDK simbolis. Tad – akivaizdu, kad Vytis tokiu atveju be kita ko simbolizuoja ir Lietuvos valstybinį priklausymą Lenkijai, paveldėjusiai karalystės valstybines teises. Tokiu atveju, suprantama, kad dabartinei Nepriklausomai Lietuvos valstybei nedera Vytį laikyti valstybiniu skiriamuoju tapatumo nuo kitų šalių simboliu. Jis, kaip ir buvo Lietuvos karalystės laikais. turi likti savo vietoje, t.y. turi būti naudojamas kaip kariškos raitelijos (gusarų) simbolis. Tokiu atveju Valstybės herbu turėtųi tapti vadinami Gedimino stulpai. Taip taptų pašalintas ir Lietuvos herbe nepagrįstai esantis Vytis – priklausymo Lenkijai simbolis.
Kalbant apie Vyčio kilmę, tai jis yra senovės Graikijos laikų valstiečių žirgininkų simbolinis ženklas, turėtas daugelio žemdirbyste ir gyvulinnkyste Europoje besivertusių tautų, neišskiriant ir lietuvių. Tuo klausimu nuodugnesnių istorinių tyrimų kaip ir nėra, tad manytina, kad lietuvių (Lietuvos) istorijoje Vytis tapo raitijos – bajorų kaip 2-o luomo lietuvių simboliu. Kaip tokį, o ne valstybinį, jį ir derėtų naudoti Lietuvos valstybei.
Vytis buvo Lakonijos herbas, nors nei spartiečiai, nei bendrai lakonai nebuvo raiteliai. Daugžirgiu vadino Argą, o ne Lakoniją. Bosporas taip pat negarsėjo savo raiteliais, nors herbas – raitelis. Baltų Dieviškieji žirgai, parvežantys Saulę, yra ne socialinis įvaizdis, o religinis. Tą patį, manau reiškė ir Vytis.
Lakonija, Sparta, Argolide buvo Graikijos valstybės sritys (provincijos), taigi jų simbolis Vytis yra sritinio su žirgininkystės, karinės raitelininkytės veikla susijusi emblema, o ne valstybinio – pirmojo luomo rango herbas. Ta pačią europinę graikišką tradiciją turime yra LDK atveju. Lietuvai valstybingumo rango prasme po Horodlės sutarties tapus Lenkijos karalystės provincija – kunigaikštyste – LDK, jos padėtį kaip ir Graikijoje atitiko 2-o luomo simbolis – Vytis. Tokiu atveju yra taip, kad Lietuvos valstybė su valstybiniu Vyties herbu rodo esant priklausomybę kitai valstybei, šiuo konkrečiu atveju – Lenkijai. Žodžiu, Lietuva tapdama LDK vietoje buvusios karališko rango savosios užsidėjo karališkąją Lenkijos kepurę. Tokiu atveju pagal Konstituciją suvereniai Lietuvos valstybei Vyčio simbolis, kaip liudijantis priklausymą Lenkijai, valstybės herbe netinka.
Tautosaka bylotų, kad lietuviai saulę laikė pasaulio, kuriame gyvena – ta visiems miela žemiškąja močiute. Jos gyvavimas buvo įsivaizduojamas, kaip susietas su žeme. Legenda byloja, kad saulę lietuviams yra nukalęs dievas Televelis ir užsviedęs ją ant dangaus. Tokiu atveju įsivaizduota, kad saulė yra toks visų lietuvių gerosios močiutės tipo žemės įrenginys. Tad senų senovės lietuvių galėjo būti įsivaizduojama, kad, kaip gyvenant ant žemės močiutės yra pavėžinamos, taip ją paveža ir ant dangaus dieviški (nematomi) žirgai. Iš to manytina, kad tiek saulės, tiek žirgų lietuvių įvaizdžiai nėra religiniai, jie – priskirtini buitiniams. Apskritai iš tautosakos matyti, kad saulė lietuviams buvo ne dievybė, o ta geroji jų namų ant žemės močiutė.
Lakonija buvo nepriklausoma karalystė. Ji nuo nieko nepriklausė, nes Graikijos valstybės tuo metu nebuvo. Panašiai buvo Lietuvoj iki Mindaugo. Ir nebuvo jie jokie raiteliai. 300 spartiečių į Termopilus atėjo pėsti. O saulė ne tik lietuviams buvo dievybė. Anglų kalba dar išlaikė, kad pirmoji, šventoji savaitės diena skirta Saulei. Ir žirgeliai ant šelmens ne buitinis įvaizdis, o religinis.