P. R. Liubertaitė. Pagrindinės tvirtovės – valstybinės kalbos gynyba dar nebaigta (48)

Piketas prie Seimo už lietuvių valstybinę kalbą | J. Česnavičiaus nuotr.

Piketas prie Seimo už lietuvių valstybinę kalbą 2015-06-23 d.| J. Česnavičiaus nuotr.

Valstybei diriguojanti nematoma ranka, kuri nuolat jaučiama daugelyje gyvenimo sričių, su propagandos ginklu nusitaikė į valstybinę kalbą – vieną iš pagrindinių Lietuvos kaip valstybės sričių. Tokiems dirigentams nieko nebelieka, kai atšimpa kitokie ginklai: melas, šmeižtas, dideli pinigai.

Tai net ne ginklai, o masalas, numestas menkystoms arba, kitaip tariant, naujiesiems stribams, kurių dvasią skatinama atgaivinti politikuose, šitaip pavedant kenkti valstybei, nes atsilaikė arba net užako kitokios landos, iš kurių kyšo priešiškos valstybės ausys. Ne kartą,  pasitelkus manipuliaciją, mėginta juodinti ir kiršinti valstybės vadovus, bet skleidžiama dezinformacija tiesiog neišdegė.

Kažin ar kai kurie politikai suvokia ką daro, kai net tiesiog nežino, kokie buvo pasirašyti susitarimai, kurie, gerai jų neperskaičius ir nesuvokus esmės, virto manipuliacijos pamatu, o įrankiai jai vykdyti atsirado patys arba kas galėtų paneigti, kad politikai nebuvo kuo nors labai vertingu suvilioti. Be to, artėja rinkimai į Seimą, todėl dar ir reikia save parodyti ir priminti apie save įvairiais skandalais, nes taip visus įpratino žiniasklaida ieškodama sensacijų. Kitaip vargu ar kas atkreips dėmesį.

Dažnai stribų mentaliteto padiktuotas elgesys rodo atitinkamą asmens raštingumo ir suvokimo lygį. Turiu omenyje vadinamąją „originalo kalbos teoriją“, kurią atkūrus Nepriklausomybę, išplatino kalbininkai ir kultūrininkai, vadinamieji „europietiškos tradicijos“ skleidėjai. Išplatino vienpusiškai, pasitelkę propagandą, oponentų žemininimą ir menkinimą, net klupdymą ant kelių. Viename Kalbos komisijos posėdyje atsiklaupti prieš niekdarius buvo išprovokuotas šviesaus atminimo poetas Justinas Marcinkevičius. Žinau visas tokių manipuliacijų vingrybes, nes mes, grupelė kalbininkų, kultūrininkų ir visuomenės veikėjų, buvome susibūrę į Valstybinę kalbos grupę prie Lietuvos vartotojų asociacijos ir visi aktyviai dalyvavome diskusijose tiek Seime, tiek žiniasklaidoje dėl kitakalbių asmenvardžių rašybos. Asmens dokumentuose panaudoti papildomą puslapį pasiūliau aš, šio straipsnio autorė, o Seimui jį pritaikyti pateikė Valstybinės kalbos grupės narys istorikas dr. Mindaugas Tamošiūnas. Taip pat pasiūliau autentišką pavardės formą ir net leidinio pavadinimą rašyti kiekvieno į lietuvių kalbą išversto leidinio IV viršelio puslapyje.

Daugybę straipsnių šia tema parašė prof. Arnoldas Piročkinas, poetas ir signataras Gintautas Iešmantas, istorikas dr. Mindaugas Tamošiūnas, šio straipsnio autorė bei kt. Pagal diskusijų medžiagą knygas „Lietuvių kalbos išdavystė“ ir „Pavardžių pradžiamokslis“ parašė šviesaus atminimo prof. Vincas. Urbutis. Labai smagu, kad mūsų pradėtas darbas toliau tęsiamas daug jaunesnių žmonių, kurie tarsi perėmė estafetę ir dirba toliau. Tačiau europiečiais save laikantys kultūrininkai šį kompromisą griežtai atmetė, o tuo rado progą pasinaudoti priešiškos Lietuvai jėgos, kurių nematomas dirigavimas ir sukursto diskusijas iš naujo, kad minėta problema dirbtinai pavirstų tik joms naudinga propaganda, siekiančia sumenkinti arba net paneigti žinomų kalbos mokslininkų teiginius.

Ne kartą buvo įrodyta, kad „originalo kalbos teorija“ yra niekinė ir tik mažaraščiams atrodanti naudinga, norint į save atkreipti dėmesį. Pagal ją užsimota iki galo nutautinti gudiškai ir tuteišiškai kalbančius Lietuvos piliečius, kurių šaknys yra lietuviškos. Visa tai puikiai savo tyrinėjimais įrodė akademikas Zigmas Zinkevičius, paskelbęs žiniasklaidoje straipsnius „Apie pavardžių rašymą lenkiškomis raidėmis“ ir „Lietuvos piliečių pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis – nesąmonė“. Apie lenkus visai nekalbu, nes jų, grynakraujų, kurių šeimų abu tėvai, seneliai ir proseneliai buvo lenkai, pagal statistinius duomenis Vilniaus krašte yra vos 1 procentas. Vyksta tuteišų ir gudų tiek rusinimo, tiek lenkinimo procesas. Visa tai puikiai atspindi vaikai, kuriems, matyt, liepta nebendrauti viešose vietose lietuviškai. Tą esu pastebėjusi viešajame transporte, kur susirenka būreliai į ekskursijas iš rusiškų mokyklų ir kai kurie vaikai tarp savęs lietuviškai kalba tik pašnibždomis. Ko gero, taip norima išlaikyti rusiškas ir lenkiškas mokyklas, kuriose, kaip girdėti, mažėja mokinių skaičius.

Apie kalbos dalykus su Lietuvos politikieriais net neverta kalbėti, nes jie kalbą pavertė politikos įkaite, matyt, net neskaitę pagrindinio susitarimo dėl kurio keliamos audros –  Lietuvos–Lenkijos sutarties, kurioje parašyta, kad tautinių mažumų pavardės turi būti rašomos pagal jų skambesį, arba net nesuvokiantys tos sutarties teiginių apie lenkiškų pavardžių rašybą ir nežinantys, kas tai yra pavardės skambesys. Akivaizdu, kad „originalo kalbos teorijos“ sklaida Lietuvoje, kuria patikėjo naivuoliai, yra tik politinis užsakymas.

Nebeliko jokių kitokių landų, todėl per valstybinę kalbą siekiama sukelti sumaištį įvairiose valstybės institucijų struktūrose ir tokiu būdu išvalstybinti valstybę, nes visi tos niekinės teorijos naujų versijų kūrėjai, įsukti į propagandinį ratą, pasijuto daugiau išmanantys negu kalbininkai. Ar jie nesuvokia, kad kelia sumaištį ir priešina Lietuvos žmones – skatina nesantaiką, o nesantaikos kurstymas baudžiamas įstatymu. Gal stengiamasi išprovokuoti maištą ar net pilietinį karą, kurio įvairiausiais būdais siekta atgavus Nepriklausomybę?! Dabartinė padėtis labai primena Sausio 13–sios išvakares ir visą tą laikotarpį iki Maskvoje organizuoto pučo. Įtampa dar iki galo neatslūgo, nes ji nuolat aštrinama.

Tad turėtume visomis išgalėmis ginti pagrindinę tvirtovę – valstybinę kalbą, o į mitingus prie Seimo rūmų prieš rengiantis prastumti netinkamus įstatymus, būtina susirinkti daugybei žmonių iš visos Lietuvos. Neturi būti sukelta valstybinės kalbos sumaištis susitelkus savanaudžiams dezinformatoriams ir manipuliatoriams arba vietiniams neišmanėliams ir propagandininkams, Seime miegantiems daugybę metų ir atsibundantiems tik tada, kai atsiranda proga ar būtinybė save parodyti.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: