V. Rutkūnas. Lietuvių nacionalinis charakteris ir alkoholis (80)

rutkunas-asmen-nuotr

Valdas Rutkūnas | asmeninė nuotr.

Po antro pasaulinio karo subombarduota, kapituliavusi, palaužta Japonija, šalis, turinti labai menkus požeminius naudinguosius išteklius, nuolat niokojama žemės drebėjimų ir talžoma cunamio bangų, regis, buvo pasmerkta visiškam žlugimui ar geresniu atveju ilgam merdėjimui. Tačiau įvyko stebuklas – Japonija per stebėtinai trumpą laiką – du dešimtmečius, tapo klestinčia šalimi, antrąja ekonomika pasaulyje. Tai įvyko todėl, kad japonai atliko išsamų savo nacionalinio charakterio tyrimą – iškapstė gelmines japonų savybes, ir sugalvojo, kaip jas pakreipti tautos ir šalies suklestėjimui.

O koks mūsų lietuvių nacionalinis charakteris? Kuo mes garsėjame? Statistika rodo, kad pasaulyje pirmaujančias vietas užimame savižudybėmis ir išgertu alkoholio kiekiu. Paskui seka ir kitos pražūtys: labiausiai nykstanti tauta Europoje, didžiausi emigrantai. Iš esmės esame, ko gero, labiau palaužti, negu kapituliavusi Japonija 1945 metais. Skirtumas tik toks, kad priešingai, negu japonai, mes tarsi susitaikėme su tautos žūtimi – tai jau nieko nestebina, neskambinama pavojaus varpais, valstybė nerodo jokių gyvybės požymių – nesiimama sukurti nei tautos gyvybiškumą keliančios strategijos ir net nei priešsavižudybinės programos. Nesiimama ir ieškoti stipriųjų lietuvių charakterio bruožų, kurie galėtų įkvėpti tautai gyvasties.

Akvivaizdu, pasiekėme dugną, o tai galimybė atsispirti ir pakilti. Galbūt, kaip ir japonai, mes galime nesunkiai minusus paversti pliusais, gal būt net tapti klestinčiu pavyzdžiu? Taigi dar kartą nerkime į tautos gelmę, ieškodami nacionalinio charakterio pamatų.

Pirmiausia mėginkime atrasti, kas gi yra ta lietuvių nykimo ašis. Atskaitos taškas gali būti ir Pasaulinės Sveikatos Organizacijos paskaičiavimai, kad tauta nyksta, jei per metus statistinis pilietis išgeria daugiau, kaip 8 litrus gryno alkoholio. Mes išgeriame virš 15 litrų – taigi, esame pasmerkti. Svarbiausia, didžioji dalis tautos neįsivaizduoja gyvenimo be alkoholio, o jo negeriantys patiria spaudimą ar net pasmerkimą, nors sveikoje visuomenėje turėtų būti atvirkščiai.

Vienos ligoninės vyriausias gydytojas prasitarė, kad alkoholio sukeltoms pasekmėms išeikvojama bemaž pusė šalies sveikatos biudžeto. Kas gali pasakyti, kiek kainuoja prarasti kasmet tūkstančius mūsų tautiečių, žūstančių autoavarijose, konfliktuose, nusikaltimuose, sukeltuose dėl alkoholio? Didžioji dalis savižudybių neatsiejama nuo alkoholio. Girtuokliai paleidžia į pasaulį vaikus, naikinamas tūkstantmečiais kauptas tautos geno fondas. Neįmanoma atsiriboti nuo alkoholio, nors ir negeri, bet geria tavo darbuotojai, viršininkai, paslaugų tiekėjai. Niekada negali garantuoti, kad neprasigers tavo brangiausieji šeimos nariai, draugai. Šalis permirkusi nuo alkoholio. Geriame net daugiau už rusus, kuriuos esame įpratę vadinti girtuoklių nacija. Žūstančios tautos vaizdas toks nykus, kad nesinori čia gyventi – pakankama priežastis emigravimui ar nesugrįžimui iš užsienių. Darbdaviai dejuoja, kad neįmanoma rasti rimtų negeriančių darbuotojų. O tai dar reiškia, jog neįmanoma pakelti darbo našumo ir konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Jei pavyktų pašalinti alkoholį, Lietuvoje gyvenimas pagerėtų ženkliai – turėtume žymiai daugiau pinigų, sveikatos ir, žinoma, laimės.

Ar gali būti, kad mūsų genetinėje atmintyje, tautos pasąmonėje užkoduotas girtavimas, jei pasaulyje po baltarusių ir moldavų esame didžiausi girtuokliai? Peržvelkime tautos istoriją ir ryšį su alkoholiu.

Gyvuojame kelis tūkstantmečius, esame bene sėsliausia Europos tauta, mūsų kalba laikoma artimiausia senajai indoeuropiečių prokalbei. Tai rodo didžiulį tautos gyvastingumą. Jei dar pridėsime tai, kad keturis šimtmečius atsilaikėme prieš sutelktą jungtinių Europos pajėgų puolimą ir buvome vėliausiai pakrikštyti, akivaizdžiai matome galingą stiprią tautą, kurios gyvasties neardė alkoholis. Užsukime į nacionalinį muziejų, į archeologinių rūbų ekspoziciją. Tokia turtinga apranga negalėjo rengtis girtuokliai, ir tai ne turtingiausių apsirengimai, archeologai tokias puošmenas aptinka visų to meto lietuvių palaidojimuose.

Kryžiuočių analuose neaptinkama įrašų, apie lietuvius, kaip girtuoklių tautą. Senieji tautos būdo paliudijimai rodo, kad lietuviams nebūdingas girtavimas, priešingai, blaivystė buvo pastovi būsena. Jonas Lasickis savo veikale „Apie žemaičių dievus“ (1615 m.), aprašydamas ikikrikščionišką žemaičių gyvenimą, mini, kad žemaičiai gerdavo midų – tiesiog tyrą vandenį maišytą su medumi, ir alų, raugintą vieną dieną – ne ką kitą, kaip dabartinę girą. Pasirodo, gėrimo papročiai buvo visiškai kitokie, nesusiję su alkoholiu. Ne vienoje lietuvių liaudies dainoje dainuojama apie „saldų alutį“, kitaip tariant girą, nes alkoholinis alus yra prarūgęs ir kartus. „Alus“ iš kito galo skaitomas „sula“ – gyvybinis pavasario gėrimas. Liaudies dainose, būtent daugiausia pavasario švenčių, dainuojama apie „žalią vynelį“, o tai ne kas kita, kaip lietuvių mėgiama gyvybę teikianti sula.

Gėrimą Lietuvoje nūnai galima įvardinti, kaip pagrindinę religiją: alkoholis tiek sureikšmintas ir „sušventintas“, kad be jo sunkiai įsivaizduojamos šventės. Krikščionybė atnešė į Lietuvą ir „šventą“ alkoholį. Pagal bibliją, Kristus pavertė vandenį vynu, todėl kunigai jau du tūkstančius metų kiekvienų mišių aukščiausiame pakilime, įdėmiai stebint visiems bažnyčioje susirinkusiems, kelia į viršų vyną aukso taurėse ir geria „Kristaus kraują“.

Bažnyčioms ir vienuolynams priklausė alkoholio gamyba ir pardavimai. Stiprusis gėrimas „Benediktinas“ sukurtas to pačio vardo vienuolių. Vilniuje  vienuolynuose vienuoliai pasninkaudavo, maitindamiesi vien duona ir gerdami vien vyną. Alkoholis viduramžiais jau buvo toks reikšmingas, kad Didysis kunigaikštis Aleksandras savo žemių dovanojimo rašte (1503 m.), dėl bažnyčios statybos, steigiant Panevėžį, nurodo pastatyti bažnyčiai smuklę: „prie naujos bažnyčios, kurią reikės įrengti, leidome dabartiniam Ramygalos klebonui ir būsimam ten pat, saloje, pastatyti ir įrengti vieną karčemą ir joje visada ir be jokio trukdymo gaminti ir gerti medau(s) vyną , duonos girą (alų) ir bet kokios rūšies ir išlaikymo likerius. Žinoma, tą karčemą ir jos šeimininką, šiuo metu čia esančius, Ramygalos klebono valia ir pritarimu atleidžiame nuo visų mokesčių ir duoklių, kurias tos rūšies krautuvėlės kartais turėdavo mokėti“. Suprantama, kad toks alkoholio „sušventinimas“ turėjo palikti pėdsakus tautos kolektyvinėje pasąmonėje.

Ne mažesnę įtaką alkoholio garbinime darė dvarponiai. Visur dvaruose buvo alkoholio bravorai ir karčemos. Buvo net įvedamos kvotos, kiek alkoholio baudžiauninkai privalėjo išgerti karčemose. Jau nuo Romos laikų įprasta girdyti liaudį, idant išlaikyti ją paklusnią.

Bažnyčioje pamaldos didžiąja dalimi vykdavo nesuprantama lotynų kalba, o dvarponiai gurkšnodavo alkoholį, pagal Europos dvarų pavyzdį rengdami koncertus. Visa tai buvo svetima liaudies kultūrai, kurios pagrindinis bruožas buvo gyvumas- visi kartu šoko, dainavo, muzikavo. Todėl mūsų kaimo žmonės per šimtmečius išlaikė gyvybingos tautos dvasią, nes šokiai ir dainos yra geriausia atpalaiduojanti ir bendruomenę sujungianti, gyvybę ir jėgas teikianti veikla.

Tai, kad alkoholis lietuviams buvo atgrasus, rodo  faktai, jog paprastai alkoholio prekeiviai buvo nelietuviai, nes pardavinėti svaigalus buvo laikoma lietuviams žema. Tokia padėtis išsilaikė beveik iki XX a. vidurio. Tai yra netgi apdainuojama liaudies dainose, minint paprastai nelietuviškus svaigalų prekeivių-smuklininkų vardus.

Taigi šimtmečiais buvo daroma stipri tiesioginė ir netiesioginė-pasąmoninė įtaka priversti lietuvius gerti svaigalus. Liaudžiai tai buvo nepriimtina, todėl tam buvo priešinamasi labai stipriai. Lietuvių liaudies dainų žinovai pastebi, kad girtavimą smerkiančių dainų užrašyta ženkliai daugiau negu gėrimą garbinančių. Tai, kad liaudis kūrė net dainas, išjuokiančias girtuoklystę, rodo, koks buvo tautoje stiprus alkoholio atmetimo jausmas ir supratimas. Tas atsispindi ir daugybėje užrašytų liaudies pasakojimų bei patarlių, pvz. „Kas girtuokliauja, tas ubagauja“, „Girtuoklio gerklė ir trobas praryja“, „Pijoku būsi – be grabo supūsi“.

Visiškai nepriimtinas ir ypatingai smerkiamas buvo moterų ir nepilnamečių svaigalų vartojimas – tai pagrindinis tautos sveikatingumo požymis. Deja, dabar moterų ir nepilnamečių alkoholio vartojimas išaugęs iki neregėtų mastų – tai aiškus tautos degradavimo rodiklis. Per penketą metų paauglių, apsinuodijusių alkoholiu, skaičius Lietuvoje išaugo 16 kartų! Kas dar blogesnio turėtų įvykti, kad visuomenė pagaliau krūpteltų ir imtų veikti?

Sovietmetis Lietuvoje žymi esminį tautos nuosmukį girtuoklystėje. Neabejotinai tam postūmį davė dar didesnis vertybių iškrypimas, viena buvo sakoma, kita-daroma. Žiūrint kultūriniu požiūriu, sovietai galutinai sureikšmino ir išaukštino sceninį negyvą meną, įkalė tautai į galvą, kad tai yra aukštesnė kultūra. Tuo pačiu buvo nuvertintas gyvas žmonių bendravimas dainuojant, žaidžiant, ratuojant bei šokant. Gyvoji kultūra pradėjo sparčiai nykti, ji buvo tiesiog atimta iš tautos. Tą gyvasties erdvę užpildė alkoholis. Teko matyti sovietmečio alkoholio vartojimo duomenis Lietuvoje. 1980 metais vidutiniškai suvartota 11,4 litro gryno alkoholio vienam žmogui. Puikiai prisimename įsisiūbavusį gėrimą tiek darbe, tiek namuose, tiek šventėse. Alkoholis net tapo atsiskaitymo už darbus, paslaugas priemone. Į tautos sąmonę įpiršta mintis, jog nepadoru svečią priimti nepasiūlant jam svaigalų. Tuo tarpu tradicinėje liaudies pasaulėžiūroje nepadoru buvo bet kokiam užėjusiam praeiviui, svečiui net elgetai nepasiūlyti gryno vandens.

Tuo laikmečiu bet kuri šventė jau buvo neįsivaizduojama be gausaus gėrimo. Šventės esmė – suteikti žmogui atsipalaidavimą, vertybių sustiprinimą, bendruomenės ryšių atkūrimą – alkoholio dėka buvo iškreipta. Visi suminėti šventės bruožai tapo iliuziniai, išversti į priešingą poveikį. Tapo įprastos ilgos pagirios, sugadinta sveikata, didžiavimasis, kiek kas svaigalų išgėrė, kas kur girtas nugriuvo, ir kiek girtų nesąmonių pridarė.

Vis dėlto šiame sovietmečio „dugne“ prasidėjo labai svarbus persilaužimas. Tautos gyvastis prasiveržė septintajame dešimtmetyje, kilus studentiškam kraštotyriniam judėjimui. Iš naujo atrasta sovietmečio „nurašyta“ liaudies kultūra, suprasta, koks galingas gyvybės šaltinis yra gyvai dainuojamos liaudies dainos, šokiai. Atgimė liaudies šokių, dainų vakaronės, iš pelenų pakilo Rasos šventė Kernavėje.

Ilgainiui buvo atkurta visa senųjų baltiškų švenčių sistema, tapo įprasta tuoktis, laiminti vaikus, palydėti į dausas mirusiuosius pagal senuosius lietuviškus papročius. Kadangi visa tai prasiveržė ypatinga gyvybe, alkoholis besąlygiškai atkrito. Nebuvo jokio susitarimo negerti, tiesiog alkoholio poreikis išnyko, tarsi burtų lazdele mostelėjus. Tiems žmonėms, kurie perėmė gyvąją tautos kultūrą. Ir nepriklausomai visuotinai. Į šį atgimimą įsipynė begalinė meilė savo tautai, kraštui, išsivystė kraštotyrinis, folkloristinis, žygeivių judėjimas. Sugrįžo tautai gyvasties supratimas ir pajutimas. Tai peraugo į Sąjūdį, į dainuojamąją revoliuciją – sovietmetis nuverstas ne su ginklu rankoje, bet su begaliniu tautos gyvasties proveržiu. („Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ J.Kavaliauskaitė, A.Ramonaitė, 2011)

Išsivadavus iš Sovietų Sąjungos apgaulės vertybių, neabejojome, kad atsivėrę Vakarai mums atneš tikrą laimingą gyvenimą, ir lietuviai gers žymiai mažiau. Priešingai, alkoholio vartojimas Lietuvoje išaugo pusantro karto. Kas gi įvyko? Kokia ta europinė kultūra?

Prasidėjo aktyvi kultūrinė „integracija“. Visų sričių Lietuvos meno kolektyvai pradėjo važinėti į vakarietiškus kultūros festivalius. Susipažinome su tuo, kas Lietuvoje dar neregėta: „alkoholio bilietėliais“, kurie  dalinami kiekvienam dalyviui kas dieną ir galėjai nemokamai pagurkšnoti alučio ar vynelio. Kadangi visi festivaliai buvo „sceniniai“, alkoholio priedas buvo būtinas. „Atradome“ visą kultūrinio šou industriją, pradėjome statyti tūkstančius žiūrovų talpinančias arenas. Televizininkai išmoko savaitgaliais prikaustyti lietuvius prie ekranų „žvaigždžių“ projektais. Neatsiliko ir didžiojo sporto verteivos. Juokas pro ašaras yra girdėti, kaip barų savininkai džiaugiasi lietuvių krepšininkų pralaimėjimais, nes tuomet tautiečiai dar daugiau sielvartą skandina alkoholyje.

Naujausi tyrimai rodo, kad gyvoji kultūrinė veikla – dainavimas, šokiai yra pačios geriausios priemonės, nuimančios įtampą nuo kairiojo mąstymo smegenų pusrutulio, suaktyvinančios dešinįjį jausmų pusrutulį. Taip sukuriama darna svarbiausiame mūsų organe – smegenyse. Mes nejaučiame įtampų, atsistato fizinės ir protinės jėgos, sveikata, atkuriami teigiami tarpusavio, bendruomenės santykiai. Alkoholis veikia kitaip, jis slopina smegenų veiklą ir sukuria atsipalaidavimo iliuziją, kuriai išsisklaidžius, įtampa dar stipresnė, prarandama sveikata ir jėgos.

Tie, kas dainuoja, šoka scenoje prieš save mato minias sustingusių žiūrovų veidų. Pasąmonė jam sako: eik dainuok ir šok su šiais žmonėmis, negaišink jų laiko, nes kiekvienam žmogui reikalinga ši gyvybinė veikla. Tačiau absoliuti dauguma šios prieštaros atvejų taip ir baigiasi scenoje, nenulipus pas žiūrovus, dėl to scenos žmonių tarpe svaigalų vartojimas itin paplitęs. O žiūrovams, nepatenkinus savo gyvosios kultūros poreikių, irgi belieka tik alkoholio iliuzija.

Dabartinė lietuvių tautos būklė dėl svaigalų, gėrimo tokia bloga, kad bendras žūstančios tautos vaizdas verčia žmones bėgti iš šalies, ar net išsižadėti savo tautinės esybės. Jau kuris laikas esame liudininkai, kai lietuviai atsisako tautinio identiteto, pasinerdami į dvasines tradicijas, kur alkoholio vartojimas atmetamas. Pavyzdžiui Lietuvoje gan populiarus krišnaitų  judėjimas, kur daug žmonių įsitraukė, būtent, regėdami galimybę gyventi be alkoholio. Vis daugiau lietuvių priima islamo religiją, draudžiančią svaigalus.

Senutėlė, nuo alkoholio priklausoma Europa, praranda gyvybiškumą ir beviltiškai islamizuojasi. Paskaičiuota, kad kai kuriose Vakarų Europos šalyse musulmonai sudarys daugumą jau po keliolikos metų. Tas pats gresia ir Lietuvai. Dabartinis musulmonų imigrantų protrūkis verčia manyti, kad Europos islamizacija bus kur kas spartesnė. Abstinentai musulmonai, atsidavę šeimų gausinimui, nesunkiai per keliolika metų taikiai užims Europą. Ar mums irgi to reikia? Juk viduramžiais  lietuviai sustabdė musulmonų ordų veržimąsi į Europą iš Rytų. Dabar tą galėtume padaryti kitais,  taikiais būdais. Nes lietuviškoje gelmėje yra tos vertybės, kurių labiausiai reikia ir patiems islamo išpažinėjams.

Yra išeitis – sugrįžti prie tautos šaknų ir vertybių, juolab kad jos jau gyvuoja šalia mūsų.

Be atkurtos gyvosios tautinės kultūros, kurią, deja, dar pažįsta nedaugelis, gyvuoja ir galingi senieji archetipiniai vaizdiniai. Mes lietuviai – lietaus tauta, gyvojo dangaus vandens tauta! Šis vaizdinys slypi kiekvieno mūsų pasąmonėje. Belieka tik jį išskleisti ir naudotis. Gražinti lietuviams gyvąjį vandenį. Būtent vandeniu privaloma buvo pagirdyti kiekvieną užsukusį į namus pagal lietuvių papročius. Vanduo buvo laikomas šventu, turinčiu ir gydomąsias galias. Lietuvoje iki pat šių dienų išlikę šventi šaltiniai, mes turime didžiulę trauką sustoti atsigerti iš šaltinio. Daugybė upių ir ežerų vardai susieti su žodžiu „šventas“. Žemė ir gyvybė lietuviui yra šventa. Pagrindinė mūsų šventė – Rasa perėmusi ypatingo vandens gyvybę gamtai teikiančio būvio vardą. Lietuvių liaudies šokiai pašėlusiai kelia džiugesį, mūsų nepakartojamų sutartinių ritmai – tobuliausios mantros!

Tai ir yra tikrasis lietuvių nacionalinis charakteris ir jis yra čia pat, šalia. Lietuviai – gyvybės tauta, galinti ir turinti tapti pavyzdžiu daugeliui pasaulyje, nes tos pačios bėdos, kurios labai stipriai užgulusios lietuvius, slegia ir kitas tautas. Todėl naikinamės ir geriame mes daugiausiai, jaučiame, kad gyvybė yra šalia, bet nesugebame jos atpažinti ir ja pasinaudoti. Išeitis yra pakelti savo gelminį nacionalinį charakterį – gyvybę. Ar tu turi narsos tautos gyvasčiai kelti? Labai švelnu būtų pasakyti: „nesusipratimas“ – apie visus tuos neva „tautinius“ renginius, kuriuose tautinė kultūra painiojama su alkoholiu. Ir yra visiškai nesvarbu, kokiu istoriniu laikotarpiu remiasi tų renginių organizatoriai. Lietuvių tauta visais laikais turėjo blaivų ir pragmatišką  požiūrį – pagrindinės vertybės tos, kurios palaiko gyvastį, blaivumas, be jokios abejonės, irgi.

Bealkoholinis vyksmas visuomenėje prasidėjo. Šiemet Lietuvoje vyko jau daug didelių muzikos festivalių, kur atsisakyta alkoholio. Šiaulių rajono savivaldybė priėmė draudimą prekiauti alkoholiu visuose kultūriniuose renginiuose. Man pačiam tenka surengti po keliasdešimt švenčių, kultūros renginių per metus, kur pabrėžiamas blaivumas. Daugelio nuostabai, žmonių susirenka į šiuos renginius net gausiau, negu į panašius su alkoholio vartojimu. Tai rodo, kad tauta trokšta blaivumos ir niekada nereikia baimintis, kad į tavo renginį nesusirinks žmonės. Priešingai. Ateis patys geriausi, kurie net taps tavo pagalbininkais, su kuriais galėsi dar plačiau išplėtoti savo gražią veiklą.

Ypatinga misija tenka mokytojams, kultūros darbuotojams, įstaigų vadovams, darbdaviams, organizacijų vadovams, renginių užsakovams. Alkoholio draudimas gali būti tik pagalbinė priemonė, nes draudžiamas vaisius – skaniausias. Išeitis yra mokyme ir organizavime. Tiek jauną tiek seną reikia mokyti, kaip džiaugsmingai gyventi, bendrauti ir gyvai švęsti. Lygiagrečiai reikia rengti bealkoholinius renginius ir šventes.

Tuomet lietuviai įgaus gyvybę, nes jų tikrasis nacionalinis charakteris yra gyvybė! Tuomet mes tapsime ne mažiau galingais ir reikšmingais Europoje, kaip japonai Azijoje.

Į sveikatą, su tyro vandens taure, mieli lietuviai!

Kategorijos: Gamta ir žmogus, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Sveikata, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

80 komentarų

  1. Jorė Jorūnė:

    Dėkui, Valdai, puikios mintys! Tikiu, kad mes pakilsime 🙂

    • apie “Tautos būdą ir svaigalų…”
      įsivardinti vartoti-rašyti
      be “nacionalizmo”,
      “alkoholio”,
      “kodavimosi”,
      svetimžodiškų įpročių.
      Gerai, kad kelt valia kyla. Kilt.
      Kai jau esam “pabudę”
      ir tikrai pakilsim.
      Na, Valdo ir visų mūsų labu bent
      pirmą dvižingsnį k r y p t i n g a i atlikim
      – po valandėlę laiką svaigalams gaut
      nu-KIRPKIM, t.y. tik 12-ai val. po val prieš ir po…
      pa………………… 9-21 ….darom? 🙂

      Ar.. dar be būdo savojo Tauta
      (tik su charakteriu, kažkokiuoju)

  2. Kemblys:

    Valdas Rutkūnas:
    ,,O koks mūsų lietuvių nacionalinis charakteris? Kuo mes garsėjame?”.

    ,,Bažnyčioje pamaldos didžiąja dalimi vykdavo nesuprantama lotynų kalba…”,

    ,,nacionalinis charakteris ir alkoholis (3 svetimžodžiai iš eilės!), kapituliavusi, ekonomika, nacionalinio charakterio, Statistika, didžiausi emigrantai (?), strategijos, minusus paversti pliusais, statistinis, biudžeto, garantuoti, nacija, konkuruoti, užkoduotas, religiją, faktai, kultūrai, degradavimo………………” (tingiu toliau kuopti ‘straipsnį’, prajuokino ir ‘auksinės mintys’).

    Valdai Rutkūnai, lietuviai garsėja lietuvių kalba, kuri, manoma, mažiau pakito nuo prokalbės, iš kurios kilo indo-europiečių kalbos. Manau, tavo mintys šiame straipsnyje nėra sudėtingos – nereikėjo rašyti svetimų kalbų žodžių (pvz., antroje pastraipoje rašai,,išgertu alkoholio kiekiu”, o tryliktoje rašai ,,alkoholio prekeiviai buvo nelietuviai, nes pardavinėti svaigalus buvo laikoma lietuviams buvo žema” – SVAIGALUS).

    • S:

      Taip, tie žodžiai lengvai pakeičiami. Bent jau pavadinime “charakteris” prašosi pakeičiamas į “būdas” ir t.t. Autoriui galime priminti panašų pavadinimą su lietuviškais žodžiais: “Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”… 😉

    • Vanduo:

      KEMBLY, kodėl kabinėjatės prie autoriaus teksto rašybos?
      Greičiausiai straipsnyje pats prirašytumėte krūvą lotyniškų postulatų ir mažai kam suprantamų internacionalinių žargonų, bet mums malonu skaityti visiems suprantama, lakoniška ir paprasta lietuvių kalba.

      • Bartas:

        O kodėl geriamas “Vanduo ” kabinėjatės prie “Kemblio”. Matosi , kad Tautiniame Alko puslapyje papuolei netikėtai. “Kemblys” niekada nėra parašęs nei vieno svetimžodžio. Jo raštas ir mintis yra lietuviška. Aš iš jo mokausi ir siūlau kitiems tą daryti . Nesididžiuokit , nesipūskit – gerbkit lietuvišką žodį. Tuo pačiu savę pakelsit garbingą aukštumą. Būsit Lietuviais.

  3. Nepaisant autoriaus tarybofobijos ir “sertifikuotam patriotui” privalomo mūsų NEKAPITALISTINĖS ir NEBURŽUAZINĖS praeities dergimo, straipsnis ir jame keliami klausimai labai prasmingi.

    Turiu tik vieną esminę pastabą – klausimą: jeigu jau tokie mes blaivūs ir negeriantys iki “RUSO OKUPANTO” mes buvome – iš kur tuomet tos karčiamos kiekviename kaime? Iš kur tos patarlės, bandančios apsaugoti liaudį nuo prasigėrimo? Būtų buvusi blaiva tauta – nebūtų prireikę “antialkoholinių” priežodžių ir patarlių, nebūtų iš ko pragyventi smuklininkams, karčiamininkams ir žydkrikščių kulto organizuotoms alkoholio varykloms. Vadinasi, lakė lietuviai dar iki “RUSO OKUPANTO”.

    O labiausiai lakė ir pavyzdį visai tautai rodė – mūsų šūdelitis ir miesčionys. Būtent ten suplaukt\davo didžiausios alkoholio upės, o iš ten ant PAVERGTOS, ĮBAUDŽIAVINTOS, SUKUMENTINTOS ir į dūmines pirkias suvarytos liaudies galvos pylėsi ALKOHOLIO “KULTŪRA”.

    Todėl mes turime aiškiai suprasti, kad VISAIS LAIKAIS DIDŽIAUSIA LIETUVOS BĖDA IR NELAIMĖ – BUVO IR YRA MŪSŲ ŠŪDELITIS, VALDŽIAGYVIAI ir aplink juos besitrainiojantis APTARNAUJANTI ŠŪDINTELIGENTIJA.

    Suprasime, kas skandina mūsų tauta ir tempia ją į pražūtį – sugebėsime rasti būdų atsilaikyti.

  4. Aš esu:

    “Jau kuris laikas esame liudininkai, kai lietuviai atsisako tautinio identiteto, pasinerdami į dvasines tradicijas, kur alkoholio vartojimas atmetamas. Pavyzdžiui Lietuvoje gan populiarus krišnaitų judėjimas, kur daug žmonių įsitraukė, būtent, regėdami galimybę gyventi be alkoholio. Vis daugiau lietuvių priima islamo religiją, draudžiančią svaigalus.”
    O taip! Aš pats vos nepadariau milžiniškos klaidos- vos nenuėjau į islamą. O tokios pagundos priežastis buvo 7 metus trunkanti blaivybė, per kurią aš absoliučiai praradau tiek turėtus soc. ryšius, tiek galimybes turėti jų ateityje, bei dėl to patiriamo nuolatinio psicho-socialinio presingo. Tad, sugundė blaivybę propaguojanti islamo propaganda (o islame daugiau nieko ir nėra- tik žiauri propaganda, subtiliai maskuojant beprecedentiškai žiaurią religiją. Bet čia jau kita tema…)
    Taigi, gyvenu tokioje terpėje, jog esu dėl blaivybės atsumtas- raupsuotas, net taip vadinamų inteligentų sluoksniuose, kuriuose, beje, alkoholis tiesiog rafinuotai dievinamas.
    Taigi, “psicho/sociumišku”;D aspektu žiūrint- padėtis sunki, kartais- net nepavydėtina. Bet, nepaisant begalinės vienatvės, kasdien dėkoju Dievui, kad esu abstinentas, ko pasekoje man atsiveria daugybė potyrių, pojūčių, gimsta kūrybingos mintys, orumas, dvasinė jėga.

  5. Jurgis:

    Priminsiu kas įvyko atgaunant „nepriklausomybę“: Vilniuje Kalnų parke M. Valančiaus Blaivystės Sąjūdis labai iškilmingai sutik iš Maskvos TSRS AT sugrįžusią mūsų delegaciją. pilėm geriausius alkohokius į asenizacijos statines – šaukėm neduoim Lietuvos nugirdyti… Daug kalbėjo Landsbergis, kiti pasiuntiniai, tik nei vienas nepasakė ką darysime su nugirdyta tauta. Nepriklausomybę atgavome,Sausio įvykius pergyvenome, vietoj pabegusio Premjero savo paslaugas pasisiūlo Vagnorius… Mane išrinko Jonavos r. tarybos nariu pastebiu kad mano meras rašo leidimus statytis žmonėms kioskus ir prekiauti alkoholiu. Paklaustas kodel taip daro atsako, kad Vagnoriaus įsakimu… To paklausiau… Žinojau žmonės plačiai kalbėjo, kad Kaune prie Dirbtinio pluošto gamyklos buvo atstumtą geležinkelio 60 tonų spirito sisterna… Tie kioskai pastatyti visoje Lietuvoje, įsilaikė tol kolei nesibaigė sisternoje spiritas..,.

  6. Nemėgstu krepšinio ir alaus:

    1. Rutkūnas taip nekenčia krikščionybės, kad net pasineria į melą, sakydamas, kad pagoniškoj Lietuvoj nebuvo girtavimo (1615 – juk krikščioniškas periodas). Jei rimčiau būtų studijavęs viduramžių istoriją, tai žinotų ką vokiečiai savo kronikose rašė apie prūsus ir jų besaikio gėrimo tradicijas. 2. Kas yra susidūręs, tas žino koks yra alkoholio vartojimas ir darymas iš jo kulto tarp baltus rekonstruojančių kovos klubų narių (jie net eidami muštis geria alkoholį). Vienas miškuose gyvenantis žolininkas (irgi mėgėjas išgerti) man aiškino, kad lietuviai prekrikščioniškam periode ne tik gėrė, bet ir rasdavo ką parūkyti, net konkrečias augalų rūšis išvardino… 3. Vis labiau atitoldama nuo krikščionybės artojėlių šalis gilyn pasineria į alkoholizmą, nes pagonybėje nėra įspėjimo saikingai vartoti alkoholį, kaip krikščionybėje (pvz. Ef 5, 18), taip pat nėra draudimų vartoti ir narkotikus. Panašiai ir su paleistuvyste – mitas yra, kad pas paginis moterys buvo gerbiamos, santuoka buvo monogaminė, o prieš santuoką ar šalia jos sekso nebuvo (plg. krikščionių 1Kor 6, 12-20). 4. Reziumuojant galima pasakyti, kad vieną kartą vyskupas (Valančius) ištraukė lietuvių tautą iš alkoholizmo liūno ir išgelbėjo ją nuo išnykimo, bet antro tokio karto nebebus, nes nuo Kristaus ir Bažnyčios vis labiau tolstama, o vyskupai senai nebe autoritetai. Autoritetai dabar yra Vėsaitė, Paksienė, Aušrinė-Marinė ir Trinkūno boba. O yra pasakyta (Mt 15, 14): “Palikite juos: jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris.”

    • Arūnas:

      Ir aš manau, kad autorius tikslingai neminėjo vyskupo Valančiaus indėlio naikinant alkoholizmą ir iškristalinant lietuvių tautinį charakterį per knygnešystę ir vaikelių vargo mokyklas su mama prie ratelio. Ir antra- autorius arba nežinojo, arba tikslingai nutylėjo tai, kad plėtojantis Sąjūdžio veiklai pasireiškė lietuvių tautinis charakteris, ir nereikėjo ” ieškoti stipriųjų lietuvių charakterio bruožų”, o kai kurių kunigų perspėjimas mirusiojo šeimos, kad per laidotuves nesivaišintų svaigalais, taip pat naikino alkoholizmą ir bent per laidotuves nebuvo girtuokliaujama. Tačiau nepritariu šiam komentarui, kuriuo autorius užgauliai kalba apie “Trinkūno bobą”, prilygindamas ją nurodytoms Seimo narėms. Autorius puolė į vieną kraštutinumą religijos vertinimu, o komentatorius puolė į kitą. O gaila…

    • Karolis:

      Reikalingas straipsnis, nors ir ne visai “tikslus” – kai kas perlenkta, kai kas nutylėta. Bet Rutkūnas vistiek bando šviest burokų tautą – šaunuolis. O tu žmogau, švelniai tariant, atrodai apgailėtinai su savo komentarais bandydamas ginti religiją, kuri pasaulyje išnaikino daugiau žmonių, nei maras. Jei jau esi toks uolus krikščionis, tai ko lankaisi alkas.lt puslapyje ir skaitai vieno iš “priešiškos” religijos šventiko pamokslų? Turbūt paties tikėjimas labai jau netvirtas?
      Jei šiandien “ant žemės” nusileistų pats Jėzus Kristus, tai aš neabejodamas prie jo kojų žemai nusilenkčiau, kaip prieš vieną didžiausių žmonijos mokytojų. Deja to negalima pasakyt apie krikščionybę, kuri ne kas kita, kaip išsigimusi religija, sukurta valdyti besmegenių armijas. Kristus mokė mylėt artimą savo, o ne galvas jiems kapot, degint laužuose ir t.t.
      Darnos visiems.

      • Nemėgstu krepšinio ir alaus:

        > Karolis
        1. Meluodamas, kad krikščionybė yra baisiau nei maras, tu puti į vieną dūdą su masonais, marksistais, komunistais, nacistais, musulmonais, vaivorykštiniais iškrypėliais, Vėsaite, Paksiene, Aušrine-Marine, Trinkūno boba ir kitais panašiais hipokritais. Įprastas dalykas. Jei tai būtų tiesa, tai visi keltų nuorodas į konkrečias bules, enciklikas ar Bažnyčios tėvų raštus, kuriuose skatinamas smurtas, bet taip nėra. Ir tu tai žinai, bet galvoji, kad praeis. 2. Aš straipsnį perskaičiau vien dėl to, kad pats Rutkūnas jį man šį rytą pakišo vieno socialinio tinklo pagalba. Tu man panašių straipsnių skaityti neuždrausi, kaip ir aš tau uždrausti negaliu rašyti lotyniškomis raidelėmis, kurias Lietuvon atnešė krikščionys, ar naudotis kompiuteriu, į kurio vystymą nemažą indėlį įdėjo sesuo Mary Kenneth Keller… 3. Aš sutinku su tavimi, kad krikščionių vardu yra prisidengę labai daug besmegenių, bet kaip vienas krikščionių mastytojas yra pasakęs – “Stovėdamas garaže tu dar netampi automobiliu”. Kapiš? 4. Nors šiaip, dėl įdomumo galėtum čia visiems papasakoti, kurioje vietoje ar laikmetyje Bažnyčia savo narius mokino “galvas kapot, degint laužuose ir t.t.” (su konkrečiomis nuorodomis į oficialius dokumentus). Būtų labai įdomu visiems sužinoti. Aš tau savo ruožtu galėčiau papasakoti artimesnius įvykius – pvz. kaip didysis pagonių šventikas Augustas Narmontas, “Žemaičių Alkos” įkurėjas savo podukrą slapčia duše filmuodavo ir teisme net patvirtino, kad tai buvusi vakarietiška, o ne kokia pagoniška iš medžio išdrožta video kamera.

        • S:

          Daugiausia homoseksualistų, iškrypėlių, ypač vaikų tvirkintojų, yra tarp krikščionių kunigų, ir tai visi gerai žino.

          • Nemėgstu krepšinio ir alaus:

            O kodėl jūs visada šalia tokių teiginių PAMIRŠTATE duoti nuorodas į šaltinius, kuriuose būtų statistiniai rodikliai, leidžiantys palyginant krikščionių (katros konfesijos?) kunigų iškrypimus su kitų profesijų atstovų iškrypimais??? Suprantu, jog tikite, kad sraigės atsiranda iš šlapių lapų, o pelės iš purvinų skudurų, bet tai 21-ame amžiuje skamba nerimtai ar net juokingai.

            • S:

              Nespręsk pagal save. Gyveni kaip psichinis ligonis, užsidaręs savo tuose raštuose (“Ef, Mt” ir t.t.), kurie su tikrove nieko bendro neturi. Visiem jau nusibodę šitie jūsų krikščioniški iškrypėliai, kiekvieną savaitę tokios žinios. Va, apie praeitos savaitės naujieną ir Alke Iškauskas rašo, švieskis apie savo tikėjimo brolius:

              “Vatikano administracijoje dirbantis Lenkijos dvasininkas Kšyštofas Charamsa (Krzysztof Charamsa) prisipažino esantis homoseksualus, o čia pat apglėbė savo draugužį.” Čia daugiau:
              http://alkas.lt/2015/10/05/c-iskauskas-judas-dirba-savo-darba-pirmadienio-mintys/

              Eik slėpkis šlapiuose lapuose arba purvinuose skuduruose, aklatiki krikščioniškos tikybos.

              • Kemblys:

                Jei būtų jėga krikščionybėje, neiškiltų ‘šventikų’ vidinis puvinys: lytiniai iškrypimai, godumas, melas, piktadarybės.

              • Nemėgstu krepšinio ir alaus:

                O kodėl tu priekvaišiu, žmogau, apsimeti??? Rašai “Daugiausia homoseksualistų, iškrypėlių, ypač vaikų tvirkintojų, yra tarp krikščionių kunigų, ir tai visi gerai žino”, bet pavardes (o jų turėtum pateikti dešimtimis) duodi lenkiškas… Tai gal dar braziliškus ar argentinietiškus kunigus imk minėti… Jei tarp jų tiek daug iškrypėlių, tai mesk čia pavardes iš savo vyskupijos ar dekanato. Atvažiuosiu, patikrinsiu. Juk aš tau tai lietuvišką pagonių iškrypėlį daviau, ne lenkiška ir ne vatikanišką:
                http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/visuomenininko-hobis—vaizdo-kamera-duse-/

                http://www.ve.lt/naujienos/kriminalai/nuoga-podukra-filmaves-visuomenininkas-isgirs-nuosprendi/

                • Perkūno Paukštis:

                  Božnyčia labai ir labai aiškiai “programina” girtuokliavimui, homosexui,ir pedofilijai, ypač jaunuų imlių lankytojų vertybes.
                  Juk ten geriamas šviežias vynas, aiškiai matant apnuogintų vyrų bei berniukų-angeliukų kūnų atvaizdus. Be to, visa tai aukso apsuptyje.

                • Kemblys:

                  ,,…didysis pagonių šventikas Augustas Narmontas, “Žemaičių Alkos” įkurėjas…”

                  Įkurti galima ką tik nori, nors ir marsiečių bendruomenę. Augustas Narmontas galėjo lygiai taip pat suteršti ir marsiečių vardą, jei būtų apsiskelbęs marsiečiu.
                  Domiuosi protėvių pasaulėžiūra, ieškau bendraminčių todėl seku Romuvos veiklą. Man labai nemalonu buvo sužinoti apie Narmonto poelgį, nes mano pavardė (Normantas) žemaitiškai tariama kaip jo. Romuviai, manau, pradėjo atstatinėti protėvių pasaulėžiūrą ne nuo to galo. Jie buria bendraminčių būrelius, bet nesugeba atkurti protėvių pasaulėžiūros. Pasekmėje neišvengia liguistų žmonių, kurie sumenkina visą Romuvos veiklą. Bandžiau užkalbinti romuvius keliose jų sukurtose svetainėse, bet jie, išsigandę viešumos, jas uždarė. Manau reikėtų pradėti kurti šiuolaikinę pasaulėžiūrą, kuri remtųsi protėvių… pagelbėtų ir mokslininkų surinkti duomenys.

                • S:

                  Oi, pamanyk, stebėjo besimaudančią mergiotę slapta… 🙂 Iškrypėlių kunigų pavardžių yra ne dešimtys, o tūkstančiai. Lietuvos bažnyčios priklauso užsienio bažnyčioms, todėl jūs ten visi esate panašūs veikėjai.

                • S:

                  Be to, aš mėgstu ir krepšinį, ir alų (kartais), taigi mums nepakeliui, smirdžiau. Jūs per savo aršumą ir susimovėt, kitus stengiatės visada apdergt, nors patys dvokiate mylios spinduliu. Dvasinių ligonių religija pagydoma sunkiau už priklausomybę svaigalams.

      • Arūnas:

        kaip “apgailėtinas žmogus” noriu pastebėti, kad alku.lt domiuosi dėl jo tautinės pakraipos, o ne dėl antikrikščioniškų, antitrinkūniškų ar kitų antireliginių pasisakymų, nes esu tos nuomonės, kad viena iš žmogaus teisių yra sąžinės laivė, laisvė netikėti, tikėti į Dievą ar dievus. O jei Jūsų pagrindinis požiūris yra ateizmo plėtra, tai tikrai geriau lankytis Račo puslapiuose, o ne Alke. Savo komentare neparašiau nei vieno žodžio ginančio bet kurią religiją, o tik rašiau apie vyskupo Valančiaus ir kai kurių kitų kunigų indėlį į kovą prieš tautos alkoholizmą. Tai nenorėkit nuo lietuvybės atskirti kunigą Antaną Mackevičių, prelatą Maironį, Vaižgantą ir šimtus kitų. Taip pat kaip ir Joną Trinkūną ar Iniją Trinkūnienę…

        • S:

          Maironis ir Valančius buvo neįprasti kunigai, jie nieko bendro su krikščionybe neturi. Tai yra, jie stengėsi dėl Lietuvių Tautos, o ne dėl krikščionių religijos. Pati bažnyčia ir dauguma kunigų tuo tarpu visaip smukdo lietuvybę. Jie pastoviai platina pasakaites apie arabų semitų praeitį, dykumų-jeruzalių žmones ir kitą svetimą gaivalą. Šitie veidmainiai lietuvius senovėje žudė, po to girdė, dabar irgi nori sunaikinti. Taigi, čia krikščioniškas užmanymas atvežti į Lietuvą arabus ir negrus, atimti mūsų Žemę. Jį sukėlė Vokietiją valdantys žmogystos, kurie atstovauja KRIKŠČIONIŲ partijas. Popiežius Vatikane ragina “perkelti, priimti pabėgėlius” ir t.t. Čia netinkama religija.

        • Vanduo:

          Jeigu bent šiek tiek domėjotės Vaižganto veikla ir kūryba, tai turėtumėte žinoti, kad būtent ši asmenybė puoselėjo mūsų Baltiškąjį paveldą ir pagoniškos religijos idealus !

        • Karolis:

          Arūnui. Su visa pagarba, bet ne taip supratot. Ne jums taikiau šį komentarą, o piliečiui pasivadinusiam “Nemėgstu krepšinio ir alaus”. Atsiprašau už nesusipratimą. Aš esu giliai tikintis žmogus ir man tikrai nesvetimos vertybės tokių didžiavyrių kaip Maironis, Valančius, Vaižgantas ir t.t. Tik mano galva Maironis, nors ir būdamas didelis žmogus katalikų bendruomenėj, nebūtų eiliavęs apie Vytautą didį išvarantį kryžiuočius už devynias marias ir t.t. jei jo humanizmo idėjos nebūtų buvę aukščiau už krikščioniškas dogmas. Religija, kokia ji bebūtų, yra aukščiausia kultūros išraiškos forma. Bet jos misija šioj vietoj ir turi baigtis. Ji neturi lipt kitom religijom ant galvų. Tas ekspancionizmas greit prieis galą.

        • Žaltys:

          Jonas Trinkūnas ir Inija Trinkūnienė yra skirtingi dalykai. Man asmeniškai nesvarbu tai, bet esu ne aklas ir ne kurčias. Kristus yra pasakęs: jūs juos pažinsite iš jų padarytų darbų. Svaiginti galima ne tik alkoholiu, bet ir savo susapnuotais pramanais.

    • LosAngeles:

      ‘..Jei rimčiau būtų studijavęs viduramžių istoriją, tai žinotų ką vokiečiai savo kronikose rašė apie prūsus ir jų besaikio gėrimo tradicijas..’

      Vokieciai apie lietuvius (prusus) daug ka yra parase, juk apie ‘draugus’ rase, kaip netikesi… 🙂
      Rimtai kalbant, tie patys vokieciai savo saltiniuose (kalbant jau apie velesnius laikus) mini apie lietuviu polinki blaivybei, dorai ir svarai, kad tarp ju gerokai maziau prasigerusiu nei tuose krastuose (mazojoje Lietuvoje) gyvenanciu vokieciu, kad zymiai maziau veneriniu susirgimu ir pan. Tad jei polinkis blaivybei akivaizdus 18-19a., tai vargu ar jo nebuvo 12-13a.? Greiciuasiai tai atsinestas is praeities palikimas

      • Nemėgstu krepšinio ir alaus:

        Užmušė jūsų minčių vingiai, gerbiamas LosAngeles… 🙂 Kokiame universitete jūs logikos mokinotės? Galėtumėt užpatentuoti savo metodologiją, kad “18-19 a. buvo tas pats, kas ir 12-13 a.” 🙂 Čia, anot jūsų, taip visur buvo, ar išskirtinai tik Lietuvoje? O gal jūs neigiate ir tokius dalykus, kad pvz., dabartinių suvargusių ir atsilikusių majų protėviai kažkada statė šventyklas ir žinojo nulio sąvoką? Bėje, labai miela būtų iš jūsų išgirsti – kada ir kokiomis aplinkybėmis atsirado lietuvių įprotis kaimuose naudotis lauko tualetais? Ir kodėl vokiečiams taip nepatiko su tuo klausimu susijęs lietuvių “atsinestas is praeities palikimas”.

        • LosAngeles:

          Nu jo, tikrai kad gali uzmusti :)) Kad ir tai: ‘..kad “18-19 a. buvo tas pats, kas ir 12-13 a.”..’ ??? Tai gal pacituotumete konkreciai, kurioje vietoje rasiau kad BUVO TAS PATS? Komentaro toli ieskoti nereikia 🙂
          Maju pavyzdys labai vietoje siuo atveju… Akivaizdi degradacija laikui begant. Su lietuviais tame kraste apie kuri kalbeta(mazoji Lietuva) – tas pats: akivaizdi degradacija. Tad pabandykime dar karta: jei 18 a. akivaizdus tam tikri bruozai (po keliu simtu metu priespaudos) tai vargu ar jie tas savybes galejo igyti valdant vokieciams. Greiciausiai tai atsinesta is ankstesniu laiku, priesdegradaciniu skant… Ar bent kiek aiskiau?
          Ir jei atsakinesite, pasistenkite perskaityti atidziai kas parasyta. Neabejoju nesate kvailas(a)

          • Nemėgstu krepšinio ir alaus:

            Nesu kvailas, todėl labai stebiuosi, kai 21-ame amžiuje atsiranda kvailesnių nei 12-13-ame…
            Cituoju: “Tad jei polinkis blaivybei akivaizdus 18-19a., tai vargu ar jo nebuvo 12-13a.?” Kiek tikimybę “vargu ar jo nebuvo” išreikštumėt procentais, a? Kad netarodytų kaip “tas pats”? Ir po šiuo teiginiu NEPATEIKTA: 1. kokia metodologija remiantis teiginys buvo padarytas, 2. nepacituotas nei vienas istorijos mokslų autoritetas, tą patį teigiantis, 3. nepasiūlytas joks kitas pavyzdys trumpesniu ar ilgesniu laikotarpiu (pvz. dabartinėje centr. Afrikoje ar piet. Amerikoje daug pagoniškų genčių atstovų pereina iš animizmo į krikščionybę – ar domėjotės kaip tai keičia jų norą svaigintis?). Apie majus absoliučiai NIEKO nesupratote, nes tai buvo mano pavyzdys apie ekstremalias transformacijas, bet ne apie tendencijas vystytis tik į vieną pusę (pagal jus – degraduoti). Nes, naudojant jūsų teoriją, galima išmąstyti – jei jau lietuviai dabar naudoja kompiuterius, lektuvus, lateksinius prezervatyvus ir stato iš gelžbetonio, tai prieš kažkiek šimtmečių jų mokslas buvo taip pažengęs, jog keliavo skraidančiomis lėkštėmis, statė iš anglies pluošto, naudojosi telepatija, o prezervatyvai buvo iš grafeno… Jūs kartais ne Juozas Šeimys? Dabar tokie šeimiai dauginasi geometrine progresija. Kas turi neužterštas smegenis krepšiniu ir alumi, tas lengvai pasakys – šeimiai ir jais tikintys – tautos progresas tai ar degradacija.
            Beje, apie Mažąją Lietuvą visiškus kliedesius parašėte – net neskaičius istoriografijos, tik kalbinant gyvus dar likusius ano krašto senolius (apklausas teko daryti prieš 15 metų) visi jie vienu balsu tvirtino, kad jų krašto kultūra ir ekonomika visada buvo aukštesnė nei didžioisos Lietuvos. Taip pat apie lauko tualetus neišgirdau komentaro – labai įdomu būtų sužinoti jūsų versiją 🙂

            • LosAngeles:

              Matote, nelabai buvau isiskaites i tamstos pirmaji komentara… Tamsta rimtas krikscionybes pasekejas ir proteguotojas 🙂 Tai nera blogai (mano akimis ziurint), bet uzveda jus ant klaidingu prielaidu, ir kaip ka paaiskina siame musu pokalbyje. Kad ir del tu visu prezervatyvu, gelzbetonio ir visos kitos try…s. Gal tamstai bus naujiena, bet visgi drisiu priminti, kad techninis progresas visiskai nebutinai eina su dvasiniu progresu, taigi kad stato is kazko dabar ar kazkuo tai naudojasi ko neturejo pries n simtmeciu jokiu budu nereiskia kad tas pats ir su zmogaus samone, dvasios stiprybe, dorove ir pan. O stebint siandienos ‘monus’ panasu kad netgi ir atvirksciai: sotus ir ‘kompiuterizuotas’ zmogus tampa tingiu ir daznai net kvailoku (labai lengva manipuliuoti zmoniu nuomone. pats minite kaip kuriuos atvejus…). Taigi apie majus manau kad supratau… Mazosios Lietuvos etniniai gyventojai buvo prispausti, diskriminuojami ir asimiliuojami (tas pats ir didziojoje Lietuvoje vyko). Isbandyti ir patikrinti keliai- per religija, atimant kalba ir smukdant dorove/vieninguma. Ta pat didziojoje patyreme nuo ‘tevelio’ caro. Blaivybe, polinkis svarai ir dora- tikrai neturi nieko bendra su vokieciu asimiliacine tvarka, kadangi tai padeda tautai (ar tautinei grupei) buti stipriai, vokieciu tikslas buvo gi priesingas visiskai. Tad siu savybiu lietuviuose jie tikrai neskatino. Taigi, pratesiant… jei 18a. matomas polinkis i blaivybe, dora ir svara, tai jis tikrai ne vokieciu idiegtas. Jis tegali buti is gludumos like tautos stiprybes likuciai… Ar aiskiau tamstelei? Na jau visai paprastai, bijau kad paprasciau neiseis 🙂 Su religija tai sieti (kaip tamsta bandote) taip pat visiskai nera pagrindo, nes taip vadinama mazoji Lietuva uzgrobta buvo dar iki krikscionybes atnesimo. O zinant kokiais metodais ji buvo atnesta i ta krasta, myleti jos (bent jau pirmiesiems kuriems ji buvo uzkrauta) nelabai buvo del ko. Remiuosi Vokietijos imperijos gyventojo, lietuvio sviesuolio palikta medziaga… Gal teko girdeti “Septyni simtai metu Lietuviu ir Vokieciu santykiu”
              Tamstos bandymas prikergti man mintis kuriu nebuvo labai idomus… Is pradziu ‘..18-19 a. buvo tas pats, kas ir 12-13 a..’, dabar jau ‘..Beje, apie Mažąją Lietuvą visiškus kliedesius parašėte – net neskaičius istoriografijos, tik kalbinant gyvus dar likusius ano krašto senolius (apklausas teko daryti prieš 15 metų) visi jie vienu balsu tvirtino, kad jų krašto kultūra ir ekonomika visada buvo aukštesnė nei didžioisos Lietuvos..’… Kur minejau kad mazosios Lietuvos ekonomika ir kas ten bebutu buvo zemesni nei diziosios Lietuvos? Musu pokalbio eiga pakankamai trumpa, gal nurodysite? Taigi kad ir ka turejote omenyje po zodziu ‘kultura’, mazaja Lietuva paminejau del keliu priezasciu: 1.Vyduno liudiimai ir dokumentine medziaga surinkta Vokietijos archyvuose, 2.uzgrobti buvo dar pries isigalint krikscionybei, t.y. ji jiems jega buvo primesta, 3.juos buvo stengiamasi nutautinti, kaip ir didziojoje Lietuvoje po republikos zlugimo: draudziama ir isstuminejama kalba, smukdoma dora ir t.t.
              Apie lauko tualetus nelabai supratau ko klausiate ir net nezinau ar galiu atsakyti (nors prasote). Bet kokiu atveju tie reikalai manes nelabai domina… Gerokai svarbesnes temos yra dora, blaivybe…

              • Nemėgstu krepšinio ir alaus:

                Daug čia privarėte, bet ar Šeimys to paties nedaro…
                Apie tualetus gerai išsisukote (netikiu, kad tos linksmos lauko išviečių genezės Lietuvos kaimuose nežinote ar neturite draugų istorikų, kad pasiklaustumėt).
                Ir turbūt jūs tikrą tiesą sakot, o aš tiesiog esu išprotėjęs, kad leisdamas laiką Portugalijos, Ispanijos, Prancūzijos, Belgijos ar net degradavusių Austrijos ir Vokietijos kaimiškose gyvenvietėse darbo dieną NIEKUR nemačiau girtų asabų, taip kaip dvasingoje, bet krikščionybės priespaudą kenčiančioje Lietuvėlėje… Patarkit kokią Šeimio ar Rutkūno knygą perskaityti, kad ateičiau į protą ir viską pamatyčiau taip kaip yra?
                https://www.youtube.com/watch?v=URRQ7dB2lmw

                • LosAngeles:

                  Ne, ‘isvieciu geneze’ nesidomejau ir tikrai nezinau apie ka kalbate… O i ‘prota ateiti’ visada palanku. Ateikite mielasis, ateikite. Kaip sake Viespats Jezus: turite akis- tai matykite, turite ausis- tai girdekite. Arba kaip sako ‘ dvasingoje, bet krikščionybės priespaudą kenčiančioje Lietuvėlėje’ liaudis- ne viskas auksas kas auksu ziba (atvirkstinis atvejis taip pat tinka), ten gerai kur musu nera ir t.t. …
                  dekui uz nuoroda

                  • Nemėgstu krepšinio ir alaus:

                    Dar viena nuoroda (apie tualetų genezę):
                    “Pirmieji lauko tualetai Lietuvoje atsirado tik 19 a. pabaigoje prie bažnyčių. Tačiau dvasininkų viltys, kad parapijiečiai ims laikytis elementarių higienos normų, ilgai neišsipildė. Kaimo moterys jais džiaugdavosi ir į juos užsukdavo tik pailsėti nuo savo ryšulėlių ar persiauti batų. Ir TIK Pirmojo pasaulinio karo metais lauko tualetai masiškai paplito kaimuose. Pasak Mykolo Romerio universiteto dėstytojo daktaro Ramūno Trimako, jie atsirado [TIK] dėl pragmatinės priežasties – vokiečiai, norėdami surinkti kuo daugiau pinigų, iš neįsirengusių tualeto gyventojų imdavo mokesčius…”.

  7. Diedas:

    Pavaryta kremlinės propagandos drūtai. Pernai delfis klykavo, kad lietuviai geria daugiausia pasaulyje, net daugiau už rusus. Tiesa tuo pat metu latviška ir estiška to paties portalo versija tokiuose pačiuose straipsniuose tvirtino, kad labiau geriančių už latvius ir estus nerasi visame pasaulyje. Na gerai, manykim, kad autorius patikėjo kremlinų išgalvotais skaičiais. Bet autorius tvirtina, kad sovietmečiu lietuviai gėrė pusantro karto mažiau. Tų laikų užmiršt juk neįmanoma. Per sovietines šventes, atlyginimų ir avanso dienomis, miestas skambėdavo nuo girtų dainų, nė vienas renginys neapsieidavo be vemiančių, kriokiančių, pakelėje išsijungusių girtuoklių, taip pat ir moterų. Švenčių metu blaivykla dirbdavo išsijuosus. Rinkdavo tik visai nepaeinančius, veždavo į ”žaliajį” namelį,(taip Utenoje vadino blaivyklą) kelias valandas palaikydavo ir keisdavo kitais. Mieste buvo trys bačkos prekiaujančios pilstomu alumi tiesiai gatvėje. Ten nuo ryto iki vakaro buvo viešai pijokaujama, myžama, mušamasi. Kas to laikmečio nepamena, LRT archyve yra du dokumentiniai filmukai puikiai atspindintys tą laikotarpį. Vadinasi ” Būkit sveiki ufonautai” ir ”Ufonautams sugrįžus”
    Palyginimui, užpernai Utenos miesto šventėje prie alaus bokalo su draugais išsėdėjau iki pat pabaigos, bet nemačiau nė vieno, pabrėžiu- NĖ VIENO lūžusiuo.
    Taip kad gerbiamam autoriui norint atrodyt solidžiau, reikia remtis ne Maskvos statistika, bet tai ką mato savo akimis.
    Ir būtinai pasidaryt ekskursiją į Rusiją.

    • Goda:

      Pritariu Diedui
      Sovietmečiu į pavakarę gatvėmis zigzagais vaikščiodavo šviesaus rytojaus kūrėjai, ypač daug penktadieniais ir prieš šventes (po švenčių net nebevaikščiodavo). Neretai visuomeniniame transporte šlovingo proletariato atstovai privemdavo ar prisysiodavo (Kembly, patikslink šio žodžio rašybą).
      Dabar pamatyti nusigėrusį pilietį viešoje vietoje – retenybė. Priežastys trivialios – gyvenimo lygis aukštesnis, dauguma žmonių turi automobilius ir vairuoja. Darbdaviai nelaiko darbe geriančių, net ir biudžetinėse įstaigose.
      Tas didelis nurodomas suvartojamo alkoholio kiekis, jei jis nesuklastotas, nustatomas pagal pardavimus, o tai reiškia ne tik alkoholio suvartojimą, bet ir prekybos alkoholiu Lietuvoje kontrolę.

    • S:

      Tuos skaičius apie išgeriamą kiekį ne kremlius sugalvojo, tai Europoje ir pasaulyje skelbiami patvirtinti kiekybinės apskaitos duomenys. Man irgi keista, kad dabar lietuviai išgeria pusantro karto daugiau, negu rusiškais tarybiniais laikais… Gal išmokome svaigintis nenulūždami? 🙂

      • Diedas:

        Kokie pasaulyje skelbiami apskaitos duomenys gali žinoti, kiek buvo pagaminama ir išgeriama degtinės nuo visų užsibarikadavusioje CCCP ar konkrečiai Lietuvos TSR.
        Sovietinė statistika buvo šimtaprocentinis melas. Kolūkyje kuriame užaugau,ant popieriaus kas metai didėjo derlius ir augo primilžiai, bet realybėje viskas ritosi velniop. Tas pats ir su išgeriamo alkoholio skaičiais. Anot sovietų propagandos, sovietžmogiai buvo vos ne angelai, visos bėdos ir nelaimės buvo tik vakaruose. O realybėje kiekviename miesteliūkštyje kas diena galėjai sutikti būrį šlitinėjančių girtuoklių.
        Nežinia ar kur nors Pasaulyje buvo tokių įstaigų kaip blaivyklos arba LTP (liečiebno trudovoi profilaktorium) kur priverstinu būdu, teismui priteisus dvejus arba trejus metus, buvo gydoma nuo alkoholizmo. Tarybų Sąjunga, buvo galutinai susigėrusi šalis.
        Autorius ir Jūs, remdamiesi rusų propagandistų sugalvotais skaičiais, lyginate nesulyginamus dalykus.

  8. Brinkazis:

    Straipsnis puikus ir reikalingas, tik su alum, midum ir žaliu vynu kiek perspausta. Viduramžių kronikose rašoma rašoma apie baltų pomėgį paūžti, sakysim, Vėlinių laikotarpiu. Kildinti polinkį svaigintis iš krikščioniškose mišiose atnašaujamo vyno, tikrai nėra labai pagrįsta. Beje, tas “žaliasis vynelis” jokia ne sula, o raudonas vynas (klaidinantis “žalias” kilęs iš “žalas” (raudonas), kuris savo ruožtu kilęs iš IE prokalbės šaknies *g’hel – “šviesti”.

    • lyvis:

      Žalias vynas ir yra žalias vynas. Žalias tai ketvirto luomo spalva ir ketvirto čakrinio taško spalva ir neprisigalvokite jokiu niekū. lyvis

      • Brinkazis:

        Vyną gaminti vieni pirmųjų išmoko trakai, pas juos atsirado vyno kultas, iš jų vyno dievo Di(v)onis’o (Dioniso) garbinimas pasklido po helenistinį pasaulį. Jie vadino vyną žodžiu “zelâs”. Taip pat graikai žodžiu “chális” (lotyniška fonetine rašyba) vadino neskiestą vandeniu vyną. Senovės indai turėjo žodį “hāla” – (brendis). Visi jie kilę iš raudonos spalvos pavadinimo. Plg. latvių “zals” (raudona, ruda), bretonų gell (rausva, ruda) ir pan. Gerbiamas lyvi, kukū: rašoma “niekŲ”, ne “niekū”. O dėl čakrinio (kaklinio, ciklinio, ratinio) taško, jūsų atveju akivaizdus šeštojo taško sunykimas.

    • LosAngeles:

      ‘..Viduramžių kronikose rašoma rašoma apie baltų pomėgį paūžti..’

      Reiketu suprasti kas tai raso… Neprieteliai, o is pastaruju teisingo vertinimo sulaukti nera taip paprasta. O ir zygius kazkuo pateisinti reikia. Kitas dalykas, kuri galima pastebeti (ypac kurie nevartoja), kad pauzti galima labai sauniai ir be svaigalu, t.y. blaivia galva. Kai sirdyje darna ir protas sviesus linksmybes naturaliai gaunasi, be skatinamuju priemoniu

  9. Ana:

    Gal gerb. autorius atsakytų, iš kur lietuvių kalboje atsirado žodžiai vynas (vine, вино), ir alus (ole, elle), jei šių gėrimų net nebuvo, anot autoriaus? Vikingai, kurie puldinėjo lietuvius, tikrai nebuvo krikščionys, ir jie atnešė alų ir jo gamybos receptus į mūsų kraštus.

  10. Laikytina, kad pasakymas “žalias vynas” yra iš dviejų vienas su kitu susijusių žodžių, t.y. imtinas, kaip sąvoka iš dviejų žodžių. Kadangi jis yra iš apeiginio dainavimo, atliekamo senosios pasaulėžiūros supratimu, tekstų, todėl jo prasmė yra mito-poetinė, žodžiai vienas su kitu susieti mitiniu supratimu. Tad šis pasakymas negali būti suprastas pažodžiui, kaip sudarytas iš žodžių žalias ir vynas, kaip atskirų ir reiškiančių būtent žalią vyną kaip tokį.
    Juo yra išreikštas žaliojo meto – vasaros žalumos ėjimas. Norint padėti to žalumo užėjimui, talkinti jo užėjimui ir buvo atliekamos apeigos metu dainuojant ir einant rateliu šaukiama “žalio vyno”… Taigi žodis “vynas” čia yra radęsis iš eiti, eina, tarm. įveiti, įveina, o ‘v’ atsiradęs taip pat, kaip ir žodyje vėjas. “Vyno” supratimas šiuolaikine prasme jame įsitaisė vėliau…

    • lyvis:

      Įdomu bet nevertinga. Vyna reikia sieti su kortu masti arba barva vynai arba plačiau šnekama lapai t y antru luomu, o žalias atstovauja ketvirtą luomą. lyvis

      • Kortų vynai Lietuvoje dar vadinami ir pikais (iš pranc. piquer “durti”). Taigi kortų vynai, kaip ir juos žymintis žodis pikai, tai akivaizdu ir iš jų ženklinimo kortose, žymi aštrumo, smailumo požymį. Tad manytina, kad šie abu vardai radosi pagal šį tą patį požymį. Lietuvių kalboje tą požymį turi žodis “vinis”. Todėl kortų vynai pagal kilmę giminiuotini su šiuo žodžiu. Tokiu atveju nėra pagrindo kortų vynus tiesiogiai giminiuoti su vyno gėrimu. Gi lapai, matyt, pagal kitą, o ne pagal poetiškai įvardintą aštrumo požymį yra priskirti antram luomui.

  11. sauklys:

    toks įspūdis, kad trinkuninienizmo apraiškose , kažkam daktarai uždraudė gerti alkoholį 🙂

    “Peržvelkime tautos istoriją ir ryšį su alkoholiu.” – Jei jau žvelgiam -i žvelgti reiktų plačiau. Panašu, kad visi šaltiniai baigiasi Lasicko perpasakojimais. Beje jei jau naudojam, tokius žodžius kaip,”Kryžiuočių analuose neaptinkama įrašų” , būtu smagu sužinoti kiek tose vietose , kurias skaitė šio straipsnio autorius , buvo rašoma apie šventes, šventimus, valgius ir gėrimus.
    Tuo pačiu reiktų pasidomėti ir svaigiųjų gėrimų gamybos ypatumais
    “…….ir alų, raugintą vieną dieną – ne ką kitą, kaip dabartinę girą”.”Ne vienoje lietuvių liaudies dainoje dainuojama apie „saldų alutį, kitaip tariant girą, nes alkoholinis alus yra prarūgęs ir kartus”
    Alus raugintas vieną dieną ir yra alus , o ne gira. Alui rūgimo laikas labai priklauso nuo keleto veiksnių:-kiek misoje yra cukraus kurį gali suvalgyti mielės, kokioje temperatūroje mielės dirba ir žinoma pačių mielių. Paros alaus rūgimui pilnai užtenka. Teigiant , kad alkoholinis alus yra prarūgęs ir kartus, o saldus tai jau gira yra visiškas nusišnekėjimas. Visu pirmą tiek gira, tiek alus yra rūgimo produktai, taigi tiek vienas tiek kitas gali būti ir neišrūgęs prarūgęs. Alus gali būti ir saldus. ir tai labai paprastai padaroma- tiesiog salyklas užpilamas karštesniu vandeniu ir iš jo išplaunama daugiau nefermentuojamo (oi Kemblys piks 🙂 ) cukraus. Iš tokios misos gaunamas saldus alus. Kartumas irgi nėra tas žodis , kuris tokiame kontekste tinkantis alkoholinio alaus (bendru atveju ) apibūdinimui. Rūgštumas- prašau, bet ne kartumas. Tačiau ta pati gira gali būti rūgšti. O kartumą alui suteikia apyniai arba žolės. Žinoma šiai dienai mes neįsivaizduojame alaus be apynių, bet juos į alų pradeda dėti tik apie 16 a. iki to laiko naudotos įvairios žolelės.
    Midus beje verdamas medų maišant su vandeniu ar sultimis. O jei paskaitysime Kalevala, ten apie alaus gamyba rašoma, kad būtent medų įdėjus į alų, jis užgyveno ir pradėjo rūgti.

    O žalias vynas yra viso labo jaunas, nesubrendęs vynas. Ir pavasario dainose nieko panašaus , kad tai galėtų būti sula šiai dienai nežinau.
    Sula beje nemaža dalimi (gal netgi didesne) irgi naudojama kaip gira, taigi turime dar vieną rūgimo produktą. dar vieną alkoholinį gėrimą.

    Pasirodo, gėrimo papročiai buvo visiškai kitokie, nesusiję su Rutkūno įsivaizdavimu.

    Taigi kam tokios pasakos ?

    P.S. Ana, o gal mes nunešėm vikingams alų?

  12. Mindaugs:

    taip lietuviai gėrė ir daug dar iki sovietų okupacijos..tą įrodo daugybė karčemų,bravorų,net bažnyčia virdavo svaigalus ir tai buvo didelis pelnas…kas pelną darydavosi tai žydai,globojami valdžios…o dar rašo žydai didi tauta,žydai dievo tauta:)….žydai buvo neliečiamieji…nemanau,kad lietuviui buvo negarbė gaminti savaigalus ir pardavinėti,jie tiesiog neturėjo tokios teisės…
    o lietuviams kaip pavyzdį pateikti japonus…tai panašiai kaip pasiūlyti Jonui iš Kavarsko nuskristi į Mėnulį:)
    tai du skirtingi pasauliai Europa,Azija…žemyninė tauta ir salų tauta..taip pat visai skirtingi tikėjimai
    o ,kad lietuviai pasikeistų,išvis nebegertų svaigalų…taip manau,neįmanoma…kažkiek sumažinti gal būt…bet ten kur karta iš karto ‘stipriai’ geria ir toliau dauginasi tai beprasmiškas reikalas…
    taip pat problema su rūkymu..ar su ja kovojama?Toliau visokios ‘mados’..auskarų vėrimasis į lupas,liežuvius,antakius,taturuotės…mes net lietuviškų drabužių neturime,viskas iš užsienio…esame tokie pat kaip varganos Afrikos tautos..mes šokame tautinius šokius apsitaisę…kinietiško lino rūbais….tokie vat pavyzdžiai….tokia mano nuomonė

    • Diedas:

      Kiek lietuviai gėrė iki sovietų okupacijos dar pamenu iš senelio pasakojimų. Retas kuris degtinės paragaudavo sulaukęs 23 metų, arba dar brandesnio amžiaus. Tais laikais senelis su broliu ar kaimynu dviese išgėrę pusbonkį skaitydavo, kad baisiausiai pasigėrė.
      Lakt degtinę stiklinėmis išmokino užėję rusai.Toje šalyje gėrimo tradicijos nesikeičia šimtmečiais.

      • Perkūno Paukštis:

        Jei degtinės butelioką dviese išgeri per dvi stiklines, tai taip stipriai nepasigeri, kaip tą patį kiekį gertum mažiukais stikliukais.
        Taigi, gerti stiklinėmis – tai privalumas.

        • Diedas:

          Išdrįsiu nesutikt.Mano jaunystė prabėgo Rusijoje.Kaip geriama stiklinėmis prisižiūrėjau sočiai.Ir pats bandžiau. Didelis kiekis alkoholio vienu mauku geriau užvažiuoja per smegenis. Rusai iš mūsų juokdavosi, kad nemokam gert. Jų akimis durni labusai pamažu, visą vakarą gerdami butelį ir kalbėdami, gadina vodkę, nes nepasigeria. Pabandyk, žmogau, vyno bonką išgert plepėdamas su moteriške, o kitą kartą tokią pačią už kampo su draugu per du kartus ir pamatysi koks bus rezultatas. Su vodke tokio eksperimento net nesiūlau, nes gali baigtis liūdnai.

        • Mindaugs:

          prisimkite Žemaitės ”Petrą Kurmelį” ir kitus jos romanus.ten gana aiškiai parodoma ,kad arielkos išgerdavo..XIX amžius po Valančiaus blaivybės…gal atgavus laisvę 1919-40 ir mažiau gerdavo,bet per talkas,balius,šermenis,veseles buvo tiek alaus tiek arielkos..na o okupacijos metais arielka įgavo labai didelius mastus..

          • Mindaugs:

            čia straipsnis kaip linksminasi japonų jaunimas, va kokia ta japonų kultūra kurią Valdas kaip pavyzdį mums pateikė
            h t tp://com partemelo.com/archivos/694?fb_action_ ids=10153664918744464&fb_action_types=og.likes

            jei tingėsit atsiverst..ten kaip japonės jaunos viena kita filmuoja kaip šlapinasi į miesto fontaną

      • LosAngeles:

        Ta pati esu girdejes is savo senelio, o ir kitu ‘smetoniniu bernu’. Girtuokliavimo tikrai nebuvo. Pusbonkis (butent taip ir vadino senelis) buvo maziau nei puslitris berods…

  13. Lina:

    vargsai tie lietuviai …ir vel kiti kalti….

  14. Mintis:

    Ačiū.
    Pagaliau.Atasiranda vis daugiau rašančių apie ją,siekiančių blaivybės,atveriančių savo duris,kad ji pakviesta užeitų ir pasiliktų.
    Gražios,prasmingos,uždegančios mintys.

  15. Mintis:

    Manau ,kad alkoholio prieinamumas turėtų būti kuo mažesnis.Tai irgi viena iš priemonių mažinti alkoholizmą.Kai taip toli nuvažiuota,priemonės turėtų būti visos įmanomos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: