E. Drungytė. Naujasis pasaulis – leninizmo įtvirtinimo bastionas (31)

Erika Drungytė | asmeninė nuotr.

Šiuolaikinis pasaulis tapo nesiliaujančių karų ir kovų arena. Kai pasaulio didžiosios valstybės vėl mėgina išsiaiškinti, kuri lyderiauja, kurios diktatas yra teisingesnis ir vedantis į rojų, piliečiai palikti kariauti savus karus, į kuriuos arba nekreipiama dėmesio, arba kuriuos stengiamasi numalšinti. Malšinimas ir kova su piliečiais iš tiesų yra tikrosios, globaliosios diktatūros įteisinimas, o supervalstybių susitarimas galutinai įtvirtinti žmonijos perkeitimo mechanizmus ir yra jas vienijantis faktorius. Keista tik tai, kad absoliučiu pozityvumo ženklu tapusios sąvokos „vakarietiška“ ir „demokratiška“, iš tiesų yra neomarksizmo ir leninizmo ideologijos modernioji versija, kai žodis žodin atkartojami siekiniai: visuotinė lygybė, kai nėra nei klasių, nei  nacijų, tautybių, kadangi jos natūraliai išnyksta ir egzistuoja viena pasaulinė kultūra, nei tradicinės šeimos. Tai, ką buvo pasiekęs Vladimiras Iljičius Rusijoje, buvo ir tebėra tęsiama, tik pervadinta ir įvilkta į gražesnius terminus. Dabar tai yra vadinama žmonijos pažanga, tolerancija, lygiomis teisėmis, socialiniu teisingumu etc.

Monopolinis diktatas, gresianti ekologinė, visos ekosistemos katastrofa, masinis ligų, kurių priežastis – kancerogenai ir dirbtinės cheminės medžiagos, kurių netoleruoja gyvieji organizmai, paplitimas yra tink menka dalis bėdų. Nors žmonės, kovojantys su diktatoriais (pvz., korporacija „Monsanto“), nevadinami didvyriais – jų protestus numalšina arba privati diktatoriaus kariuomenė, arba valdžia, palaikanti diktatūrą. Tačiau viešumoje tai įvardijama liberaliosios rinkos dėsniais, konkurencija, skatinančia ekonomikos vystymąsi. Glifosatai, trąšos, GMO, vėžys, bitės, sėklų bankai, ekologiniai ūkiai, gamtinė žemdirbystė – tai priežastys, pasekmės, kovos būdai, tačiau viskas palikta romėnų arenos rėmuose: gladiatorius, aprengtas geležiniais valdžios palaikymo šarvais, kovoja prieš nuogą vergą, o įsiaudrinusi ir sveiką protą praradusi minia prašo imperatoriaus nuleisti nykštį, kai kovos pabaigoje gladiatorius įremia durklą į vergo gerklę.

Ir kitame kovos lauke vaizdas panašus. Išėję į protesto mitingą už tradicinę šeimą ar prieš mažamečių lytinį švietimą piliečiai niekam neįdomūs. Už uždarų durų sprendžiami milijonų likimus lemsiantys klausimai, o burtažodžiais tampa – demokratijos įgyvendinimas, kova su homofobija, pasirinkimo laisvė ir pan. Gegužės 18 d. Rygoje buvo atidaryta Europraido atstovybė. Tą dieną Latvijos Seime buvo susirinkusi komisija į Zolitudės tragedijos tyrimo aptarimą. Komisijos posėdyje dalyvavęs katalikų bažnyčios kardinolas Janis Pujatas sakė kalbą. Staiga jis prabilo visiems netikėta tema – apie tai, kad Europa dabar yra tokiame istoriniame etape, kai privalo pasirinkti moralinę kryptį. Ir pasakė: „Ką ir besakyti, juk net Hitlerio ir Stalino režimai nedrįso homoseksualizmo iškelti į valstybinį politinį lygmenį.“ Po šios frazės kilo sąmyšis, kardinolas buvo nutrauktas, savo kalbą privalėjo baigti ir pasišalinti iš Seimo.

Kodėl homoseksualizacija yra tokia atvira ir ryški diktatūra, kurią gina dauguma valstybių politiniu lygmeniu? Kodėl Lenino taikyta šeimos pakeitimo bendrabūviu net su keliais partneriais taktika dabar tapo beveik įgyvendinta realybe, o ne komunizmo utopija? Kodėl Lenino taikytas vaikų atskyrimas nuo šeimos ir atidavimas auginti bei auklėti valstybei vis sparčiau įgyvendinamas „vakarietiškosios demokratijos“ valstybėse?

Tikriausiai žmogus sąvoką „laisvė“ suvokia kaip nuolatinį gundymą, kuriam pasidavus ir atsidavus galima jaustis padėties šeimininku. Norvegijoje veikianti Vaikų teisių gynimo organizacija „Barnevarnet“ aiškiai turi nusikalstamos organizacijos požymių, kadangi ji nėra pavaldi jokioms valdžios institucijoms, joje niekada neatliktas auditas, niekas negali patikrinti ten dirbančių žmonių kvalifikacijos, taikomų metodų, bet viskas pateisinama akla formuluote – pirmiausia yra ginamas vaiko interesas ir valstybė turi pirmenybę prieš tėvus. Tai tobula leninizmo forma, kurią Lietuvoje ir kitose šalyse vadina demokratija.

2006–2010 metais Kanados švietimo ministre dirbusi liberalė Ketlina Vyni (Kathleen Wynne) politinėje karjeroje pagarsėjo kaip lyčių lygių teisių gynėja. Trijų vaikų mama 2005 m. ištekėjo už partnerės ir ėmė lobiuoti įvairias švietimo programas, kurios įtvirtintų privalomą lytinį švietimą. 2013 m. LGBT atstovė tapo Ontarijo provincijos premjere ir įtikino ministrų tarybą, kad privalomasis lytinis švietimas turi būti įvedamas vaikams nuo šešerių metų. Žalia šviesa uždegta, manoma, kad seksualinio švietimo programa bus įvesta nuo kitų metų. Tūkstančiai žmonių – baltaodžiai, juodaodžiai, krikščionys, musulmonai – Kanadoje surengė ne vieną protesto mitingą, net neleido savo vaikų į mokyklas, tačiau valdžia tai vadina tamsumu, LGBT iš to juokiasi ir tyčiojasi, mašina važiuoja nesustodama.

Kartais žmonės, pavargę nuo tokios diktatūros, norėdami išsilieti ir pagaliau pasakyti – nenoriu, kad mano vaikai būtų tvirkinami, nenoriu, kad mano sūnų tvirkintų kitas vyras, – ima ir išsilieja. Išlieja savo emocijas. Ar tai nėra normalu? Deja, tai pavadinama neapykanta, netolerancija. Dar daugiau – pedofilų skandalai labai greitai užmūrijami tylos siena, o pasisakymai prieš pedofiliją pavadinami pasaulį pribloškiančiais. Marijaus Adomaičio emocijų protrūkis aiškiai atskleidė, kokia galinga ir turinti valdymo galios yra LGBT pasaulio bendruomenė, parodžiusi visame pasaulyje garsiam muzikantui jo „tikrąją vietą“. O tai, kad Marijų pasmerkti suskato ir šimtai Lietuvos „elito“ atstovų, tik dar kartą liudija, kokia svaiginanti yra šioji „laisvės pagunda“, galimybė būti mase, jėga, vieninga diktatūra.

Visa ši istorija parodė ir tai, kad socializmo doktrina, kai vieną žmogų galima aukoti visos visuomenės labui, ir yra vakarietiškosios demokratijos ramstis. Beje, ir komunų klestėjimas. LGBT yra puikus komunos pavyzdys, kurio taip siekė Leninas, pavyzdžiu laikydamas žydų komunas, kuriose iš tiesų bendruomenėje visi nariai lygūs ir padeda vieni kitiems bet kokiu reikalu. Taigi socializmas, komunizmas, o idėjiniame lygmenyje – leninizmas ir neomarksizmas yra vakarietiškosios demokratijos pamatas, ant kurio ir statomi visų sąjungų rūmai. Sąjunga kaip komuna. Todėl labai keistai atrodo posovietinių valstybių dešiniųjų jėgų kliedesiai, smerkiantys komunistinį režimą, bet šaukiantys į kovą už lygybę, toleranciją, tautų ir kultūrų skirties panaikinimą. Jie taip iki šiol ir nesuprato, kad patys yra komunistai leniniečiai.

Kovoti su tokio masto diktatūra yra beprasmiška. Pasipriešinimas karingais būdais diktatūroms suteikia peno – padidina jų jautrumą, aktyvina heroizmą, sustiprina įsitikinimą, kad tai yra šventa kova už šventą reikalą (nors su Dievu tai neturi nieko bendra, atvirkščiai…), žadina vienybės jėgos iliuziją – tuoj tuoj ir mes užvaldysim pasaulį. Galiausiai karas yra pelningas verslas. Ką gi daryti, jei diktatūra siaučia, o bet koks pasipriešinimas įpučia tik dar daugiau ugnies? Gal verta nors kartą irgi pabūti vieningais. Ir pasinaudoti kitų patarimais. Kardinolas Janis Pujatas, komentuodamas birželio mėnesį Rygoje vyksiantį Europraidą, sakė: „Miestas turėtų būti kaip įmanoma tuštesnis. Napoleonas mūšį pralaimėjo visai ne Borodino lauke, o tada, kai įžengė į pustuštę Maskvą.“

Ko labiausiai bijo diktatoriai – tuštumos, ignoravimo, jokio dėmesio nerodymo. Tada jie herojiškai nusišauna, nes bent taip priverčia kitus juos pastebėti.