P. R. Liubertaitė. Socialdemokratai gal mėgins grąžinti demarkacinę liniją?

Kai per televiziją kalbančios galvos su užsidegimu ima aiškinti apie lenkų tautybės piliečių pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose ir dvikalbius gatvių užrašus, pagalvoji, ar tai strateginis ir šiuo metu svarbiausias Lietuvos klausimas pradedant dirbti naujai Vyriausybei. Tarsi vyksta porinkiminis pasirodymas, kas aršiau tuo klausimu pasisakys, atrodytų, protingų žmonių, bet… Čia imi ir susimąstai, ar jie kada nors skaitė Lietuvos Konstituciją, ar žino, kad Lietuva turi Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, ar suvokia, koks Konstitucinio Teismo išaiškinimas buvo priimtas pavardžių rašybos klausimu ir kas jame parašyta. Kaip žmonės sako, tarsi kažkada buvo girdėję kažkurioje bažnyčioje skambinant bet…

Rimtai nepagalvoji apie tokius kalbėtojus, skleidžiančius aršų antilietuviškumą, lyg jiems būtų pavesta atidirbti už numatytą iš anksto ir gerai apmokėtą paslaugą. Ar bereikia tuo abejoti? Labai akivaizdu, kad jie, tarsi atgimę želigovskininkai, bandys brėžti demarkacinę liniją per Lietuvą. Kokiomis teorijomis, instrukcijomis vadovaudamiesi, patys prieš save, savo tautą, jos įstatymus eidami, jie tai ruošiasi daryti?! Natūraliai kyla toks klausimas, kai raudonųjų jėgų, siekiančių įtvirtinti lenkų autonomiją Vilniaus krašte, užmačioms taip akivaizdžiai talkinama, kai antrąjį Kosovą ar Padniestrę rengiamasi įteisinti, vadovaujantis prosovietiniu skaldyk ir valdyk principu, atėjusiu iš Romos imperijos laikų. Gerai žinome, kad neįvykdytos visos autonomijos kūrimo sąlygos, nes trūksta dvikalbių vietovių ir gatvių pavadinimų bei įrašų lenkų kalba lietuviškuose pasuose.

Dėl autonomijos siekių nekyla abejonių, kai šitaip daroma tik dėl lenkų, nes Lietuvoje gyvena ir rusai, ir ukrainiečiai, ir baltarusiai, ir totoriai, ir karaimai, ir kitos etninės mažumos. Kadangi Vilniuje prieškario laikotarpiu gyventojų daugumą sudarė žydai, nuosekliai mąstant, sostinės gatvių pavadinimų lentelių antroji kalba turėtų būti žydų…

Keistas toks iš Seimo narių sklindantis žmonių kiršinimo ir skaldymo būdas bei noras pasirodyti tarsi pranašesniais. Labai įdomu, iki kurios Lietuvos vietos ta naujoji demarkacinė linija bus brėžiama, kai lenkais vadinamų tuteišų yra ir Dzūkijoje, ir Kaune, ir Kėdainių bei Jonavos rajonuose, taip pat kitose vietose, kur buvo gana daug dvarų. O kaip su „Orlen“ Mažeikiuose, kai įmonėje dirba tikrų tikriausi lenkai, atvykę iš Lenkijos?!

Blaiviu protu nesuvokiami į valdžią atėjusių socialdemokratų lozungai, tarsi jie būtų atėjūnai, nekenčiantys lietuvių, nors daugelis jų patys yra lietuviai, tačiau pasišovę primesti savo tautiečiams svetimą tvarką ne lyg stribai su paslėptomis Stalino užmačiomis – Lietuva be lietuvių. Kodėl prireikė skaldyti Lietuvą ir kiršinti žmones? Kas viso to užsakovas?

Kokia kalbos politika buvo vykdyta ankstesnės Kalbos komisijos, tokius vaisius dabar ir skiname: atsiribota nuo pavardžių kaip kalbos fakto ir jų vartojimas bei rašyba priskirta politikos sričiai. O politikai ir politikuoja taip, kaip išmano, nesuvokdami, kokie gali būti viso to padariniai. Tokia kalbos politika išugdė dvasios neregius, o mokyklose bus priugdyta dar daugiau nemokšų, kuriems nebebūtina skaityti, nes, pasak kalbos mokovų, kitakalbių pavardžių skaityti nereikia, o vaikai pagal tokias „teorijas“ jas užrašyti turi sugebėti iš prigimties.

Bet Lietuva turi Konstituciją, kurioje įrašyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių, taip pat Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą. Ar Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas bus paverstas pusiau įstatymu? Juk įvedus dvikalbius užrašus ir įrašus pasuose, bus einama ir toliau – reikalaujama visa tai rašyti lenkiškai ir tekstuose. Bus sumenkintas Kalbos inspekcijos vaidmuo ir nubraukti visi iki šiol vykdyti šios institucijos siekiai – ji tarsi nebebus reikalinga arba bent jau nebūtina. Painiavos, kurios ir taip netrūksta, bus dar daugiau, o naudos…

Latviai dėl pavardžių rašybos problemos ir spaudimo atsilaikė ir toliau laikosi tvirtai. Ne viena konferencija, surengta Seime Tautininkų sąjungos iniciatyva pakvietus latvių mokslininkus, tą akivaizdžiai patvirtino. Juolab, kad nei Europos Sąjungos struktūros, nei Europos žmogaus teisių teismas pavardžių rašybos klausimų nesprendžia, o nepatenkintųjų lenkakalbių Lietuvos piliečių pretenzijos yra atmetamos. Kodėl kaskart keičiantis vyriausybėms, lenkiškų pavardžių rašybos klausimas stumiamas į Lietuvą kaip „Trojos arklys“? Ar tikrinama, kiek Lietuvoje bestuburių, ir kurie iš jų nusileis ar patys savanoriškai nusilauš stuburą?