V. Astas. Projektas atšaukti valstybinę lietuvių kalbą (20)

raidėsKalba – bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę, užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką. Taip prieš kelis šimtmečius kalbos reikšmę suprato pirmosios lietuviškos knygos Lietuvoje autorius Mikalojus Daukša. Didžio žmogaus didi išmintis – nesenstanti, tobulai išreikšta. Tą išmintį turėtume suprasti ir atminti visi lietuviai.Ypač todėl, kad kalbame lietuviškai – seniausiąja iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, kuri nusipelno ypatingos pagarbos. Juolab, kad ir mūsų, ją vartojančiųjų, tėra saujelė lyginant su didžiųjų tautų kalbų vartotojais. Nebėra mūsų brolių prūsų, jotvingių kalbų. Gynėm, saugojom tą savąją vienintelę per amžius, kėlėm, kai atrodė – tuoj numirs, o kai kas jau ir laikė mirusia. Priešai labai norėjo ją numarinti, siekė to jėga ir klasta. Apgynėm, išsaugojom, prikėlėm. Lietuvių kalba – mūsų valstybės kalba, ir tai yra vienas didžiausių nepriklausomybės iškovojimų. Valstybė ją gina. Turėtų ginti. Deja, ne visada ryžtingai, deja, pritrūksta stiprybės. Pakanka pereiti gatve ir pasižiūrėti į iškabas, pasiklausyti parduotuvėje ar kitoje įstaigoje, kaip nuolankiai aptarnaujame „didžiojo brolio“ kalba prieš keliasdešimt metų su „internacionaline misija“ atvykusiuosius arba nuvažiuoti autobusu „Wilno – „Soleczniki“ iki galutinės stotelės. Nepasakom – čia mūsų žemė, ir jeigu kam nors čia nepatinka, prašom, durys atviros. Taip, amžinai užguiti baudžiauninkų vaikai, čia mūsų žemė ir kitos žemės mes tiesiog neturim.

Taip jau yra, kad dvidešimt penkerius metus turėdami savo valstybę ir maždaug tiek pat ilgai – valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, negalime būti visai ramūs nei dėl valstybės, nei dėl kalbos. Amžinos ginties, nerimo ir nuogąstavimo būsena. Bjauriausia, kad kalbą puola ne tik svetimieji, nestinga ir savųjų.

Štai Seimui teikiamas įstatymo projektas, kuriame siūloma užsieniečių pavardes ir vardus Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose rašyti originalo rašyba, tai yra, lenkiškai, vokiškai, angliškai, suomiškai, latviškai, ispaniškai ir t.t. Visomis lotyniško pagrindo kalbomis, o tokių yra porą dešimčių. Taigi vienoje iš daugelio kalbos vartojimo sričių siūloma įteisinti daugiakalbystę. O kaip tada su Konstitucijoje įtvirtintu valstybinės lietuvių kalbos statusu? Ar gali kalba būti valstybinė su tam tikromis išimtimis? Pusiau valstybinės kalbos neteko girdėti. Arba ji valstybinė visose srityse, arba nevalstybinė.

Kad visi asmenvardžiai Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, ne kartą aiškino ir Konstitucinis teismas. 1999 ir 2009 metais Konstitucinis teismas pažymėjo, kad „lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą; valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė“. Gražiai pasakyta. Nutarimuose dar kartą pabrėžta, kad asmens dokumentuose asmenvardžiai turi būti rašomi valstybine kalba ir lietuviškais rašmenimis, kadangi „jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“. Beje, 2009 metų nutarime padaryta didelė nuolaida: leista rašyti nelietuviškai antrame paso puslapyje. Atrodytų, ko dar bereikia, ir lietuvių valstybinė kalba sveika lieka, ir, kas nori, gali užsirašyti savo pavardę kitokiais, nelietuviškais rašmenimis. Vėliausiame, 2014 metų, nutarime KT iš esmės pakartojo tą patį.

Dabartiniai įstatymo projekto stūmėjai mėgina užtušuoti įstatymo antikonstitucinę esmę, pateikdami jį kaip tam tikras rašybos pakeitimo taisykles ir tam pasitelkia vienintelį ekspertą – Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Žinom, kad šiais laikais su samdomų „ekspertų“ pagalba galima įrodyti ką tik nori. Taigi komisija, kuri sudaryta toli gražu ne iš geriausių kalbos specialistų, surašo stūmėjams palankią išvadą, nepaisydama žymių kalbininkų, iškilių mokslininkų, rašytojų, visuomenės veikėjų nuomonės. Dešimtys tūkstančių žmonių pasirašė peticiją, protestuodami prieš planus įvesti nelietuviškus rašmenis asmens dokumentuose, jų tarpe net 1000 moterų, ištekėjusių už užsieniečių. Komisija, kaip pažymėjo Konstitucinis teismas, gali teikti lietuvių kalbos rašybos pakeitimus. Bet šį kartą tai ne kokios nosinės ar kablelio klausimas, o kur kas daugiau. Ar komisija neperžengė savo kompetencijos ribų, atsakydama į klausimą: likti ar nelikti lietuvių kalbai valstybine? Ar komisijos kompetencijoje siūlyti vienu ypu sugriauti pamatines lietuvių kalbos taisykles? Kad ir šią: lietuviai kaip taria, taip ir rašo, ir atvirkščiai, kaip rašo, taip ir taria. Tai pagrindų pagrindas.

Yra daug kalbų, naudojančių lotyniško pagrindo raidyną, ir beveik visos jos turi papildomas raides ir diakritinius ženklus, t.y. nosines, taškelius, brūkšnelius, paukštukus. Iš viso tų raidžių ir ženklų būtų apie 100. Taigi lietuvišką 32 raidžių abėcėlę tektų papildyti trimis raidėmis ir dešimtimis diakritinių ženklų. Net jei laikinai neįsileistume nelietuviškų diakritinių ženklų (o tai ilgai netvertų, nes koks nors Möller ar Müller paduotų į teismą, reikalaudamas rašyti jo pavardę su visais taškučiais), vis tiek tektų įvesti naujas raides: x, q, w. Jos dubliuotų esamas ks, kv ir v. Tuos pačius vardus rašytume dvejopai: Maksas ir Maxas, Vaida ir Waida, Vilkas ir Wilkas, Kvintas ir Qint. Garsus, išreikštus raidėmis č, š, ž, galima bus užrašyti raidėmis ch, cz, sh, sz, zs. Tiktai, kas pasakys, kada rašyti Šulcas, o kada Shulcas ar Szulcas? Kada Čaika, o kada Czaika ar Chaika? Kas išmokys užrašyti Žaką kaip Jacques, o Fransuą kaip Francois? Tarsime Maiklas, o rašyti turėsime Michael. Rašysime Julija, o tarsime gal Džiulija. Panelė Giulietta pasirodys esanti Džiuljeta.

Jei telefonu pareikalaus sąskaitos don Kichotas, tai administratorė ilgokai vargs, kol išsiaiškins, kad to pono reikia ieškoti sąrašuose užrašyto kaip don Quijote. O Sesilija, pasirodo, sąrašuose užrašyta kaip Cecilija. Kas išmokys teisingai perskaityti pavardes Schachtschneider, Saenger, Kohl, Rousseu? Arba kas jas užrašys, jei išgirs ištartas? Net Šekspyrą užrašyti originalo kalba nedaug kas galės. Kalboje atsiras nepažįstami dvibalsiai ou, ea, ae, oe, ao,eu ir kiti. Raidė c galės būti skaitoma kaip k, s, c. Raidė s kartais bus skaitoma kaip z. Atsiras dvigubos raidės: Ana ir Anna, Aneli ir Anelli, Gabriela ir Gabiella, Penti ir Pentti, kurių rašybos iš klausos neatspėsi. Bus Tomas ir Thomas, bus Janė ir Jane, bus Audra ir Audrey, bus Katia ir Kate, bus Arturas ir Arthuras, Georgas ir Gheorge, Leonardas ir Leonhardas, Lukas ir Lucas, Erika ir Erica, Kristina ir Krystyna. Maurice pasirodys besąs Morisas. Saenger galės būti tiek vyras, tiek moteris, pavardės galūnė nerodys jos savininko lyties. Apie linksniavimą nebus šnekos: perskaitę policijos pranešimą „Kozlowski trenkė Lehman“, nesuprasime, kuris kuriam trenkė.

Sunku bus susirašyti, dar sunkiau – susikalbėti. Neišvengiamos klaidos, painiava, sutrikdysianti įstaigų, įmonių darbą, kadangi iš asmens dokumentų tos nelietuviškai užrašytos pavardės būtinai persikels į visus kitus raštus: ataskaitas, sutartis, sąskaitas, laiškus, spaudą, knygas, telefonų abonentų sąrašus ir t.t. Galima tik įsivaizduoti, kiek reikės gaišti laiko sužvejojant kompiuteryje visus reikiamus diakritinius ženklus. To negana, norint pasikalbėti su minėtų dokumentų savininkais telefonu, kreiptis į juos žodžiu susirinkime ar kitaip bendraujant, perskaityti jų pavardes per radiją – visais atvejais reikės mokėti ištarti tas pavardes. Lygiai taip pat reikės mokėti užrašyti tas pavardes iš klausos. Kad mokėtum, reikės mokytis – daugybės kalbų! Asmenvardžių vartojime įsigalės baisus chaosas, kaip atsitiko Babelio bokšto statytojams nebegalint susikalbėti tarpusavyje.

Lietuvoje daug pavardžių yra nuo seno sulenkintos, nors šiuo metu ir užrašytos lietuviškais rašmenimis. Gaidžiūnas virtęs Gojdziun ar Gojdz, Augulis – Avgul, Avižonis – Avižen, Vytautas – Vitold, Dainys – Dainovič, Dainorovič, Širmulis – Širmul, Balsys – Balsevič, Radvila – Radzivilov, Giedraitis – Giedrojc. Šiais atvejais mergaičių ir moterų pavardės nebeturi lietuviškų galūnių. Jeigu imtume ir atkurtume dar ir lenkiškąją rašybą – Gojdziun, Awgul, Awizen, Witold, Dainorowicz, Szirmul, Balsewicz, Radziwilow, – antrą kartą sulenkintume savo tautiečius.

Daug mūsų pavardžių buvo suvokietinta. Jeigu atsirastų norinčiųjų, pagal pateiktą projektą turėtume išduoti jiems asmens dokumentus, rašydami vietoj Paršaičio – Parschat, vietoj Bajoras – Bajohrs, vietoj Stašys – Staschies, vietoj Antanas – Anthun. Iš latvių atėjusį Kalninį ir Beržinį vėl užrašytume latviškai – Kalninš, Berzinš dar su nosinėmis po n raide.

Nemažai mūsų bendrapiliečių yra gyvenę užsieniuose ir ten gavę pasus, išrašytus tos šalies rašyba, latviškai, angliškai, vokiškai, prancūziškai. Pavyzdžiui, Balkevičius – Balkevichius, Raišutis – Raisutis ar Raishutis, Žiogas – Ziogas. Tai nejaugi sugrįžusiems į tėvynę išduosime lietuviškus pasus pagal iškraipytas pavardes?

Kol kas teikiamame projekte kalbama tik apie papildomus lotyniškus rašmenis, bet galima spėti, kad vos tik bus padaryta išimtis lotyniškiems rašmenims, tuoj pasigirs šūksniai dėl kitų tautų ir jų rašmenų diskriminacijos, bus reikalaujama ir siūloma įvesti ir nelotyniškus, pavyzdžiui, slaviškus, armėniškus ar turkiškus. Kaip matome, galima iš degtuko priskaldyti vežimą, iš mažos problemos pasidaryti daug didžiulių.

Įsileidus daugiakalbystę į vieną sritį, neišvengiamai ji plis ir į kitas. Jau matome, kaip Pietryčių Lietuvoje, net pažeidžiant įstatymus, rašomi gatvių, vietovių pavadinimai. Tai pavojinga ir pragaištinga. Ir šį pragaištingą procesą vėliau sustabdyti bus labai sunku, gal nė neįmanoma, kaip išleidus pasakų džiną iš butelio.

Neteko girdėti apie kokią kitą šalį, taikančią asmens dokumentuose ne savo rašybą. Kartais minima Lenkija, bet įsigilinus paaiškėja, kad tai daugiau propagandinis Lenkijos triukas: nelenkiškais rašmenimis užrašytas asmenvardis neperkeliamas į jokius gyventojų registrus. Taigi Lietuva būtų pirmoji pasaulyje su savo klaikiu eksperimentu.

Teikiamas projektas – aiškus Konstitucijos pažeidimas, tikra lietuvių kalbos išdavystė. Kaip pasityčiojimą iš teisingumo jį siūlo teisingumo ministras.

Kategorijos: Kalba, Kultūra, Lietuvos repolonizacijai – ne!, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , .

20 komentarų

  1. Liutauras:

    Straipsnis remiasi Mikalojau Daukšos mintimis apie gimtąją kalbą. Sutinku, bet. Jei autorius vadina lotynišką raidyną svetimu, tai kokia kalba buvo atspausdintas pirmasis lietuviškas laikraštis Auszra, tai kokia kalba parašytas Anykščių šilelis, kokia kalba Metų laikus parašė Kristijonas Donelaitis. Pirmiausia kalbant apie mūsų raidyną, reikia prisiminti, kad jį sukūrė XIXa. pabaigoje J.Jablonskis, J.Basanavičius, V.Kudirka. Raidyne buvo panaudota skoliniai iš čekų raidyno. Valstybinės kalbos niekas nenaikina ir raidyno papildymo niekas nesiūlo. Tik pavardės turi būti rašomos tokios, kokios jos yra. Ir pateikti pavyzdžiai kaip Giedroijc-Giedraitis. Tai buvo didikas, kuris save pats sulenkino.

    • Atas:

      Liutaurui:
      pradžioje nutautėjome(lenkų spaudžiami!!!),o dabar dar kartą,LENKŲ įtakoje norite NUTAUTINTI..Visos
      peticijos tuo klausimu,seniai pasirašytos.Kiek galima tyčiotis iš lietuvių???

      • Pikc:

        To nutautinimo siekia dvi grupės: a) “progresyvūs” kosmopolitiniai globalistai ir šiaip liberatsai, kuriems tautos kaipo tokios apskritai yra naikintinos – o nuo kalbos pradėti labai patogu; b) “liankų” separatistų padlaižiai – nes tik visiškai bukas ar iki bukumo naivus gali nesuprasti, kas už tų projektų IŠ TIKRŲJŲ stovi.
        O šito “Liutauro” teiginys “Valstybinės kalbos niekas nenaikina ir raidyno papildymo niekas nesiūlo.” – neblogas demagogijos pavyzdys. 🙂 Dar viena “įžvalga”:
        “Tik pavardės turi būti rašomos tokios, kokios jos yra.” – teip – pvz. Çağla Küçükoğlu arba jau klasika tapęs Grzegorz Brzęczyszczykiewicz. 🙂 O jei rimtai – šitie lietuvių kalbos raidyno darkymo entuziastai ir svetimų pavardžių gynėjai kažkaip “patogiai” pamiršta, kad kalbama apie MŪSŲ valstybės išduodamus dokumentus MŪSŲ valstybės piliečiams. Kitaip tariant – jei LIETUVOS pilietybę turintis lenku save laikantis veikėjas nusprendžia, kad jam valstybinės kalbos įstatymas trukdo, tai ne jis paiso įstatymo, bet mes turime skubėti tą įstatymą keisti. Logiška, ne? 🙂

    • Vladas:

      Liutaurai, latviai su estais iki pat XX a. pradžios vartojo gotikinį šriftą. Jis irgi lotyniško, ne graikiško pagrindo. Bet latviai su estais jį pakeitė į dabartinį. Latviai irgi vartoja š, č, ž. Ir niekam ten net į galvą nešauna grįžti į lietuviškos “Auszros” laikus ir nelatviškas pavardes rašyti taip, kaip XIX a., pvz., Štelmahers, Valters, Dombrovskis keisti į Schtellmachers, Walters, Dąbrowski.

      Antra vertus, nesistebiu, kad lietuvių vardyno rašybos chaotizavimą sugalvojo Gediminas Kirkilas, aukštosios “partškolos” auklėtinis, su Irina Anajeva-Šiauliene, 1987 m. apgynusia disertaciją “„Lietuvos komjaunimas – Komunistų partijos pagalbininkas kovoje už socialistinės revoliucijos pergalę ir jos įtvirtinimą Lietuvoje 1940–1941 metais“ (vadovas prof. Mykolas Burokevičius).

  2. Man taip pat nepatinka, kai kokiame nors lietuviškame tekste būna parašyti originalo kalba žodžiai (pavyzdžiui, vardas ir pavardė – George Washington vietoj Džordžas Vašingtonas). Jie yra lyg svetimkūniai lietuvių kalboje. Jokio nuoseklumo. Todėl geriau rašyti lietuviškomis raidėmis taip, kaip yra tariama. Paprasta ir aišku.

    • Pikc:

      Pirma, reikia skirti dvi visiškai atskiras asmenvardžiū kategorijas: piliečių ir užsieniečių. Piliečių asmenvardžiams galioja valstybinės kalbos įstatymas, o užsieniečių asmenvardžius vėl galima skirti į dvi grupes – nusistovėję (pvz. Vašingtnonas, Bušas, Gėtė ir pan.) ir ne (pvz. koks Grosclaude). Pastaruosius būtų geriausia rašyti pagal tarimą, skliausteliuose pateikiant originalią rašybą – kitaip tariant, taikant tiek fonetinį, tiek grafinį skoložinimą, taip išvengiant neaiškumų tiek dėl rašybos, tiek dėl tarimo. Jei neklystu, būtent tokią užduotį ir turėjo atlikti VLKK, bet kadangi jie viską paliko savieigai, tai ir turime pilną spaudą “importinių” pavardžių, o dabar “progresyvieji” užsimojo “sutarptautinti” ir Lietuvos piliečių asmenvardžius.

      • tikras lietuvis:

        “Nenusistovėjusius” pavadinimus reiktų reguliuoti taip kaip buvo tarybmečiu daroma: buvo instrukcija (berods, 1948m. – Stalino laiko!), pagal kurią visi kitų tautų pavadinimai buvo lietuvinami Lietuvos vartojimui.

  3. Joana:

    Su didžiausia baime seku visas kalbas apie ruošiamą seime įstatymo pakeitimą dėl valstybinės lietuvių kalbos išniekinimo. Vis dar viliuosi, kad sveikas protas nugalės, nors ten to sveiko proto gal koks miligramas.
    Šunsnukiai – kitaip jų nepavadinsi – vadinami savi, kurių net negali apšaukti, kad jie rusai ar lenkai. Tikisi, kad už juos vėl bus balsuojama, nes jų reitingai, atseit, aukšti, o piliečiai apkvailinti, paversti baudžiauninkais. Dar yra mažas vilties žiburėlis – gal prezidentė vetuos šį niekingą įstatymą?

  4. Kemblys:

    Žmogaus tautiškumą šiuo metu lemia keturi kintamieji: kraujo ryšys su protėviais, kalba, Žemė ir protėvių pasaulėžiūra. Pasaulėžiūrą reikia atstatinėti, kiekvienas savo protėvių nepakeisime, reikia iš visų jėgų saugoti Žemę ir lietuvių kalbą – nė žingsnio atgal!

  5. tikras lietuvis:

    Pasiūlymas tai įtakoti galintiems:
    reikia priimti latvių variantą: lietuviškai pirmame puslapyje, o antrame – originaliai BET KURIA KALBA (nes nereikia pataikauti lenkams, o jei spręsti, tai objektyviai) ir su tarimu.
    Taip pat pase (pvz., tiek pirmo, tiek antro puslapio viršuje) būtina užrašyti, kad abiejų puslapių įrašai turi tokią pačią galią, išskyrus tai, kad:
    1. Lietuvoje vartojama TIK pirmo puslapio įrašas;
    2. užsienyje gali vartoti ir antro puslapio įrašą.
    Ir tai išspręstų visus ginčus.

    Kas kita, jei kai kas nori lietuvių kalbą keisti – pavardės, vardai, dokumentuose valstybiniai įrašai, daryti Lietuvoje ir pan. yra lietuvių kalbos ar tiesiog lietuviškos tvarkos dalis, ko leisti jokiu būdu negalima – Lietuva tol išliks Lietuva kol joje galios lietuviška tvarka.

  6. Albinas Vaškevičius:

    Visi raštai skirti naudojimui Lietuvoje, o taip pat ir asmens dokumentai – skirti visų pirma naudojimui Lietuvoje turi būti rašomi tik lietuvių kalba be jokiu kitų kalbų raidžių. Priešingu atveju jau mokykloje mokiniai turėtų būti mokomi visų pasaulio kalbų, kad galėtų teisingai perskaityti visų kalbų žodžius. Kitaip tariant Lietuvos gyventojai turėtų būti poliglotais. Kadangi Lietuvos gyventojai neprivalo būti poliglotais tad visi raštai tame tarpe ir dokumentai privalo būti rašomi tik lietuvių kalba, o esant reikalui skliausteliuose galima parašyti norimą asmenvardį ar vietovardį reikiama kalba nurodant kalbą kokioje tai parašyta. Jeigu koks nors Lietuvos pilietis nori vykti į kitą šalį kad ir atostogoms ir nori kad ten jo pavardė būtų teisingai perskaityta, tai turėtų būti galimybė jam pasidaryti pasą su tos valstybės valstybinėje kalboje parašytais jo asmenvardžiais kitame paso lape arba skliausteliuose.

    Gaila kad yra žmonių net ir Seime norinčių daryti Lietuvoje kuo didesnę betvarkę ir kiršinti žmones. VSD turėtų rimtai jais pasidomėti ar jie nėra kitų valstybių skatinami Lietuvoje daryti betvarkę. „Kur du mušasi, trečias laimi“. Mūsų atveju sudaromos sąlygos laimėti priešiškai valstybei.

    Mano manymu pradžioje kiekvienas Seimo narys prieš tapdamas Seimo nariu turėtų perlaikyti Lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, Lietuvių papročių egzaminus.

    Svarbiausi yra ŽMONĖS
    kalbantys tėvų ir protėvių tarme-KALBA,
    gyvenantys tėvų ir protėvių ŽEMĖJE,
    išlaikantys tėvų ir protėvių PAPROČIUS
    ir žinantys savos tautos, savos kalbos, savos žemės bei savų papročių istoriją

    Tautos sėkmės formulė S=(ŽMONĖS+KALBA+ŽEMĖ+PAPROČIAI)xISTORIJA

  7. jo:

    Nemažai mūsų bendrapiliečių yra gyvenę užsieniuose ir ten gavę pasus, išrašytus tos šalies rašyba, latviškai, angliškai, vokiškai, prancūziškai. Pavyzdžiui, Balkevičius – Balkevichius, Raišutis – Raisutis ar Raishutis, Žiogas – Ziogas. Tai nejaugi sugrįžusiems į tėvynę išduosime lietuviškus pasus pagal iškraipytas pavardes?

    Tai jau bent 10 metų būtent taip ir daro. Anksčiau tokiems sugrįžusiems lietuviams išduodami pasą dar automatiškai perrašydavo pavardes lietuviškai. Po to apsigalvojo, kad esą negalima rašyti kitaip nei jų atsivežtuose užsienio dokumentuose. Todėl dabar, pvz., iš Rusijos ar Ukrainos grįžusiam į Lietuvą lietuviui išduoda Lietuvos pasą parašydami ne Šimaitis, o paraidžiui perrašydami taip kaip jų nelietuviškame dokumente buvo transkribuota į lotynišką abėcėlę – Shymaytis. O po to jau asmeninis reikalas ir vargas – žmogus gali kreiptis į teismą ir teismo keliu pasikeisti pavardę kaip pats nori. Nors normalu būtų be teismo, automatiškai pritaikyti lietuvišką rašybą, bet Lietuvos valstybės valdininkams, įskaitant VLKK tarnyboje patogiai įsitaisiusias bobeles, matyt, patogiau nespręsti klausimo lietuvių kalbos naudai, kažkodėl pageidautina platinti nelietuvišką rašybą. Gal sąmoningai kuria precedentus Lenkijai, gal bijo užrūstinti kirkilus ir anajevas…

  8. vaidotas:

    …,tik kur rast tą pilietinę narsą,gint mūsų kalbą,ne tik Alke,bet ir aikštėse?

    • Kemblys:

      Kaupk vidinę jėgą, jei nėra galimybės veikti. Pvz., atsisakyk kokio savo žalingo įpročio (būtinai!), nešvaistyk savęs daiktams, nepasiduok jausmams, ypač neigiamiems, į visas gyvenimo negandas žiūrėk, kaip į eilinį išbandymą, išgrynink mąstymą švarindamas savo klabą… Sėkmės!

  9. Mickėjus Mausėas:

    Vistik malonu , kad lietuvių kalbos europėjimo procesas jau gerokai įsibėgėjo . Štai atsiverčiu lietuvišką žurnalą , skaitau , žiūrinėju paveiksliukus . Po viena nuotrauka užrašas :”SpaceShip Two” skraidinamas “Whiteknight Two”. . Kaip cool !

    • Bartas:

      Parašei , kad tik malonu ” …lietuvių kalbos europėjimo procesas jau gerokai įsibėgėjo”. Malonumas ir džiaugsmas savo prasme skiriasi. Ar ne?
      Jei šaipaisi iš šito “proceso” (šlykštus svetimžodis), tai dar nieko . Palaikau.

  10. Zigmas:

    Gerb. Astai, ar Jūs žinote, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete Rašytojų sąjungos pirmininkas Jonynas agitavo leisti rašyti w ir kitas nelietuviškas raides? Tai kokie dabar Lietuvos rašytojai, kad jau negina savos kalbos?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *