R. Žilinskas. Gėjų partnerystės nepalaikau, neapykantos jiems nejaučiu

Seime liberalams ir socialdemokratams pateikus vienalytes partnerystes įteisinantį projektą, visuomenėje nuskambėjo daug ir įvairių reakcijų. Nors visuomenės nuomonė šiuo klausimu daugiau nei aiški, vadinamojo „elito“ gretose gausu kitokių nuomonių, dažniausiai palaikančių homoseksualų partnerystės, o neretai santuokos ir įvaikinimo įteisinimą.

Gerbdamas visas nuomones, negaliu nesistebėti, kaip skirtingi dalykai yra suplakami į vieną diskusijose šia tema. Tarp homoseksualų, kaip ir kitų žmonių, yra tiek menkystų, tiek ir puikių asmenybių. Pažįstu ne vieną tokios orientacijos žmogų, gerbiu juos ir nejaučiu jokios tariamos neapykantos. Tačiau sugebu skirti žmogaus orientaciją ir asmeninį gyvenimą nuo jo politinių pažiūrų ir reikalavimų. Pritardamas nediskriminavimo darbo ir kitoje aplinkoje įstatymams, negaliu pritarti vienalyčių partnerysčių reikalavimams.

Vienalyčių partnerysčių įteisinimas, reiškiantis, kad valstybė saugo ir palaiko tokią santykių formą, yra grynai politinių pažiūrų, o ne meilės ar neapykantos asmeniui klausimas. Seniai žinoma, jog nuo pat LGBT judėjimo pradžios vienas pagrindinių jo tikslų buvo surišti šio judėjimo politinius reikalavimus su emociniais vertinimais, sukelti gailestį ir gėdą už tariamą neapykantą, perkeisti su jų reikalavimais susijusių žodžių reikšmes. Šiandien akivaizdu, jog tai pasiekta Vakarų Europoje ir nuosekliai mėginama padaryti ir Lietuvoje. Neturėtume pasiduoti klaidinimui – partnerystės, santuokos ar įvaikinimo reikalavimai, visose šalyse sekantys vienas paskui kitą, nėra tiesiog homoseksualų teisių gynimas. Jų palaikymas arba atmetimas yra politinių nuostatų ir pasaulėžiūros, o ne pagarbos žmogaus teisėms arba neapykantos seksualinėms mažumoms klausimas.

Stebina, jog niekas neiškelia klausimo, kodėl šeimą ar santuoką pradėta vadinti žmogaus teise. Nei Lietuvos, nei „pažangiausių“ šalių Konstitucijose nerasite tokios teisės. Tokios teisės neturi nei heteroseksualai, nei seksualinės mažumos. Teisės į santuoką ar partnerystę negali būti iš principo. Tai ne individo teisė, juolab ne prigimtinė, o socialinis institutas. Santuoką ar partnerystę kaip reiškinį įsteigia visuomenė ir apibrėžia jo turinį. Todėl siūlymai įteisinti vienalytes ar, vėliau, dar kitokių formų partnerystes, yra ne teisės išplėtimas, o tik partnerystės ar santuokos sampratos perrašymas.

Galima diskutuoti, ar yra rimtas pagrindas jų sampratos perkeitimui, tačiau demagogiška yra mulkinti visuomenę vadinant tai žmogaus teisių suteikimu.

Ar reikalingas vienalyčių partnerysčių įteisinimas? Santuokos ir šeimos institucija sukurta ne vien maloniam gyvenimui kartu, tol kol jis malonus, o kaip forma gyventi įsipareigojus, kuriant gyvybę ir ją atsakingai ugdant. Tokia samprata gyvavo tūkstančius metų, XX amžiuje taip pat, ir galima drąsiai sakyti, jog pasiteisino. Pokario seksualinė revoliucija, ekonominės gerovės protrūkis ir kiti veiksniai išpopuliarino požiūrį, jog šeima yra tik ją sudarančiųjų malonumui. Gyveni, kol gerai, išsivaikštai, kai nebesiklijuoja. Santuokos metu tariami žodžiai tapę daugiau „burtažodžiu“ nei tikru įsipareigojimu.

Partnerystės institutas kaip toks įkūnija šį pokytį žmonių mąstyme. Partnerystė – sutartis be įsipareigojimo jos niekada nenutraukti. Nėra jokio „kol išskirs mus mirtis“. Sutariama apsaugant savo turtinę padėtį ir įvairius juridinius klausimus gyventi kartu tol, kol tai bus abipusiškai naudinga, t.y. malonu. Faktas, kad žmonės taip mąsto ir taip gyvena. Klausimas, ar mes visi jau manome, kad taip ir turėtume gyventi? Kad žmonių sąjungos net neturėtų būti bandymai sukurti saugią aplinką sau ir vaikams visam gyvenimui. Tai klausimas dėl partnerystės įteisinimo apskritai, nebūtinai homoseksualams.

Tačiau dar labiau vien malonumo vaikymusi pagrįsta vienalytė partnerystė. Šiuo atveju iš anksto aišku, kad sutariama gyventi sau, o ne dėl vaikų. Jų gal ir norisi, nors kaip rodo vakarų šalių patirtis, troškimas įsivaikinti dažnai yra tik „gero skonio“ ir mados reikalas tarp pačių homoseksualų. Iš tiesų įteisindama vienalytes partnerystes valstybė pasako, kad saugo ir palaiko tokią sugyvenimo formą ir tokius santykius. Kad tai siektina ir lygiavertė alternatyva vyro ir moters šeimai, nes lygiai saugoma valstybės.

Galbūt ne visiems žinoma, jog įteisinus vienalytę partnerystę skirtumas tarp jos ir santuokos valstybės akyse liktų tik simbolinis. Tik žodžio, sakramento ar „ritualo“ skirtumas. Europos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (2013 gruodžio 12 d. prejudicinis sprendimas byloje F.Hay vs. Credit Agricole) suformuota nuostata, jog ES šalyje narėje įteisinus partnerystės institutą, jo saistomoms poroms valstybė privalėtų garantuoti visas tas pačias teises ir teisines garantijas kaip ir susituokusioms poroms. Tuo užtikrinamas nediskriminavimas santuokos pagrindu. Paprasčiau kalbant, valstybė, kurioje įteisinama partnerystė, privalo ją teisiškai prilyginti santuokai. Sprendimas yra privalomas visoms ES narėms. Įteisinę partnerystę, iš santuokos paliksime tik simbolinį žodelį tiems, kam tas žodis asmeniškai dar reiškia kažkokią didesnę vertę, tvirtesnę sąjungą. Prieš valstybę vienalytė partnerystė ir vyro ir moters santuoka visoje ES privalo būti lygios.

Visa tai žinant, belieka spręsti, ar norime sulyginti visas sugyvenimo formas. Esu tikras, kad įstatymo normos turi formuoti siektinu valstybėje laikomą elgesį, o ne žmonių elgesys nulemti įstatymo normas. Prostitucija, narkomanija ir kitokios tiesiogiai aplinkiniams žalos nedarančios veiklos taip pat faktiškai egzistuoja, bet vien dėl to jų neįteisiname. Yra dalykų, kuriuos valstybė draudžia ir turėtų drausti saugodama patį asmenį. Ne tik jo fizinę sveikatą, bet ir jo kaip asmens orumą nuo degradacijos.

Gyvenimas vien dėl nebūtinai kūniško malonumo praktikuojant homoseksualius santykius yra vienas iš tokių faktų. Tokie žmonės egzistuoja, jie čia tarp mūsų. Bet valstybės akyse prilyginti jų santykius prigimtinei šeimai vien todėl, kad jie egzistuoja, būtų klaida. Ir tai pasakyti nėra neapykantos išraiška. Tai aiškios politinės pažiūros. Todėl pasisakau už santuokos keliu sudaromą vyro ir moters šeimą, skirtą ne vien maloniam gyvenimui kartu, tačiau ir gyvybei sukurti bei pilnavertiškai ugdyti. Jei dar suvokiame, koks gyvenimo būdas siektinas, leiskime valstybei jį saugoti.